Įvadas
Šis straipsnis skirtas aptarti kalbininkės Ritos Miliūnaitės indėlį į tekstų suvokimą, vertimo teoriją ir jos reikšmę lietuvių kalbai bei kultūrai. Straipsnyje remiamasi interviu su Šv. Jeronimo premijos laureatais, kalbininkų diskusijomis ir kitais šaltiniais, siekiant išnagrinėti kalbos normų, vertimo adekvatumo ir kalbininko vaidmens visuomenėje klausimus.
Šv. Jeronimo premija ir vertėjo profesija
Šv. Jeronimo premija, įsteigta Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos, yra skiriama už profesionaliausius ir meniškiausius grožinės ir humanitarinės literatūros vertimus į lietuvių kalbą. Premija atsižvelgia į nuopelnus vertėjo profesijai, meniniam vertimui, meninio vertimo teorijai ir kritikai, vertėjų ugdymui. Šios premijos tikslas - pripažinti ir skatinti vertėjo, kaip menininko, darbą ir indėlį į Lietuvos kultūrą, literatūrą ir kalbą, kultūrų dialogą, pasaulio elitinės literatūros leidybą, kelti literatūros vertėjų profesijos prestižą. Premijos laureatai, tokie kaip Pranas Bieliauskas ir Irena Balčiūnienė, pabrėžia vertėjo darbo svarbą ir jo įrankio - kalbos - reikšmę.
Vertėjo darbo specifika ir iššūkiai
Vertėjo darbas reikalauja tam tikrų duomenų, vertėjo gyslelės, pašaukimo. Reikia pajusti stilių ir įsivaizduoti, kaip visa tai turėtų būti pasakyta lietuviškai. Pradžia visada apytikrė, paskui verčiamą tekstą vis tobulini, tobulini. Pirminis vertimas būna toks juodraštis, net gėda būtų, jei paprašytų parodyti. Taip versdamas tarsi išsamiau perskaitai knygą. Paskui jau žiūriu, kurios vietos sunkesnės, pradedu į stilių gilintis. Prie to pirminio vertimo grįžti daug kartų: vienur dar reikia tikslesnio žodžio, kitur frazeologija neaiški, trečioje vietoje aliuzijos nesuprantamos, būtina patikrinti nežinomus dalykus. Kartą turėjau susidaryti visų autoriaus vartojamų spalvų pavadinimų sąrašą, išsiaiškinti, kaip jis nusako atspalvius, palyginti, kaip tai apibūdinama angliškai ir kaip lietuviškai. Renku renku tokias klausimų šūsnis, prisirašau ilgiausius sąrašus. Tada pradedu skambinti kalbos konsultantams, įvairių sričių specialistams, kolegoms, ir sąrašas ima po truputį trumpėti. Pasitaisai, kiek pats supranti, o jei gauni gerą redaktorių - ir vėl šūsnys klausimų. Vertimas be gero redaktoriaus išvis neįmanomas. Jeigu kūrinys vertingas, o ne vienadienė literatūra, tai darbas labai ilgas.
Redaktoriaus vaidmuo
Gero redaktoriaus ar lituanisto ranką iškart jauti. Redaktorius atidžiai peržiūri taisymus, paskui aš dar taisau, dabar ji skaito maketą ir sako: būtinai susitiksim. Vadinasi, vėl iškyla klausimų. Senojoj „Vagoj“ nuo Dominyko Urbo laikų sakydavo: vienas puslapis per dieną, daugiau negalima.
