Humanistinė psichologija - tai psichologijos kryptis, kuri pabrėžia žmogaus unikalumą, jo vidines galias, laisvę, kūrybiškumą bei sąmoningumą. Ši kryptis atsirado kaip atsakas į vyravusias bihevioristines ir psichoanalitines teorijas, kurios, humanistų nuomone, nepakankamai atsižvelgė į žmogaus individualumą ir jo potencialą augti bei tobulėti. Humanistinė psichologija žmogų suvokia kaip visumą, o ne kaip atskirų elementų rinkinį, ir akcentuoja jo gebėjimą rinktis, kurti bei siekti savirealizacijos.
Humanistinė ir egzistencinė psichoterapija yra dvi skirtingos, bet glaudžiai susijusios terapinės kryptys, papildančios viena kitą ir atsakančios į panašius klausimus, kuriuos kelia ne tik filosofai, psichologai, bet ir patys žmonės. Šiame straipsnyje bus pristatytos humanistinė ir egzistencinė terapijos, siekiant suprasti kiekvieną terapinę kryptį atskirai ir atsakyti į kylančius klausimus.
Humanistinės psichologijos ištakos ir raida
Humanistinė psichologija atsirado Jungtinėse Amerikos Valstijose po Antrojo pasaulinio karo kaip judėjimas, alternatyvus bihevioristinėms ir psichoanalitinėms orientacijoms psichologijoje. Ši kryptis atsigręžė į grynai žmogiškas vertybes - laisvę, saviraišką, kūrybą, meilę, užuojautą. Asmenybę laikydama svarbiausiu savo tyrimų objektu, žmogų išryškino kaip esybę, apdovanotą laisve, kūrybinėmis galiomis, sąmoningumu, kuriai būdingas poreikis suteikti savo egzistencijai dvasinę prasmę ir kuri visai neskaidoma į atskirus elementus - refleksus, pažintinius procesus, intelektualines žinias - į socialinius - biologinius automatizmus.
Oficialia humanistinės psichologijos atsiradimo data laikomi 1961 metai, kai buvo įsteigta Asociacija už humanistinę psichologiją. Per praėjusius kelis dešimtmečius humanistinės psichologijos idėjos plačiai paplito pasaulyje. Ši kryptis užėmė deramą vietą psichologijoje, o jos teorijos ir praktika turėjo didžiulį poveikį visai Vakarų kultūrai.
Humanistinės psichologijos pradininkais ir kūrėjais laikomi tokie žymūs XX amžiaus psichologai, kaip Šarlota Biuler (Ch. Buhler), Gordonas Olportas (G. W. Allport), Henris Marėjus (H. Murray), Gardneris Merfis (G. Murphey) ir daugelis kitų. Žymiausiais humanistinės psichologijos atstovais laikomi amerikiečių psichologai Abrahamas Maslou (A. Maslow), Karlas Rodžersas (C. Rogers) ir Rolas Mėjus (R. May).
Taip pat skaitykite: Žmogaus pilnatvė
Pagrindinės humanistinės psichologijos idėjos
Humanistinė psichologija remiasi keliomis pagrindinėmis idėjomis:
Žmogaus prigimties pozityvumas: humanistai tiki, kad žmogaus prigimtis yra iš esmės gera ir kad žmogus turi potencialą augti, tobulėti bei siekti savirealizacijos. Pozityvi žmogaus prigimtis skleidžiasi savaime, jei bręsdamas, augdamas jis gali įgyvendinti savo pagrindinius fiziologinius (būti aktyvus, ilsėtis, maitintis, saugiai jaustis ir kt.) ir dvasinius poreikius - pirmiausia poreikį būti pastebėtam, išgirstam, išklausytam, poreikį būti suprastam ir priimtam tokiu, koks yra, poreikį mylėti ir būti mylimam.
Holistinis požiūris į žmogų: žmogus suvokiamas kaip nedaloma visuma, kurios negalima suskaidyti į atskirus elementus. Asmuo yra vientisas, daug sudėtingesnis nei gali parodyti daugybės testų įvertinimai. Reikia visiškai vienodai lavinti vaiko intelektą, jausmus, valią ir kūną. Būtina mokyti įsisąmoninti savo mintis, norus, žodžius, kūno pojūčius, jausmus ir emocijas.
