Visos šeimos susiduria su konfliktais bei ginčais, kurie kartais būna nedideli ir greitai išsprendžiami, o kartais - nuolat besikartojantys ar stiprūs ir sunkiai valdomi. Šiame straipsnyje nagrinėsime konfliktų sampratą, jų tipus ir priežastis, teigiamą ir neigiamą poveikį, apžvelgsime konfliktus, kylančius mokyklos bendruomenėje, bei aptarsime, kaip spręsti mokykloje kylančius konfliktus ir kokios prevencinės priemonės padeda sumažinti konfliktų pasikartojimą.
Konflikto Samprata
Konfliktas (lot. conflictus - susidūrimas) - tai priešingi interesai, tikslai, požiūriai, kivirčas, nuostatų susidūrimas, ginčas. Nesutarimai gali virsti konfliktais, kai neteisingai suprantame kitą, kai mus užvaldo emocijos ar imame bendrauti nepagarbiai. Konfliktai santykiuose yra neišvengiami, tačiau jie neturi būti griaunantys santykius.
Konfliktai gali būti psichinės ir socialinės reikšmės, kurie gali kilti dėl nepatenkintų gyvybinių ir psichinių poreikių, skirtingų vertybių, kitaip suvokti ar turėti kitokią nuomonę apie tuos pačius reiškinius, taip pat gali būti dėl skirtingų interesų ar ribotų išteklių. Pradžioje yra išgyvenamas diskomfortas, vėliau gali kilti incidentas, įtampa bei nesutarimai, kuomet mus užvaldo stiprūs jausmai, kurie iškreipia kitos asmenybės suvokimą.
Konflikto nebuvimas tarp mylimųjų yra indikacija, kad jiems nesvarbus bendras tikslas, ir kad žmonės abejingi vienas kitam, jų nedomina bendras ryšys. Bet konfliktas nebūtinai pasireiškia barniais, šūksniai ir pan. Iš tiesų geras pratimas yra stebėti save, savo reakcijas ir po kažkurio laiko pasimato, jog net mintys žmoguje konfliktuoja viena su kita: valgyti tą ar aną, eiti ar neiti, pasakyti ką galvoju ar patylėti. Norint išspręsti vidinį konfliktą teisingai, man reikalingas tikslas, kurio atžvilgiu aš matuosiu. Lygiai taip pat ir santykiuose tarp žmonių.
Gamtoje nėra nieko, kas egzistuotų be priešybių: konflikto ir sutarimo. Iš to tampa aišku, kad konfliktai žmonių gyvenime visada kils ir mums reikės ieškoti jų sprendimo būdo. Apsibrėžtas tikslas padeda matuoti rezultatą, analizuoti save. Dažnai būna, kad konflikto metu sužaidžia prigimtis (išdidumas, emocijos, egoizmas) ir konfliktas atneša neplanuotus ir nemalonius rezultatus. Jei vienas nori nusileisti, tada kitas nebenori arba abu ignoruoja ar palieka neišspręstą klausimą, o gal nori išspręsti jį dabar, apimti emocijų. Dažnai būna, kad tiek stengiamės įrodyti savo tiesą, kad nepastebime kaip atitolstame nuo žmogaus, su kuriuo ryžomės kurti laimingą gyvenimą, o suartėti juk taip sunku. Kasdien vis labiau linkstu prie to, kad konfliktai yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis.
Taip pat skaitykite: Horney teorija apie nerimą ir konfliktus
Kiekviena gyva būtybė gimsta individu. Jis turi tam tikrą biologiškai paveldėtą genotipą. Kiekvienas ya skirtingas išvaizda, taip pat skiriamės kartu psichologinėmis savybėmis (charakteriu, temperementu, elgesiu ir gebėjimais). Šie psichiniai skirtumai tarp individų padaro mus individualybėmis. Asmenybės sąvoka taikoma tik žmogui. Taikoma ne bet kokiam žmogui, bet pasiekusiam tam tikrą išsivystymo lygį. Žmogui, kuris pradeda suprasti ir išgyventi save, sąvajį „Aš“, kaip vvientisą ir skirtingą nuo kitų žmonių.
