Įvadas
Švietimo įstaigos yra sudėtingos sistemos, kuriose susipina mokinių, mokytojų, administracijos ir kitų darbuotojų interesai. Pastaraisiais metais vis labiau pripažįstama psichologinės gerovės svarba visiems šios ekosistemos dalyviams, o ypač tiems, kurie dirba tiesiogiai su vaikais ir paaugliais. Poreikis - tai tarsi noras žengti žingsnį pirmyn savęs realizavimo link. Kaip sako A. Maslow, - „Kuo dažniau žmogus žengia atgal ir praleidžia galimybę žengti pirmyn, tuo didesnis skirtumas tarp to, kuo žmogus yra ir kuo galėjo tapti“. Apleisti poreikiai gali sukelti neigiamas emocijas - ypač liūdesio ar savigraužos jausmą, depresiją, nerimą.
Psichologinės Pagalbos Poreikis Švietimo Įstaigose Dirbantiems
Švietimo įstaigose dirbantys asmenys, ypač mokytojai, susiduria su nuolatiniu stresu, dideliu darbo krūviu ir emociniu išsekimu. Jie atsakingi ne tik už mokinių mokymą, bet ir už jų socialinę, emocinę ir psichologinę gerovę. Mokykla atspindi įvairius procesus, vykstančius visuomenėje, ir mokytojams tenka ne tik mokyti, bet ir padėti mokiniams įveikti iškilusias problemas. Dėl to mokyklos funkcijos yra gerokai išsiplėtusios, o mokytojams tenka įveikti daug iššūkių. Pastebima, kad mokytojų psichologinė ir emocinė būsena yra gana komplikuota. Šios profesijos atstovai susiduria su emocinės higienos stoka, kuri turi įtakos jų darbo praktikoje. Švietimo ekspertė Eglė Pranckūnienė teigia, kad jau prieš keletą metų pradėta kalbėti apie mokytojų profesinį ir psichologinį atsparumą.
Specialieji poreikiai
Poreikių formavimasis atlieka milžinišką vaidmenį žmogaus asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime, tačiau net apie 70 tūkst. Lietuvoje augančių vaikų susiduria su sunkumais siekdami realizuoti savo poreikius. Specialieji poreikiai nustatomi tuomet, kai reikia parinkti vaikui ugdymo turinį, metodus, būdus ar darbo tempą bei aplinką, pritaikyti reikiamas priemones, ugdymo procese teikti tikslingą pedagoginę, psichologinę ar socialinę pagalbą. Specialusis poreikis atsiranda tada, kai vaikui prireikia specialiosios pagalbos. Taip gali nutikti dėl įgimtų ar įgytų ilgalaikių vaiko sveikatos sutrikimų ir nepalankių aplinkos veiksnių. Šie vaikai mokosi bendrojo lavinimo mokyklose ir jų ugdymosi sėkmei būtina tinkamai pritaikyta ugdymosi aplinka, įskaitant pedagoginę, psichologinę, logopedinę ir kitą pagalbą. Apie 8 tūkst. (10 %) visų vaikų su specialiais poreikiais turi intelekto, judėjimo, regos ar klausos negalią. Pusė jų mokosi bendrojo lavinimo mokyklų bendrojo lavinimo klasėse, kita pusė - specialiosiose klasėse arba specialiosiose mokyklose. Taigi specialiųjų poreikių turi dažnas vaikas. Tai gali būti masažo, logopedo, kineziterapeuto paslaugos, vaistų sugirdymas ligos atveju.
Iššūkiai Teikiant Psichologinę Pagalbą
Teikiant psichologinę pagalbą švietimo įstaigose dirbantiems asmenims, susiduriama su įvairiais iššūkiais:
- Stigma: Psichikos sveikatos problemos vis dar yra stigmatizuojamos, todėl darbuotojai gali nenorėti kreiptis pagalbos dėl baimės būti smerkiami ar diskriminuojami.
- Ištekliai: Daugelis švietimo įstaigų neturi pakankamai išteklių, kad galėtų įdarbinti psichologus ar kitus psichikos sveikatos specialistus. Valstybinėse mokyklose dirbantys mokytojai dažniau susiduria su emocinės ir psichologinės pagalbos stygiumi, nes psichologo paslaugos pedagogams įprastai nėra skiriamos ir teikiamos. Tam įtakos turi ir psichologų trūkumas mokyklose.
