Vakarų Sibiro laika - tai universali šunų veislė, kilusi iš Rusijos Vakarų Sibiro ir Uralo regionų. Šie šunys pasižymi ne tik puikiomis darbinėmis savybėmis, bet ir ištikimu bei prieraišiu charakteriu. Straipsnyje aptarsime Vakarų Sibiro laikos temperamentą, išvaizdą, priežiūros ypatumus ir kitus svarbius aspektus, kurie padės geriau pažinti šią veislę.
Kilmė ir paskirtis
Ši laikų veislė paplitusi Rusijos Vakarų Sibire ir Urale. Ji išvesta iš vietinių laikų veislių. Vakarų Sibiro laikos buvo naudojamos medžioklei, gyvulių ganymui ir rogių traukimui. Šiandien šie šunys vis dar populiarūs tarp medžiotojų, tačiau vis dažniau auginami ir kaip šeimos augintiniai. Pirminė Vakarų Sibiro laikų paskirtis - stambių gyvūnų, tokių kaip šiaurės elniai, briedžiai ir lokiai, medžioklė. Taip pat šie šunys neretai naudojami tempti roges (laikos yra pajėgios tempti ir labai sunkius krovinius) bei medžioti smulkius gyvūnus (kiaunes, voveres, paukščius).
Apie veislės kilmę žinoma nedaug. Pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame minimi šie šunys - 1897 metais Lenino laiškas motinai (tuo metu Leninas buvo ištremtas į Sibirą). Vakarų Sibiro laikas sovietų mokslininkai dažnai naudodavo medicininiams bandymams bei kosminėms kelionėms. Spėjama, kad veislė buvo išvesta sukryžminus Chanteisker ir Mansijaker laikas, taip pat ir medžioklinius šunis iš Vakarų Sibiro ir Šiaurės Uralo. Iki šių dienų Vakarų Sibiro laikos neretai talkininkauja medžioklėje, jos yra populiarios ne tik Rusijoje, bet taip pat ir Lietuvoje bei daugelyje kitų valstybių. Pirmasis Vakarų Sibiro laikų standartas buvo priimtas 1949 metais. 1980 metais šią veislę pripažino Tarptautinė kinologų federacija.
Išvaizda ir fizinės savybės
Vakarų Sibiro laikos yra vidutinio dydžio šunys, pasižymintys tvirtu ir raumeningu kūno sudėjimu. Patinų aukštis ties ketera siekia 52-60 cm, o patelių - 50-58 cm. Svoris paprastai svyruoja nuo 18 iki 25 kg.
Kailis ir spalva: Plaukų danga tanki, akuotplaukiai tiesūs, stori, poplaukis minkštas. Ant kaklo plaukai ilgesni, sudaro karčius. Ant galvos, ausų ir kojų plaukai trumpesni. Ant pėdų plaukai sudaro lyg ir šepetį. Jos būna baltos, pilkos, juodos ir visų atspalvių rudos spalvos. Pasitaiko keršų. Ant kojų būna pagrindinių dėmių spalvos taškai. Vakarų Sibiro laikos kailis yra dvigubas: viršutinis sluoksnis vidutinio ilgio, šiurkštus ir tankus, pavilnė trumpesnė už dengiamuosius plaukus, labai minkšta ir švelni. Dažniausiai Vakarų Sibiro laikos kailis yra pilkos, durpių arba rudos spalvos, gali būti su dėmėmis.
Taip pat skaitykite: Asmeninės motyvacijos stiprinimas
Sudėjimas: Vakarų Sibiro laikos yra vidutinio ūgio (šunų patinų aukštis 52-60 cm, kalės 2 cm žemesnės), sauso ir tvirto kūno sudėjimo. Galva kylio formos. Ausys stačios, judrios, šiek tiek trikampio formos. Akys vidutinio didumo, įstrižos, rudos spalvos. Krūtinė plati. Nugara tiesi ir plati. Pėdos apvalios. Viduriniai kojų pirštai ilgesni už šoninius. Ant užpakalinių kojų kartais būna penktas pirštas. Uodegą laiko kaip ir rusų-europinės laikos.
