Šiame straipsnyje pateikiama išsami apžvalga apie organinius psichikos sutrikimus, remiantis Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos problemų klasifikacijos (TLK-10) principais. Siekiama suteikti aiškų ir informatyvų aprašymą, kuris būtų suprantamas tiek medicinos specialistams, tiek plačiajai visuomenei.
Įvadas į Psichikos Sutrikimus
Psichikos sutrikimas apibrėžiamas remiantis dviem pagrindinėmis dimensijomis: žmogaus gebėjimu mokytis, dirbti ir integruotis į visuomenę, bei gebėjimu tvarkytis su kasdieniais iššūkiais, emocijomis ir problemomis. Jei žmogus sugeba derinti šias dimensijas ir turi pakankamą psichologinį atsparumą, jis laikomas psichiškai sveiku. Tačiau svarbu pabrėžti, kad laikini sunkumai ir įvairių emocijų patyrimas yra normali gyvenimo dalis.
Psichikos liga, arba psichikos sutrikimas, diagnozuojama remiantis Europoje taikoma ligų klasifikacija, kurioje kiekvienas sutrikimas turi savo kodą. Iš viso yra daugiau nei 200 skirtingų psichikos sutrikimų, kurie skirstomi į tam tikras grupes, pavyzdžiui, priklausomybės ligos, nuotaikos sutrikimai, nerimo sutrikimai, psichozinio spektro sutrikimai, asmenybės sutrikimai, organiniai psichikos sutrikimai ir pan. Kiekviena iš šių grupių apima dar keliolika ar keliasdešimt atskirų diagnozių.
Smegenų Organiniai Sutrikimai (F00-F09)
Šiame TLK-10 skyriuje aprašomi tie psichikos sutrikimai, kuriuos vienija bendra etiologija - aiški smegenų liga, pažeidimas ar kitoks pakenkimas, sukeliantis smegenų disfunkciją. Smegenų pažeidimas gali būti pirminis, kai liga tiesiogiai veikia smegenis, arba antrinis, kai sisteminės ligos pažeidžia smegenis kaip vieną iš daugelio organų.
Demencija (F00-F03)
Demencija yra sindromas, kurį sukelia smegenų liga, dažniausiai lėtinė ir progresuojanti. Šios ligos metu pažeidžiama daugelis aukštesniųjų smegenų žievės funkcijų, įskaitant atmintį, mąstymą, orientaciją, suvokimą, skaičiavimo įgūdžius, sugebėjimą mokytis, kalbą ir protavimą. Svarbu pažymėti, kad sąmonė demencijos atveju nebūna sutrikusi. Pažinimo proceso sutrikimus dažnai lydi emocijų kontrolės, socialinio elgesio ir motyvacijos pablogėjimas, kuris kartais gali atsirasti net anksčiau nei kognityviniai sutrikimai.
Taip pat skaitykite: Organiniai Psichikos Sutrikimai
Diagnozuojant demenciją, pagrindinis reikalavimas yra atminties ir mąstymo pablogėjimas, kuris sukelia kasdieninio gyvenimo įgūdžių pakitimus. Atminties pablogėjimas pasireiškia sunkumais įsimenant naują informaciją, ją saugant ir atgaminant. Tačiau ir anksčiau įgyta informacija gali būti užmirštama, ypač vėlesnėse demencijos stadijose. Demencija apima ne tik dismneziją, bet ir mąstymo bei abstrahavimo pablogėjimą, taip pat mąstymo nuoseklumo pakitimus. Dėmesys taip pat pakinta, todėl asmeniui sunku įsidėmėti kelis dalykus vienu metu arba nukreipti dėmesį nuo vieno objekto prie kito. Jei demencijos diagnozė yra pagrindinė, sąmonė turi būti aiški, tačiau galima ir dviguba delyro bei demencijos diagnozė.
Alzheimerio liga (F00): Tai pirminė degeneracinė smegenų liga, kurios etiologija nežinoma. Jai būdingi saviti neurologiniai ir neurocheminiai pakitimai.
Kraujagyslinė demencija (F01): Ši demencijos forma yra smegenų infarkto rezultatas, kurį sukelia kraujagyslinis susirgimas, pavyzdžiui, hipertoninė liga. Infarktai paprastai būna maži, bet jų efektai kumuliuojasi. Kraujagyslinė demencija dažnai atsiranda staiga po kelių insultų dėl trombozės, embolijų ar hemoragijų galvos smegenų kraujagyslėse. Anamnezėje gali būti hipertenzija ir išeminės destrukcijos židiniai smegenų pusrutulių baltojoje medžiagoje.