- Laikas: Darbuotojai gali neturėti laiko dalyvauti konsultacijose ar kitose psichologinės pagalbos programose dėl didelio darbo krūvio.
Galimybės Gerinti Psichologinę Gerovę
Siekiant pagerinti psichologinę gerovę švietimo įstaigose, būtina imtis įvairių priemonių:
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba: iššūkiai ir galimybės
- Stigmos mažinimas: Švietimo įstaigos gali imtis priemonių, kad sumažintų psichikos sveikatos problemų stigmą, pavyzdžiui, organizuoti švietimo programas, skatinti atvirą diskusiją ir teikti informaciją apie psichologinės pagalbos paslaugas.
- Išteklių didinimas: Švietimo įstaigos turėtų skirti daugiau išteklių psichologinės pagalbos paslaugoms, pavyzdžiui, įdarbinti psichologus, socialinius darbuotojus ar konsultantus.
- Lankstūs pagalbos būdai: Psichologinės pagalbos paslaugos turėtų būti lanksčios ir pritaikytos darbuotojų poreikiams, pavyzdžiui, siūlyti individualias konsultacijas, grupines terapijas, internetinius išteklius ir savipagalbos priemones.
- Prieinamumo užtikrinimas: Psichologinės pagalbos paslaugos turėtų būti prieinamos visiems darbuotojams, nepriklausomai nuo jų geografinės vietos ar darbo krūvio. Tai galima pasiekti teikiant paslaugas internetu, organizuojant konsultacijas mokyklose ar bendradarbiaujant su vietos psichikos sveikatos organizacijomis.
- Konfidencialumo užtikrinimas: Švietimo įstaigos turėtų užtikrinti, kad psichologinės pagalbos paslaugos būtų konfidencialios ir kad darbuotojai galėtų kreiptis pagalbos be baimės būti smerkiami ar diskriminuojami.
- Prevencinės priemonės: Švietimo įstaigos turėtų investuoti į prevencines priemones, pavyzdžiui, streso valdymo mokymus, atsparumo ugdymo programas ir emocinio intelekto lavinimo seminarus.
- Bendradarbiavimas: Švietimo įstaigos turėtų bendradarbiauti su tėvais, bendruomene ir kitomis organizacijomis, kad sukurtų visapusišką psichologinės gerovės sistemą.
- Politikos pokyčiai: Vyriausybė ir švietimo ministerijos turėtų priimti politiką, kuri skatintų psichologinę gerovę švietimo sektoriuje, pavyzdžiui, finansuoti psichologinės pagalbos paslaugas, įtraukti psichikos sveikatos mokymus į mokytojų rengimo programas ir mažinti darbo krūvį.
Mokytojų savitarpio pagalba: "Mokytojų Palaikymo Ratai"
Viena iš galimybių gerinti mokytojų psichologinę gerovę yra savitarpio pagalba. "Renkuosi mokyti!" programos alumnė Eglė Stankūnaitė inicijavo "Mokytojų palaikymo ratus", kurie padeda pedagogams įveikti sunkumus dalinantis asmenine patirtimi. Šios grupės siekia suburti motyvuotus pedagogus, švietimo pagalbos specialistus, specialiuosius pedagogus, psichologus ar neformalaus ugdymo mokytojus, jog šie tarpusavyje dalintųsi asmeninėmis patirtimis, problemomis ir iššūkiais. "Mokytojų palaikymo ratai" turėtų tapti saugia vieta dalintis sunkumais, kurios mokymosi įstaigose ne visada yra užtikrinamos. E. Stankūnaitės teigimu, mokytojų emocinė ir psichologinė būsena turi įtakos pačiam mokymo procesui. Kai pedagogai jaučia mažesnę įtampą, jie gali geriau atliepti savo mokinių poreikius. Mokytojai visų pirma turi pasirūpinti savimi, jog atėję į klasę galėtų tinkamai pasirūpinti ir mokiniais. "Laimingas mokytojas - laimingi vaikai", todėl pasirūpinus savimi, galima pasirūpinti ir kitais.