a) žmogų galima laikyti asmenybe, jeigu jo motyvuose yra herarchija. Todėl mes šiame referate bandysime vadovautis Leontjevo nuomone ir nagrinėti vidinius asmenybinius konfliktus, nes paauglystės amžiuje asmenybei iškyla daug kritinių klausimų, vidinių nesutarimų su savimi. Socialinėje psichologijoje didžiulis dėmesys yra skiriamas paauglystės aamžiaus tarpsniui. Šį laikotarpį nagrinėjo daug pasaulio ir Lietuvos psichologų: Z. Froidas, K.Jungas, C.Rodžersas, R.Campbell, J.Kolominskis, G.Navaitis, R.Želvys, A.Jacikiavičius, A.Suslavičius ir kt. Jie nurodo, kad nuo bendravimo su bendraamžiais sėkmės priklauso paauglio asmenybės vystymasis. Anot V.J.Černiaus, rimtas bendravimas prasideda vaikui pradėjus lankyti mokyklą, o sugebėjimas bendrauti išvystomas nuo devynerių ar dešimties metų. ,,Vaikų kolektyvas mokykloje - tai ne tik suaugusiųjų pedagoginių pastangų rezultatas, bet ir spontaniškai besivystantis reiškinys.
Amžius. ĮĮ amžių, kaip į statusą lemiantį veiksnį, mokslininkų požiūris yra labai prieštaringas. Vieni teigia, kad vyresnių paauglių statusas klasėje aukštesnis negu jaunesnių, kiti atvirkščiai. Mokslininkai vieningai sutinka, kad nuo amžiaus priklauso vaiko aktyvumas, socialiniai įgūdžiai ir kt. Charakteris. Nagrinėjant paauglių socialinį statusą klasėje nekyla abejonių dėl charakterio savybių įtakos mokinių pasirinkimams. Remdamiesi J.Kolominskio tyrimais, galime teigti, kkad aukšto statuso mokiniai pasižymi sąžiningumu, draugiškumu, mokėjimu bendrauti, turtinga fantazija, iniciatyvumu, savarankiškumu. Žemo statuso mokiniams dažnai būdingas nesugyvenamas, afektinis charakteris, kuris pasireiškia grubumu, užsispyrimu, nesivaldymu, melavimu. .M.Barkauskaitė teigia, kad ekstravertiško charakterio vaikas yra populiaresnis klasėje. Temperamentas. ,,K.Jungas teigia, kad kiekvieno žmogaus paklusnumą kitam pirmiausia lemia jų vidinio gyvenimo, elgsenos panašumai, t.y.
Gabumai. Mokinių gabumai yra vienas iš svarbiu jo statusą lemiančių veiksnių. ,,Sugebėjimai - tai individualios psichofiziologinės ir psichologinės ypatybės (dėmesio, pojūčio, suvokimo, atminties, mąstymo, vaizduotės), padedančios sėkmingai atlikti tam tikrą veiklą, sužinoti, išmokti bei įgyti į gūdžių. Remiantis V.J.Černiaus teigimu, keturiolikmečio smegenys ir nervinė sistema pasiekia suaugusio dydį, bet ir po to vyksta tolimesnis brendimas. I.Konas teigia, kad tarpasmeniniai santykiai ir jų motyvų dinamika labai priklauso nuo protinės vaiko raidos. Vienodo amžiaus mokinių gabumai yra skirtingi. Keturiolikmetis vidutiniškai moka apie trisdešimt aštuonis tūkstančius žodžių, bet kai kurie bendraamžiai žino dvigubai daugiau, kiti - daug mažiau. Draugai. M.Koskeniemis teigia, kad mokiniui pradėjus draugauti su klasės atstumtais, jo statusas ima blogeti. Nors J.Kolomonskis nurodo, kaip vieną iš žemo statuso mokinio integracijos metodų, tai jo prijungimas (grupinis darbas pamokoje, ilgalaikė užduotis) prie aukšto statuso mokinio. NNustatyta, kad žemo statuso mokinio suartėjimas su populiariu, paprastai, pakelia mokinio statusą. Šeima. Šeima - svarbiausias veiksnys, nulemiantis vaiko asmenybės tapsmą. Šeimos ryšiai, tėvų santykiai su vaiku pastarajam yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis. Šeima