Tėvų elgesys yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių vaiko raidą ir asmenybės formavimąsi. Šeima yra pirmoji ir pagrindinė vaiko socializacijos institucija, kurioje jis mokosi bendravimo, elgesio normų, vertybių ir įgūdžių. Tėvų tarpusavio santykiai, auklėjimo stilius ir emocinė aplinka daro didžiulę įtaką vaiko psichologinei gerovei, savivertei, elgesiui ir ateities santykiams. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip skirtingi tėvų elgesio aspektai veikia vaikus, kokios pasekmės kyla iš neigiamo elgesio ir kaip tėvai gali kurti sveiką ir harmoningą aplinką savo vaikams.
Tėvų Konfliktai ir Jų Poveikis Vaikams
Nedaug tėvų, kilus tarpusavio barniui vaiko akivaizdoje, geba susivaldyti. Mylėdamas abu tėvus, bijodamas būti atstumtas, vaikas išgyvena didelį stresą, nerimą, kaltės jausmą. Ypač, kai yra verčiamas raginamas pasirinkti, kurio iš tėvų poziciją palaiko. „Ant vaiko pečių užkraunama didelė atsakomybė, kuriai jis dar nėra pasirengęs“, - atkreipia dėmesį Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Aura Svetikienė. Ji papasakojo, kokią įtaką vaiko elgsenai daro kasdieniai tėvų nesutarimai ir kokių veiksmų reikėtų imtis, norint juos apsaugoti.
Konfliktai šeimoje yra neišvengiami, tačiau svarbu, kaip jie sprendžiami. Jei tėvai nuolat pykstasi, kaltina vienas kitą ir įtraukia vaiką į konfliktus, tai gali turėti neigiamų pasekmių jo psichologinei būklei. Vaikai, augantys nuolatinių konfliktų aplinkoje, jaučiasi nesaugūs, nerimastingi ir įsitempę. Jie gali tapti agresyvūs, emociškai nestabilūs arba, priešingai, uždari ir baikštūs.
Dirbant Tarnyboje dažniausiai susiduriame su tėvų konfliktais skyrybų procesuose, kurie vaikui sukelia didelį vidinį konfliktą. Tėvai nori, kad vaikai pasirinktų vieno iš tėvų pusę - neretai klausia, kuris iš tėvų geresnis, kurį vaikas labiau myli. Taip pat prie vaikų būna išsakoma tėvų nuomonė vienas kito atžvilgiu, aptarinėjami turtiniai klausimai, keliamos tam tikros sąlygos. Vaikais manipuliuojama, prižadami materialūs dalykai arba aiškinama, ko neteks vaikas, gyvendamas su vienu iš tėvų.
Tėvai pykstasi, nuolat vienas kitą kaltina ir dėl savo vaikų auklėjimo stiliaus. Pavyzdžiui, vienas draudžia, kelia aukštus reikalavimus vaikui, o kitas atvirkščiai - viską leidžia, norėdamas būti „geras“. Tokie tėvai neturi autoriteto, vaikai jų visiškai neklauso: neina į mokyklą, būdami pamokose tyčia trukdo mokytojams savo replikomis ar veiksmais, neruošia namų darbų, išeina iš namų ir grįžta kada panorėję.
Taip pat skaitykite: Psichologinis žvilgsnis į vaikų santykius
Didelė dalis šeimų, su kuriomis tenka dirbti, yra nuolat girtaujantys tėvai. Būdami neblaivūs jie konfliktuoja tarpusavyje ir tokie konfliktai kartais baigiasi smurto proveržiais prieš vieną iš tėvų ar pačius vaikus, kurie pasipainioja po kojomis. Tokiose šeimose tenka matyti, kaip elgiasi vaikai vieni su kitais, jų kalboje daug keiksmažodžių. Sukrečia tai, kad 3 metų vaikas beveik nemoka kalbėti, tačiau keiksmažodžių žodynas būna itin platus. Arba, pavyzdžiui, 4 metų vaikas aiškina vaiko gynėjai, kad jis bus banditas ir visus sumuš.