Mokymosi pagalba gimnazijoje
Gimnazijoje siekiama užtikrinti mokymosi pagalbos efektyvumą, todėl vadovas, asmenys, atsakingi už mokymosi pagalbos organizavimą, mokytojai, pagalbos vaikui specialistai, mokiniai, tėvai ir, jei reikia, kiti reikalingi specialistai glaudžiai bendradarbiauja, konsultuojasi ir dalinasi gerąja patirtimi. Pagrindinis mokymosi pagalbos tikslas - tobulinti mokymo ir mokymosi procesus siekiant ugdymo(si) kokybės, kad mokymosi sunkumų turintys mokiniai galėtų įgyti reikiamas bendrąsias ir specialiąsias kompetencijas. Mokymosi pagalba teikiama kiekvienam mokiniui, kuriam ji reikalinga. Tam rengiamas Konsultacijų tvarkaraštis, kuris tvirtinamas direktoriaus ir skelbiamas gimnazijos internetinėje svetainėje ir gimnazijos skelbimų lentoje. Naujai atvykusiems mokiniams skiriamas adaptacinis laikotarpis, kurio metu mokinio pasiekimai nevertinami, tačiau fiksuojama mokinio daroma pažanga. Klasės mokytojo/auklėtojo pareiga - pasirūpinti, kad jo klasės mokiniai darytų individualią pažangą. Mokytojas/auklėtojas klasėje kuria tokią aplinką, kuri padeda užkirsti kelią mokymosi sunkumams ar bent juos sumažina.
Pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT)
Lietuvoje šiuo metu pagalbą teikia 53 pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT), skirtos teikti psichologinę ir pedagoginę pagalbą vaikams, mokiniams, jų tėvams (globėjams, rūpintojams) bei mokytojams. Kodėl tik penktadalis rekomenduotų kreiptis pagalbos K. Levickaitė pažymi, kad apklausos rezultatai gali būti interpretuojami skirtingai, tai priklauso nuo to, kaip žmonės apskritai suprato, ką reiškia paatviravimas apie savo psichologinę būklę: „Juk ne visada norėtume, kad dalinantis asmeniniais sunkumais su artimaisiais ir draugais mums rekomenduotų kreiptis į specialistus. Manau, svarbu yra įvertinti tai, kad artimi žmonės, draugai natūraliai atliepia mūsų poreikius būti išklausytiems. Labai svarbu, kad aplinkoje rastume tokių žmonių, su kuriais galėtume atvirai pasikalbėti apie savo patirtis, emocijas, jausmus ir būsenas - ar tai būtų šeimos narys, draugė, kaimynas ar bendradarbė. Tiesa, tam reikia ugdyti gebėjimus išklausyti su atjauta, neteisti ir nevertinti, kartais tiesiog pabūti. Taigi ne visada reikalinga specialisto pagalba, kai patiriame liūdesį, skausmą ar kitokias nemalonias būsenas.“ Vis tik, anot pašnekovės, vengimas siūlyti kreiptis dėl profesionalios psichologinės pagalbos gali būti paskatintas stigmų ir giliau slypinčių socialinių bei kultūrinių nuostatų: „Žmonės gali nenorėti rekomenduoti kreiptis į specialistą, nes tai tarsi pripažintų problemos rimtumą - o tai gali būti baugu ir pačiam išklausančiam. Tokiais atvejais koją pakišti gali įsišaknijusi nuostata, kad specialistų pagalba yra kraštutinė priemonė, skirta „labai sutrikusiems“ žmonėms, todėl siūlymas kreiptis į specialistą gali būti interpretuojamas kaip įžeidimas ar net pasmerkimas. Tokiais atvejais vis dar gali būti remiamasi pasenusiu taip vadinamu binariniu (dviejų dalių) psichikos sveikatos modeliu: yra tie, kurie patiria psichikos sveikatos sutrikimus, ir tie, kurie jų nepatiria - tarsi dvi visuomenės grupės. Tačiau šiuolaikinis psichikos sveikatos supratimas remiasi tęstinumo idėja - kad visi mes patiriame įvairių būsenų, mūsų psichikos sveikata nuolat kinta ir tam tikrais etapais, periodais gali būti vertinga pasikonsultuoti su psichologu ar gauti kitų psichikos sveikatos specialistų paramą, pagalbą.“ K. Levickaitė sako, kad kita stigmos apraiška yra visuomenėje paplitęs saviugdos mitas, kad žmogus pats turėtų susidoroti su savo sunkumais. Šią stigmą gilina ir tokios neretai girdimos frazės kaip „reikia tiesiog susiimti“ ar „neverkti dėl smulkmenų“. „Tokios nuostatos ne tik mažina atjautą, bet ir stiprina įsitikinimą, kad pagalba yra silpnumo ženklas. Mitas apie savipakankamą ir visada tik sėkmingą žmogų vis dar labai gajus, kuris neatitinka žmonių patirčių įvairovės ir neigia visų mūsų patiriamą žmogišką jautrumą ar pažeidžiamumą“, - tikina pašnekovė. Taip pat, anot specialistės, įtampą gali kelti ir paprasti klausimai - kur kreiptis, ar kainuos ir kiek kainuos, ar ta pagalba iš viso bus veiksminga. Kaip sako nevyriausybinės organizacijos direktorė, būtina mažinti stigmą ir užtikrinti valstybės apmokamą ilgalaikį psichologinį konsultavimą, nes tikrai ne visada užtenka dešimties konsultacijų, kurios šiandien yra siūlomos nemokamai.
