Tikėjimas, kad esi mylimas ir palaikomas, leidžia jausti mažiau nerimo, atkakliau siekti tikslų ir labiau save mylėti. Psichologiniai tyrimai rodo, kad mylinčių ir mylimų žmonių psichologinė sveikata yra geresnė, o panašūs rezultatai stebimi ir tiriant fizinės sveikatos ir meilės sąsajas. Tačiau kaip išbandymai ir meilė veikia asmenybės raidą? Ar įmanoma sąmoningai bręsti, ar tai natūralus procesas? Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip įvairūs gyvenimo aspektai, įskaitant meilę, stresą ir savanorystę, formuoja žmogaus asmenybę.
Meilės Transformuojanti Jėga
Meilė - tai ne loterija, o sąmoningas pasirinkimas būti kartu ir stengtis vienam dėl kito. Jei abu partneriai sąžiningai atlieka šį kasdienį darbą, meilė gali tęstis visą gyvenimą. Meilė - tarsi kelionė, kurioje patiri vis daugiau, išmoksti ir labiau brangini šalia esantį žmogų, nes jis tampa neatsiejama tavo dalimi.
Šios kelionės pradžia - įsimylėjimas, nekontroliuojama būsena, kurios metu idealizuojame savo išrinktąjį. Įsimylėjimas organizmui yra iššūkis, kuomet serotoninas, laimės hormonas, ženkliai padidėja. Tačiau įsimylėjimas negali tęstis amžinai, tyrimai rodo, kad jis trunka iki trejų metų. Po to žmogus arba supranta, kad buvo įsimylėjęs netinkamą žmogų, arba pradeda jausti prieraišumą. Vadinasi, po trijų metų meilė tik prasideda - ramesnė, brandesnė ir gilesnė.
Brandaus amžiaus sulaukimas pats savaime negarantuoja sėkmingų santykių, nors vyresnio amžiaus žmonės turi daugiau gyvenimiškos patirties, konstruktyviau sprendžia konfliktus ir mažiau vadovaujasi emocijomis. Tačiau yra nemažai jaunų žmonių, kurie lygiai taip pat sėkmingai sprendžia konfliktus, santykiuose nėra impulsyvūs ir vadovaujasi požiūriu, kad problemas geriau spręsti, o ne nuo jų bėgti. Šios jaunos poros išgyvena tokį patį meilės dovanojamą pilnatvės jausmą, kaip ir brandžiosios.
Meilė blėsta, kai ji paliekama likimo valiai ir nepuoselėjama. Mylėti - tai gerbti, rūpintis, stengtis dėl kito, būti ištikimam. Meilės santykyje „Aš“ turi tapti mažiau svarbus nei „Mes“. Meilė nėra atsitiktinumas, tai kasdienės dviejų žmonių pastangos kurti gražų tarpusavio santykį. Jeigu yra abiejų pusių nusiteikimas meilę išsaugoti, taip ir bus, nes kiekvienas atras jėgų atleisti, išdrįs atsiprašyti, gerbs, bus ištikimas ir rūpinsis tuo, kuris šalia. Meilę palaiko pasitikėjimas vienas kitu, artumas, atviri pokalbiai, prisipažinimai klydus ir pastangos netinkamą elgesį keisti į tinkamesnį. Puoselėjant šiltus ir dvasingus santykius, svarbu matyti juose prasmę ir kurti meilės ryšį, kuriame būtume laimingi ne tik patys, bet ir būtume atsakingi už šalia esančio žmogaus laimę.
Taip pat skaitykite: Konfliktų prevencija asmenybės ugdyme
Streso Įtaka Asmenybei
Stresas - tai apsauginė organizmo reakcija į aplinkos pokyčius, kuomet jaučiamas harmonijos trūkumas. Streso metu organizmas išskiria kortizolį bei adrenaliną, kurie paskatina veiksmą, jei kyla pavojus gyvybei. Trumpalaikis stresas net teigiamai veikia žmogų: grūdina, formuoja charakterį ir brandina kaip asmenybę. Antrą kartą atsidūrus tokioje pačioje situacijoje, psichinė ir emocinė reakcija būna kur kas mažesnė. Tačiau dažnai pasikartojantis ir ilgai užsitęsiantis stresas sukelia įvairių organų veiklos reguliacijos sutrikimus, todėl atsiranda pavojus susirgti tam tikromis ligomis, tokiomis kaip depresija, širdies ligos ar Alzheimeris.