Temperamentas ir charakteris
Vakarų Sibiro laikos pasižymi savarankišku, protingu ir energingu temperamentu. Tai budrūs ir sargūs šunys, kurie visada įspės apie nepažįstamuosius. Jos budrios ir sargios, tačiau nėra agresyvios. Šios veislės šunims agresija nėra būdinga - veikiau Vakarų Sibiro laika atlieka „skambučio“ funkciją. Jei augintinis supras, kad atvykėliai yra šeimininko draugai, nurims, ir daugiau nelos.
Vakarų Sibiro laika yra gana draugiškas šuo, noriai bendraujantis su vaikais, ir sutariantis su kitais šunimis. Įvairius smulkius gyvūnus šios veislės šunys gali laikyti savo grobiu, todėl kartu auginti paukščius, roplius ar graužikus gali būti gana pavojinga. Jei Vakarų Sibiro laika augo su kate, tikėtina, kad sutars ir su šios rūšies individais.
Šios veislės šunys yra lengvai dresuojami - Vakarų Sibiro laika labai greitai perpranta, ko iš jos tikimasi. Tai yra aukšto intelekto šunys, kuriems reikalinga nuolatinė protinė veikla, todėl dresūra yra tiesiog būtina. Ankstyvame šuns amžiuje vertėtų pasirūpinti socializacija bei dresūros pradmenimis, o vėliau šunį galėsite išmokyti ir įvairių triukų.
Vis dėlto, svarbu atsiminti, kad Vakarų Sibiro laikos yra nepriklausomos ir gali būti užsispyrusios. Ankstyva socializacija ir nuosekli dresūra yra būtinos norint užtikrinti, kad šuo užaugtų paklusnus ir gerai elgtųsi.
Taip pat skaitykite: Vakarų Škotijos baltųjų terjerų istorija
Agresija
Nors Vakarų Sibiro laikos nėra agresyvūs šunys, svarbu suprasti, kad bet kuris šuo gali tapti agresyvus, jei jaučia grėsmę ar yra provokuojamas. Tinkama socializacija ir dresūra gali padėti sumažinti agresijos riziką.
Šunų įkandimų statistika - labai platus reikalas ir vienpusiškai ją vertinti nėra teisinga, tad vienos savybės kaip veislė išplėšimas iš konteksto neduos daug naudos. Skirtingi informacijos šaltiniai dažnai padriki, tad norintys rimčiau įsigilinti į šituos reikalus skundžiasi, kad sunku rasti palyginimams tinkamų duomenų. Dauguma rimtesnių darbų atlikti surinkus medžiagą iš gydymo įstaigų - į jas paprastai kreipiamasi esant sunkesniam sužalojimui. Tokie patiriami arba esant „piktesniam“ kandimui, arba apkandžiojus vaiką. Dažniausiai tada vyrauja dideli, stiprūs šunys.
Informacija apie „bendrai“ labiau linkusias kąsti veisles renkama anketiniais būdais, tad ten statistika pasiskirsto kitaip - padaugėja mažų šunų ir populiaresnių veislių atstovų. Dar viena statistikų problema - dažnai turime vos kelis sausus faktus apie užpuolimo situaciją. Pvz., pažymima, kad savas šuo vaikui kando neišprovokuotas - nors pasigilinus paaiškėja, kad šuo sirgo, o vaikas lakstė neprižiūrimas ir lindo prie gyvūno. Iš esmės dėmesį turėtume skirti situacijos aplinkybėms, bet tokių duomenų net pasauliniu mastu beveik neturim, o jei ir būna - beveik nėra ką lyginti.
Kita bėda - beveik visur po terminu „pitbulis“ kišamos kelios veislės (moksliniuos darbuos tai normaliai apibrėžta). Amerikiečių pitbulterjeras yra veislė, tačiau statistikoje „pitbulis“ reikš tam tikrą tipą. Į jį bus sugrūsti ne tik pitbulterjerai, bet ir amerikiečių Stafordšyro terjerai, Stafordšyro bulterjerai, bulterjerai bei šių veislių mišrūnai ar tiesiog į juos panašūs bet kokie mišrūnai.