Psichologinės pagalbos prieinamumas
K. Levickaitė sako, kad didėjant supratimui apie galimą psichoterapijos ar psichologinio konsultavimo naudą, auga ir paslaugų poreikis. Dėl to tampa sunku patekti pas specialistus, susidaro eilės. Pašnekovė akcentuoja, kad paslaugų ypač trūksta vaikams, paaugliams, šeimoms. „Siūlydami žmonėms kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą, turime turėti mintyje, kad egzistuoja labai praktiniai barjerai tokią pagalbą gauti. Beje, reikia pažymėti, kad psichoterapija ir psichologinis konsultavimas turi panašumų, bet turi ir skirtumų. Konsultavimas labiau orientuotas į kasdieninių sunkumų refleksiją, jų geresnį suvokimą ir ieškojimą įveikos būdų. Psichoterapija visgi yra gilesnis procesas, dėl to ilgalaikiškesnis, orientuotas labiau į savęs gilesnį pažinimą ir giluminių sunkumų įsivardinimą bei pokyčių galimybes“, - dalijasi ji. Specialistė sutinka, kad privačiame sektoriuje dirbančių psichologų ir psichoterapeutų paslaugų kainos yra pakankamai didelės, tad yra prieinamos tik daugiau uždirbantiems gyventojams: „Tai - didelė mūsų visuomenės bėda, nes koduoja socialinę nelygybę ir į užribį ypatingai stumia pažeidžiamas grupes, ekonominių sunkumų patiriančius asmenis ir šeimas. Noriu pažymėti, kad skurdas, ekonominiai sunkumai taip pat prisideda prie psichikos sveikatos sunkumų atsiradimo ir tęstinio patyrimo.“ Kalbėdama apie alternatyvas gauti nemokamą psichologinę pagalbą, pašnekovė pamini, kad kai kurias paslaugas galima gauti psichikos sveikatos centruose, esančiuose prie poliklinikų. Jei žmonės yra ten registruoti, jie gali be siuntimo registruotis pas psichologą arba psichiatrą, tačiau, anot specialistės, gali tekti palaukti eilėje. „Lietuvoje paslaugų spektras didėja plėtojant dienos stacionarus, kuriuose yra teikiama labiau intensyvi programa, kuri trunka iki 6 savaičių. Visada reikia prisiminti, kad yra psichiatrijos stacionarai, kurie vis dar stipriau stigmatizuojami, tačiau tikrai teikia labai svarbią ir reikalingą pagalbą patiriant įvairias psichikos sveikatos krizes“, - apie nemokamus pagalbos būdus aiškina organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė.