Adekvatumas ir vertimo mokyklos
Turbūt nuo seniausių laikų nerimsta vertėjų diskusijos dėl adekvatumo: kas yra adekvatu, ar versti pažodžiui, ar versti mintį, versti prasmę. Vyresnioji karta, esam atstovai tos vertimo mokyklos, kuri nepripažįsta jokio pažodiškumo, kuriai svarbu atkurti stilių, nuotaiką, kuo kūrybiškiau visa tai perteikti. Kai reikia, pateisinamas ir prasmės praplėtimas, ir susiaurinimas, ir sukeitimas, ir praleidimas. Reikia atsižvelgti ir į kalbų sandarą - juk kalbos iš prigimties skiriasi. Pavyzdžiui, anglų kalbos išraiškos priemonės visiškai kitokios negu lietuvių. Joks mūsų rašytojas nekartos visame romane vien sakė… Nepaprastai trūksta kalbų lyginamųjų studijų. Tuos dalykus kaip profesijos įgūdžius žmonės turėtų gauti studijuodami, o juk dabar aukštosiose mokyklose nėra grožinės literatūros vertimo kurso, mokoma versti sinchroniškai, versti Europos Sąjungos dokumentus, o grožinio vertimo - ne. Šis kursas visada buvo tarsi fakultatyvas, o dabar visai dingo. Kartais visai atsitiktinai sužinai, kad, pavyzdžiui, VDU studentai rašo kalbų lyginamųjų darbų, vertimo lyginamųjų darbų, bet paskui jie nesaugomi, nekaupiami, niekas negali jais pasinaudoti. Dabar vertėjai vieniši, nebėra tokio centro, koks anksčiau buvo „Vaga“, todėl ypač svarbu, kad būtų kaupiama pati įvairiausia informacija, kad nereikėtų kiekvienam tyruose ieškoti, bet būtų galima pasinaudoti tuo, kas kitų surasta. Tada galėtume skirti daugiau jėgų kūrybiniam darbui. Jeigu verčiame sudėtingą kūrinį, reikia nepaprastai daug jėgų ir laiko informacijai susirasti.
Taip pat skaitykite: Kalbos priežiūros iššūkiai, aptariami su kalbininke Rita
Kalbininko vaidmuo ir kalbos normos
Kalbininko vaidmuo visuomenėje yra dvejopas: vieni kalbininkai moko visuomenę taisyklingai vartoti kalbą, siekdami įtvirtinti įsivaizduojamą idealios kalbos modelį (preskriptyvizmas), o kiti fiksuoja ir tiria, kaip visuomenė vartoja kalbą, ir analizuoja visuomenės kalbines nuostatas (deskriptyvizmas). Preskriptyvizmas yra paveldėtas iš sovietmečio ir užaštrintas devyniasdešimtinių, kai norėjosi išsigryninti, ieškoti lietuviškų atitikmenų rusiškiems žodžiams ir formoms. Kalbininkas sovietmečiu buvo tarsi dvigubas agentas: dirbo ir Sovietų Sąjungai, ir lietuvių tautai, puoselėdamas nacionalinę kalbą - tuo metu uždrausto valstybingumo simbolį. Kalba reiškė politines pažiūras, o sąmoningas noras ieškoti lietuviškų atitikmenų tarptautiniams žodžiams tapo vienu iš būdų atsigauti po okupacijos. Kalbininkai, kaip ir visi žmonės, augę sovietmečiu, negalėjo iš karto tapti laisvai mąstančiais žmonėmis. Jiems reikėjo pereinamojo laikotarpio.
Kalbos laisvėjimas ir žargonas
Kalbos vartosena laisvėja, tad sąmoningas kalbėtojas ir publicistiniame tekste ar diskusijoje gali pavartoti žargoninį žodį, suvokdamas, kodėl to reikia. Tačiau kai Finansų ministerijos valdininkas interviu radijuje sako „trys kablis septyni milijono eurų“, tikriausiai nesuvokia, kad „kablis“ šiuo atveju - netinkamas žargonas.