Labai intensyviai nesigilinau į skirtingus niuansus ir dėmesį sutelkiau tik į tyrimus, kurie įtraukė veisles. Skaičių tekste, kiek galėjau, tiek sumažinau ar bent suapvalinau - „sunkius“ darbus skaityti nėra lengva, o jei kas nors norės pasigilinti - nors ir negrabiai, bet duodu lengvai atsekamus šaltinius. Tų šaltinių numeracija ganėtinai sujaukta, nes jei atvirai - tingėjau prie jos rimtai sėdėti.
Taip pat skaitykite: Rytų Sibiro Laikos priežiūra
Sunkius sužalojimus ar mirtis sukėlę šunų išpuoliai gana reti. Tokiose atakose dažniausiai taikomasi į gerklę, kaklą ar kaukolę ir mirties priežastimi tampa nukraujavimas, kaukolės lūžiai. Yra pasitaikę ir galvos nurovimo atvejų. Galvos ir kaklo sritys nukenčia 52 - 92 proc. atvejų (2,3,7,11,17,19,25). Veidas nukenčia 43 proc., galvos oda - 27 proc. atvejų (8). Rankos būna sužalotos 13 - 56 proc. (taip pat 4 proc. atvejų nukentėjo liemuo) (8,17,22,26). Dažniausios veido traumos - atviros žaizdos (95 proc.) ir kaulų lūžiai (2 proc.) (27). Vaikams iki 5 metų amžiaus po apkandžiojimų dažniau pasitaiko infekcijos (27). Jaunesniems nei 6 metų vaikams labai padidėjusi galvos, kaklo ir veido srities sužalojimų rizika, tokias žaizdas dažniau reikia operatyviai tvarkyti (12).
Sunkių įkandimų paplitimas labai skirtingas, pvz., vieno tyrimo duomenimis 72 proc. įkandimų - labai sunkūs (8), o kito - vos 2 proc. (24). 8 - 34 proc. pacientų atsiduria operacinėje (2,7,25). Vaikai iki dešimties metų amžiaus patiria daugiau sunkių sužalojimų lyginant su kitomis amžiaus grupėmis. Tačiau problemų turi ir 70+ metų amžiaus asmenys (24). Pitbulių tipo atstovai dažniau nei kitų veislių šunys kanda į kelias kūno dalis (be to, jų sukeltos traumos dažniausiai būna sunkesnės), o vokiečių aviganiai dažniau sužaloja liemenį.
2016 metais šunys nužudė 45 europiečius, kitaip sakant - 0.009 mirčių teko 100 000-ių gyventojų. Europoje šis rodiklis mažesnis negu JAV ar Kanadoje, bet didesnis negu Australijoje. Pastebėta, kad 1995 - 2016 metais dėl šunų išpuolių žuvusiųjų skaičius augo po kelis procentus per metus. Jungtinėje Karalystėje (JK) per 1989 - 2013 m. laikotarpį nuo šunų įkandimų gydomų pacientų skaičius išaugo 550 proc., o ketvirtadaliui žmonių bent kartą yra įkandęs šuo (16). Naujas JAV tyrimas teigia kitaip - ten šunų užpuolimų mažėja, ypač tarp vaikų. Tai aiškinama įvairiai - pvz., kad dėl apkandžiojimų dažniau kreipiamasi ne į greitosios pagalbos skyrius, o į privačius gydytojus ir t.t.
Galbūt keičiasi tiek savininkų, tiek šunų savybės - mažėjant gimstamumui namuose laksto mažiau vaikų, populiarėja šunys kompanionai, mažėja jų dydis, jie vis dažniau laikomi šeimos nariais ir t.t. Europos mastu 1995-2016 m. dėl šunų užpuolimų daugiausia žmonių žuvo Vengrijoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Lenkijoje. Vidurio ir Rytų Europoje nuo šunų dantų dažniausiai žūva berniukai, o Šiaurės, Pietų ir Vakarų Europoje tokio skirtumo nėra. Koronoaviruso pandemijos metu JAV ir JK pastebėtas labai išaugęs įkandimų skaičius (25,28). JK pandemijos metu labai išaugo naminių gyvūnų skaičius. Kai kurie iš jų įsigyti impulsyviai. 2021 m.