suformuoja svarbiausius vaiko interesus, dvasines vertybes, elgesio normas, poreikius, polinkius, kurie yra priimami, vertinami klasės mokinių arba atstumiami, ignoruojami. Tėvų elgesys ir požiūris į vaikus lemia, kaip lengvai paauglys išsiugdys įvairius įgūdžius, įgis savarankiškumo, pasitikėjimo jėgomis, suformuos teigiamą savęs vertinimą. Tėvų grubumas, nesupratingumas, pareigų nevykdymas (daugėja probleminių asocialių šeimų, 1998m jų užregistruota virš 15 tūkstančių, o jose gyveno 34tūkstančiai vaikų) apsunkina paauglių gyvenimą. Paaugliai, su kuriais žiauriai elgiamasi, mažiau pasitiki žmonėmis, sunkiau užmezga ir palaiko su jais stabilesnius emocinius ryšius. Bendravimo patirtis. Mokinių statusui didelę įtaką turi bendravimo patirtis, bendravimo įpročiai, įgūdžiai, etikos normos, individo emocinė būklė. Bendravimo patirtis - tai sistema nerašytų taisyklių, suprantamų ir priimtinų kiekvienam individui. Individas turintis didesnę bendravimo patirtį lengviau užmezga kontaktus, randa įdomių būdų ir formų bendravimui palaikyti. Mokiniai turintys didesnę bendravimo patirtį, greičiau suvokia klasės bendruomenės tikslus, normas, geriau jaučia socialinį klasės klimatą. M.Barkauskaitė ssavo darbuose ypač teigiamai vertino bendravimo patirtį tų sričių, kurios tam tikru laiku, tam tikroje situacijoje tampa aktualios, reikšmingos visai klasei, kiekvienam jos individui.
Kiekvieno mokinio statusas priklauso ne nuo vieno, o nuo daugelio veiksnių, iš kurių pagrindinį vaidmenį atlieka asmenybės savybės ir klasės, kurioje ji mokosi, ypatumai, taip pat mokytojas, šeima, bendravimo patirtis. Norint pedagogui išvengti sunkumų ugdant paauglius, reikia mokiniams padėti užimti gerą, jiems tinkamą socialinį statusą klasėje, o tai padaryti galima tik išsiaiškinus mokinio nepatenkinamą statusą lemiančius veiksnius. Paauglio statusas tarpusavio santykių sistemoje yra labai reikšmingas asmenybę formuojantis veiksnys. Turėdamas tam tikrą statusą, atlikdamastam tikrą vaidmenį, paauglys ima vykdyti visuomenės keliamus reikalavimus. Izoliacijos sukeltos neigiamos emocijos dažnai skatina paauglį nederamai elgtis, o tai sudaro pagrindą formuotis neigiamoms asmenybės savybėms. V.Satr nuomone, visų tarpusavio nesusipratimų, nesugebėjimo mokytis ir ilgalaikių asmenybės problemų pirmoji priežastis - nelygiateisiškas bendravimas. Nepilnamečių nusikaltimų skaičius per paskutinius 25 metus padidėjo daugiau negu 3 kartus, o jų augimo tempai 1,5 karto viršijo 14-17 metų amžiaus gyventojų skaičiaus augimo tempus. 1999m. vasaros birželio - rugpjūčio mėn. šalyje nustatyti 642 vaikai, padarę nusikaltimus, 1998m. tuo pat laiku -502. Statistiniai duomenys liudija greitą nusikaltimus padariusių jų amžiaus jaunėjimo tendenciją. 1971m. nepilnametis buvo jaunesnis nei 16 metų, o 1994 metais - jau kas trečias ketvirtas. Palyginus su 1998m. vasarą, 1999m. daugiau negu ketvirtadaliu padaugėjo administracinių teisės pažeidimus padariusių nepilnamečių. 1998m. buvo nustatyti 1659 tokie vaikai, o 1998m.- 2107 vaikai, 1/5padarė teisės pažeidimus neturėdami 14 metų. Didelis nesimokančių ir nedirbančių paauglių skaičius (iki 16m. 1998m buvo 271, o 1999m. Tarp vaikų plinta toksinių medžiagų vartojimas (1998m.