Patyrus stresą, pirminiai kūno požymiai gali būti: dažnesnis širdies plakimas, raumenų įsitempimas, dažnesnis kvėpavimas, padidėjęs irzlumas, kartais kraujo spaudimo ar net kūno temperatūros padidėjimas. Dažnas stresas patiriamas darbe dėl įtemptos dienotvarkės, ilgų darbo valandų, mažo miego kiekio, nuolatinio sprendimų priėmimo, konfliktų ir dažnų komandiruočių. Jeigu nesugebame atsipalaiduoti, darbe krenta mūsų produktyvumas, nebegalime efektyviai generuoti idėjų, padažnėja tikimybė klaidoms bei prasideda rimtesnės organizmo problemos.
Ką galima daryti darbo aplinkoje, jog atsiradęs stresas būtų kaip įmanoma mažesnis? Pietų pertraukos metu išeikite pakvėpuoti grynu oru ir pabūti saulėje. Gerkite daug vandens, venkite socialinės medijos, jei to nereikalauja jūsų darbas. Inicijuokite pokyčius jūsų darbo aplinkoje: pasiūlykite įsigyti atsipalaidavimui skirtų užsiėmimų, kas kelias valandas atlikite nesudėtingus pratimus.
Dėl streso žmogų gali varginti dažni ilgalaikiai galvos skausmai, įvairūs virškinamojo trakto negalavimai, gali atsiverti žarnyno ar skrandžio opa, išsivystyti dirgliosios žarnos sindromas. Žmogus, patiriantis nuolatinį stresą, jaučia apatiją, energijos trūkumą. Kai nerimas nekontroliuojamas, gali prasidėti ilgalaikė nemiga, sunkiau pagydoma hipertoninė liga, neurozės. Per didelis stresas ir įtampa turi įtakos ir psichologinei žmogaus sveikatai. Jis gali jausti nuolatinį nerimą ar baimę, padidėja nevisavertiškumo jausmas, trūksta pasitikėjimo savimi, kyla nepasitenkinimas savimi ir vis didesnių reikalavimų sau kėlimas.
Netgi vaikystėje patirta didelė įtampa turi įtakos ir tolimesniam gyvenimui. Tėvų ligos, jų netektis palieka užsitęsusias gedėjimo reakcijas, sukelia nerimo sutrikimus, palaipsniui gali išsivystyti depresija. Bet kuriuo atveju užsitęsus stresui silpnėja imuninė sistema, o kartu ir organizmo atsparumas įvairioms ligoms. Pagyvenusius asmenis dėl streso ima kamuoti nemiga, kuri neretai sukelia depresiją su skausmais, apimančiais širdies plotą, nugaros bei sąnarių sritį. Besilaukiančią moterį stresinė situacija ne tik traumuoja, bet ir sukelia neurocheminius vaisiaus smegenų pakitimus, todėl moters stresas paveikia ir kūdikio psichologinę būseną. Tokie kūdikiai būna jautresni, dirglesni, dažniau dar vaikystėje suserga depresija, dažniau gali sirgti ir kitomis ligomis. Labai svarbu, jog besilaukianti moteris itin saugotų save nuo streso ir įtampos pirmąjį nėštumo trimestrą.
Taip pat skaitykite: Literatūra ir asmenybės branda
Streso valdymui yra veiksmingų šiuolaikinių metodų. Nervinę įtampą geriausiai mažina veiklos kaita, t. y. optimalus protinio ir fizinio darbo derinimas, tinkamas darbo ir poilsio režimas, sugebėjimas greitai perorientuoti savo mąstymą nuo vieno įvykio (ar veiklos) prie kito. Vienas iš sėkmingų streso mažinimo būdų yra sportas (gerina širdies ir plaučių veiklą). Taip pat padėti gali mėgstamas užsiėmimas ar pramoga, bendravimas su maloniais žmonėmis. Emocinės treniruotės, atsipalaidavimo pratimai, grupinės atsipalaidavimo priemonės, kai kurios sporto rūšys: plaukimas, slidinėjimas, važiavimas dviračiu, sportiniai šokiai su muzika taip pat gali padėti.
