Kada Žmogus Tampa Susiformavusia Asmenybe: Psichologinis Požiūris

Įvadas

Žmogaus asmenybės formavimasis yra sudėtingas ir nuolatinis procesas, kuriam įtakos turi daugybė veiksnių - nuo įgimtų savybių iki socialinės aplinkos. Nors nėra vienos, visiems priimtinos nuomonės, kada žmogus tampa susiformavusia asmenybe, psichologijos mokslas siūlo įvairių teorijų ir perspektyvų, padedančių geriau suprasti šį procesą. Šiame straipsnyje nagrinėsime asmenybės formavimosi aspektus, aptarsime saviauklos reikšmę ir apžvelgsime Carl Gustav Jung asmenybės teoriją.

Asmenybės Samprata ir Jos Formavimosi Aspektai

Asmenybė - tai sudėtinga ir unikali žmogaus savybių sistema, apimanti mąstymą, jausmus, elgesį ir motyvaciją. Asmenybės tyrinėjimai nėra tik empirininė disciplina. Sampratoms apie žmogaus asmenybę įtakos turi įvairios disciplinos, pavyzdžiui, filosofija. Iš esmės asmenybės teorijos tam tikra prasme liečia ir pamatinius filosofinius klausimus ir pamąstymus apie žmogų, kuriuos galima išreikšti dichotomijomis:

• Laisvė - determinizmas: Kiek žmogus laisvai kontroliuoja savo elgesį ir supranta jo motyvus, o kiek elgesys yra apspręstas veiksnių, kurių žmogus negali kontroliuoti ir nesuvokia.
• Įgimta - įgyta: Vienas esminių ir psichologijos mokslo klausimų.
• Aktyvu - reaktyvu: Kiek žmogus veikia individualios iniciatyvos veikiamas, o kiek atreaguoja į tai, kas vyksta.
• Unikalu - universalu: Kiek žmogus yra unikali būtybė, o kiek svarbos turi universalios savybės ar dėsningumai.

Žmogus negimsta jau susiformavusia asmenybe; asmuo tampa ja, kai jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visuma, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais. Žmogus yra labai sudėtinga būtybė, apibūdinama:

1. Individo: Savito įgimtų ir įgytų ypatybių deriniu.
2. Asmens: Protingo individo, metafiziniu požiūriu - žmogiškosios būtybės pagrindas. Jis junta, galvoja, išgyvena, turi kūną, protą, valią ir jausmus, tačiau nesutampa nei su savo kūnu, nei u protu, nei su jausmais, jis visada tapatus sau.
3. Asmenybės: Asmens tapatybių, kurias įgyja gyvendamas, pastovi jų sistema, nusakanti asmens vietą žmonių bendrijoje. Žmogaus tapsmą asmenybe nusako šis kriterijus: savimonės atsiradimas, tai individo orientacija savyje, savo santykių su aplinka, supratimu, pasitikėjimu savimi savęs vertinimu pagal dorovės normas, savo orumo jutimu. Asmenybė - aukščiausia žmogaus vertybių įkūnytoja. Kartu asmenybė yra ir savo, individualių vertybių įkūnytoja. Jos prigimtinės vertybės - specifinės saviraiškos.

Taigi, asmenybė formuojasi nuolatos sąveikaujant įgimtiems ir įgytiems veiksniams, o savimonė yra svarbus asmenybės tapsmo kriterijus.

Saviauklos Reikšmė Asmenybės Formavimuisi

Žmogus visą gyvenimą yra besiauklėjanti būtybė, dažniausiai auklėjamųjų veiksmų subjektas yra pedagogas ar kitas asmuo, kuris yra sukaupęs socialinę patirtį apie dorą ir tinkamą elgesį ir siekia šią patirtį perduoti auklėjamiesiems. Tačiau auklėtinis nėra vien pasyvus auklėjamųjų veiksmų objektas, jis taip pat auklėja pats save. Itin reikšminga yra tai, kad saviaukla padeda žmogui formuotis požiūrį į save, išmokti pažinti, vertinti, išreikšti, aktualizuoti, reguliuoti bei svarbiausia tobulinti save.

Taip pat skaitykite: Kada kreiptis į psichologą?

