Humanistinė psichologija - tai kryptis, kuri pabrėžia žmogaus unikalumą, jo prigimtines galias ir potencialą augti bei tobulėti. Ši psichologijos šaka atsirado kaip atsakas į dominuojančias to meto psichologijos kryptis - biheviorizmą ir psichoanalizę, kurios, humanistų nuomone, pernelyg susitelkė į žmogaus elgesio determinizmą ir pasąmoninius konfliktus. Humanistinė psichologija, priešingai, akcentuoja sąmoningumą, laisvą valią ir žmogaus gebėjimą kurti savo gyvenimą.
Humanistinės psichologijos ištakos ir raida
Humanistinės psichologijos (angl. humanistic psychology) terminas yra sudėtingas terminologinis junginys, kuris susideda iš dviejų pagrindinių komponentų: žodžio humanistic ir žodžio psychology. Ši sąvoka buvo formuojama per XX a. Pirmasis komponentas, humanistic, kilęs iš žodžio humanism, kuris savo ruožtu siejamas su lotynišku žodžiu humanus (žmogiškas, žmogaus). Humanistic prideda priesagą -ic, kuri lotyniškuose ir anglų kalbos žodžiuose dažnai reiškia būdvardį, nusakantį savybę ar ypatybę. Tad humanistic žodis reiškia tai, kas susiję su žmogumi, žmogaus vertybėmis ir žmogiškumu. Antrasis komponentas, psychology, kilęs iš graikų kalbos žodžių psyche (siela, protas) ir logos (mokslas, žodis). Tai tiesiogiai nurodo į žmogaus psichinį gyvenimą, mintis ir emocijas. „Humanistinė psichologija“ kaip žodžių junginys turi aiškią semantinę struktūrą ir yra tiesioginis vertimas iš anglų kalbos. Lietuvių kalboje šis junginys atspindi tiek psichologijos mokslą, tiek žmogaus vertybes ir poreikius. Kaip ir dauguma sudėtinių angliškų terminų, „humanistinė psichologija“ lietuvių kalboje įgijo stabilų vartojimą, tačiau jos formavimui būdingas tam tikras lingvistinis procesas, kai užsienio kalbos žodžiai adaptuojami į lietuvių kalbą. Tai dažniausiai įvyksta per tarminius vertimus ir dažniausiai išlaiko tiek fonetinį, tiek gramatinį pagrindą.
Oficialia humanistinės psichologijos atsiradimo data laikomi 1961 metai, kai buvo įsteigta Asociacija už humanistinę psichologiją. Humanistinė psichologija atsirado po Antrojo pasaulinio karo Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip įvykusių civilizacijos raidos sukrėtimų pasekmė ir kaip reakcija į pačios psichologijos vystymosi ypatumus: psichologijoje vyravusią ribotą, „griežtai mokslinę“, tačiau gerokai mechanistinę tradiciją, analizavusią atskirus psichikos procesus ir nemačiusią žmogaus kaip visumos. Tuo metu psichologijos bei psichoterapijos praktikoje vyravo psichoanalizė, žiūrėjusi į žmogų kaip į pasąmonėje slypinčių biologinių instinktų valdomą būtybę.
Nors humanistinės psichologijos atstovų idėjos psichologijoje buvo naujos ir maištingos, filosofijoje šios idėjos buvo randamos daugelį šimtmečių pačių įvairiausių autorių darbuose. Čia galima būtų paminėti Sokratą ir Platoną, B. Paskalį ir Ž. Ž. Ruso, A. Šopenhauerį ir F. Nyčę bei daugelį kitų. Tačiau artimiausiais humanistinei psichologijai ir didžiausią įtaką jai turėjusiais filosofais gali būti laikomi XX a. prancūzų filosofas Anri Bergsonas (Henri Bergson), suformulavęs kūrybinės evoliucijos teoriją ir iškėlęs intuicijos reikšmę, bei dvidešimtajame amžiuje naujai atrastas XIX a.
Per praėjusius kelis dešimtmečius humanistinės psichologijos idėjos plačiai paplito pasaulyje. Ši kryptis užėmė deramą vietą psichologijoje, o jos teorijos ir praktika turėjo didžiulį poveikį visai Vakarų kultūrai.
Taip pat skaitykite: Apie humanistinės pedagogikos principus
Pagrindiniai humanistinės psichologijos principai
- Žmogaus vientisumas: Žmogus yra nedaloma visuma, kurios negalima suprasti analizuojant tik atskirus jo elgesio ar psichikos elementus.
- Žmogaus unikalumas: Kiekvienas žmogus yra unikalus ir nepakartojamas, turintis savitą patirtį, vertybes ir potencialą.
- Laisva valia ir atsakomybė: Žmogus yra laisvas rinktis ir atsakingas už savo sprendimus bei veiksmus.