Taip pat skaitykite: Priežastys ir pasekmės: stresas ir konfliktai
Problema - dėl ekonominių, socialinių problemų Lietuvoje padidėjo paauglių įsitraukimas į priklausomybes, teisės pažeidimus, nusikaltimų įvykdyma, didelė dalis šių nepilnamečių yra žemo statuso. Susidariusi situacija neramina tėvus, pedagogus, visuomenę. Viena iš priemonių, gelbstinčių situaciją - tai socialinių pedagogų etatų steigimas mokyklose. Ypatingą dėmesį skirti paauglystės amžiaus tarpsniui. Šis perėjimas iš vaikystės į suaugusiojo amžių, dažnai išgyvenamas sunkiai ir audringai. Tai laikotarpis, kai bendraamžiai turi labai daug įįtakos paauglio socialiniam gyvenimui. Kaip nurodo G.Navaitis, 34-46% į psichologinę konsultaciją besikreipiančių paauglių skundžiasi problemomis, kilusiomis dėl bendravimo sunkumų su bendraamžiais. Dauguma psichologų sutaria, kad bendraamžių grupės priėmimo rodiklis labai tiksliai leidžia numatyti socialinę ir psichologinę paauglio adaptaciją ir dezadaptaciją. Žemo statuso mokinių adaptavimas į klasės bendruomenę, tai siekis nors minimaliai patenkinti mokinio bendravimo poreikį, ugdyti teigiamas emocijas, keisti jo paties ir klasės požiūrį į save. Tai sudėtingas uždavinys, reikalaujantis ilgo, kruopštaus, individualaus bei komandinio darbo.
Europoje savižudybių skaičiumi pirmaujančios Lietuvos problemos sudomino Didžiosios Britanijos visuomeninės televizijos BBC kūrybinę grupę. Apie savižudybių prevenciją Lietuvoje BBC žurnalistai kalbėjosi su sveikatos apsaugos ministru Juozu Oleku. „Lietuvoje iš tiesų daug savižudybių, tačiau bandome šią problemą spręsti. Turime patvirtinę savižudybių prevencijos, kitų profilaktinių programų”, - sakė ministras J. Olekas. Vilniaus universiteto (VU) Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros vedėjos Danutės Gailienės nuomone, valstybinė savižudybių prevencijos programa labai kritikuotina, nes skubotai parengta ir neveiksminga. „Valstybiniu mastu savižudybių prevencijos srityje nnieko rimta nedaroma, bet nenorima to pripažinti”, - sakė D. Gailienė. Profesorės teigimu, vienas seniai žinomų neveiksmingų būdų vykdyti tariamą savižudybių prevenciją - važinėti po mokyklas ir skaityti paskaitas. Statistikos departamento duomenimis, 2003 metais Lietuvoje nusižudė beveik 1,5 tūkst. žmonių. 1990 metais 100 tūkst. žmonių teko 26 savižudybės, o 2003-iaisiais - jau 42. Skaičiai byloja, jog kasmet nusižudo vis daugiau vyrų. Pernai buvo pasiektas savotiškas rekordas - jų nusižudė net šešis kartus daugiau nei moterų. Nors kaime ir mieste 2003 mmetais nusižudė daugmaž tiek pat žmonių, 100 tūkst. kaimo žmonių teko 64 savižudžiai, o iš šimto tūkstančių miesto gyventojų nusižudė 31 žmogus. Statistikos departamento duomenimis, daugiausia per praėjusius metus nusižudė 45-49 metų amžiaus Lietuvos piliečių. Mažiausiai savižudybių - keturios per metus - užfiksuota tarp dešimties - keturiolikos metų vaikų. D. Gailienės teigimu, vaikams, aplink matantiems tiek daug savižudybių, kurioms niekas nesipriešina, pradeda formuotis nuostata, kad savižudybė - visai priimtinas poelgis. „Prieš dešimt metų taip manė 34 proc. paauglių. Šiandien savižudybė - priimtinas poelgis net 62 proc. moksleivių”. Pasak sveikatos apsaugos ministro, teisingesnį požiūrį į gyvenimą formuos ir savižudybių prevencija mokyklose, nuo rugsėjo rūpinsis vaikų sveikatą ugdymo įstaigose prižiūrėsiantys visuomenės sveikatos specialistai, o poliklinikose - šeimos gydytojai. „Tikiuosi, vis daugiau bendrosios praktikos gydytojų taps tikrais šeimos draugais ir sudėtingoje psichologinėje situacijoje atsidūrusį žmogų paskatins kreiptis pagalbos į kaimynus, bendruomenę, psichikos sveikatos specialistus”, - sakė ministras. “Lietuvoje veikia apie 70 psichikos sveikatos centrų. Tačiau savižudybių nemažėja”, - pastebėjo VU Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros vedėja D. Gailienė.