Kiekvienas individualiai gali atlikti lengvus pratimus, leidžiančius atsipalaiduoti. Tai įvairios skaičiuotės, malonių vaizdinių sukėlimas atmintyje, atsipalaidavimą sukeliantys žodžiai (garso įrašai). Specialistai gali išmokyti emocinės įtampos mažinimo, atsipalaidavimo pratimų grupinių psichoterapinių užsiėmimų metu. Stresą mažinti padeda pozityvūs jausmai. Kiekvieną dieną skirkite kelias minutes, per kurias pamąstytumėte, kam esate dėkingi, kodėl šiandien buvote laimingi ar išreikštumėte kitą pozityvią emociją. Įvairūs kvėpavimo pratimai yra itin veiksminga priemonė patiriant stresą. Nepamirškite ir tokių paprastų priemonių kaip juokas. Susidūrus su stresu (būnant darbe ar namuose), turėkite kelių minučių užsiėmimą, kuris padėtų nusiraminti.
Tinkamas maistas ar valgymo įpročiai taip pat gali būti vienas iš streso mažinimo būdų. Reikėtų stengtis kasdien valgyti tuo pačiu laiku. Nesveika vieno valgymo metu pasisotinti gausiu maisto kiekiu, nes tai gali sukelti žarnyno diskomfortą, kraujospūdžio svyravimus. Patartina gerti pakankamai skysčių. Ryte geriau tiktų stimuliuojamosios arbatos: juodoji, žalioji, o vakare - raminamosios žolelių arbatos: melisos, mėtų, gudobelės, jonažolių ir panašios.
Vitaminai gali tik padėti nervinei sistemai, o ne visiškai apsaugoti nuo streso, todėl nėra „vitaminų nuo streso”, tuo labiau „vaistų nuo streso”. Svarbu gauti pakankamai B grupės vitaminų, nes jie dalyvauja nervinių ląstelių mityboje. Vitaminas C užtikrina normalų kaulų, kremzlių, dantų ir dantenų vystymąsi bei funkcijas. Preparatai, kurių sudėtyje yra cinko, stiprina imuninę sistemą ir atsparumą stresui, todėl yra labai svarbus nervų sistemos veiklai.
Ilgalaikis stresas vargina širdį ir gali sukelti papildomų sveikatos problemų. Patiriant stresą, antinksčių liaukos išskiria kortizolį, kuris ilgainiui gali sukelti kraujo cukraus svyravimus, kurie galiausiai paveikia ne tik bendrą savijautą, bet ir kraujagyslių darbą pernešant deguonį į širdį ir kitus organus. Dėl deguonies trūkumo širdis turi dirbti smarkiau, dėl to gali išsivystyti aukštas kraujospūdis, širdies permušimai ir netgi mažakraujystė.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai ir asmenybė
Širdies permušimas dažniausiai yra normalus reiškinys po ilgos kardio treniruotės, netikėtai patyrus didelį stresą ar nerimą, išsigandus. Jei streso metu jūsų širdis pradeda permušti ir priverčia jus jaustis prastai, patariama giliai pakvėpuoti, atsitraukti nuo to ką darote, pasivaikščioti ar tiesiog padaryti pertrauką. Tačiau patiriant ilgalaikį stresą dėl dažnų permušimų gali sutrikti širdies darbas, pakilti kraujo spaudimas, padidėja infarkto bei širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Todėl, patiriant ilgalaikį stresą reikėtų kreiptis į gydytoją.
Aukštas kraujo spaudimas yra rimta problema, nes ilgainiui gali sukelti širdies ir kraujagyslių ligų, infarktą bei širdies smūgį. Aukštas kraujo spaudimas dažniausiai yra valdomas vaistais, bet jam didelę įtaką daro žmogaus mityba ir fizinis aktyvumas, gebėjimas atsipalaiduoti. Žmonės, patiriantys nuolatinį stresą, taip pat turi didesnę anemijos riziką. Dėl nuolatinio streso organizmas greičiau degina naudingąsias medžiagas ir prasčiau pasisavina geležį. Taip pat suprastėja vandenilio chlorido rūgšties gamyba, kuri yra atsakinga už geležies pasisavinimą kūne.