Praktiškai visi duomenys teigia tą patį - dažniausiai dėl įkandimų nukenčia maži vaikai, o įkandimų rizika mažėja didėjant aukos amžiui (1,5,7,8,12). 56 proc. mirtinų atvejų, susijusių su šunų įkandimais, nukenčia jaunesni nei 16 metų vaikai (16). Teksase šunų apkandžiotų nepilnamečių vidutinis amžius beveik 6 metai, o 43 proc. užpultųjų - ikimokyklinio amžiaus (2). Sidnėjuje vidutinis nepilnamečių aukų amžius - taip pat beveik 6 metai (11). Izraelyje tarp dėl šunų įkandimų stacionarizuotų asmenų beveik 40 proc. sudarė jaunesni negu 14 metų amžiaus. (16). Kadangi vaikams dažniausiai sužalojama galvos sritis, dėl užpuolimo dažniau kreipiamasi į gydytojus - suaugusiems apkandžiojus galūnes pagalvos jie ieško rečiau. Nukenčia būna ne tik mažamečiai - Ispanijoje pagrindinės mirtimi pasibaigusių užpuolimų aukos yra vyresni kaip 65 metų amžiaus vyrai (19), o vienas tyrimas Teksase kaip dažniausiai nukentėjusius nuo įkandimų išskyrė vyresnius negu 70 metų amžiaus asmenis (24).
Dauguma šaltinių patvirtina, kad kiek dažniau nukenčia vyriškos lyties asmenys (5,8), nors mažiausiai viename pirmauja moterys (22). Mažiems vaikams, prižiūrimiems vyresnių brolių ir seserų, kyla didesnė rizika būti sužalotiems šunų, lyginant su tais, kuriuos prižiūri tėvai (7). Teksase 44 proc. Kūdikiai, maži ir ikimokyklinio amžiaus vaikai ne tokie atsargūs, linkę tyrinėti savo aplinką rankomis ir burna, elgiasi nenuspėjamai, pavyzdžiui, staigiai bučiuojasi, kanda, griebia, lipa ant šuns, skleidžia aukštus garsus.
Atliekant jaunesnių kaip 17 metų amžiaus kanadiečių apkandžiojimų tyrimą paaiškėjo, kad vietose, kur gyvena daugiau mažas pajamas gaunančiųjų, santykinė rizika būti apkandžiotam šuns yra 2,24, o ten, kur telkiasi daugiau dideles pajamas gaunančių, ta rizika yra 0,46 (7). Kanadoje atliktas tyrimas taip pat patvirtina, kad dažniau nukenčia rečiau apgyvendintų vietovių ir skurdesnių rajonų gyventojai. Ryšys tarp šunų įkandimų ir socialinės ir ekonominės padėties gali būti dėl kelių veiksnių. Pirma, šunims gali trūkti tinkamo auklėjimo arba jie gali būti skatinami elgtis agresyviai siekiant apsaugoti namus - dėl šios priežasties dažnai įsigyjami dideli keturkojai. Antra, jiems gali trūkti reikiamos priežiūros, nes jie dienas tiesiog leidžia pririšti arba laksto visai neprižiūrimi, rečiau būna dresuojami. Trečia, savininkai tokiose vietovėse šunis rečiau kastruoja (23). Nedideles pajamas gaunančių namų ūkių tėvams gali tekti daugiau dirbti, tad jie patys negali prižiūrėti vaikų ir neturi pinigų priežiūros paslaugoms (darželiams ir t.t.).
Dažnai žmones apkandžioja jų pačių šunys, nors šitos savybės paplitimas įvairus: 25 - 49 proc. (1,2,5,11,19,24). 18 proc. savų šunų apkandžioja jaunesnius kaip 10 metų asmenis, 27 proc. - vyresnius (24). Tikimybė, kad šuo, laikomas namuose, uždarame kieme ar pririštas prie pavadėlio, sunkiai ką nors sužalos, yra 52 proc. didesnė nei kad tai padarys palaidas, nepririštas keturkojis (24). Dauguma vaikų užpuolimų įvyksta būnant namuose (58 proc.), glostant šunį ar žaidžiant su juo (28 proc.) (2). Kiek daugiau negu pusė užpuolimų apibūdinti kaip išprovokuoti. Atrodo, neskastruoti abiejų lyčių atstovai dažniau linkę pulti „neišprovokuoti“(24).