Ankstyvąja vaikyste, ikimokykliniais, žaidimų metais vadinamas vaiko amžius nuo dviejų iki šešių metų. Terminas „žaidimų metai“ pabrėžia žaidimų svarbą vaiko raidoje. Vaikų vaidmeninius žaidimus aiškina trys psichosocialinės raidos teorijos. Psichoanalitinės krypties psichologai teigia, kad standartinių žaidimų paskirtis yra padėti vaikui išspręsti tėvų ir vaikų, vyro ir moters, Id ir Superego konfliktus. Froidas nurodė dvi tikrovės pertvarkymo ir pasąmonės pasireiškimo formas, kurios labiau artimos menui (labiau negu sapnai ir neurozė), ir tai yra vaikų žaidimas ir fantazija. Froidas rašė, kad neteisinga manyti, jog vaikas nerimtai žiūri į savo sukurtą pasaulį: priešingai, jis į žaidimą žiūri labai rimtai, jį sudvasina. Žaidimui priešingas dalykas yra ne rimtumas, o tikrovė. Vaikai puikiai skiria savo sukurtą pasaulį nuo realaus ir noriai ieško paramos savo įsivaizduojamiems objektams ir santykiams juntamuose ir matomuose realaus pasaulio objektuose. Froidas taip pat teigia, kad vaikas nustojęs žaisti negali atsisakyti pasitenkinimo, kurį jam prieš tai teikė žaidimas. Jis tikrovėje negali rasti to pasitenkinimo šaltinio. Vietoj žaidimo jis ima fantazuoti. Fantazuojant galimi ir kankinantys išgyvenimai, tačiau jie vis vien malonūs, nors tikrovėje būtų skausmingi. Froidas pastebėjo, kad žaisdamas vaikas dažnai kartoja išgyvenimus, kurie buvo kankinantys, atkartoja skausmą kėlusias procedūras. Klinikiniai psichologai žaidimą dažnai naudoja vaikų ligoms diagnozuoti ir gydyti. AA. Froid naudojo žaidimų terapiją vaikų konfliktams nustatyti, nes, jos nuomone, vaiko žaidimas leidžia pažvelgti į jo neišspręstus vidinius konfliktus. A. Froid nuomone, reikia kreipti dėmesį į vaiko pasirinktas žaidimo temas ir veiklą, nes vaikas žaisdamas gali vaizduoti agresiją, tėvų priešiškumą ir panašiai. Taip pat žaidimas gali gydyti, padëti vaikui išspręsti emocines problemas. Žaidimo terapijos paskirtis yra ne tik aiškiau pamatyti vaiką kankinančius konfliktus, bet ir padėti jam surasti alternatyvius būdus tiems konfliktams spręsti. V.Axline požiūris į žaidimo terapiją kitoks - žaidimui sukuriama aplinka, kurioje vaikas gali laisvai reikštis nebijodamas, kad gydytojas gali jo veiksmus įvertinti neigiamai. Tokios terapijos tikslas yra padėti vaikui save realizuoti, ir nors ši terapija ilgai trunka (kartais su vaiku dirbama kelerius metus), dažnai pasiekiama gerų rezultatų.