Vienas iš tėvų gali prisiimti aukos vaidmenį. Pavyzdžiui, mama, kurios niekas nemyli, kuri dėl visų aukojasi, jaučiasi neįvertina, gyvena su vyru alkoholiku. Arba vienas iš tėvų per mažai uždirba, kad patenkintų šeimos poreikius. Tėvai priverčia vaiką jaustis kaltu. Jei vaikas nedaro to, ko nori tėvai, vaikas tampa blogu, nesukalbamu.
Kartais atsitinka taip, kad ne tik tėvai pradeda naudotis vaikais, bet ir vaikai, paaugliai manipuliuoja savo tėvais. Jie sako tėvams tai, ką jie nori išgirsti, prašo dovanų, persako, ką kalba tėvai vienas apie kitą ir pan. Galimas ir šantažas tėvų atžvilgiu, vaikai grasina, kad kreipsis į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą.
Jei konfliktų metu tėvai pykstasi dėl vaiko elgesio ir vaikas išgirsta tėvus negatyviai apie jį atsiliepiant, žeminant, jis pasijaučia nevykėliu, įskaudintu, atsiranda bejėgiškumo jausmas. Jo pyktis ir netinkamas elgesys tokiu atveju tikrai nesikeis, tik dar pablogės. Šeimoje nereikia bijoti rodyti savo jausmų, pykčio, nusivylimo, liūdesio, baimės, nes svarbiausia kalbėtis su vaiku ir jam aiškinti, koks jo elgesys ir kodėl tėvams sukėlė tokius jausmus. Taip vaikas nesijaus puolamas.
Kaip Konfliktai Keičia Vaiko Elgseną
Kaip keičiasi vaiko, kurio šeimoje nuolat konfliktuojama, elgsena? Pats konfliktas nėra problema - problema yra negebėjimas jos taikiai spręsti. Manipuliavimas vaiku, jo įtraukimas į konfliktus, liepimas rinktis tarp tėčio ar mamos, yra itin žalingas ir gali sietis su įvairiomis vaikų prisitaikymo problemomis. Labai svarbu, kaip pykdamiesi elgiasi tėvai. Vaikai šeimoje mokosi įvairių įgūdžių, elgesio ir bendravimo, vertybių paprasčiausiu būdu - stebėdami ir atkartodami tėvų elgesį. Vaikai būdami šalia ar net dalyvaudami konfliktuose mokosi, kaip reikia pykti, kokius žodžius sakyti, veiksmus atlikti.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Yra vaikų, kurie bando sutaikyti tėvus, guosti vieną arba kitą, jaučiasi bejėgiai, ima tėvams pataikauti. Kiti patys tampa agresyvūs, pradeda rėkti ant tėvų, kad tėvų pykčiai jiems atsibodo, kad nebenori su jais gyventi, prašo, kad tėvai baigtų pyktis arba tiesiog pasišalina iš konflikto zonos. Būna, kad konfliktuodami tėvai nerodo savo emocijų, vienas nuo kito atsitraukia, prasideda ilgi nekalbadieniai. Tokiu atveju jie praranda galimybę ne tik įveikti problemas, bet ir savo vaikams rodo netinkamą konflikto sprendimo strategijos pavyzdį.
Kaip tokiu atveju jaučiasi vaikas? Vaikas jaučia įtampą, baimę, nerimą, nes nežino, kas atsitiko, kodėl su juo apie tai nesikalbama, slepiama. Tokiais momentais vaikas gali prisigalvoti baisiausių dalykų, kodėl tėvai nebendrauja vienas su kitu. Tokiose šeimose augantys vaikai gali būti pikti, agresyvūs, nerimastingi, emociškai nestabilūs, būti linkę dėl tėvų pykčių kaltinti save. Vaikas išsiugdo didelę galimos grėsmės baimę, jautrumą, pažeidžiamumą. Į paprastas situacijas namuose, kieme, mokykloje jis gali reaguoti pykčio protrūkiais: rėkti, žeminti, keiktis pamokoje ar žaisdamas. Kitas vaikas atvirkščiai: gali būti labai išsigandęs, jausti nerimą, pyktį, bejėgiškumą, prisiimti kaltę dėl tėvų pykčių sau.