Kur ieškoti pagalbos
K. Levickaitė pataria, kaip elgtis, jei artimasis susidūrė su psichologiniais sunkumais. Anot jos, visų pirma reikia žmogų padrąsinti ir palaikyti, o jeigu reikia - padėti surasti specialistą: „Manau, labai geras išteklius apie galimą gauti pagalbą yra LR sveikatos ministerijos sukurtas puslapis pagalbasau.lt, - čia sudėta informacija apie visas valstybines įstaigas, teikiančias paslaugas, ir visas psichikos sveikatos paslaugų rūšis. Svarstant apie privatų sektorių - pravartu pasirinkti profesionalius srities specialistus. Privačiai konsultuojantys psichologai būtinai turi turėti magistro mokslinį laipsnį šioje srityje. Psichoterapeutai - kurios nors krypties psichoterapijos studijų diplomą. Toks sąrašas yra prieinamas Lietuvos psichoterapijos asociacijos svetainėje psichoterapijosasociacija.lt.“ Pašnekovė pabrėžia, kad nėra neteisingo kelio ir, jei pirmasis bandymas yra nesėkmingas, arba specialisto paslaugos pasirodė netinkamos, tikrai verta ieškoti toliau, mat kiekvieno žmogaus kelias į geresnę psichologinę savijautą yra labai individualus.
Taip pat skaitykite: Kaip tarpusavio priklausomybė veikia
Psichoterapijos mitai ir realybė
Kai kurie žmonės galvoja, kad pradėjus lankytis pas psichoterapeutą, jo kabineto duris teks varstyti visą gyvenimą. Tačiau K. Levickaitė pabrėžia, kad tai yra mitas, kuris kyla iš klaidingų įsitikinimų apie psichoterapiją ir žmogaus gebėjimą keistis: „Psichoterapija nėra „priklausomybės“ sukūrimas - jos tikslas yra padėti žmogui tapti sąmoningesniu, daugiau suprasti apie save, įgauti naujų įrankių ir gebėjimų, kurie gali padėti geriau tvarkytis su gyvenimiškais iššūkiais. Psichoterapijos esmė yra saugi aplinka ir kuriamas pasitikėjimo ryšys, kuriame žmogus gali tyrinėti savo mintis, jausmus, elgesio modelius. Psichoterapeutas nėra „sprendimų davėjas“, bet veikiau palydovas, kuris padeda suprasti sunkumų šaknis, keisti destruktyvius modelius ir atrasti įveikas ar didinti gebėjimą atlaikyti sunkumus.“ Pašnekovė paaiškina, kad psichoterapijos metodai skiriasi priklausomai nuo žmogaus poreikių ir pačios psichoterapijos krypties: „Pavyzdžiui, Lietuvoje populiarėjanti kognityvinė elgesio terapija (KET) dažnai orientuojasi į konkrečių problemų sprendimą ir gali būti palyginti trumpalaikė (nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių). O labiau tradicinė psichodinaminė terapija dažniau gilinasi į žmogaus gyvenimo istoriją, patirtis ir santykių modelius, todėl gali užtrukti ilgiau - iki kelerių metų. Tai labai individualu ir priklauso nuo žmogaus poreikių ir gyvenimo aplinkybių. Svarbu suprasti, kad psichoterapija nėra be pabaigos. Ją užbaigus, žmogus dažniausiai jaučiasi tvirčiau, daugiau ką gali įveikti ar atlaikyti.“ K. Levickaitė prideda, kad kai kuriais atvejais, kai žmonės susiduria su naujais gyvenimo iššūkiais, po ilgesnės pertraukos jie grįžta kuriam laikui pas savo psichoterapeutus ir tai yra visiškai normalu.