Bihevioristinės krypties atstovai kritikuodami psichoanalitinę teoriją, teigia, kad vaidmeninių žaidimų nereikia sieti su pasąmonės konfliktais. Jie teigia, kad vaidmeninis žaidimas yra socialinio mokymosi forma, kad net įsivaizduojami žaidimai susiję su tuo, ką vaikas yra patyręs. Kognityvinei krypčiai atstovaujantys psichologai didesnę reikšmę teigia vaiko sugebėjimui suprasti. Jų teigimu, vaikas tik sugebėdamas mąstyti simboliais gali žaisti vaidmeninius žaidimus, ir žaidimo sudėtingumas priklauso nuo vaiko amžiaus, tačiau mažų vaikų, kurių neriboja realybė ir logika, vaidmeninis žaidimas yra spontaniškiausias ir originaliausias. kaip tik labai tinkamas vaizduoti, apsimetinėti išgalvotais herojais ir pasakų veikėjais, nes tuo metu vaikas dar sunkiai skiria realybę nuo fantazijos. Vygotskis ir jo pasekėjai akcentuoja kitą žaidimo aspektą, kalbėdami apie vaidmenino žaidimo socialinę prigimtį. Jie teigia, kad vaidmeniniam žaidimui turi įtakos istorinė raida, nes keičiasi vaiko vieta visuomeninių santykių sistemoje, vaidmeniniamežþaidime vaikas nesiekia nieko sukurti, žaidimo motyvas jam yra pats žaidimo procesas. Iš pradžių žaidimo motyvas realizuoja poreikį kažką daryti su žaislais, vėliau - atlikti tam tikrą vaidmenį ir ppavaizduoti tam tikrą įsivaizduojamą situaciją. Žaidimas skatina naujus protinius sugebėjimus, sudaro sąlygas formuotis valingam įsisąmonintam elgesiui ir savimonei. Bruneris nurodė tokias pagrindines žaidimo funkcijas: žaidimas tarsi sušvelnina klaidų padarinius. Žaidimas - rimta veikla, tačiau ji nesukelia vaikui įtampos, žaidimas yra viduje motivuota veikla. Žaidimas - savotiškas aplinkinio pasaulio tyrinėjimo būdas. Žaidžiant ryšys tarp tikslo ir priemonių yra silpnas, tačiau tai visai nereiškia, kad vaikas nesiekia tikslo ir nesinaudoja tam tikromis priemonėmis tam tiksl…
Paauglių Savivertė ir Konfliktai
Paauglystės metu neretai susiduriama su savivertės problema. Ar gebu pastebėti gerąsias savo savybes? Kiek jaučiuosi vertingas ir kažką sugebantis? Ar manau, kad esu vertingas lygiai tiek pat kiek kiti? Paanalizavus šiuos klausimus, galima pasigilinti į savivertės temą ir į tai, kaip man sekasi save vertinti. Būtent dėl to paaugliai gana dažnai pasižymi savikritiškumu ir turi tikrai gana iškreiptą požiūrį į savo nesėkmes, į savo pasiekimus ir apskritai susiduria su pakankamai dideliais sunkumais, kuomet reikia priimti tiek mažus, tiek didelius sprendimus savo gyvenime.
Taip pat skaitykite: Konfliktų tipai
Žmogus linkęs nepastebėti savo talentų, savo pomėgių ir yra linkęs koncentruotis tik į tai, kas jame sau pačiam nepatinka arba į tuos dalykus, dėl kurių neretai susilaukia kritikos. Norėdami patvirtinti tas savo neigiamas mintis, nuostatas, paaugliai ieško įrodymų, kad būtent tos mintys yra teisingos. Jie tai daro lygindami save su kitais, nuolat už gryną pinigą priimdami kritiką. Ir tas lyginimasis su kitais, išklausymas ir neigiamų komentarų priėmimas nuolat atsispindi paauglio emociniame fone. Vidiniai konfliktai apima daugybę neigiamų minčių, potyrių ir tai gali pasireikšti per kaltės jausmą, sunkumą nusistatyti realistiškus tikslus ir jų siekti. Bijau būti nepriimtu, bijau būti nesuprastu. Šis vidinis konfliktas, kuomet susiduriame su baime pasakyti ne, yra labai sudėtingas procesas paauglio viduje. Ir tikrai kiekvienas iš mūsų esame susidūrę su tokia situacija ir noru papriešgyniauti, pareikšti savo nuomonę ir vis dėlto kažkas mus sustabdė - t.y. Kartais reikėtų pasikartoti sau savo ribas, jas nusistatyti ir laikytis. Ir jeigu paauglystėje jaučiame spaudimą daryti kažką, kas peržengia mūsų ribas, ar priešgyniauja mūsų vertybėms, mūsų nusistatymams, galbūt netgi mūsų moralei, vertėtų tų ribų neperžengti ir stengtis gerbti save labiau nei tą poreikį būti priimtam.
