Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjama etika ir etiškas elgesys, jų svarba šiuolaikinėje visuomenėje, verslo pasaulyje ir asmeniniame gyvenime. Etika - tai žmonių dorovinių normų sistema, apibrėžianti jų pareigas visuomenei, šeimai ir vienas kitam. Straipsnyje apžvelgiama etikos teorija, verslo etikos būklė Lietuvoje, etikos kodeksai ir praktiniai patarimai, kaip etiškai elgtis su darbuotojais, partneriais ir konkurentais. Siekiama atskleisti, kad etika ir socialinė atsakomybė yra būtinos ne tik versle ir valdymo įstaigose, bet ir kasdieniame gyvenime.
Etiketas ir Moralė: Esminiai Aspektai
Žmonių bendravimas reikalauja laikytis tam tikrų elgesio normų, vadinamų etiketu. Etiketas (iš pranc. etiquette - nustatyta formali ceremonijų tvarka) - tai visuomenės ar jos dalies tinkamo elgesio ir laikysenos normos, tarpusavio bendravimo mandagumo taisyklės ir formos. Etiketas yra žmonijos istorijoje susiklostęs kultūros elementas, formalus ritualizuotas elgesys, kartais reguliuojamas griežtai nustatytos tvarkos. Jis padeda išskirti žmones, parodyti jų reikšmingumą, pademonstruoti pagarbą ir mandagumą.
Etiketo paskirtis yra dvejopa: funkcinė ir dorovinė. Etiketas yra empyriškai matomos - išorinės - žmonių elgesio formos, kurioms skleistis sąlygas sudaro moralinės vertybės. Etiketo normose suformuluota viena iš svarbių etinių vertybių - besąlygiškos pagarbos, palankumo kitam individui imperatyvas bei jo išraiška. Gražus elgesys stimuliuoja dorovinius jausmus bei mintis, per išorybę provokuojamos ir vidinės moralinės nuostatos.
Etiketo taisyklės palengvina bet kokios organizacijos veiklą, saugo firmos reputaciją ir darbuotojus nuo konfliktų. Verslo pasaulyje gero elgesio sąvoką formuoja kiekvienos kompanijos stilius ir tradicijos. Svarbu garbingai elgtis su kitais žmonėmis, nes tik taip galima pelnyti pasitikėjimą.
Elgesio kultūrą sudaro trys pagrindiniai kodai: išsiauklėjimas, mandagumas ir etiketas. Be išsiauklėjimo nėra mandagumo, o be mandagumo neįmanomas ir etiketas. Etiketas remiasi žmogaus vertės ir jo reikšmingumo pripažinimu, santūrumu bei estetiškumu.
Taip pat skaitykite: Etinis elgesys versle
Verslo Etika Lietuvoje: Iššūkiai ir Perspektyvos
Lietuva žengia pirmuosius žingsnius į rinkos ekonomikos sistemą ir privalo suformuoti civilizuotos šalies įvaizdį. Deja, ne visi Lietuvos verslininkai reikiamą dėmesį skiria verslo etikai. Dažnai manoma, jog visi verslo santykiai turi plėtotis spontaniškai ir jokios metodikos negali būti taikomos, nes Lietuva - specifinė šalis. Tačiau verslo etiką reikia suvokti kaip bendrosios etikos dalį, turinčią vieningus moralės principus, bet skirtingą tam tikrais specifiniais aspektais.
Lietuvoje leidžiama versta literatūra labiau orientuota į etiketą, visiškai nepaisant ir neįvardijant bendro konteksto. Todėl Lietuvos verslininkams etikos samprata dažniausia apsiriboja etiketo išmanymu, neapimant etikos visumos, individo teisių bei atsakomybės, verslo pasaulio santykio su aplinka. Užsienio šalių verslo moralė Lietuvai negali būti vienintelis pavyzdys, nes kiekvienoje šalyje ji formavosi esant tam tikroms specifinėms sąlygoms. Tačiau nereiktų nuvertinti kitų šalių verslo etikos patirties, iš kurios galėtume paimti ir pabandyti pritaikyti Lietuvoje tai, kas mums yra artima ir neprieštarauja šalies tradicijoms ir papročiams.
Valstybės Tarnautojų Etika: Problemos ir Sprendimai
Valstybės tarnautojai bet kokioje valstybėje yra svarbi valstybės valdymo grandies dalis. Lietuvoje, kaip ir daugelyje Rytų bei Vidurio Europos šalių, valstybės tarnyba palyginus su Vakarų demokratinių valstybių valstybės tarnybomis stokoja istorinių tradicijų, pasišventimo tarnauti visuomenės gerovei ir kt.
Lietuvoje galima pastebėti gana skirtingus netgi kontraversiškus valstybės tarnautojų veiklos aspektus. Iš vienos pusės, nepriklausomai nuo orientacijos į Euroatlantines struktūras ir bandymų perimti geriausią demokratinių valstybių sukauptą patyrimą, vis dar susiduriama su senuoju sovietiniu mentalitetu.