Beveik visų žmones nužudžiusių šunų kūno svoris viršijo 23 kg, ir dauguma jų veikė vieni (1). Dideli šunys dažniau padaro didesnę žalą nei maži ir vidutiniai. 18 proc. įkandimų susiję su šunų pjautynėmis. Trečdaliu atvejų užpuolikas būna pitbulis. Įdomu tai, kad 16 proc. atvejų agresoriai buvo Labradoro retriveriai. Paprastai informaciją apie veislę teikia aukos, visuomenės saugumo pareigūnai ir gyvūnų specialistai. Veislės identifikavimas daugiausia grindžiamas fenotipu, o ne oficialiais dokumentais. Šio parametro analizę dar labiau apsunkina tai, kad jis stipriai susijęs su bendru grynaveislių/mišrūnų pasiskirstymu populiacijoje (10). Dažnai identifikuojama tik dalis puolusių šunų - pvz., veislę pavyksta nustatyti maždaug pusei atvejų (12).
Kaip jau aiškinau, didžiausią dėmesį šį kartą skiriu ne visiems įkandimams, o sunkesniems. Ir, tiesą sakant, kai kurioms veislėms statistika negailestinga. Vieno tyrimo metu mokslininkai sukūrė filogenetinį veislių medį, kad galėtų identifikuoti kladus, kurių santykinė įkandimo rizika lyginant su bendra šunų populiacija didesnė. Paaiškėjo, kad tai didesnės rizikos grupei priklauso veislės, AKC klasifikacijoje priskiriamos darbiniams šunims - toje grupėje sutinkami tokie šunys kaip buldogai, bokseriai, mastifai, rotveileriai, dobermanai, amerikiečių Stafordšyro terjerai ir t.t. Tokios veislės kaip Sibiro haskiai, čiau čiau, akitos taip pat turi didesnę riziką ką nors apkandžioti, tačiau jų grupė filogenetiname medyje labiausiai nutolusi nuo „darbinių“. Iš visų filogenetinio medžio šunų haskių, čiau čiau ir akitų veislės glaudžiausiai susijusios su vilku. Nors haskis AKC klasifikavime priskiriamas prie darbinių šunų, jis nėra glaudžiai susijęs su minėtų darbinių šunų klada.
Dauguma JAV tyrėjų į „raudonąją zoną“ traukia pitbulterjerus ir vokiečių aviganius (20), o juos intensyviai vejasi Labradoro retriveriai. Apklausus JAV smulkių gyvūnų veterinarijos gydytojus, prie rizikingiausių veislių jie priskyrė čiau čiau, o pitbulių atstovai pateko į vidutinio problemiškumo kategoriją. Kalbant apie statistinius tyrimus, daugumoje ataskaitų pirmoje vietoje pastebimi pitbuliai (2,5,6,7,8,11,12,22,29,25,18). Jiems priskiriama 25 - 53 proc. apkandžiojimų atvejų (5,22,24,29). Pitbuliai padaro sudėtingesnes, didesnes, gilesnes žaizdas (3,7), dažnai puola neišprovokuoti ir namuose (3). Santykinė rizika, kad pitbulio įkandimas bus kompleksinis arba gilus, 17 kartų didesnė lyginant su kitomis veislėmis. 48 proc. vaikų įkandimų, kai įkando pitbulis, prireikė chirurginės intervencijos. Po pitbulių paprastai matomi vokiečių aviganiai, Labradoro retriveriai, rotveileriai, haskiai, koliai, čihuahua, terjerai (3,7,8,11,12,20,24,29). Labradoro retriverių įkandimų kiekvienais metais daugėja (24). Vieno tyrimo duomenimis pitbuliai, Labradoro retriveriai ir rotveileriai sudarė ketvirtadalį visų besikandžiojusių veislių (11). Antroje pavojingų agresorių vietoje dažniausiai minimi vokiečių aviganiai (3,6), tačiau kai kurių tyrimų duomenimis jie pirmauja (20,30). Dažnai kaip pirmaujantys ar bent būnantys TOP trejetuke minimi ir mišrūnai (6,10, 17,25,29). Vieno tyrimo duomenimis, iš 26 000 įkandimų tik 40 proc.