Demencija sergant kitomis ligomis (F02): Tai demencija, kuri atsiranda ne dėl Alzheimerio ligos ar smegenų kraujagyslių pažeidimo. Šiai formai būdinga progresuojanti demencija su įvairia neurologine simptomatika, atsirandančia dėl specifinio morfologinio nervų sistemos pakenkimo, kurį, manoma, sukelia tam tikras paveldimas faktorius. Liga paprastai prasideda vidutiniame ar vyresniame amžiuje, bet gali pasireikšti bet kuriame suaugusiojo žmogaus amžiuje.
Kita demencija (F03): Ši kategorija apima demenciją, kuri atsiranda kaip plačios smegenų dalies degeneracijos išraiška. Pavyzdžiui, Hantingtono liga, kuri yra paveldima autosominiu-dominantiniu būdu ir dažniausiai pasireiškia trečiajame ar ketvirtajame amžiaus dešimtmetyje. Taip pat į šią kategoriją įeina demencija, kuri atsiranda nustatytos Parkinsono ligos fone.
Taip pat skaitykite: Organinių psichikos sutrikimų simptomai
Amnestinis sindromas (F04)
Amnestinis sindromas pasižymi dideliu atminties sutrikimu, apimančiu tiek neseniai, tiek seniai buvusius įvykius. Nors sugebėjimas pakartoti informaciją išlieka, gebėjimas išmokti naują medžiagą yra gerokai pablogėjęs, o orientacija laike sutrinka.
Organiniai Haliucinaciniai Sutrikimai (F06.0)
Šiam sutrikimui būdingos nuolatinės arba pasikartojančios haliucinacijos, dažniausiai regos ar klausos, esant nesutrikusiai sąmonei. Gali būti kliedesinė haliucinacijų interpretacija, tačiau kliedesiai nėra dominuojantis klinikinis požymis.
Organiniai Katatoniniai Sutrikimai (F06.1)
Šiam sutrikimui būdingas sumažėjęs (stuporas) arba padidėjęs (sujaudinimas) psichomotorinis aktyvumas, susijęs su katatoniniais simptomais.
Organiniai Kliedesiniai [Šizofrenijai Panašūs] Sutrikimai (F06.2)
Šio sutrikimo metu vyrauja nuolatiniai arba pasikartojantys kliedesiai, kurie gali būti kartu su haliucinacijomis.
Organiniai Nuotaikos [Afekto] Sutrikimai (F06.3)
Šiems sutrikimams būdingi nuotaikos ar afekto pokyčiai, paprastai lydimi pakitusio bendro aktyvumo lygio.
Taip pat skaitykite: Organiniai psichikos sutrikimai: temos magistro darbams
Organinis Asteninis Sutrikimas (F06.6)
Šis sutrikimas pasižymi atminties susilpnėjimu, sunkumais mokytis ir sumažėjusia dėmesio koncentracija. Atliekant užduotį, reikia nuolat daryti pertraukas, jaučiamas protinis nuovargis, o išmokti naują informaciją atrodo sunku, net jei objektyviai vertinant sunkumų nepastebima. Šie simptomai nėra pakankami demencijos arba delyro diagnozėms nustatyti. Ši diagnozė nustatoma tik esant ryšiui su somatine patologija ir neturi būti naudojama, jei yra bet kuris psichikos ar elgesio sutrikimas, klasifikuojamas F10-F99. Šis sutrikimas gali atsirasti prieš, kartu arba po daugelio smegenų ir sisteminių infekcinių ar somatinių sutrikimų. Nebūtinai randamas pirminis neurologinis smegenų pakenkimas. Šis sutrikimas turi būti skiriamas nuo poencefalitinio sindromo (F07.1) ir potrauminio sindromo (F07.2), atsižvelgiant į skirtingą etiologiją, švelnesnius ir ne tokius gausius simptomus bei trumpesnę eigą.
Organiniai Asmenybės Sutrikimai (F07.0)
Šiam sutrikimui būdingas labai pakitęs įprastinis premorbidinis elgesys. Ypač pakinta emocijų, poreikių ir impulsų išraiška. Kliniškai taip pat gali pasireikšti kognityvinių funkcijų ir seksualinės sferos pakitimai.
Poencefalitinis Sindromas (F07.1)
Šis sindromas apima liekamuosius nespecifinius ir kintančius elgesio pokyčius, atsirandančius sveikstant po virusinio ar bakterinio encefalito.
Psichikos ir Elgesio Sutrikimai, Sukelti Psichoaktyviųjų Medžiagų Vartojimo (F10-F19)
Šis skyrius apima platų spektrą sutrikimų, kurie skiriasi sunkumu ir klinikine išraiška, bet visus juos galima susieti su vienos arba daugiau psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu (gali būti skiriamos medicininiams tikslams arba ne). Trečiasis kodo ženklas nurodo vartotą medžiagą, o ketvirtasis - klinikinę būklę. Kodai turi būti naudojami kiekvienai atskirai medžiagai, bet reikia pažymėti, kad ne visi keturženkliai kodai gali būti pritaikyti visoms medžiagoms.