Saviaukla - savęs tobulinimas visuomeninio auklėjimo procese savimonės plėtotės pagrindu (Jovaiša, 1993). Taigi galima teigti, kad savimonė yra saviauklos priežastis. Pasak, Bitino (1995), saviaukla atsiranda iš savimonės, t.y. žmogaus susikurto savo asmenybės vaizdinio, bet vien savimonės neužtenka; reikia mokėti ir reguliuoti save, savo elgesį bei veiklą. O savimonė ir gebėjimas bei mokėjimas reguliuoti save, susieti su asmeninio tobulėjimo perspektyvomis, pakilę iki kryptingo savo asmenybės tobulinimo, ir yra saviaukla.

Anot, Jovaišos (2001), saviaukla yra savita auklėjimo proceso dalis, todėl ją apibūdina specifiška auklėtinių veiksmų visuma, skirtinga nuo auklėjimo veiksmų. Saviauklos atidalinimas nuo auklėjimo visumos atskirtų individą nuo visuomenės dvasinės pažangos proceso ir paliktų jį tobulintis vien savo jėgomis. Patirtis rodo, kad tobulinimasis vien savo jėgomis niekada nebuvo vaisingas, tiesiog neįmanomas. Taigi auklėtinis nėra pasyvus auklėjamųjų veiksmų objektas, jis yra ir subjektas, kuris keičia save patį. Todėl auklėja ne tik auklėtojas, bet auklėtinis taip pat auklėja pats save, o kai šis auklėjamasis poveikis pačiam sau sąmoningas, tada turime specifinę auklėjimo rūšį - saviauklą (Bitinas, 1995).

Be saviauklos nėra auklėjimo - žmogaus dvasinės kultūros ugdymo (cit. Jovaiša, 1995). Anot, Jovaišos (1995), dvasinę kultūrą sąlygoja religijos, mokslo, meno, darbo vertybių perėmimas ir įkūnijimas elgesyje ir santykiuose su pasauliu. Taip pat saviaukla yra specifinė žmogaus veikla, skirta savo dvasinio pasaulio tobulinimui peržengiant dvasinį skurdą, silpnybes, grūdinant sveikatą, taigi saviaukla iš esmės yra savo teigiamų savybių ugdymas. Žmogus - visą gyvenimą besiauklėjanti būtybė. Keičiasi tik jo auklėjimo ir saviauklos būdai (cit. Jovaiša, 2001).

Yra skirtingų nuomonių, ką reikia laikyti saviaukla. Linkstama teigti, jog saviaukla yra specialiai organizuota, tikslinga, ilgalaikė žmogaus veikla, skirta tobulinti savo asmenybę. Taip akcentuojama specifišką bei savarankišką auklėjamąjį darbą su savimi. Pasak, Jovaišos (2001) kai kurie autoriai nurodo, kad pastangos save keisti jau ir yra saviaukla, tačiau ji gali būti ir neorganizuota, ir trumpalaikė, ir nebūtinai turėti teigiamą savęs keitimo tikslą. Tokios pažiūros atspindi įvairias saviaukl…os rūšis, skirtingus lygius, tačiau saviaukla vis dėlto yra teigiamų savo bruožų ugdymas. Labai reikšminga tai, kad saviaukla padeda žmogui formuotis požiūrį į save, išmokti save pažinti, vertinti, aktualizuoti, išreikšti, reguliuoti ir tobulinti save.

Pasak, Bitino (1995) saviaukla būdinga jau paaugliui, ypač vyresnio amžiaus, nors jos elementų jau yra vaikystėje. Paauglys siekia bendraamžių pripažinimo, nori būti savarankiškas; taip pat atsiranda potraukis kitos lyties asmenims, o tai labai skatina paauglį domėtis savimi, susidaryti „idealaus bendraamžio“ vaizdinį ir pagal jį keisti save. Taigi paauglystės ypatybės yra labai svarbi saviauklos prielaida. Tačiau amžiaus tarpsnių ypatybių veikiami saviauklos motyvai gali įgyti neigiamą, socialiai menkavertį ir net asocialų pobūdį, todėl labai svarbu auklėtinius mokyti ir pratinti save tobulinti (Bitinas, 1995).