- Saviaktualizacija: Žmogus turi prigimtinį poreikį augti, tobulėti ir realizuoti savo potencialą.
- Sąmoningumas: Žmogus geba suvokti save ir savo aplinką, o šis sąmoningumas yra būtinas asmenybės augimui.
- Žmogiškosios vertybės: Humanistinė psichologija pabrėžia tokias vertybes kaip meilė, kūrybiškumas, užuojauta, pagarba ir prasmės paieška.
Žymiausi humanistinės psichologijos atstovai
Žymiausiais humanistinės psichologijos atstovais laikomi amerikiečių psichologai Abrahamas Maslou (A. Maslow), Karlas Rodžersas (C. Rogers) ir Rolas Mėjus (R. May).
- Abrahamas Maslou: Pripažintos ir plačiai taikomos yra A. Maslou idėjos apie saviaktualizaciją, žmogaus poreikių hierarchinę struktūrą, stokos ir vystymosi motyvaciją. Didžiulę įtaką psichologijai turėjo jo atliktas brandžių, save realizavusių asmenybių tyrimas ir žmogiškųjų vertybių analizė. A.H. Maslow koncepciją pagrindė motyvacijos studijomis. A.H.Maslow teigė, jog, jei pažvelgtume į švietimą mūsų visuomenėje, pamatytume du labai skirtingus dalykus. Pirma, dauguma pedagogų yra mokytojai, direktoriai, programų sudarytojai, mokyklų inspektoriai, pasiryžę perteikti žinias, kurių reikia vaikams, norintiems gyventi mūsų industrinėje visuomenėje. Jie nėra nei labai lakios vaizduotės, nei labai kūrybingi, nei dažnai klausia savęs, kodėl jie moko tų dalykų, kurių moko. Svarbiausias jų rūpestis - produktyvumas, t.y. kuo daugiau faktų įskiepyti kuo didesniam skaičiui vaikų su minimaliomis laiko, lėšų ir pastangų sąnaudomis. Idealiame koledže, anot A.H.Maslow, neturėtų būti įskaitų, laipsnių ir privalomų kursų. Žmogus mokytųsi to, ko nori. Idealiame koledže esminis išsilavinimas būtų prieinamas kiekvienam norinčiajam, nes kiekvienas gali tobulėti ir mokytis. Jame mokytųsi ir kūrybingi, protingi vaikai, ir suaugusieji; ir genijai, ir silpnapročiai (nes ir silpnapročiai gali emociškai bei dvasiškai mokytis). Koledžas turėtų būti visur - t.y. jo turėtų neriboti pastatai ir tam tikras laikas, ir mokytojais galėtų būti bet kas, kas norėtų su kitais kuo nors pasidalyti. Koledžas turėtų tęstis visą gyvenimą, nes mokytis galima visą gyvenimą. Net mirtis gali filosofiškai apšviesti, suteikti labai pamokomos patirties.
- Karlas Rodžersas: K. Rodžersas gali būti laikomas žymiausiu humanistinės psichologijos praktikos atstovu. Jis sukūrė visai naują psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos kryptį, vadinamą į klientą nukreipta terapija. K. Rodžersas taip pat buvo pradininkas nestruktūruotų asmeninio ir tarpasmeninio patyrimo grupių (encounter groups), kurios buvo labai plačiai taikomos pasaulyje ir kuriose dalyvavę patys įvairiausi asmenys turėjo galimybę žymiai giliau pažinti save ir kitus. C. R. Rogers - psichoterapeuto darbo patirtimi, kurią apibendrino savo asmenybės teorijoje. Pasak C.Rogers, mokyklos tikslas yra padėti vaikui tapti visiškai funkcionuojančia asmenybe, atskleisti jame glūdinčias vidines galimybes.
- Rolas Mėjus: R. Mėjus tapo tarpininku tarp šiuolaikinės psichologijos ir europietiškojo egzistencializmo bei fenomenologijos. May buvo optimistas, galvodamas apie žmogaus prigimtį, bet jis taip pat tikėjo, kad ir blogis bei nerimas vaidina svarbų vaidmenį kaip pasirinkimo, atsakingumo, autentiškumo motyvai.
Humanistinė psichoterapija ir jos taikymas
Humanistinė psichoterapija, dar žinoma kaip į asmenį orientuota terapija, yra viena iš praktinių humanistinės psichologijos taikymo sričių. Čia itin svarbus besąlygiškas teigiamas požiūris ir terapinių santykių nuoširdumas. Terapeutai stengiasi sukurti saugią erdvę, kurioje klientai jaustųsi priimti bei suprasti ir galėtų atvirai tyrinėti savo patirtis, emocijas. Humanistinė psichologija pripažįsta spontanišką asmenybės raidą, kurią skatina ,,čia ir dabar” įsisąmoninimas. Humanistinės psichologijos požiūriu, pozityvi žmogaus prigimtis savaime skleidžiasi per autentiško buvimo savimi akimirkas, tarsi sustojant tyloje ir visiškai įsisąmininant, kas manyje vyksta.