Identifikuoti vartotą psichoaktyviąją medžiagą reikia remiantis kiek įmanoma daugiau šaltinių: anamneze, objektyviu kraujo ir kitų kūno skysčių mėginių tyrimu, būdingais somatiniais ir psichologiniais simptomais, klinikiniais požymiais ir elgesiu bei kitais šaltiniais, tokiais kaip paciento turimi narkotikai ar trečiųjų asmenų liudijimai.
Kategorijoms F10-F19 toliau pateikiama ketvirtojo skaitmens subklasifikacija:
.0 Ūmi intoksikacija: Tai būklė, kuri atsiranda dėl psichoaktyviosios medžiagos pavartojimo, kai sutrinka sąmonė, pažinimas, suvokimas, afektas, elgesys ir kitos psichofiziologinės funkcijos bei reakcijos. Sutrikimai yra tiesiogiai susiję su ūmiu medžiagos farmakologiniu poveikiu. Ilgainiui ūmios intoksikacijos sukelti sveikatos sutrikimai praeina. Pasveikstama visiškai, išskyrus atvejus, kai pažeidžiami audiniai arba atsiranda kitų komplikacijų, tokių kaip trauma, paspringimas vėmalų mase, delyras, koma, traukuliai ir kitos medicininės komplikacijos. Jų pobūdis priklauso nuo vartotos medžiagos farmakologinio poveikio ir vartojimo būdo. Pavyzdžiui, staigus girtumas, sergant priklausomybe nuo alkoholio, arba nemalonus apsvaigimas dėl haliucinogeninių narkotikų (angl. "bad trip").
.1 Žalingas vartojimas: Tai psichoaktyviosios medžiagos vartojimo būdas, kuris kenkia sveikatai.
.2 Priklausomybės sindromas: Tai elgesio, kognityvinių ir fiziologinių reiškinių kompleksas, kuris atsiranda dėl kartotinio medžiagos vartojimo.
.3 Abstinencijos būklė: Tai grupė įvairiai besiderinančių ir įvairaus sunkumo laipsnio simptomų, atsirandančių visiškai ar santykinai susilaikant nuo medžiagos po ilgalaikio ir nuolatinio vartojimo. Abstinencijos būklės pradžia ir eiga priklauso nuo laiko ir nuo medžiagos, kuri buvo vartota prieš pat susilaikymą ar vartojimo sumažinimą, rūšies bei dozės. Abstinencijos būklę gali komplikuoti traukuliai.
.4 Abstinencijos būklė su delyru: Tai būklė, kuriai esant, abstinencijos būsena yra komplikuota delyru. Gali būti ir traukulių.
.5 Psichozinis sutrikimas: Tai psichozinių reiškinių visuma, pasireiškianti vartojant psichoaktyviąją medžiagą ar tuoj po vartojimo ir nepaaiškinama vien kaip ūmi intoksikacija arba dalis abstinencijos būklės. Šiam sutrikimui būdingos haliucinacijos (dažniausiai klausos, tačiau gali būti ir kitų jutimo organų), klaidingi pažinimai, kliedesiai (dažnai paranoidinio arba persekiojimo pobūdžio), psichomotorinio aktyvumo sutrikimai (sujaudinimas arba stuporas) ir nenormalus afektas, kuris gali svyruoti nuo intensyvios baimės iki ekstazės.
.6 Amnezinis sindromas: Tai sindromas, susijęs su dideliu lėtiniu trumpalaikės ir ilgalaikės atminties pakenkimu. Pakartojimas paprastai išlieka nepakitęs, o trumpalaikei atminčiai yra pakenkiama labiau nei ilgalaikei. Dažniausiai būna didelių laiko ir įvykių eiliškumo suvokimo, taip pat sugebėjimo išmokti naują medžiagą sutrikimų. Konfabuliacijų gali būti arba ne.
.7 Rezidualinis arba vėlai atsirandantis psichozinis sutrikimas: Sutrikimas, kai alkoholio arba psichoaktyviosios medžiagos sukelti kognityviniai, afekto, asmenybės ir elgesio pakitimai užsitęsia ilgiau nei laikotarpis, per kurį, kaip priimta manyti, tiesiogiai veikia psichoaktyvioji medžiaga. Sutrikimo pradžia turėtų tiesiogiai sietis su alkoholio arba psichoaktyviosios medžiagos vartojimu. Tie atvejai, kai sutrikimas prasideda vėliau nei medžiagos vartojimo epizodas, turėtų būti koduojami šiame skyriuje, tik kai yra aiškūs ir įtikinami įrodymai, kad būklę galima susieti su rezidualiniu medžiagos poveikiu. Reminiscencijos gali būti atskiriamos nuo psichozinių sutrikimų dėl savo epizodinės prigimties, dažniausiai neilgos trukmės, kartais besikartojančių ankstesnių, susijusių su alkoholiu ar narkotikais, pojūčių (angl. "flashbacks").