Taip pat skaitykite: Amitriptilinas: Nuo psichikos sveikatos iki miego

Anot Bitino (1995), vienas iš svarbiausių pedagogo uždavinių - išmokyti auklėtinius saviauklos būdų bei patarti kaip gali save aktyvinti ir analizuoti. Taigi pagrindinis jaunesniojo paauglio aktyvinimo būdas - užduotys pačiam sau; vyresniojo paauglio - įsipareigojimas; aukštesniųjų klasių moksleivių - asmeninis planas. Saviauklos sėkmę lemia žmogaus gebėjimas analizuoti save, įžvelgti ir įvertinti tobulinimosi rezultatus. Jau jaunesnysis paauglys mokosi save vertinti, pažiūrėti į save iš šalies, įvaldo elgesio, asmenybės savybių vertinimo kriterijus, skatina norą tobulėti. Savikontrolė yra saviauklos sėkmės rodiklis: auklėtinis, įvaldęs savikontrolę, yra iš esmės įvaldęs ir saviauklą (cit. Bitinas, 1995).

Saviauklos sąlygos:

Jovaiša (1995) pateikia keletą saviauklos sąlygų:

1. Poreikis - laikoma pagrindine sąlyga. Jis iškyla kartu su savimonės pabudimu, vaikui sąveikaujant su žmonių ir daiktų aplinka. Taigi, jau ankstyvoje vaikystėje žmogus išskiria save iš santykių su kitais ir pradeda savarankiškai veikti. Tėvai, o vėliau ir pedagogai nukreipia vaiko dėmesį į save, t.y. savo kūną, kalbą, mintis, elgesį bei jausmus. Tada jis pradeda ryškiau pastebėti savo individualias ypatybes, jausmus bei gerą ar blogą elgesį. Geras elgesys stiprina santykius su kitais, padeda lengviau tenkinti norus, o blogas elgesys - menkina galimybes pasiekti savo tikslus. Visa tai verčia keisti elgesį, derintis prie aplinkos reikalavimų. Galima teigti, jog saviauklos būtinumą sukelia savęs įtvirtinimo aplinkoje, savisaugos poreikis.
2. Savivaizdis (savojo Aš įvaizdis) ir saviprata - savo kūno, psichinių procesų ir savybių, būsenų ir elgesio suvokimą, savęs supratimą ir vertinimą (Jovaiša, 2001). Pats vaikas nežino, kad jis turi savivaizdį, kad tas vaizdas turi didelę įtaką veiklos motyvacijai, jis nesąmoningai jaus savo „asmens didybę“, todėl nesiims paprasto darbo, nes tai jį „žemina“, tai jam atrodo „beprasmiška“, kad jis turi savipratą, kuri reguliuoja jo santykius su supančia aplinka, todėl jeigu jis jaučiasi esąs pranašesnis už kitus, jam lengva bus kritikuoti, niekinti ir žeminti. Paauglystės metais didesnis dėmesys skiriamas sau, savajam Aš, sustiprėja jungimosi į grupes ir partnerystės poreikis, norima tapti grupės nariu, kuri atitinka poreikius bei interesus. Pasak Jovaišos (2001), kad tikroji saviaukla galima tik nuo paauglystės metų, nes saviaukla įmanoma tada, kai individas gerai pažįsta save.
3. Savęs pažinimas vyksta tiriant savo kūną: jo dydį, formas, veidą, rankas, kojas, kitas kūno dalis, tikrinant fizinę jėgą, patvarumą, vikrumą, judesių greitį, gracingumą ir pan. (Jovaiša, 2001). Taip pat domimasi ir psichiniu gyvenimu pačioje veikloje, atlikus ją, po įvairių įvykių bei prisiminus praeitį. Savianalizės būdu skiriami vieni išgyvenimai nuo kitų ir jausmų ypatumai nuo valios bei randamos elgesio teigiamos pusės ir trūkumai bei pastebimi svarbesni trūkumai ir t.t. Savianalize nesibaigia savęs pažinimas, pastebėtos savybės imamos vertinti. Tai daroma lyginant savo mintis ir elgesį su reikalavimais, įvairiais pavyzdžiais bei žinomomis dorovinėmis ir kitomis normomis, taip pat su kitų žmonių požiūriu į asmenį. (Jovaiša, 1995). Savęs pažinimas vyksta ir toliau, kai ieškoma savo neigiamų bruožų ištakos, priežasčių ir kai siekiama susikurti teisingą savivaizdį, tai sunkus darbas, nes savimonei reikia kritiškai vertingi požiūrius, jausmus, mintis bei elgesį. Savikritikai reikalingi kriterijai, pagal kuriuos „matuojamas“ savasis Aš, jie ir yra objektyvios etinės ir estetinės vertybės, kurias suvokia ir supranta sąmonė (Jovaiša, 2001). Taigi sąmonės formavimas tampa pagrindiniu auklėjimo uždaviniu, nes jos kultūrinis lygis yra saviauklos sąlyga, todėl jos trūkumai ir neigiami individualūs skirtumai t.y. klaidingi požiūriai, silpna valia, įsitikinimai ir t.t., yra dažniausios netinkamo elgesio priežastys (Jovaiša, 1995).
4. Savimonė - savojo Aš pažinimo ir vertinimo įrankis (Jovaiša, 2001). Taigi savimonės reikšmė yra tokia, kad ji duoda kryptį saviraiškai konkrečioje situacijoje, tuo metu Aš (subjektas) - visokio aktyvumo, galutinių vertinimų šaltinis bei konkretus veikėjas, Aš atsako už mintis, elgesį, veiklą bei jausmus. Savimonė susiformuoja veikloje ir santykiuose su aplinka, ji nėra žmogui duota iš šalies, žmogus atlieka konkretų socialinį vaidmenį. Tas vaidmuo ir formuoja savimonę, savęs sąmonę konkrečiame vaidmenyje - vaiko vaidmuo šeimoje, mokinio vaidmuo mokykloje ir pan. Todėl reikia kalbėti apie kelias savimones - kelias savęs pažinimo sistemas. Tuo momentu Aš (subjektas) visuose vaidmenyse išlieka tas pats, jis yra amžinoji ir nekintanti mano esmė, vis…ose situacijose jis atpažįsta save, nors ir atlieka skirtingą vaidmenį, kuriam vadovauja skirtinga savimonė. Vaikas būna skirtingas vis kitoje aplinkoje pvz., vienoks tėvų namuose, kitoks - mokykloje, trečioks - draugų būryje, tačiau visada jis išlieka Aš (Jovaiša, 1995). Pasak Jovaišos (2001), asmenybė gali turėti vieną savimonę, vieningą savęs pažinimo, vertinimo sistemą. Tam reikalinga darni, vientisa ir aktyvi saviaukla. Darni asmenybė visuose vaidmenyse ir situacijose mąsto ir elgiasi vadovaudamasi tais pačiais vertybiniais kriterijais.