Stresas, tai natūrali kūno reakcija į netikėtas ir grėsmingas situacijas. Tačiau moderniame pasaulyje nerimas yra dažnas palydovas kasdienėse situacijose. Nevaldomas, jis perauga į ilgalaikį stresą, kuris gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų.
Savanorystės Potencialas Asmenybės Augimui
Savanorystė kaip neformalaus mokymosi procesas keičia pasaulį, nes jame dalyvaudamas ir tai sąmoningai suvokdamas keičiasi žmogus. Vykstant lygiaverčiam, pasitikėjimu tarp savanorio ir mentoriaus grįstam bendravimui, gali pastebėti tikrąjį žmogaus veidą, tai, kas glūdi žmogaus širdyje, gali išgirsti klausimus ir nerimus, džiaugsmus, kuriais gyvena jaunas žmogus.
Yra jaunuolių, kurie motyvuoti, aiškiai žinantys, ko nori, kur eina, ko siekia, kokie jų tikslai. Taip pat yra žmonių, kurie nežino, bijo, nėra tokie savarankiški, o paklausus apie ateities tikslus ar norus jie abejingai pagūžčioja pečiais. Ieškant savęs, kitų, savo vietos, esant bedarbystės situacijoje yra išeičių. Yra rūpestingai ir jautriai į savo darbą žvelgiančių socialinių ir jaunimo darbuotojų, ugdytojų, kuriems rūpi ir kurie gali padėti. Šiuo metu mūsų šalyje yra įgyvendinamų, nedirbančiam ir nesimokančiam jaunimui skirtų programų, kurių dalyviai turi galimybę mokytis savarankiškumo. Pavyzdžiui, projekto „Atrask save“ vienas iš galimų veiklos pasirinkimų yra savanorystė.
Savanorė Marija sako: „Esu pakankamai savikritiška, tačiau per savanorystę gavau tikrai labai daug pagyrimų. Pradėjau labiau pasitikėti savimi. Jaučiuosi patobulinusi ne tik žinias ir gebėjimus, bet didžiausią indėlį gavo mano asmeninės savybės. Daugiau pasitikiu savimi, paprasčiau bendrauti su žmonėmis, įveikiau baimę kalbėti grupelei nepažįstamų žmonių. Manau, kad man pačiai svarbiausias dalykas, kurį išmokau, tai užduoties įvykdymas. Gavus užduotį tiesiog į ją įsigilinti ir nuo pradžios iki galo įvykdyti. Taip pat nugalėti baimę bendrauti ir užvesti pokalbį su nepažįstamais žmonėmis.“
Dar viena savanorė, jauna mergina Loreta teigia: „Išmokau kelti sau tikslus ir jų siekti, būti tuo iniciatoriumi, kuris sugeba koordinuoti komandą, o ne būti tuo žmogumi, kuris laukia, kol jam pirštu parodys, ką daryti. Išmokau save pristatyti žmonėms taip, kad galėčiau parodyti, kas aš esu iš tiesų, o ne taip, kaip dažnai visiems galiu atrodyti.“
Dirbant su jaunais žmonėmis, neretai išryškėja žemos savivertės problema. Reikalingas procesas ir nuolatinis jo stebėjimas, patirties aptarimas, klausimų kėlimas ir atsakymų ieškojimas - galima sakyti, reikalinga aistra gyventi. Savanorystė yra būdas tapti gyvam: jausti, kad esi reikalingas, esi laukiamas, kad patiri iššūkių, kurie išstumia į nepatirtas, nepatogias situacijas ir tu iš jų sukiesi, taip mokydamasis.
Konkretūs jaunų žmonių pasidalinimai savo patirtimi liudija, jog savanorystė padeda žmogui atrasti save ir savo vietą po saule: yra tekę girdėti ne vieną pavyzdį apie tai, kad socialinėje, kultūrinėje, meno ar sporto organizacijoje savanoriavęs žmogus gauna darbo pasiūlymą toje pačioje vietoje. Viskas paprasta: jauną žmogų, savanoriaujantį organizacijoje, pastebi darbdavys, pastebi komanda, kolegos, nes kartu su tuo žmogumi tenka dirbti jį įtraukiant į savanorišką veiklą, atrandant tai, ką savanoris organizacijoje gali daryti, derinami asmeniniai žmogaus ir organizacijos lūkesčiai bei galimybės.