Taip, vaikai nori būti mylimi, gyventi su savo tėvais, tačiau patirtos nuoskaudos juos žaloja emociškai, randai ilgai lieka giliai širdyje. Žala vaiko psichinei sveikatai jau būna padaryta. Vienas iš pavyzdžių: berniukas (pradinukas) patyrė smurtą šeimoje, ant kūnelio liko mėlynės.
Nors ir labai sunku, aštrėjant konfliktui svarbu laiku pastebėti kylantį pavojų savo ar savo artimųjų sveikatai ir atsitraukti. Konflikto įkarštyje pamatyti savo vaiką, atkreipti dėmesį į tai, kaip jis jaučiasi, ką sako jo kūno kalba. Vėliau, jau nurimus aistroms, būtina pasikalbėti su vaiku ir paaiškinti, kad konfliktas kilo ne dėl jo ir vaikas yra mylimas toks, koks yra. Labai svarbu atsiprašyti, kad nesusivaldė, kad vaikas tapo konflikto dalyviu ar stebėtoju. Rekomenduočiau šia tema tėvams perskaityti Suzanos Forvard knygą „Toksiški tėvai“. Autorė rašo, kad konfliktai turi ir gerą poveikį vaikui - jis tikroviškiau suvokia pasaulį, išmoksta tinkamai juos spręsti. Aišku, tam būtina viena sąlyga - suaugusieji turi išmokti valdyti situacijas.
Tėvų Meilė ir Atsakomybė
Ar tėvų meilė vaikams yra savaime suprantama ir privaloma? Šis klausimas daugeliui kelia stiprias emocijas, tačiau noriu jį aptarti atvirai ir išsamiai. Straipsnyje gilinsiuosi į šią jautrią temą, aptarsiu, ką reiškia būti tėvu ar mama, ir kodėl svarbu suprasti savo jausmus, o ne juos neigti ar teisti.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Visuomenėje gajus įsitikinimas, kad visi tėvai privalo mylėti savo vaikus. Tačiau realybė yra kitokia. Kai kurie tėvai, nepaisant savo pastangų, nejaučia stiprios emocinės meilės vaikams. Tai nereiškia, kad jie yra „blogi“ žmonės ar netinkami tėvai.
Pavyzdžiui, Lina, kuri augo šaltų, emociškai neprieinamų tėvų šeimoje, tapusi mama, pastebėjo, kad ji nesijaučia „natūraliai“ mylinti savo sūnų taip, kaip tikėjosi. Ją kankino kaltė, nes visuomenės spaudimas, kad mama turi besąlygiškai mylėti vaiką, buvo nepakeliamas. Lina pradėjusi terapiją suprato, kad jos jausmai kyla iš neišspręstų santykių su pačia savimi.
Vaikai yra kaip veidrodžiai - jie sugeria tai, ką mato, girdėdami ir stebėdami savo tėvus. Net jei tėvai nejaučia stiprios emocinės meilės savo vaikams, tai nereiškia, kad jie neturi atsakomybės. Tėvystė yra ne tik emocijų klausimas, bet ir sąmoningas pasirinkimas, kaip tėvai veikia, kaip jie gyvena savo gyvenimą ir ką demonstruoja savo vaikams.
Tėvų atsakomybė už savo vaidmenis reiškia, kad jie turi sąmoningai rodyti pavyzdį, kuris padėtų vaikams augti emociškai, morališkai ir socialiai sveikiems. Tėvas dažnai tampa vaikų krypties rodykle, pavyzdžiu, ką reiškia būti atsakingu vyru. Dukros akimis tėvas yra pirmasis vyras, kuris parodo, kaip vyrai elgiasi su moterimis. Jei tėvas yra patikimas, laikosi savo žodžio ir demonstruoja pagarbą aplinkiniams, dukra tikėtina ieškos partnerio, kuris turi šias savybes. Sūnui tėvas yra modelis, kaip būti vyru. Ar jis moko atsakomybės, kryptingumo, pagarbos kitiems? Ar geba parodyti, kaip įveikti sunkumus ir laikytis savo principų?