Apibendrinant galima teigti, kad saviauklos tikslas yra harmoninga bei adekvati asmenybė.

Saviauklos rūšys:

Pasak Jovaišos (1995), saviauklą galima skirti į dvi pagrindines rūšis:

1. Neįsisąmonintą.
2. Įsisąmonintą, pastaroji gali būti - situacinė ir programinė.

Jovaiša (2001) nurodo, kad vaikystėje vaikas tapatindamas savo veiksmus su suaugusiųjų veiksmais, nors ir nesąmoningai mokosi iš jų kalbos ir elgesio, išmoksta saviruošos veiksmų ir kt., taigi jau vaikystėje esama saviauklos užuomazgų. Toks nesąmoningas savęs tapatinimas su kitais vyksta visą amžių, žmogus labai daug nesąmoningai įsisavina iš kitų. Vėliau identifikaciją lydi imitacija, tačiau ji būna sąmoningesnė, kartais ir tikslingas kito žmogaus veiksmų ar kalbos kopijavimas. Taigi, šios saviauklos rūšys rodo žmogaus natūralų būtinumą savarankiškai mokytis ir auklėtis (cit. Jovaiša, 2001).

Taip pat skaitykite: RPLC: praeitis ir dabartis

Vėliau ikimokykliniame ir jaunesniame mokykliniame amžiuje, kai suaugusysis atkreipia dėmesį į netinkamą elgesį, tada vaikas susiorientuoja, ką reikia daryti, kaip reikia taisyti elgesį, tada pastebimas tikslingesnis saviauklos siekimas, tai situacinė savikontrolė ir savo elgesio korekcija. Savikontrolė ir savikorekcija - epizodinė saviaukla, sąlygojama konkrečios situacijos. Paauglystėje susidomima kurios nors savybės ugdymu: ištvermės, drąsumo ir pan. (Jovaiša, 2001). Tada vyksta sąmoninga dalinė saviaukla, nuo atskirų savybių ugdymo pereinama prie viso savęs, prie Aš ugdymo, o jis pradedamas savivalda.

