Žmogus - tai sudėtinga ir nuolat besikeičianti būtybė, kurios elgesį, jausmus ir mintis veikia daugybė veiksnių. Šiame straipsnyje nagrinėsime psichologinio ir fizinio diskomforto jausmo terminą, jo sąsajas su asmenybės teorijomis, stresu ir psichosomatika.
Žmogus kaip biopsichosocialinė būtybė
Norint suprasti diskomforto jausmą, svarbu suvokti žmogaus prigimtį. Žmogus yra labiausiai išsivysčiusi protingos prigimties biologinė būtybė (Homo sapiens). Juo domisi įvairūs mokslai: biologija, medicina, filosofija, psichologija ir socialiniai mokslai. Individas - atskira būtybė, atskirta nuo kitų tos rūšies, klasės ar giminės objektų laiko ir erdvės atžvilgiu, iš kitų išsiskirianti kokybinėmis struktūros ir elgesio ypatybėmis. Asmuo - tai protingos prigimties individuali būtybė. Jis junta, galvoja, išgyvena, turi kūną, protą, valią ir jausmus. Savitas asmens požymis yra jo tapatybė. Viskas aplink mus keičiasi, bet mes liekame tie patys. Asmuo ir vaikystėje, ir senatvėje lieka tas pats.
Žmonės labai skiriasi savo elgesiu ir pasiekimais. Asmenybė yra dinaminė psichofizinių žmogaus organizmo sistemų organizacija, kuri lemia mintis, jausmus, savitą elgesį ir rodo žmogaus santykį su tikrove. Arba žmogus, pasiekęs pakankamai aukštą fizinio, psichinio ir socialinio išsivystymo lygį, kuris leidžia elgtis neatsižvelgiant į tiesioginius poveikius ir situacijas, vadovaujantis esminiais gyvenimo principais ir įsitikinimais. Pavyzdžiui, pasaulyje tik asmuo. Asmenybės sąvoka tarsi pažymi žmogaus kokybę. Savimonės atsiradimas - apie 2 metus. Atsakomybė už savo poelgius, pavyzdžiui, mokymąsi. Kuo anksčiau ir stipriau pasireiškia šie žmogaus požymiai, tuo teisingiau jį galime vadinti asmenybe. Išskirtinei žmogaus vietai tarp kitų pažymėti vartojama ir individualybės sąvoka. Tai individo psichikos savitumas, kuris reiškiasi individo temperamentu, charakterio bruožais, interesų, poreikių ir sugebėjimų, pažinimo procesų ir intelekto savybių savitumu. Taip įvardijami labai stiprios dvasios žmonės.
Asmenybės teorijos ir diskomforto jausmas
Asmenybės teorijos siekia paaiškinti, kas yra asmenybės varomoji jėga, ar žmogaus elgesys yra nuoseklus ir kokią reikšmę reikia skirti Aš koncepcijai. Asmenybės raidą ir elgesį lemia dviejų priešiškų jėgų susidūrimas: tai instinktai ir socialinė aplinka. Instinktai siekia patenkinimo, o visuomenė - laikytis bendrų santykių taisyklių.
Z. Froido psichoanalitinė teorija
Z. Froidas sukūrė psichoseksualinę asmenybės raidos teoriją, kuri remiasi žmogaus lytinio potraukio kitimu, brendimu ir jo poveikiu asmenybės raidai. Jis išskyrė šias stadijas pagal tai, kokio pobūdžio erotinė veikla vyrauja: oralinė (nuo gimimo iki 1 m.), analinė (1-3 m.), falinė (3-5 m.), latentinė (5-12 m.) ir genitalinė (paauglystė).
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Froidas teigė, kad asmenybę sudaro trys dalys: Id, Ego ir Superego. Nuo pat gimimo žmogus turi Id - primityviąją, biologinę asmenybės pusę. Joje yra gyvybės ir mirties instinktai ir kitos biologinės paskatos (valgymas, gėrimas ir kt.). Id suteikia energiją (libido) visiems žmogaus veiksmams. Ši asmenybės dalis yra nemorali, neatsižvelgianti į aplinkinių interesus ir aklai siekianti sumažinti įtampą, kylančią iš nepatenkintų biologinių poreikių. Id veikia pagal malonumo principą: nedelsiant gauti malonumą ir vengti nemalonumo/skausmo. Dėl išorinių aplinkybių ignoravimo Id yra nustumiama į pasąmonę.