Šios įžvalgos skatina reflektuoti savo darbo patirtį ir prasmę, kad suvoktum, kodėl individualūs susitikimai, konsultacijos, kalbėjimasis ir įsiklausymas, moralinė laikysena, jog tau rūpi žmogus, yra svarbi darbo kontekste. O ir apskritai gyvenime. Būtent, tai padeda geriau pažinti ne tik kitą, bet ir save. Darant gerus darbus augti. O jautrumas šalia esančiam, tam, kuris kreipiasi ieškodamas savo gyvenimo kelio, savanorystė gali būti ir yra tai, kas padeda aiškiau visa tai suprasti.
Geštalto Psichoterapijos Perspektyva į Asmenybės Brandą
Geštaltiniu požiūriu, sveikas žmogaus funkcionavimas yra natūralus, laisvas veikimas ir tai ne visada susiję su tuo, kas mums atrodo įprasta. Atvirkščiai, dalis žmonių psichologiniu požiūriu gyvena ne visai sveikai: nepilnai įsisąmonindami savo poreikius ir ne visada juos atliepdami, priimdami sprendimus ne laisvai, o vidaus ir išorės spaudimo sąlygomis, negebėdami patirti dabarties momento ir pilnai išbūti jame, neįprasmindami jo.
Pasak Geštalto psichoterapijos įkūrėjo Fritz Perls, asmenybės branda - tai perėjimas nuo rėmimosi aplinka į rėmimąsi savimi, t. Integracija - tai proto, jausmų ir kūno funkcionavimo darna, tinkamas suderinimas viso, kuo mes esame, priimant ir neignoruojant nei vieno savo aspekto. Kai elgesys yra integruotas, žmogus yra autentiškas, suvokiantis save, kaip vieningą, nesusiskaidžiusią į dalis, neblaškomą vidinių konfliktų asmenybę.
Savo poreikių žinojimas - sveikai funkcionuojantis žmogus žino, kas jam iš tiesų svarbu kiekvienu konkrečiu momentu ir gyvenime apskritai. Kad suvoktų, ko jam reikia, žmogus turi gebėti pilnai patirti dabarties momentą, nes poreikiai visada reiškiasi čia ir dabar. Taip pat svarbu ir gebėjimas aiškiai jausti savo ribas ir jas iškomunikuoti. Brandi asmenybė remiasi savimi, savo vidiniais ištekliais ir siekia patenkinti savo poreikius, taip pat adekvačiai pasinaudodama ir aplinkoje esančiais resursais. Gebėjimas suvokti ir išskirti tai, kas konkrečiu momentu žmogui yra svarbiausia bei atliepti tą poreikį.
Įsisąmoninimas - įsisąmonindamas tai, ką jaučia, galvoja, patiria kiekvienu momentu, žmogus gali rinktis. Juo geriau žmogus įsisąmonina, kas jis yra ir ką daro kiekvienu momentu, tuo jis yra laisvesnis ir gali imtis pokyčių. Neatliepti poreikiai niekur nedingsta- jie gali pasireikšti įvairiais būdais ir įvairiomis aplinkybėmis tiek psichologiškai (nerimu, nepasitenkinimu ir kt.), tiek fiziologiškai (įtampa raumenyse, kvėpavimo sutrikimu ir kt.). Konsultacijų metu terapeutas padeda klientui įsisąmoninti patyrimą, susijusį su neišbaigtomis patirtimis, ir jas užbaigti, atrandant veiksmingus, adekvačius poreikių patenkinimo, jausmų išreiškimo būdus, taip išlaisvinant energiją naujoms patirtims.
Geštalto psichoterapijos tikslas - padėti klientui tapti sveikai funkcionuojančia, autentiškai gyvenančia asmenybe: konsultacijose padedama geriau pažinti save, atrasti savo unikalumą ir tinkamus būdus jam išreikšti, matyti save ir savo santykį su kitais realistiškai bei pastebėti galimybes, kurios atsiveria.