Valstybinė kalba ir žmogaus teisės
Kas atsitinka, kai kalba paskelbiama valstybine, kai ji nacionalizuojama? Sava susvetinta kalba priklauso nebe man, o valstybei. Svetimą kalbą ir jos viešą vartojimą reglamentuoja ir prižiūri valstybės institucija, Seimas priima ir keičia įstatymus, liečiančius kalbą, veikia Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Valstybinė lietuvių kalbos inspekcija. Valstybinėse kalbos institucijose įsišaknijo ir klesti tai, ką pavadinčiau tautišku fundamentalizmu. Kalbininkai pateikia neva rekomendacijas, kurios iš tiesų yra laikomos nurodymais. Leidyklų, redakcijų darbuotojai ar žurnalistai ir dabar bijo kalbos inspekcijų kaip ugnies, o redaktorius niekada nesako, kad reikia tai pataisyti, nes aš manau, kad tai neteisinga. Ne, jis sako, kad man neleidžia.
Kalbos komisijos liberalėjimas
Kalbos komisijos sprendimai nėra šventas žodis, ir jie nėra nekritikuotini, bet, neigdami patį norminimo poreikį, kalbos anarchistai siūlo chaosą. Kalbos komisijos punktai ir politika tapo gerokai liberalesni nei bet kada anksčiau. Liberalizuojamos ir skyrybos taisyklės. Kalbos komisija sulaukdavo priekaištų, kad jos nuostatos nelanksčios, sustabarėjusios, pasenusios. Tačiau, kai imamasi permainų, kartais tie patys žmonės vėl priekaištauja - kodėl kaitaliojamos taisyklės? Arba dėl to, kad per daug iš anglų kalbos atėjusių žodžių yra lietuvinami.
Lietuvių kalbos ištekliai ir iššūkiai
Jau nuo Mažvydo laikų - kadangi didžioji lietuviškų senųjų raštų dalis yra verstiniai tekstai - nuolat įsiplieskia diskusijos apie lietuvių kalbos galias. Galėtume prisiminti ginčą, kurį buvo įžiebęs Saulius Tomas Kondrotas, pavadindamas lietuvių kalbą neišlavinta, puritoniškai susikausčiusia, netinkančia gyvenimo reiškinių pilnatvei atvaizduoti. Gražiai jam atsikirto rašytojas Romualdas Granauskas ir kalbininkai: tu tiktai semk iš to gilaus ir pilno šulinio! Reikia pasakyti kitą dalyką: vertėjo grumtynės su žodžiu gal net sunkesnės negu rašytojo, todėl svarbu turėti po ranka kuo daugiau informacijos šaltinių ar bent jau žinoti, kur juos rasti. Sakykim, reikia giminystės terminų žodyno, reikia jūros terminų, reikia žargono - imi ir atsiverti žodynus. Jau nekalbu apie tai, kad trūksta dvikalbių žodynų. Išeina didesnis vokiečių-lietuvių žodynas, o anglų-lietuvių iki šiol neturim tokio. Reikia pripažinti, kad užsienietiški žodynai šiuolaikiškesni, juose daugiau pavyzdžių, realijų. Ispanų aiškinamuosiuose žodynuose pateikiamos ir Lotynų Amerikos ispanų kalbos realijos, yra neblogas ispanų-rusų žodynas. Ispanų-lietuvių žodynas irgi neprastas, bet per mažas, todėl naudojuosi didžiaisiais ispanų-anglų žodynais, paskui dar žiūriu į anglų-lietuvių žodyną. Esu įpratęs lyginti dvikalbius žodynus (ispanų-anglų, ispanų-prancūzų ir kitus). Užkliūvi už kokio žodžio ką nors aiškindamasis ir, sinonimo ieškodamas, kartais atrandi ką nors nauja. Lietuvių kalbos lobiai dar neišsemti - yra Didysis žodynas, kitų žodynų, tik ne visi į juos gilinasi.
Taip pat skaitykite: Psichologės patarimai: kaip įveikti sunkumus
Taip pat skaitykite: R. Kievišienės indėlis į psichologinę sveikatą
tags: #kalbininke #rita #interviu #teksto #suvokimas #naujas