Anot Jovaišos (2001), savivaldos tikslas kyla tada, kai individas pajaučia savo kalbos ir elgesio pusiausvyros trūkumus, kliudančius jam pilnai santykiauti su aplinka. Paauglystės metais savivalda pasireiškia sunkiomis elgesio situacijomis, nepusiausviros elgesio priežasčių ieškoma kitur, ne savyje. Savivalda paprastai grindžiama valia, nes įveikti jas įmanoma valios pastangomis. Savivaldai priskiriamos autotreniruotės. Savivaldą galima suprasti ir plačiau kaip organizuotą programinę savireguliaciją sunkiose elgesio situacijose. Būtent tada reikia suprasti gyvenimo aplinkybes, kurios lengvai sukelia netinkamą individo elgesį. Pavyzdžiui, blogo elgesio draugų įtaka, muštynių ir t.t. situacijos. Taigi tokioje situacijoje atsidūrus, elgiamasi pagal iš anksto numatytą dorovinę programą. (Jovaiša, 2001). Programinėje savireguliacijoje ypatingą vietą užima kompleksinė saviaukla ir autotreniruotė (cit. Jovaiša, 2001).

Pasak Jovaišos (1995), kompleksinė saviaukla būtina tuo, kad žmogaus savybės susijusios: nėra kurio nors blogo charakterio bruožo atskirai. Asmenybė, tai visuma žmogaus saviraiškos priemonių ir jėgų struktūra, todėl norint ką nors pakeisti savyje, reikia keisti tam tikrą savybių kompleksą. Taigi reikia suderinti kompleksinės saviauklos programą, joje reikia numatyti glaudžiai susijusių blogybių grupę ir visą sistemą ilgalaikių priemonių blogybes pakeisti dorybėmis. Tą pačią programą galima sudaryti ne tik su blogybėmis, bet ir teigiamų savybių komplekso saviugdą. Programinėje saviaukloje praktikuojama autotreniruotė pvz., atletiškumui, dėmesiui, savitvardai efektyviai ugdyti. Apibendrinant galima teigti, kad autotreniruotės labai svarbūs jaunuolio gyvenimo dalykai, nes tai įvairių trūkumų šalinimas bei dvasingumo stiprinimas. Visos saviauklos rūšys praktikuojamos visais amžiaus tarpsniais, tik kompleksinė saviaukla ir autotreniruotė prieinamos ne anksčiau kaip paauglystės laikotarpiu. (Jovaiša, 1995).

Carl Gustav Jung Asmenybės Teorija

Viena įdomiausių asmenybės teorijų - Carl Gustav Jung teorija. Pabandykime su ja šiek tiek susipažinti. Jungo asmenybės teoriją galima suvokti kaip struktūrinę asmenybės teoriją, kadangi Jungas savo sampratoje apie žmogaus asmenybę akcentuoja tam tikras psichikoje esančias struktūras arba psichikos lygmenis. Pirmiausia, apžvelkime sąmonės sampratą. Sąmonės centru (bet ne asmenybės) Jungas laiko ego. Ego esminė funkcija - reaguliuojančioji arba, kitaip sakant, ego bando išlaikyti status quo ir palaiko mūsų vidinio pasaulio ryšį su išoriniu. Skiriamos ir dvi sąmonės turinio kryptys: introversija ir ekstraversija. Introvesijos kryptis - į vidų, tuo tarpu ekstraversijos - į pasaulį. Sąmonę žinojimas pasiekia 4 kanalais, kuriuos išskyrė Jungas: jausmais, mąstymu, pojūčiais ir intuicija. Jausmai ir mąstymas vertinami kaip racionalūs žinojimo kanalai, kadangi tai yra tam tikras vertinimas, todėl tai ir yra gretinama su racionalumu. Tuo tarpu pojūčiai ir intuicija matomi kaip subjektyvūs kanalai. Vieni žmonės turi labiau išvystę vienus pažinimo būdus, o kiti kitus. Retai žmogus būna išvystęs visus pažinimo būdus tolygiai, tačiau neišvystytos dalies vystymas, kaip bus aptarta vėliau, svarbus raidos procesams.