Poreikių dažniausiai negalima patenkinti nedelsiant - reikia sulaukti tinkamos situacijos arba ją sukurti. Dėl tokių patirčių pradeda formuotis kita struktūrinė asmenybės dalis - Ego. Id veikia pagal malonumo principą, o Ego - pagal realybės principą: poreikių tenkinimas turi būti atidėtas, kol išorinė situacija leis patenkinti poreikius. Ego yra tarsi asmenybės valdytojas, kuris stengiasi suderinti vidinius Id reikalavimus su išorės sąlygomis. Didžioji Ego dalis yra sąmonėje.
Kad visuomenė galėtų susikurti ir išlikti, ji turi kontroliuoti savo narių savanaudiškus biologinius impulsus - Id. Nuo mažų dienų žmogus yra kontroliuojamas per bausmes ir paskatinimus. Tokiu būdu žmoguje formuojamos normos, sampratos, kas yra „gerai“ ir „blogai“. Toks vidinių normų rinkinys sudaro trečiąją asmenybės dalį - Superego. Didžioji Superego dalis yra ir pasąmonėje, ir sąmonėje.
Froidas teigia, kad tarp dviejų iracionalių asmenybės dalių (Id ir Ego) vyksta pastovus, nors ir didžia dalimi pasąmoningas konfliktas. Kai Ego pradeda nesisekti derinti šių jėgų reikalavimus, žmogus patiria nerimą. Froidas tai vadino neurotiniu nerimu. Siekiant susitvarkyti su neurotiniu ir moraliniu nerimu, Ego naudoja gynybos mechanizmus, pavyzdžiui, neigimą - neigiamą nerimą keliančią informaciją.
Pasak L., aktyvumas yra žmogaus egzistencijos pagrindas, jis formuoja asmenybę. Jis yra įgimtas, tačiau kryptingą aktyvumą, sąlygojantį tam tikrą veiklą, sukelia procesai, kurie kyla organizmui praradus pusiausvyrą su aplinka. Deficito pertekliaus pojūtis, nepatogumo, nepasitenkinimo emocijos skatina organizmą veikti. Fiksuotos emocijos tampa poreikiais. Poreikiai įvertina, ko reikia, kad pusiausvyra būtų atstatyta. Aktyvumą gali sužadinti ir ko nors žinojimas ar nežinojimas. Aktyvumo šaltiniu gali būti ir valia. Ji padeda įgyvendinti tikslus, siekius. Šie veiksniai ir tampa veiklos ir elgesio motyvais. Motyvas - veiksmo ir jo krypties priežastis. Temperamentas reiškia veiklos kiekybinį būdą, o gabumas - kokybinę. Sąveikoje su aplinka temperamentas virsta charakteriu.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
C. Jungo analitinė psichologija
C. Jungas, žymus šveicarų psichiatras, kultūrologas ir S. Froido mokinys, akcentavo pasąmonės reikšmę žmogaus elgesiui, tačiau nesutiko su seksualistinio instinkto, kaip visą elgesį persmelkiančios jėgos, traktavimu. Šalia asmeninės pasąmonės termino jis įvedė kolektyvinės pasąmonės sąvoką, apibūdinančią tam tikrus iš protėvių paveldėtus psichinius darinius. Jungas teigė, kad elgesiui reikšminga tiek praeitis, tiek ir ateities tikslai.
Jungo asmenybės teorija sudaryta iš kelių diferencijuotų, bet tarpusavyje susijusių sistemų: sąmonė, individuali pasąmonė ir kolektyvinė pasąmonė. Sąmonė - tai psichikos dalis, kuri yra žinoma individui. Tai mintys, jausmai, dabartyje esantys prisiminimai. Kadangi sąmonė skirtingų žmonių veikia skirtingai, Jungas sukūrė psichologinių tipų teoriją, kuri apima:
- Asmenybės funkcijas, kurias galima suskirstyti į racionalias (mąstymas, jausmai) ir iracionalias (pojūtis, intuicija).