Tėvo vaidmuo yra ne tik teorinis. Vaikai stebi, kaip tėvas reaguoja į stresą, kaip jis sprendžia problemas ir kokias vertybes renkasi vadovauti savo gyvenimui. Dukra, stebėdama mamą, mokosi, kaip elgtis su savo jausmais ir kaip juos išreikšti santykiuose. Jei mama sugeba konstruktyviai spręsti konfliktus, išlaiko emocinę pusiausvyrą net sudėtingose situacijose, dukra greičiausiai formuos panašų elgesio modelį. Sūnui mama tampa pirmąja moterimi, kuri parodo, ką reiškia būti moteriška ir atsakinga. Jei mama gerbia save, sugeba priimti sąmoningus sprendimus ir demonstruoja pusiausvyrą santykiuose su aplinkiniais, sūnus labiau linkęs rinktis panašias partneres, kurios yra atsakingos ir emociškai brandžios.
Mamos vaidmuo taip pat apima gebėjimą parodyti vaikams empatiją ir rūpestį. Kai mama demonstruoja pagarbą sau ir kitiems, ji perduoda vaikams vertingą pamoką, kaip kurti brandžius santykius. Tėvo ir mamos vaidmenys yra tarpusavyje susiję ir vienas kitą papildantys. Kai abu tėvai yra sąmoningi ir atsakingi, jie kartu sukuria aplinką, kurioje vaikai gali mokytis tiek emocinio stabilumo, tiek kryptingo elgesio.
Pavyzdžiui, Justinas ir Rūta, kurie patys buvo užaugę nesveikose šeimose, suprato, kad jų pareiga nėra tik jausti meilę savo vaikams. Jie kartu susitarė dėl pagrindinių taisyklių: rodyti pagarbą vienas kitam, elgtis sąmoningai ir palaikyti aiškią kasdienybės struktūrą. Vienas svarbiausių principų tėvystėje yra suvokimas, kad vaikai negirdi žodžių taip, kaip jie stebi veiksmus. Šį principą iliustruoja Dariaus istorija. Jis augo namuose, kur mama nuolat pabrėždavo tvarkos svarbą, tačiau pati dažnai palikdavo namus netvarkingus. Darius užaugo su prieštaringu santykiu su tvarka - jis suprato, kad ji yra svarbi, bet nematė, kaip tai atrodo kasdieniame gyvenime.
Net jei nejaučiate meilės vaikui, galite skirti savo gyvenimą tam, kad išmoktumėte kurti ryšį. Pavyzdžiui, Tomas, būdamas dviejų vaikų tėvas, prisipažino nejaučiantis artumo savo sūnums. Pradėjęs lankyti terapiją, jis suvokė, kad šis atotrūkis kyla iš jo paties santykių su tėvu, kuris buvo emociškai atitolęs. Tomas pradėjo nuo mažų žingsnių: jis leido daugiau laiko su vaikais, klausė jų istorijų ir stengėsi būti emociškai prieinamas.
Priimkite savo jausmus tokius, kokie jie yra. Leiskite sau jausti, ką jaučiate, be kaltės ir savęs teismo. Tyrinėkite savo vidinį pasaulį. Savęs supratimas yra pirmasis žingsnis siekiant pokyčių. Sutelkkite dėmesį į atsakomybę. Net jei jausmai nėra stiprūs, Jūsų veiksmai gali turėti milžinišką įtaką vaikams. Ieškokite sąmoningo augimo. Būkite kantrūs. Ryšiai neatsiranda per naktį.
Tėvo Vaidmuo Vaiko Gyvenime
Teiginys, kad vaikams reikia ir mamos, ir tėčio, šiandien skamba „suprantamai“. Tačiau atsakymas į klausimą: kokio tėčio reikia vaikui, nėra toks paprastas. Kokios tėvo savybės ir elgesys vaikams turės teigiamos įtakos? Ar vaikui reikia tėvo, kuris jam būtų tarsi antra mama? Draugu? Mokytoju? Koks yra tėvo vaidmuo vaiko gyvenime? Ar yra kažkas panašaus į „tobulą tėtį“? O gal užtenka, kad tėvas būtų „pakankamai geras“?
Taigi, pabandykime padiskutuoti, pažvelgime į tėčio vaidmenį vaiko gyvenime ir ko iš tikrųjų vaikui iš jo reikia.