Sąmonės ir pasąmonės sąvokos dar dažnai siejamos pirmiausia su Zigmundo Froido pavarde, kuris buvo vienas pirmųjų akcentavęs pasąmoninius psichikos procesus mūsų suvokimui, mąstymui ir elgesiui. Vis dėlto, Jungo teorijoje sąmonė ir pasąmonė nėra traktuojamos taip pat kaip Froido teorijoje. Jungas, dirbdamas su pacientais pastebėjo, kad jie pasakoja sapnus, haliucinacijas ar atkuria fantazijas, kurios nėra paremtos asmeniniais prisiminimais ar nutikimais, tačiau turi motyvų, kurie būdingi ir universaliai atsikartoja skirtingose mitologijose ir kultūrose. Šie pastebėjimai Jungui sukėlė daug apmąstymų ir vėliau leido iškelti prielaidą, kad žmogaus pasąmonėje visgi egzistuoja ne vienas, o du sluoksniai. Tie du sluoksniai yra asmeninė pasąmonė ir kolektyvinė pasąmonė, kurią Jungas dar buvo pavadinęs antasmenine pasąmone (Jung, 2012).

Asmeninės pasąmonės turinys formuojamas mūsų asmeninių patirtičių, todėl yra unikalus. Į asmeninės pasąmonės turinį įeina pamiršti ar išstumti vaikystės prisiminimai, patirtys, skausmingi vaizdiniai, jusliniai vaizdiniai, kurie buvo nepakankamai stiprūs, kad pasiektų sąmonę (Jung, 2012). Kompleksai yra apibendrinančios sąveikos su asmenimis ar situacijomis, kylančios iš asmeninių patirčių, kurios turi stiprų emocinį komponentą. Dažniausiai kompleksai formuojasi vaikystėje iš tam tikro pasikartojančio patyrimo santykyje, kuris žmogui yra svarbus. Pavyzdžiui, jei žmogus turėjo motiną, kuri buvo stipriai nuvertinanti, žmoguje susiformuoja neigiamas motinos kompleksas, kuris lengvai persikelia ir į kitas gyvenimo situacijas, ne tik susijusias su santykiais su motina. Toks žmogus gali tiesiog turėti susiformavusią bendrą nuostatą apie save, kad jis yra nieko vertas. Tai, kad kompleksai susiję su pasąmonės turiniu nereiškia, kad jie visiškai neprieinami sąmonei. Anaiptol, žmogus dažnai suvokia, kad turi kompleksą arba, jog kažkas vyksta ne taip, tačiau nėra pajėgus to pakeisti, kadangi kompleksas yra autonomiškas darinys, kurio energija kyla iš emocijos, o ego yra „nustumiamas“ nuo valdžios.

Antrasis pasąmonės sluoksnis - kolektyvinė pasąmonė - kitų psichologų dažnai linksniuojama kaip viena kontroversiškiausių Jungo teorijos idėjų, tačiau taip pat viena unikaliausių ir įdomiausių (Feist & Feist, 2006). Skirtingai nuo asmeninės pasąmonės, kuri talpina asmenines patirtis, kolektyvinės pasąmonės turinį sudaro pirmykščiai vaizdiniai, patirtys, kurias turėjo mūsų protėviai, todėl jie nėra unikalūs, o labiau universalūs. Jungas savo veikale „Du traktatai apie analitinę psichologiją“ rašo: „… ji atskirta nuo bet ko asmeniško ir jos turinių pasitaiko visur, o to, žinoma, negalima pasakyti apie asmeninius turinius“ (Jung, 2012). Apskritai, kolektyvinėje pasąmonėje glūdi žmonijos kaip rūšies praeitis. Tai, kad šie vaizdiniai yra iš protėvių ir labai tolimos praeities, nereiškia, kad jie pasąmonėje tiesiog egzistuoja ir yra neaktyvūs. Priešingai, kaip ir asmeninės pasąmonės turinys, kolektyvinės pasąmonės turinys gali lemti mūsų mintis, emocijas ir elgesį, o taip pat ir tai, ką Jungas vadino „didžiaisiais sapanais“. Tai sapnai, kurie neša prasmes, svarbias ne tik individui, bet ir kiekvienam žmogui visais laikais (Jung, cit. Kalbant apie kolektyvinę pasąmonę, svarbu paminėti vieną kertinių Jungo teorijos sąvokų - archetipą. Archetipai yra archajiški, iš kolektyvinės pasąmonės kylantys vaizdiniai. Panašiai kaip ir kompleksai, jie turi emocinį toną, tačiau kompleksai yra individualūs ir susiję su asmeninės pasąmonės turiniu. Archetipai yra labiau generalizuoti vaizdiniai (Feist & Feist, 2006).