Ši lentelė turėtų būti įdomi (pateikiu supaprastintą versiją). Yra daug recenzuotų tyrimų, kuriuose pranešta apie įvairias šunų veisles ir tipus, susijusius su įkandimais. Tai greičiausiai atspindi populiacijos šališkumą arba duomenų rinkimo metodų skirtumus. Tiriant JK nuo 1991 m. Vienas JAV tyrimas analizavo kreipimusis į elgsenos medicinos tarnybą ir tendencijų kitimus šiuo klausimu (visi tyrime dalyvavę šunys atvyko į specialią kliniką). Ši statistika gali šiek tiek atspindėti probleminių šunų situacija ir kur reikėtų sutelkti dėmesį. Dažniausia elgesio problema buvo agresija (72 proc. atvejų), po to - baimės. Dažniausiai kreipėsi ganymo ir terjerų grupių atstovų savininkai, bet per 10 metų pagausėjo dėl problemų besikreipiančių mišrūnų augintojų. Vokiečių aviganiai ir amerikiečių Stafordšyro terjerų/pitbulių tipo atstovai elgesio vertinimui buvo pateikti dažniau. Per 20 metų padaugėjo šunų, įsigytų iš gelbėtojų ir prieglaudų.
Elgesys yra sudėtingas, o elgesio problemų rizikos veiksniai įvairūs, įskaitant genetiką, lytį, ankstyvąją gyvenimo patirtį, mitybą, mokymąsi ir mokymo metodus, aplinką ir neurochemiją. Kadangi baimė ir nerimas - dažnos su agresija susijusios emocijos, sunku atskirti agresijos priežastis remiantis vien savininkų pastebėjimais. Be to, vien agresija kaip elgesio strategija nieko nepaaiškina. Pagal savininkų pateiktą informaciją žinome, kad čihuahua ir taksai gan pikti šunys, o dėl Labradoro retriverių agresijos dažniau kreipiasi į veterinarus. Tokie skirtumai iš dalies gali būti susiję su šuns dydžio ir galimos keliamos rizikos sąsajomis. Pavyzdžiui, savininkas gali būti labiau motyvuotas gydyti didelį, o ne mažą šunį.
Atlikus Suomijos naminių augintinių tyrimą, paaiškėjo, kad agresija, lyginant su kitomis problemomis, nėra itin dažna - ji paveikė 14 proc. šunų. Patinų agresyvus elgesys buvo dažnesnis negu kalių. Agresija prieš savo šeimos narius šiek tiek dažnesnė negu agresija svetimiems. Ši problema labiausiai paplitusi tarp mišrūnų ir miniatiūrinių šnaucerių, rečiausiai pasitaiko Labradoro retriveriams. Agresija nepažįstamiems asmenims dažniausiai pastebėta tarp miniatiūrinių šnaucerių, mišrūnų, vokiečių aviganių ir ispanų vandens šunų.
Įtraukiu kelių senesnių tyrimų duomenis, kad būtų galima užmesti akį, kokios dar veislės pasižymi agresyviu elgesiu - arba kokios tendencijos buvo anksčiau. Dabar tokių tyrimų gerokai sumažėję, nes pastaruoju metu laikomasi nuomonės, kad net veislės viduje individai labai stipriai skiriasi savo elgesiu. Štai Ispanijoje tyrinėti agresija pasižymėję gyvūnų elgesio klinikos pacientai. Dažniausiai agresija pastebėta tarp anglų kokerspanielių ir katalonų aviganių (36). Senais laikais (1993-1997 m.) Vroclave (Lenkija) pagrindiniai apkandžiojimų kaltininkai buvo mišrūnai, vokiečių aviganiai, taksai, dobermanai ir rotveileriai (39). Naujesniais ne tokiais patikimais duomenimis, už daugumą vaikų apkandžiojimų Lenkijoje atsakingi mišrūnai. Airijoje atlikus telefoninę apklausą, paaiškėjo, kad dauguma žmonėms kandusių šunų priklausė populiarioms veislėms - koliai, kokerspanieliai/springerspanieliai, terjerai, Džeko Raselo terjerai, vokiečių aviganiai, auksaspalviai retriveriai ir mišrūnai (40).