Tėčio Buvimo Svarba Vaiko Gyvenime
Kiek yra svarbus tėčio buvimas vaiko gyvenime? Dar ne taip senai elementari tėvo užduotis buvo užtikrinti visos šeimos materialinę gerovę, o motinos pareiga buvo užauginti savo atžalą. Tuo metu kiekvieno vyro brandos matas buvo jo finansinės galimybės. Tokiame klasikiniame vaidmenų pasiskirstyme tėvui nebuvo vietos parodyti meilės, perteikti vertybes ar užmegzti kokių nors santykių su savo vaikais. Tas tėvas po darbo sėdėdavo prie televizoriaus arba skaitydavo laikraštį. „Tėtis daug dirba, ateina vėlai pavargęs, pavalgo, atsigula ant sofos, skaito ar žiūri filmą, šiuolaikiniai tėvai gali naršyti telefone ar žaisti kompiuterinius žaidimus“. Kai kurios mamos tėčio figūrą naudoja, kaip bauginimo priemonę: „Kai ateis tėtis, aš jam viską papasakosiu“, o kai kurios mamos saugo tėvo ramybę nuo vaikų: „Netrukdyk tėčiui, tu matai, jis labai pavargęs“ . Daugelis tėčių pasisako besijaučiantis suglumę: „Stengiuosi viską padaryti dėl šeimos, jiems nieko nereikia, ko dar reikia? Vaikai?! Taigi jie turi mamą, ji geriau supranta, ką su jais daryti. Ir apskritai vasarą atostogaujame su visa šeima.
Žinoma, taip nutinka ne visose šeimose ir ne visada, bet yra tam tikra tendencija. Šiandien susiduriame su didžiuliu socialiniu pokyčiu šioje srityje. Tėčio vaidmuo neapsiriboja vien tik pinigų uždirbimu. Kiek yra svarbus tėčio buvimas vaiko gyvenime? Tyrėjai įrodė, kad šeimose, kurių vaikų auklėjime ir gyvenime aktyviai dalyvauja tėvas, auga protingesni ir sėkmingesni vaikai. Tėvas vaidina svarbų vaidmenį vaiko gyvenime. Be to, tai unikalus vaidmuo. Tėtis nėra „antra mama“. Jo nepakeis senelis, mokytojas ar treneris.
Įsivaizduokime, laiminga diena atėjo! Šeimoje atsirado ilgai lauktas kūdikis! Moteriai, devynis mėnesius nešiojusiai kūdikį po širdimi, „motiniškas instinktas“ pabunda iš karto arba beveik iš karto po gimdymo. Tik mama gali maitinti kūdikį krūtimi, mama ne tik sumažina kūdikio alkį, bet suteikia vaikui artumo, saugumo jausmą, numalšina emocijas, skausmą ar baimę. Mamos, pasinaudodamos motinystės atostogomis, pirmaisiais vaiko gyvenimo mėnesiais, dažniausiai atlieka pagrindinės vaiko globėjos funkcijas. Šiuo ankstyviausiu gyvenimo tarpsniu vaikas turi užmegzti saugų ryšį su mama. Tėvui, norint priprasti prie naujo vaidmens, dažnai reikia daugiau laiko nei mamai.
Tėvas vaidina svarbų vaidmenį vaiko gyvenime. Be to, tai unikalus vaidmuo. Tėtis nėra „antra mama“. Jo nepakeis senelis, mokytojas ar treneris. Kartu su sekančiais vaiko gyvenimo mėnesiais ir jo motorikos bei kalbinės raidos pažanga tėtis yra ir tas, kuris natūraliai „atpalaiduoja“ labai artimus mamos ir vaiko santykius. Tėvo dėka vaikas palaipsniui, jausdamas sukurtą saugumą, nuo mamos keliauja į „platesnį pasaulį“, kuriam pradžioje atstovauja tėtis. Psichologiniai tyrimai parodė, kad kuo daugiau tėtis dalyvauja kūdikio gyvenime pirmaisiais gyvenimo metais, tuo glaudesnis emocinis ryšys tarp vaiko ir tėvo susikuria ateityje. Todėl labai svarbu, kad tėtis dalyvautų maudant, maitinant naujagimį. Kai tėtis yra įtraukiamas į vaiko auklėjimo procesą, vaikas jaučia saugumo, stabilumo, stiprybės jausmus. Kai abu tėvai dalyvauja vaiko auginime, kūdikis turi vientisumo jausmą.