Jungas teigė, kad archetipo samprata dažnai suvokiama neteisingai. Tai nėra apibrėžti mitologiniai vaizdiniai ar motyvai. Archetipas turėtų būti suvokiamas kaip tendencija kurti tokių motyvų išraiškas. Motyvų išraiškos gali skirtis ir skiriasi detalėmis, tačiau vis tiek nenutolsta nuo pagrindinio modelio (Jung, 1991). Taip suvokiant archetipą galima imti manyti, kad jis yra labai panašus į instinktą ar net nuo jos nesiskiria. Visgi čia Jungas irgi deda skirtį ir tai paaiškina: „…tai, ką mes vadiname instinktais, yra fiziologiniai poreikiai, suvokiami pojūčiais. Bet tuo pačiu jie pasireiškia fantazijomis ir dažnai jie pasireiškia tik simboliniais vaizdiniais“ (Jung, 1991). Taigi, archetipas ir instinktas yra panašūs, tačiau archetipą nuo instinkto skiria tai, kad jo raiška stebima per fantazijas ir simbolines reiškmes.

Jungas (2012) teigė, kad svarbiausią vietą užima archetipai, kurie išreiškia vystymosi proceso tikslus.

• Persona. Šiuo terminu Jungas apibrėžia tai, ką plačiojoje visuomenėje žmogus vadintų psichologine kauke. Tai tam tikras mūsų veidas, kurį mes rodome būdami sociume. Galima matyti dvi pagrindines kaukės funkcijas: sudaryti įspūdį kitiems ir paslėpti tikrąją individo prigimtį. Kaukė žmogui yra reikalinga, kadangi neišvengiamai gyvenant visuomenėje, tenka prisitaikyti ir atitikti tam tikrus visuomenės keliamus lūkesčius. Savaime tai nėra blogai, kadangi kiekvienas norėtų, kad, pvz., gyventų tokioje visuomenėjė, kurią gali vadinti civilizuota ir jaustis fiziškai saugus, nes sukelti skausmą, ar žudyti, ar vogti yra nepriimtina. Kita vertus, pernelyg stipri identifikacija su persona kelia pavojų žmogaus individualumui ir savasčiai, kadangi tokiu būdu žmogus pasiaukoja išoriniam pasauliui (sociumui).
• Anima ir animus. Jungas manė, kad žmogus psichologiškai yra biseksualus. T.y. vyro pasąmonėje egzistuoja paveldėtas kolektyvinis moters vaizdinys, kuriuo jis suvokia moters esmę. Analogiškai ir moters pasąmonėje esti vyro vaizdinys, kuriuo moteris suvokia vyro esmę. Tas vaizdinys yra pasąmoninis, o Jungas teigia, kad anima ir animus paskirtis yra užmegzti ryšį tarp individualios sąmonės ir kolektyvinės pasąmonės. Dažnai šio archetipo motyvus galima matyti sapnuose, fantazijose.
• Šešėlio archetipas atspindi tamsiąsias žmogaus savybes ir tas savybes, kurių jis nenori pripažinti. Dažnai žmonės tamsiąsias savo savybes projektuoja į išorę, t.y. į kitus žmones ir nenori pripažinti, kad tai yra jų dalis. (Jung, cit.pg., Feist & Feist, 2006).
• Pagrindiniu archetipu Jungas laikė savastį. Savasties samprata nėra paprasta ir iš literatūros leidžiama suprasti, kad iš esmės, savasties samprata yra ir asmenybės samprata, kurią Jungas vadina ir gyvenimo tikslu (Jung, 2010). Į savasties samprata įeina sąmonė, asmeninė ir kolektyvinė pasąmonės, persona su šešėliu ir vyriškųjų bei moteriškųjų savybių (animus ir anima).

Jungas asmenybės struktūrą suvokia kaip susidedančią iš sąmonės, asmeninės pasąmonės ir kolektyvinės pasąmonės.

tags: #kada #zmogus #tampa #susiformavusia #asmenybe