- Asmenybės orientacijos kryptis - ekstraversija ir intraversija.
Sąmonės centras yra Ego, kuris atsakingas už asmenybės vientisumą ir valią. Tai tarsi archetipinės sąmonės šerdis. Asmeninė pasąmonė - tai lyg talpykla, kuri kaupia psichinį turinį, kuris dėl įvairių priežasčių buvo nuslopintas. Joje slypi kompleksai. Kompleksas yra emocinį krūvį turinti minčių, jausmų ir prisiminimų sankaupa. Jie iš dalies yra savarankiški psichiniai dariniai, kurie gali daryti didelę įtaką žmogaus elgesiui ir kartais užvaldyti jo sąmonę. Kiekvienas žmogus yra unikalus, ir jo asmeninė pasąmonė yra užpildyta jam būdingais kompleksais, nuo kurių priklauso to žmogaus suvokimas.
Kolektyvinė pasąmonė nepriklauso nuo asmeninio patyrimo. Ji sudaryta iš pirmapradžių vaizdinių - archetipų. Žmogus gimsta ne tuščias, bet su tam tikra parengtimi kažkaip elgtis, jausti, suvokti, galvoti. Jis yra paveldėjęs iš savo protėvių tam tikrus psichinius darinius, kurie formavosi evoliucijoje, kartojantis tipiškomis situacijomis. Kolektyvinė pasąmonė talpina visą dvasinę žmonijos patirtį ir išmintį, atgimusią kiekvieno žmogaus smegenų struktūroje. Iš jos išauga Ego ir asmeninė pasąmonė. Kolektyvinės pasąmonės turinys yra visiškai neprieinamas tiesioginiam pažinimui.
Archetipas yra universali minties idėja, turinti emocinę galią. Tai tarsi pirminės, įgimtos, pačios bendriausios suvokimo ir elgesio schemos, lemiančios individo sąmonės turinį ir elgesį, tačiau tiesiogiai sąmonėje ar elgesyje nepasireiškiančios. Jungas siejo archetipus su pasakomis ir mitais. Pavyzdžiui, vaiko archetipas simbolizuoja kažką naujo, kas reikalauja globos mumyse, o motinos archetipas - kaip viską gimdanti ir viską paimanti į save.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Jungas ypatingą dėmesį skyrė personos, anima/animus, šešėlio ir savasties archetipams. Šešėlis yra tamsioji mūsų asmenybės pusė, kurią patys ne visai suvokiame arba mielai slepiame nuo savęs ir kitų. Šešėlis turi bruožus, kuriuos neigiamai vertina ir pats žmogus, ir visa visuomenė. Persona (kaukė) egzistuoja dėl prisitaikymo, adaptacijos. Tai socialinis drabužis. Tarp privačios asmenybės ir viešos asmenybės (kaukės) turi būti išlaikytas deramas santykis. Pernelyg naudojantis kauke, žmogus praranda savo individualybės pojūtį. Anima - tai moteriški bruožai vyro asmenybėje, o animus - vyriški bruožai moteryje. Šie du archetipai išsirutuliojo iš vyrų ir moterų bendruomeninio gyvenimo patirties; jų dėka geriau vyrai ir moterys vieni kitus supranta. Anima suteikia vyrams švelnumo, o moteriai animus suteikia jėgų, drąsos ir intelektą. Savastis yra visos psichikos centras, apimantis ir sąmonę, ir pasąmonę. Žmogus turi paisyti, ko reikalauja savastis.
Jungo nuomone, žmogaus tobulėjimas vyksta visą gyvenimą. Yra įgimtas psichologinio augimo instinktas. Galutinis tobulėjimo tikslas yra savęs realizacija - visų asmenybės aspektų diferenciacija ir harmoningas derinys. Asmenybės raidos procesui nusakyti jis vartoja individuacijos terminą, tai lyg vis labiau tapimas savimi, tuo, kuo lemta tapti.