Vaikams labai reikia laiko su tėčiu. Jaunesniems labai naudinga smagiai praleisti laiką kartu! „Tėviškų žaidimų“ modelis dažnai yra labiau stimuliuojantis ir įdomesnis nei ramūs žaidimai su mama. Tokia laiko praleidimo forma prisideda prie to, kad vaikas išmoksta susidoroti su stipriomis emocijomis, įskaitant agresiją. Vaikai mėgsta žaisti su tėčiais sporto salėse ir lenktyniauti. Vyresniems vaikams ir paaugliams taip pat yra naudingas laikas, praleistas kartu. Gal jau ne žaidžiant, o, pavyzdžiui, vykstant į žygius, išvykas, kiną, sportą. Toks kartu praleistas laikas yra žinia vaikui, kad „tu esi svarbus“, tai pastiprina jį visam gyvenimui. Tėvai, atminkite, kad laikas jūsų sūnui / dukrai turi būti ne tik „atostogos“. Ryšys su tėvu turi didelę reikšmę formuojant kiekvieno žmogaus tapatybę. Kaip tai paveiks dukrą, būsimą suaugusią moterį ir sūnų, kuris taps vyru?
Tėvas Sūnui ir Dukrai
Berniukui tėvas yra vadovas po vyrišką pasaulį. Sūnui tėtis yra vyriškojo pasaulio vadovas. Berniukui tėtis yra ne tik tėvas, bet ir sektinas pavyzdys, nes kūdikis negimsta pasiruošęs vyru, juo tampa stebėdamas tėtį. Vaikas tiesiogine prasme sugeria tėčio veido išraiškas, gestus, elgesio su aplinkiniais būdus. Jeigu tėčiui visuomenėje būdingas agresyvus elgesys, tai greičiausiai mažylis smėlio dėžėje daiktus „sutvarkys“ kumščių pagalba. Jei tėtis dažniau būna diplomatiškas, vargu ar sūnus bus kovotojas.
Kiekvienas tėvas svajoja, kad jo sūnus užaugtų ir sukurtų stiprią šeimą. Stebėdamas mamos ir tėčio santykius, vaikas ugdo vyro ir moters santykių kultūrą. Jei gerbiate savo žmoną, mokate taikiai spręsti konfliktus, šeimoje viešpatauja meilė ir harmonija, užaugęs sūnus stengsis su savo moterimi kurti būtent tokius santykius. Taigi berniukas susitapatina su tėvu ir per stebėjimą iš jo mokosi, kaip užmegzti artimus santykius su moterimi, kaip susidoroti su iššūkiais, kaip elgtis su kitais. Sūnus, kuris girdi iš savo tėvo, „aš didžiuojuosi tavimi, gerai padaryta!“, jaučiasi palaikomas, saugus, stiprėja pasitikėjimo, savigarbos jausmai. Vėliau jam bus lengviau susidurti su įvairiais gyvenimo iššūkiais.
Berniukams taip pat svarbu, kad tėtis atpažintų jų „gležną dalį“ - tą, kuri išgyvena baimę, liūdesį, nerimą, kartais rūpestingą, užjaučiančią, braukiančia ašarą dalį. Kad taip nutiktų, pirmiausia tėvas turi priimti, kad „ir berniukai kartais verkia“. Daugelis tėčių, bijodami, kad sūnus užaugs „mamos suneliu“, nuo mažens organizuoja vaikui „vyrišką auklėjimą“. Kaip parodė naujausi tyrimai, atšiauriomis sąlygomis augęs berniukai, kuriems nebuvo rodoma pakankamai šilumos ir meilės, užauga nerimastingais, nepasitikinčiais savimi, infantiliais ir dažnai lengvai paveikiamais kitų asmenimis. Arba vaikai tampa pernelyg agresyvūs ir žiaurūs, mėgdžiojantis savo tėvą. Darniai berniuko asmenybės raidai reikia švelnumo ir meilės ne tik iš mamos, bet ir iš tėčio! Nebūkite grubus ir žiaurus savo sūnaus atžvilgiu!