2001/2002 m. Lietuvoje pirmą kartą buvo vykdytas su valdžios pareigūnų etika susijęs, JAV ambasados finansuotas projektas "Valdžios etikos mokymas". Pagrindinis projekto tikslas buvo padidinti visuomenės pasitikėjimą valdžios institucijomis per Lietuvos valdžios atstovų mokymą valdžios etikos klausimais.
Taip pat skaitykite: Etiškos valstybės tarnybos pagrindas
Projekto metu atlikta anketinė apklausa parodė, kad respondentų nuomonė apie bendrą etikos lygį Lietuvoje buvo gana vienareikšmiška: 58 proc. ją įvertino kaip patenkinamą, 36 proc. kaip žemą. Tyrimo dalyvių nuomone, bendro etikos lygio pokyčiai šalyje per paskutinius dešimt metų pasiskirstė taip: 42 proc. buvo įsitikinę, kad etikos lygis nusmuko, 22 proc. pastebėjo jį pakilus ir 35 proc. teigė, kad lygis liko toks pats. Respondentai nepriklausomai nuo užimamos padėties išskyrė dvi pagrindines šalies etikos nuosmukio priežastis: menką gyventojų pilietiškumo jausmą ir visuomenės nepasiruošimą priimti demokratijos iššūkius.
Atliktas tyrimas leido pažvelgti į Lietuvos valstybės tarnautojų etosą. Tyrimas patvirtino, kad Lietuvoje pasigendama etikos vertybių, kurios akcentuojamos Europos Sąjungoje, ir kad Lietuvoje egzistuoja profesinės etikos tobulinimo poreikis. Apibendrinus rezultatus galima teigti, kad šiuo metu egzistuojantis etosas nėra patenkinamas nei platesnės visuomenės, nei pačių valstybės tarnautojų akimis.
Verslininko Etika: Principai ir Reikalavimai
Verslo etika - tai etikos sritis, besiremianti moralės principų ir verslo pasaulyje veikiančių standartų visuma, atsirandanti sąveikaujant verslui ir etikai. Etikos kodeksai nustato dorovės ribas ir įpareigoja jų laikytis, suteikia visuomenei pasitikėjimo.
Šiandieniniams vadovams yra keliamas svarbus reikalavimas - mokėjimas bendrauti ir dirbti su pavaldiniais. Tik jo dėka galima tikėtis efektyvios žmonių veiklos. Žema bendravimo kultūra veda prie nuolatinių nesusipratimų, stresų, konfliktų ir blogos atmosferos darbe.
Kalbos etika reikalauja, kad bendravimas versle būtų tikslus, išsamus ir absoliučiai suprantamas. Kontrolės etika teigia, kad gerai organizuotas darbas nereikalauja skrupulingos ir griežtos priežiūros iš viršaus. Reikėtų pasitikėti pavaldiniais, leisti jiems dirbti savarankiškai.
Taip pat skaitykite: Vaikų autoagresijos priežastys ir požymiai
Kritikos etika reikalauja, kad kritika skatintų žmones gerinti savo veiklą, o ne sukeltų nenorą dirbti. Vadovas turi būti reiklus, tačiau ne priekabus ir nesiginčyti dėl smulkmenų.
Vertinimo etika teigia, kad tinkamas kitų žmonių nuopelnų įvertinimas padeda pagarsėti kaip dalykiškam žmogui, kuriam verta dirbti. Pavaldinį reikėtų vertinti pagal jo veiklą, nuopelnus, atsižvelgiant į jo individualias savybes.
Skatinimo etika reikalauja, kad materialinės skatinimo formos būtų derinamos su moralinėmis, nes tik jų derinys gali daryti teigiamą įtaką pavaldinio veiklai.
Klausymosi etika teigia, kad klausymasis yra kiekvieno vadovo profesinė pareiga. Mokėjimas klausyti yra tiesiausias kelias link darbuotojų supratimo, kas lemia jų veiklos gerinimą.
Reiklumo etika teigia, kad nuo vadovo mokėjimo būti reikliam priklauso sprendimo įgyvendinimas. Todėl reiklumas turi būti kiekvieno vadovo asmeninė savybė ir bendravimo su pavaldiniais forma.
Ryšių Su Visuomene Specialistų Etika: Dilemos ir Standartai
Ryšių su visuomene, komunikacijos specialistui neužtenka būti etiškam, jis turi gebėti suderinti vadovo, kliento poreikius su lūkesčiais, kurie kartais verčia peržengti paties specialisto suvokiamas etikos ribas. Ryšių su visuomene atstovai labiausiai vertina kompetenciją, žodžio laikymąsi ir atsakingumą.