Žmogaus laisvė ir atsakomybė: žmogus yra laisvas rinktis ir atsakingas už savo pasirinkimus. Minėta psichologija padeda suprasti, kad asmeniui būdingas pastovus tapsmas (tapimas aasmenybe), kad asmuo yra aktyvus, autonomiškas, linkęs pasirinkti, galintis prisitaikyti ir kintantis.
Savirealizacijos svarba: savirealizacija - tai žmogaus poreikis atskleisti ir realizuoti savo potencialą, tapti tuo, kuo jis gali būti. Atstovaudamas humanistinę kryptį, Rogersas tvirtina, jog jeigu žmogui leidžiama pasirinkti - jis visuomet pasirinks augimą ir plėtrą, o ne stovėjimą vietoje, nes jį žadina savirealizavimo poreikis, kuris glūdi pačioje žmogaus prigimtyje. Kiekvienas asmuo yra ir turėtų būti tikslas sau, nes jame slypi jau ne tik minėtas savirealizavimo poreikis, tačiau ir visiška laisvė, kuria galima patirti bet kokią patirtį. Ir jeigu žmogus tą patirtį priima, tokią, kokia ji yra, tuomet ją ir išgyvena.
Taip pat skaitykite: Apie humanistinės pedagogikos principus
Individualumo pabrėžimas: kiekvienas žmogus yra unikalus ir nepakartojamas. Kiekvienas žmogus yra vertybė, jo asmenybė - nepakartojama, unikali.
Humanistinė psichoterapija
Humanistinė psichoterapija, dar žinoma kaip į asmenį orientuota terapija, yra terapijos rūšis, kuri remiasi humanistinės psichologijos principais. Čia itin svarbus besąlygiškas teigiamas požiūris ir terapinių santykių nuoširdumas. Terapeutai stengiasi sukurti saugią erdvę, kurioje klientai jaustųsi priimti bei suprasti ir galėtų atvirai tyrinėti savo patirtis, emocijas. Atsakymą į šį klausimą yra tikimasi surasti žmoguje, o ne dalykuose, kurie galėtų suteikti prasmę vietoj žmogaus. Juk kaip žmogus pats gali būti prasmė gyvenime, prasmė sau pačiam.
Humanistinės psichoterapijos tikslas - padėti žmogui geriau pažinti save, priimti save tokį, koks jis yra, ir atskleisti savo potencialą. Humanistinės psichologijos tikslas - padėti žmogui priimti visa tai, kartu išsaugant gyvenimo prasmę, tikėjimą ir atsakomybę, padėti žmogui priimti ir įsisąmoninti visą savo patyrimą, koks jis bebūtų, kartu pozityviai augti.
A. Maslow ir poreikių hierarchija
Autorius Maslow šią psichoterapinę kryptį atskleidė per žmogaus poreikius. Maslow sukūrė poreikių hierarchijos teoriją, kuri teigia, kad žmogaus poreikiai yra išsidėstę hierarchine tvarka, pradedant nuo fiziologinių poreikių (maisto, vandens, miego) ir baigiant savirealizacijos poreikiu. Jis teigė, kad „tokius poreikius gali turėti kiekvienas, bet dažniausiai „gerieji“, aukštesnieji poreikiai dominuoja tarp tų žmonių, kurie daugiau laiko skiria savęs vystymui“. Šie poreikiai yra: fiziologiniai, saugumo, socialiniai, pripažinimo ir savirealizacijos. Tačiau gyvendami šia diena, kartais arba dažniausiai - rutinoje, nesusimąstome, jog esame nuolatinėje poreikių tenkinimo piramidėje, kurios hierarchiją keičia ne kas kitas, o mes patys.
Pasak Maslow, tik patenkinęs žemesnius poreikius, žmogus gali siekti aukštesnių. Savirealizacija yra aukščiausias poreikis, kuris reiškia žmogaus siekį atskleisti ir realizuoti savo potencialą, tapti tuo, kuo jis gali būti.
Taip pat skaitykite: Humanistinis ugdymas: kas tai?