Būtent su tėčiu berniukas gali įvaldyti vyriškus užsiėmimus. Nesvarbu, ar tai žvejyba, ar automobilių remontas, ar paukščių namelio statyba. Su tėčiu galite žaisti aktyvius ir triukšmingus žaidimus. Su tėčiu augantis sūnus gali aptarti su lytiniu švietimu susijusius klausimus. Dukroms ne mažiau svarbus ryšys su tėvu. Auginant dukrą reikia atkreipti dėmesį ne tik į tinkamą santykį su dukrą, bet ir į santykį su jos mama. Tėtis turi suteikti mergaitei palaikymą ir saugumą! Mergaitės savigarba priklausys nuo tėčio požiūrio į ją. Dukra, kurią tėvas priima, išsiugdys tinkamą savivertę. Mergina žiūri į tėvo akis ir, matydama jose pritarimą bei susižavėjimą, vėliau susikurs adekvatų savęs įvaizdį. Ji sugebės parodyti dėkingumą savo kūnui - jį mylės, gerbs ir galės sveikai juo rūpintis. Be to, tėvas yra svarbus pavyzdys savo dukrai, kaip ji gali būti mylima ir gerbiama kitų vyrų bei kaip ir kokius santykius galėtų kurti su vyrais. Taigi, meilę, pagarbą ir pripažinimą iš tėvo patyrusi dukra to paties galės ieškoti ir vyruose. Jei tėtis pasakys mergaitei, kad ji graži, protinga ir kad jis ja myli, pasitiki, mergina užaugs savimi pasitikinčiu žmogumi.
Matome, kad tėvo vaidmenį abiejų lyčių vaikų auklėjime vertinti nelengva. Laikai pasaulyje nėra patys lengviausi. Ir jums sunku, tėčiai! Bet vaikams tėvo labai reikia!!!!
Tobulas Tėtis: Ar Tai Įmanoma?
Tai retorinis klausimas, nes, žinoma, idealų nėra. Mes esame žmonės, esame netobuli, klystame, kartais abejojame, klystame… Nėra tobulų mamų ar tėčių. Kaip ir nėra tobulų vyrų ir moterų. Ir vaikų taip pat. Vaikams nereikia tobulų tėvų, kad jie tinkamai vystytųsi. Vaikams reikia tėvų „iš kūno ir kraujo“ - autentiškų, kurie, suklydę, jam prisipažins ir pasakys „atsiprašau“. Reikia tėvo, kuris nemėgdžioja mamos, o yra autentiška savęs versija. Tuo, kuris visų pirma nori praleisti laiką su vaiku, yra aktyvus, atsidavęs, tačiau gali nustatyti ribas ir pasakyti vaikui „ne“, nejausdamas kaltės. Nereikalaukite tobulumo nei iš savęs, nei iš savo vaiko. Priešingai nei atrodo, tai labai svarbus ir sunkus klausimas. Vyras mokosi būti tėvu daugiausia stebėdamas savo tėvą. Jei santykiuose su juo buvo patenkinti vaiko poreikiai, sūnus galėtų stebėti šalia esantį, įsipareigojusį, stiprų ir kartu švelnų tėvą; vėliau jis galės tokiu būti savo vaiko atžvilgiu ir tai vyks savaime, automatiškai, apie tai negalvojant. O jeigu santykiuose su tėvu tokio modelio nebuvo? Svarbu yra norėti ir dėti pastangas. Įkvėpimo galima semtis iš kitų vyrų, tėčių. Nekopijuokite savo partnerio. Ieškokite modelių vyrų pasaulyje. Gali būti naudingi tėvystės įgūdžių seminarai tėčiams ar paramos grupės vyrams, kurių pastaruoju metu vis daugiau atsiranda. Asmeninė terapija gali padėti, nes padės susitvarkyti ir geriau suprasti praeitį. Įkvėpimo galima pasisemti straipsniuose, knygose ir blogose, kur atsiranda vis daugiau vertingų tinklaraščių, kuriuos tėčiai rašo tėčiams. Svarbu siekti, veikti, stengtis. Tėti - tu esi svarbus savo vaikui! Tavęs nepakeis nei mama, nei senelis, nei kas nors kitas.