Situacija regionuose vis dar sudėtinga
Pašnekovė pastebi, kad didžiuosiuose Lietuvos miestuose, ypač tarp jaunimo ir išsilavinusių žmonių, požiūris į psichikos sveikatą keičiasi - stigma mažėja, o psichoterapija tampa vis dažnesne ir atviriau aptariama tema. Tai susiję su švietimu, socialinių tinklų ir viešų diskusijų įtaka, taip pat miestuose didesnis paslaugų prieinamumas, miestų gyventojai neretai gali turėti geresnes ekonomines sąlygas. Tačiau, anot specialistės, situacija regionuose išlieka sudėtinga. „Pagrindinės problemos - informacijos, paslaugų prieinamumo ir socialinio palaikymo trūkumas. Taip pat mažuose miestuose susiduriama su problema, kad dirbantys specialistai yra asmeniškai pažįstami. Bijoma, kad apie kreipimosi faktą sužinos kaimynai ar kolegos. Dėl visų šių veiksnių paslaugų prieinamumas dar labiau mažėja. Nors progresas didžiuosiuose miestuose džiugina, siekdami psichikos sveikatos prieinamumo visoje Lietuvoje, turime skirti dėmesio regionų gyventojams ir mažinti netolygumus bei socialinę atskirtį. Tik tuomet galėsime kalbėti apie pažangą psichikos sveikatos paslaugų srityje“, - įžvalgomis dalijosi psichikos sveikatos ir žmogaus teisių srityje dirbančios organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė K. Levickaitė. Lietuvoje egzistuoja nemažai iniciatyvų, yra vykdomi projektai, kurių tikslas - suteikti skirtingiems žmonėms dar daugiau galimybių atvirai kalbėti apie savo sunkumus. 1815 teikiamomis paslaugomis. Savivaldybių visuomenės sveikatos biurai taip pat daug dirba siekiant užtikrinti psichikos sveikatos gerėjimą visuomenėje, tai aktualu mažesniuose miesteliuose gyvenantiems žmonėms. Jų informaciją galima sekti šioje interneto svetainėje: www.pagalbasau.lt. Daugiau informacijos apie psichikos sveikatos gerinimą galima ieškoti interneto svetainėje www.zvelkgiliau.lt. „Žvelk giliau” siekia edukuoti ir ugdyti tolerantišką Lietuvos visuomenę, turinčią pakankamai žinių apie psichikos sveikatos svarbą ir problemas. Tai projektas, keičiantis nuostatas ir kuriantis teigiamą pokytį psichikos sveikatos srityje. Vienas iš projekto tikslų - iki 2030- ųjų sumažinti neigiamas visuomenės nuostatas į psichikos sveikatą nuo 61,7 proc. iki 56,7 proc. Konsultacijos teikiamos per Skype arba atvykus į Krizių įveikimo centrą (Antakalnio g. Pokalbiai internetu (angl.chat) Kasdien nuo 18 iki 24 val. Rašyti el. Rašyti el. Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija - puslapyje www.krizesiveikimas.lt. skyrius. Veikia visą parą.
Specialusis poreikis
Visame pasaulyje tėvai ir pedagogai pastebi vaikų, kuriems kasdienybės pažinimas yra ribotas. Šiems vaikams dažnai yra nustatomi intelekto ir/ar fiziniai sutrikimai. Tėvams šią žinią dažnai sunku pripažinti, o pedagogams tenka tokiems vaikams skirti didesnį dėmesį. Specialusis poreikis - tai specialiosios pagalbos poreikis vaikui ar žmogui, kuris atsiranda dėl įgimtų ar įgytų ilgalaikių sveikatos sutrikimų bei nepalankių aplinkos veiksnių. Tėvams arba pedagogams pastebėjus, jog vaikui yra sunku mokytis, kyla elgesio, emocijų ar dėmesio sutelkimo sunkumų, reikia kreiptis į ugdymo įstaigos specialistus. Pirminį vaiko specialiųjų poreikių įvertinimą atlieka ugdymo įstaigos vaiko gerovės komisija. Svarbu, jog specialistai, prieš atliekant pirminį vaiko įvertinimą, turi gauti tėvų sutikimą. Gavus vaiko tėvų sutikimą, ugdymo įstaigos specialistai aprašo vaiko pasiekimus, elgesį, gebėjimus bei sunkumus, kurie yra pastebėti. Ugdymo įstaigos specialistams gavus tėvų sutikimą dėl vaiko specialiųjų poreikių įvertinimo, atliekamas vaiko raidos vertinimas. Vaikui pateikiama medžiaga, o specialistai stebi ir fiksuoja, kaip atliekamos užduotys.
Tėvai, pasirašydami šias pažymas pažymi, jog sutinka su specialistų išvadomis. Norėdami bendradarbiauti su pedagogais ir ugdymo įstaigoje gauti specialistų pagalbą, tėvai turi šias pažymas pristatyti į ugdymo įstaigą. Pristačius pažymą apie vaiko specialiuosius poreikius, pedagogas gauna rekomendacijas apie šio vaiko ugdymą. Nuo 2024 m. rugsėjo mėnesio, pagal įtraukiojo ugdymo reformą, visi ugdytiniai ugdomi bendrai, atsižvelgiant į kiekvieno individualius poreikius.
Taip pat skaitykite: Sapnininko interpretacijos: Depresija
tags: #ka #reiskia #psichologines #pagalbos #reikme