G. Allporto bruožų teorija
Norėdami apibūdinti žmogaus asmenybę, bandome išskirti charakteringiausius jo bruožus. Bruožas suprantamas kaip stabili elgesio, jausmų ir mąstymo tendencija. Bruožai apibūdinami dviem priešingais būdvardžiais (draugiška-nedraugiška, darbšti-tingi ir pan.). Suprasti reikia taip: kiek žmogus turi to bruožo.
Allportas atrado daug sąvokų, apibūdinančių asmenybę, ir išskyrė individualius bruožus, t. y. unikalias asmenybės savybes, paremtas individualiu patyrimu. Individualius bruožus jis pavadino individualiomis dispozicijomis, kurios skirstomos į kardinalias, centrines ir antrines. Kardinalios dispozicijos yra tiek paplitusios, kad beveik visas individo elgesys yra nulemtas šių bruožų. Centrinės dispozicijos yra tokios žmogaus elgesio tendencijos, kurias lengvai pastebi aplinkiniai. Antrinės dispozicijos yra mažiau ryškūs ir mažiau įtakojantys asmenybę, lemiantys skonį, politinius įsitikinimus, reakciją į tam tikras situacijas.
Allporto nuomone, visas asmenybės dalis į visumą organizuojanti jėga yra propriumas - pozityvi, kūrybinga ir besivystanti žmogaus prigimties savybė. Tai asmenybės charakteristikos ir elgesio savybės, kurios suvokiamos kaip pačios reikšmingiausios ir centrinės. Tai yra savastis. Allportas skyrė septynis jos aspektus: savo kūno suvokimą, asmeninį identitetą, savigarbą, savasties plėtrą, savęs vaizdą, racionalų savės valdymą ir veržimasis į savastį.
Allporto asmenybės teorija remiasi prielaida, kad egzistuoja dvi motyvacinės sistemos. Žmonių elgesį motyvuoja tiek poreikis prisitaikyti prie aplinkos, tiek poreikis augti ir siekti vis didesnės savęs aktualizacijos. Asmenybė yra dinamiška ir besivystanti sistema. Allporto nuomone, naujagimis yra tik įgimtų savybių bei refleksų produktas, neturintis asmenybės. Vėliau individas pasikeičia iš gyvenančio pagal įtampos mažinimo principus į gyvenantį pagal autonomiškus motyvus, neturinčius ryšio su įtampos mažinimu. Suaugęs žmogus suvokia, ką jis daro ir kodėl, t. y. planus, nei išstumtus į pasąmonę vaikystės prisiminimus.
R.B. Cattelio bruožų teorija
R.B. Cattelio teorijos pagrindą sudaro įvairių asmenybės bruožų aprašymas. Asmenybės bruožai - tai gana pastovi tendencija reaguoti tam tikru būdu įvairiose situacijose ir įvairiu laiku. Cattelis skirstė bruožus į paviršinius ir bazinius. Baziniai bruožai yra bazinės struktūros, iš kurių lyg iš plytų yra sudaryta asmenybė. Jie gali būti bendri ir unikalūs. Bendri daugiau ar mažiau reiškiasi per visus asmenis, pavyzdžiui, introversija. Unikalūs yra bruožai, kuriuos turi tik nedaugelis. Nuo bazinių bruožų priklauso žmogaus elgesio pastovumas. Baziniai bruožai pagal tai, ką jie išreiškia, yra skirstomi į gabumus, temperamento ir dinaminius bruožus. Dinaminiai bruožai išryškėja žmogui siekiant tikslo. Tai elgesio motyvacija.
Stresas ir diskomforto jausmas
Šiuolaikiniame pasaulyje stresas yra vienas dažniausių žmogaus palydovų. Žmonės kenčia, kad ko nors nespėja, kad reikia nuolat kur nors skubėti, nuolat išgyvena vadinamuosius „degančius“ terminus. Dabartinės komunikacijos eroje visi kaip išprotėję bėga. Anot profesorės, psichologinių veiksnių ir nervų sistemos įtaką endokrininei sistemai jau yra patvirtinęs ir gana naujas psichoneuroendokrinologijos mokslas.