Egzistencinė psichoterapija
Egzistencinė psichoterapija yra psichoterapinė priemonė, grindžiama egzistencine filosofija, kurią plėtojo tokie rašytojai kaip Viktoras Franklis, Rolas Mėjus ir Irvinas Yalomas. Šis klausimas kyla ne be reikalo, kadangi ši kryptis sutelkia nemažai dėmesio į pagalbą žmogui įsisąmoninti ir patirti savo egzistenciją, atskleisti būtį, tikslus. Būties aspektai be abejonės nagrinėja žmogaus būvimą pasaulyje ir kaip žmogus suvokia ir priima tai, kas vyksta aplinkui, kas veikia jo vidinį ir išorinį gyvenimą. Juk pats žmogus yra atsakingas už savo pasirinktą egzistencijos būdą. Buvimas yra nuolatinis supratimas kaip sąmoninga sąveika su kitais žmonėmis, gamtos pasauliu ir kaip nuolatinis siekis gyventi prasmingai. Taip pat egzistencinė psichologija ir psichoterapija svarsto laisvės, ryžto, nerimo, kaltės problemas. Egzistenciniai terapeutai padeda klientams išsiaiškinti savo egzistencines dilemas ir ieškoti autentiškų gyvenimo būdų, susijusių su gyvenimui būdingu netikrumu.
Humanistinės ir egzistencinės terapijos sąsajos
Daugelis terapeutų integruoja abiejų požiūrių elementus, tiek humanistinės, tiek egzistencinės terapijos, kad sukurtų holistinę ir individualizuotą terapijos formą, atitinkančią unikalius kiekvieno kliento poreikius. Pavyzdžiui, terapeutas gali remtis humanistiniu, besąlygiškai pozityviu požiūriu ir į klientą orientuotis terapijos principais, kartu įtraukdamas egzistencines temas. Abejose terapinėse kryptyse būtent šios aukščiau minėtos koncepcijos yra bendros. Daug dėmesio skiriama klientui, jo patirtims ir individualumui. Atskleidžiama, kad kai žmogus nuolat nori tobulėti, jis kelia įvairius klausimus, į kuriuos ne visada randa atsakymus. Toks klausimų kėlimas ugdo atsakomybės prisiėmimą už tai, ką žmogus darys, kai gaus atsakymus į savo keliamus klausimus.
Humanistinis požiūris į ugdymą
A.H.Maslow teigė, jog, jei pažvelgtume į švietimą mūsų visuomenėje, pamatytume du labai skirtingus dalykus. Svarbiausias jų rūpestis - produktyvumas, t.y. kuo daugiau faktų įskiepyti kuo didesniam skaičiui vaikų su minimaliomis laiko, lėšų ir pastangų sąnaudomis. Mokymas klasėje visuomet turi tikslą, apie kurį nekalbama - įtikti mokytojui. Paprastai vaikai klasėje labai greitai sužino, kad už kūrybingumą baudžiama, o už įsimintą atsakymą - apdovanojama, ir rūpinasi tuo, ką mokytojas nori iš jų išgirsti, o ne kaip problemą suprasti.
Idealiame koledže, anot A.H.Maslow, neturėtų būti įskaitų, laipsnių ir privalomų kursų. Žmogus mokytųsi to, ko nori. Idealiame koledže esminis išsilavinimas būtų prieinamas kiekvienam norinčiajam, nes kiekvienas gali tobulėti ir mokytis. Jame mokytųsi ir kūrybingi, protingi vaikai, ir suaugusieji; ir genijai, ir silpnapročiai (nes ir silpnapročiai gali emociškai bei dvasiškai mokytis).
Mokyklos turėtų padėti vaikams pažvelgti į save ir iš šio savęs pažinimo kildinti vertybių grupę. Šalia daugelio humanistinės pedagogikos teorijos sąlygotų pasekmių yra kitokia savasties samprata. Vienas iš pedagogikos tikslų, kaip mano A.H.Maslow, turėtų būti mokymas branginti gyvenimą.
Kritika ir apribojimai
Tai, kad humanistinei psichologijai atsirasti turėjo įtakos daugelis Rytų ir Vakarų filosofijos ir psichologijos mokyklų bei religinė mintis, ir tai, kad šiame judėjime susiliejo tokios teorinės orientacijos kaip neopsichoanalizė, fenomenologija, geštaltpsichologija, egzistencializmas, tapo humanistinės krypties integruoto teorinio pagrindo stokos priežastimi.
tags: #kas #yra #humanistine #psichologija