JAV atliktos apklausos metu paaiškėjo, jog čihuahua ir taksai agresyvūs tiek žmonėms, tiek šunims, o pitbulterjerai agresyvūs tik šunims. Veislės, kurių atstovai aktyviausiai bandė įkąsti tiek saviems, tiek svetimiems žmonėms, buvo taksai, čihuahua ir Džeko Raselo terjerai, nepažįstamuosius dažniau puolė australų piemenų šunys, o į savininkus mieliau taikėsi amerikiečių kokerspanieliai ir bigliai. Auksaspalviai ir Labradoro retriveriai, Berno zenenhundai, Bretanės spanieliai, kurtai ir vipetai pasižymėjo menkiausia agresija tiek žmonėms, tiek šunims (41).
Brisbene (Australija) į specializuotą elgesio kliniką dėl sunkios agresijos daugiausia kreipėsi bulterjerų, vokiečių aviganių ir jų mišrūnų, australų piemenų šunų ir jų mišrūnų, terjerų, Labradoro retriverių, pudelių ir auksaspalvių retriverių savininkai (42).
Priežiūra
Vakarų Sibiro laikos nėra reiklios priežiūrai. Jų kailį pakanka šukuoti kelis kartus per savaitę, o maudyti tik prireikus. Tačiau svarbu užtikrinti pakankamą fizinį aktyvumą ir protinę stimuliaciją. Šioms veislėms reikalingi ilgi pasivaikščiojimai, bėgiojimas ir žaidimai.
Vakarų Sibiro laikos ėdalui nėra išrankios, tačiau svarbu parinkti tokį pašarą, kuris užtikrintų visavertę mitybą. Geriausia ėdalo dienos normą padalinti į dvi dalis, ir šerti du kartus per dieną. Jei pašaro kiekis nebus normuojamas, tokiu atveju augintinis gali imti tukti.
Vakarų Sibiro laikos kailis yra labai tankus, šeriasi sezoniškai. Kad kailis atrodytų tvarkingai, ir nevargtumėte dažnai siurbdami ir plaudami grindis, Vakarų Sibiro laiką rekomenduojama šukuoti kasdien. Maudyti šios veislės šunis reikėtų tik tada, kai tai yra būtina.
Jei tokiam augintiniui bus skiriama pakankamai dėmesio, Vakarų Sibiro laika gali gyventi ir bute, ir nuosavame name. Taip pat šios veislės šunys puikiai jaučiasi gyvendami lauke - žvarbūs orai šių šunų tikrai negąsdina.
Sveikata
Vakarų Sibiro laikos yra gana sveika šunų veislė. Buvo siekiama, kad šie šunys prisitaikytų prie pačių atšiauriausių klimato sąlygų, todėl veisime buvo naudojami tik itin stiprios sveikatos individai. Dažniausiai ligos atsiranda tada, jei Vakarų Sibiro laika per mažai juda, todėl labai svarbu užtikrinti pakankamą fizinį aktyvumą. Šios veislės šunims yra reikalingi kasdieniai ilgi pasivaikščiojimai, kurie turėtų trukti bent 40-60 minučių. Taip pat yra būtina pasirūpinti ir protine veikla, kuri šunį gali dar labiau „iškrauti“ nei ilgas pasivaikščiojimas miške. Nuobodžiaujanti laika gali užsiimti destruktyvia veikla, todėl būtina pasirūpinti, kad taip nenutiktų.
Vis dėlto, kaip ir visos veislės, Vakarų Sibiro laikos gali būti linkusios į tam tikras genetines ligas. Todėl renkantis šuniuką svarbu kreiptis į patikimus veisėjus, kurie atlieka sveikatos tyrimus.
Vakarų Sibiro laika: šuns vardai
Vardai patinui: Mazylis, Gogo, Arabas, Meskis, Radis, Butulis, Norgas, Fiksis, Garfildas.
Vardai patelei: Šasta, Punga, Ivana, Mika, Vanessa, Temzė, Tėja, Džika, Eigile.
Išvados
Vakarų Sibiro laika - puikus pasirinkimas aktyviems žmonėms, ieškantiems ištikimo ir energingo kompaniono. Šie šunys pasižymi puikiomis darbinėmis savybėmis, budrumu ir prieraišumu. Tačiau svarbu atsiminti, kad Vakarų Sibiro laikoms reikalinga ankstyva socializacija, nuosekli dresūra ir pakankamas fizinis aktyvumas.
tags: #vakaru #sibiro #laika #temperamentas #agresyvus