Psichosomatika ir diskomforto jausmas
Dažnai girdima, kad visos ligos pirmiausia prasideda galvoje. Ir nors šią mintį būtų galima nuleisti juokais, visgi specialistai tvirtina - mūsų kūnas ir emocijos iš tiesų yra glaudžiai susijusios. Terminas „psichosomatika“ susideda iš dviejų graikiškų žodžių: „psyche“ - siela, „somos“ - kūnas. Juo vadinami funkciniai sutrikimai (kai žmogus jaučia simptomus, bet nėra somatinės ligos požymių), jų atsiradimą dažniausiai lemia psichologiniai veiksniai.
Pasak psichiatrės Aušros Stankūnienės, tenka sutikti klientų, kurie nudžiunga, kai po daugelio tyrimų jiems patvirtinamas koks nors somatinis sutrikimas. Specialistė tikina - iškart identifikuoti, kokio pobūdžio skausmas, fizinis ar psichologinis, jaučia pacientas, nėra taip lengva. Savo praktikoje dažniausiai susiduriu su širdies, kraujotakos, kvėpavimo ir virškinamojo trakto ligas imituojančiais nusiskundimais. Skausmas širdies plote, kraujo spaudimo kilimas, dusulys, silpnumas. Pasitaiko, kad žmogus išsigąsta, jog netrukus jį ištiks infarktas. Skausmas skrandžio srityje, nevirškinimas, pykinimas, pilvo pūtimas, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas ir panašūs simptomai imituoja virškinamojo trakto ligas. Tačiau būna labai įvairių simptomų, kurių negalima priskirti jokiai somatinei ligai. Tik atlikus tyrimus, patvirtinus, kad nėra kūno ligos, galvojama apie psichosomatinį sutrikimą.
Reikia prisiminti, kad dažnai pacientams nėra lengva suprasti, jog fizinį sutrikimą gali sąlygoti ne kūno liga, o pasąmonė, kurioje slypi sąmoningai nesuvokiami, užslopinti jausmai. Ir kai konsultavęs gydytojas pacientui pasako, kad jis sveikas, kad jam reikėtų psichiatro ar psichoterapeuto konsultacijos, žmogus dažnai tai sutinka priešingai, eina konsultuotis pas kitą specialistą, nusivilia gydytojais, medicina.
Psichosomatinį skausmą ar kitus simptomus gali sukelti baimė, nerimas, liūdesys, bejėgiškumas, pyktis. Deja, bet padėti sau šiuo atveju nėra taip lengva. Dažnas ne tik nesupranta, bet net ir neįsileidžia minties, kad, pavyzdžiui, galvos svaigimas gali būti susijęs ne su kūno skausmu.
Nors psichosomatiniais sutrikimais skundžiasi vis daugiau žmonių, jau suvokiama, kad kiekvienas turi pasirūpinti ne tik kūnu, bet ir siela. Tad gydytojo rekomendacija pasikonsultuoti su psichiatru ar psichoterapeutu vis rečiau priimama kaip įžeidimas. Padėti sau galite sureguliavę darbo ir poilsio režimą. Svarbu įvertinti ir santykius su artimaisiais, draugais, bendradarbiais - ar tikrai toje gyvenimo srityje yra viskas gerai, o galbūt mes tik bandome save apgauti, racionalizuodami, kad „būna dar blogiau“. Labai dažnai nutinka taip, kad daug kam, bet ne sau teikiame pirmenybę. Tačiau reikia pripažinti, kad negalėsime pasirūpinti kitais, jei tinkamai nesirūpinsime savimi, nepaisysime savo poreikių. Raskite laiko pabūti su savimi, savo jausmais. Labai svarbu kalbėti su žmonėmis, o kartais - net ir su savimi.
Pavyzdžiui, žvynelinė - autoimuninė, neužkrečiama ir nemirtina liga, tačiau šiandien ji tebėra žinoma kaip lėtinis, sisteminis susirgimas, kartais net labai apsunkinantis gyvenimą, kasdienę veiklą, šeimos, pomėgio ir net draugysčių pasirinkimus. Žvynelinės eiga labai susijusi su stresu.
tags: #kaip #vadinasi #psichologinio #arba #fizinio #nepatogumo