Humanistinė ir egzistencinė psichoterapija: sąsajos ir skirtumai
Humanistinė ir egzistencinė psichoterapija nors ir yra dvi skirtingos terapinės kryptys, tačiau tarpusavyje glaudžiai susijusios, papildančios viena kitą bei atsakančios į panašius klausimus, kuriuos kelia ne tik filosofai, psichologai, bet ir patys žmonės. Egzistencinė psichoterapija yra psichoterapinė priemonė, grindžiama egzistencine filosofija, kurią plėtojo tokie rašytojai kaip Viktoras Franklis, Rolas Mėjus ir Irvinas Yalomas. Ši kryptis sutelkia nemažai dėmesio į pagalbą žmogui įsisąmoninti ir patirti savo egzistenciją, atskleisti būtį, tikslus. Būties aspektai be abejonės nagrinėja žmogaus būvimą pasaulyje ir kaip žmogus suvokia ir priima tai, kas vyksta aplinkui, kas veikia jo vidinį ir išorinį gyvenimą. Juk pats žmogus yra atsakingas už savo pasirinktą egzistencijos būdą. Buvimas yra nuolatinis supratimas kaip sąmoninga sąveika su kitais žmonėmis, gamtos pasauliu ir kaip nuolatinis siekis gyventi prasmingai. Taip pat egzistencinė psichologija ir psichoterapija svarsto laisvės, ryžto, nerimo, kaltės problemas. Egzistenciniai terapeutai padeda klientams išsiaiškinti savo egzistencines dilemas ir ieškoti autentiškų gyvenimo būdų, susijusių su gyvenimui būdingu netikrumu. Daugelis terapeutų integruoja abiejų požiūrių elementus, tiek humanistinės, tiek egzistencinės terapijos, kad sukurtų holistinę ir individualizuotą terapijos formą, atitinkančią unikalius kiekvieno kliento poreikius.
Humanistinės psichologijos kritika
Nepaisant didelio populiarumo, humanistinė psichologija susilaukė ir kritikos. Kai kurie kritikai teigia, kad humanistinės psichologijos sąvokos yra pernelyg miglotos ir sunkiai išmatuojamos, o jos metodai - subjektyvūs ir ne visada efektyvūs. Taip pat kritikuojamas pernelyg didelis dėmesys individualizmui ir savęs sureikšminimui, ignoruojant socialinius ir kultūrinius veiksnius.
Humanistinė psichologija Lietuvoje
LIETUVOJE humanistinės psichologijos idėjos kartu su egzistencinės psichoterapijos koncepcijomis pradėjo plisti 20 a. antroje pusėje.
Taip pat skaitykite: Humanistinis ugdymas: kas tai?
Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos institutas (HEPI) įsteigtas 1995 m. Vilniuje. Nuo 1996 m. Institute dirba daugiau kaip 30 dėstytojų, supervizorių ir psichoterapeutų, tarp jų yra 3 profesoriai, 12 turi psichologijos, medicinos arba filosofijos mokslų daktaro laipsnį, 10 yra gavę Europos psichoterapijos sertifikatą. Pagrindinę vietą HEPI gyvenime užima tarptautinė dvipakopė „Egzistencinės terapijos“ mokymo programa. Ji patvirtinta Lietuvos Psichoterapijos draugijoje bei Vilniaus universiteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedroje. Savo turiniu ir apimtimi programa atitinka Europos psichoterapeuto sertifikatui keliamus reikalavimus. Sėkmingai baigus mokymo programą, išduodamas Diplomas, liudijantis suteiktą psichoterapeuto (egzistencinė terapija) kvalifikaciją. Institutas kasmet taip pat rengia keletą trumpų (iki 4 dienų) praktinių seminarų: „Egzistencinio patyrimo grupė” (ved. Rimas Kočiūnas), „Psichologinių krizių įveikimas“ (ved. Kristina Ona Polukordienė), „Atleidimo fenomenas gyvenime ir psichoterapijoje“ (ved. Julija Abakumova-Kočiūnienė), egzistencinės filosofijos seminarai, kuriuos veda Irina Gluchova ir prof. Tomas Sodeika, ir kt.
Lietuvos Humanistinės psichologijos asociacija (LHPA)
Informacijos apie LHPA istoriją ir veiklą pateikta nepakankamai.
#
Taip pat skaitykite: Humanistinės mokyklos ugdymo principai
tags: #humanistine #psichologija #krayg