Įrankiai Savivertei Stiprinti
Norint savo savivertę auginti ir lavinti, labai rekomenduoju pasinaudoti veiksmingais įrankiais. Vienas iš tų įrankių galėtų būti - sakyti sau palaikančius žodžius. Tą, beje, gali daryti ir šeimos nariai, draugai ar kiti aplinkiniai. Pasakyti sau gražų žodį, palaikyti save, per daug savęs nespausti ir netgi nebijoti sau padėkoti. Galbūt gerai parašiau kontrolinį darbą, galbūt man buvo tiesiog puiki diena, galbūt padėjau kitam žmogui, galbūt tiesiog buvau geras draugas? Taip pat labai svarbu atpažinti savo stipriąsias puses ir nepatingėti jas vystyti. Labai rekomenduoju pasidaryti mėgstamų veiklų sąrašą ir stengtis savo laisvalaikį investuoti į tas džiaugsmingas emocijas keliančias veiklas. Galbūt tai piešimas, galbūt pasivaikščiojimas ar sportas, galbūt tai yra būrelis, kurį lankote po pamokų? Būtent tos veiklos, kurios teikia didžiausią džiaugsmą ir malonumą. Labai kviečiu priimti komplimentus, nesiginti naudojant gražius žodžius, nes nuneigdami kito žmogaus pagyrimą mes ne tik nesutinkame su pozityviu žodžiu, kurį mums pasakė, bet taip pat sumenkiname komplimentą pasakiusio žmogaus autoritetą, sumenkiname jo žodžius. Siūlau patyrinėti priėmimą ir pasakymą ačiū. Taip pat labai smagu yra auginti savo žinias, auginti savo domėjimąsi su tuo, kas intriguoja. Tikrai kviečiu tyrinėti, atrasti ir pasidomėti dalykais, kuriems dažniausiai pritrūksta laiko, bet yra tokie viliojantys. Ir galiausiai labai svarbu atsirinkti aplink save teigiamas emocijas suteikiančius žmones. Be to, labai rekomenduoju su šiais žmonėmis aktyviai leisti laisvalaikį, užsiimti fizine veikla, išeiti pasivaikščioti. Ypatingai gerai visa tai daryti gryname ore. Kviečiu auginti savo gėlytes ir nepamiršti, kad didžiausia dovana yra priėmimas savęs tokio, koks esu.
Išoriniai Konfliktai ir Savivertė
Neretai paauglystės audrų metu atsiskleidžia ne tik vidiniai konfliktai, bet ir su jais tikrai labai stipriai susiję išoriniai konfliktai. Susidurdami su sunkumu suprasti savo vidinį pasaulį ir spręsti vidinius konfliktus, paaugliai neretai tai atspindi ir savo santykiuose su šeimos nariais, draugais ir, žinoma, kitais asmenimis. Vienas iš veiksnių lemiančių didesnį konfliktų skaičių ir sunkumą juos spręsti yra negebėjimas priimti savęs. Taigi, šis paauglystėje neretai atsiskleidžiantis žemesnės savivertės požymis yra iš tikrųjų susijęs su sudėtingesniais tarpasmeniniais konfliktais. Vis dėlto, kadangi konfliktai kyla išsiskyrus asmenų poreikiams, nuomonei ar įsitikinimams, o paaugliui gana sunku suprasti savuosius ir juos prioritetizuoti, tai tampa labai sunku suprasti ir objektyviai įvertinti ir kito žmogaus poreikius. Visa tai dažniausiai pasibaigia ypatingai siautulingu konfliktu. Žinoma, paaugliui bręstant ir paauglystės eigoje praktikuojant savivertės auginimo praktikas, lengvėja ir išorinių konfliktų sprendimas.
tags: #konfliktai #brandina #asmenybe