Absoliučiai daugumai yra svarbus etiškas elgesys ne tik kaip specialisto, bet ir kaip organizacijos atstovo, tad neatitikus jo ir vadovo lūkesčiams, kai norima ar net verčiama pasielgti neetiškai, dauguma tiesiog iš tokios organizacijos pasitrauktų ir atsistatydintų. Tai rodo šios profesijos specialistų brandą ir etiškumo bei moralės suvokimą prieš visuomenę, klientą, prieš patį save, ir tai, kokias profesionalumo ribas mes nusibrėžiame patys asmeniškai. Vadovo, kliento, organizacijos požiūris į skaidrią komunikaciją neturėtų skirtis.
LRVS Etikos kodeksas yra reikalingas, kad paaiškintume daugelį savo veiksmų ir parodytume teisingą kelią. Nusižengimas etikai - šešėlis visai bendruomenei. Todėl bendri asociacijos etikos rėmai turi būti kaip pagrindas tuo vadovautis.
LRVS Etikos kodeksą jos nariai, siekdami palaikyti aukštus ryšių su visuomene veiklos standartus, priėmė 2000 metais (2015m. jis buvo atnaujintas) ir įsipareigojo juo vadovautis savo veikloje. Etikos kodekso laikymasis turėtų būti privalomas nariams.
Skaidraus verslo iniciatyvos „Baltoji banga“ vadovės Ievos Lapeikienės teigimu, Etikos kodeksas yra vienas iš pirmųjų žingsnių, rodančių įmonių ar asociacijų brandą. Tačiau jei kodeksas yra parašomas ir padedamas į stalčių, jis neduoda jokios naudos.
Etikos kodekso tikslas - būti gidu gerosioms praktikoms, o tai rodo ir didėjantis įsitikinimas etikos svarbos poreikiu dabar ir ateityje.
Etikos Istorija ir Teorijos
Žodis "ethical" yra kilęs iš graikų kalbos žodžio "ēthikos", kuris reiškia "susijęs su charakteriu" arba "susijęs su moraliniais principais".
Etika skirstoma į istorinę, metaetiką, normatyvinę ir taikomąją. Skiriami elgesio trys pagrindiniai būdai, kurių žmogus laikosi pagal tai, ką mano esant aukščiausiuoju gėriu - laimę (arba malonumą), pareigą (arba dorybę ar įsipareigojimą) ir tobulumą (suprantant jį kaip žmogaus galimybių visišką realizavimą). Istoriškai susiklostė ir gero elgesio reikalaujantys trys autoritetai - Dievas, gamta (arba prigimtis) ir protas.
Pirmosios etinės teorijos atsirado senovės Rytų šalyse (Indijoje, Kinijoje, Egipte). Senovės graikų filosofai teorijas apie žmogaus elgesį kūrė nuo 6 a. prieš Kristų. Vieną ankstyviausių etinių teorijų išplėtojo Pitagoras. Jis teigė, kad intelektas yra svarbesnis už jutimus, todėl gerai elgiamasi skiriant gyvenimą proto ugdymui.
Sofistai elgesio normas vertino skeptiškai. Anot Protagoro, žmogaus sprendimai yra subjektyvūs, todėl teisingi tik jam pačiam. Sokratas neigė sofistinį požiūrį į žmogaus elgesį. Pasak jo, dorybė yra žinojimas. Žmonės bus geri, jeigu žinos, kas yra dorybė. Blogis kyląs iš neišmanymo, todėl ugdymas padeda žmonėms tapti dorais ir sąmoningai siekti gėrio.
Vėlesnės senovės graikų filosofinės mokyklos (kinikai, kirėniečiai, megariečiai ir platonikai) rėmėsi Sokrato mokymu. Aristotelis pirmasis išskyrė etiką, kaip filosofinę discipliną. Laimę jis įvardijo kaip žmogaus gyvenimo tikslą ir prigimtį atitinkančią veiklą, dėl šios priežasties lydimą malonumo, kuris vis dėlto nėra gyvenimo pagrindinis tikslas.
Viduriniais amžiais pradėjo formuotis krikščioniškoji etika. Renesanso epochoje įtakos pasaulietinės etikos raidai turėjo krikščionybės reformatorių (M. Liuterio, J. Kalvino ir kitų) nuostatos apie asmeninę žmogaus atsakomybę.
T. Hobbesas kaip didžiausią gėrį iškėlė organizuotą visuomenę ir politinę valdžią. J. Locke’as teigė, kad visuomeninės sutarties tikslas yra sumažinti valdžios absoliučią galią ir skatinti asmens laisvę.
D. Hume’as ir A. Smithas suformulavo panašias etines teorijas. Jie gėrį tapatino su tuo, kas sukelia pasitenkinimo jausmus, o blogį - su tuo, kas sukelia skausmingus jausmus.
I. Kantas teigė, kad poelgių moralumas negali būti vertinamas pagal pasekmes, o tik pagal motyvus. Vienintelis geras yra motyvas, nes jis lemia tai, kad žmogus veikia ne iš polinkio, bet iš pareigos, pagrįstos gerais principais.