.8 Kiti psichikos ir elgesio sutrikimai.
.9 Nenustatytas psichikos ir elgesio sutrikimas: Šis kodas turi būti taikomas tik tada, kai yra žinoma, kad vartojamos dvi ar daugiau psichoaktyviųjų medžiagų, tačiau neįmanoma įvertinti, kuri medžiaga padarė didžiausią įtaką sutrikimams atsirasti. Be to, kadangi dauguma narkotikų vartotojų vartoja daugiau nei vieną narkotikų rūšį ir patys dažnai tiksliai nežino, kokią psichoaktyviąją medžiagą vartoja, šis kodas gali būti naudojamas ir situacijoms, kai nėra žinoma kelių ar net visų vartojamų psichoaktyviųjų medžiagų identifikacija.
Šizofrenija, Šizotipiniai ir Kliedesiniai Sutrikimai (F20-F29)
Šis skyrius apima šizofreniją, šizotipinį sutrikimą, nuolatinius kliedesinius sutrikimus ir didesnę grupę ūminių bei praeinančių psichozinių sutrikimų. Šizofreniniams sutrikimams būdingi esminiai mąstymo bei suvokimo sutrikimai ir neadekvatus arba blankus afektas. Būdinga aiški sąmonė, intelektas paprastai išlieka, nors tam tikrų kognityvinių trūkumų, bėgant laikui, gali atsirasti. Svarbiausi psichopatologiniai fenomenai yra minčių skambėjimas, minčių įdėjimas ar atėmimas, minčių perdavimas, kliedesinis suvokimas, poveikio, įtakos ar pasyvumo kliedesiai, klausos haliucinacijos, pasireiškiančios balsais, komentuojančiais arba aptariančiais pacientą trečiuoju asmeniu, mąstymo sutrikimai ir negatyvūs simptomai.
Šizofreninių sutrikimų eiga gali būti nepertraukiama arba epizodinė su progresuojančiu arba nekintamu defektu, gali būti vienas arba daugiau epizodų su visiška arba daline remisija. Šizofrenija neturėtų būti diagnozuojama, kai yra ryškių depresijos ar manijos simptomų, nebent yra aišku, kad šizofrenijos simptomai pasireiškė anksčiau už afektinius. Šizofrenija taip pat neturi būti diagnozuojama, esant aiškiai smegenų ligai, narkotinei intoksikacijai ar abstinencijai.
Paranoidinė šizofrenija (F20.0): Klinikiniame vaizde dominuoja sąlyginai stabilūs, dažniausiai paranoidiniai kliedesiai, kuriuos paprastai lydi haliucinacijos, ypač klausos, ir kiti suvokimo sutrikimai.
Hebefreninė šizofrenija (F20.1): Šizofrenijos forma, kuriai būdingi ryškūs afektiniai pakitimai, trumpalaikiai ir fragmentiški kliedesiai bei haliucinacijos, neatsakingas ir neprognozuojamas elgesys bei manieringumas. Nuotaika yra paviršutiniška ir neadekvati, mąstymas sutrikęs, o kalba inkoherentiška. Būdingas polinkis į socialinę izoliaciją.
Psichikos Sutrikimų Diagnostika ir Tyrimo Metodai
Pagrindiniai psichikos ligonio tyrimo metodai yra pokalbis ir stebėjimas. Tuomet surenkama informacija apie paciento dabartinę būseną, visą jo gyvenimą, tuo metu pacientas taip pat ir apžiūrimas, stebima jo veido išraiška, judesiai etc, kas irgi suteikia informaciją apie paciento savijautą. Surinkus anamnezę pacientą reikia ištirti neurologiškai bei somatiškai.
Anamnezės ir psichikos būsenos modelis:
- Subjektyvi anamnezė:
- Nusiskundimai: Jų pobūdis, intensyvumas etc.
- Šeimos anamnezė.
- Gyvenimo anamnezė: Paciento gimimo ypatumai, simptomai vaikystėje, ikimokyklinis amžius (ligos, traumos, žaidimų ypatumai, charakterio ypatumai), mokyklinis amžius (adaptacija, gabumai, atsilikimai, pomėgiai, santykiai su bendraamžiais bei mokytojais), karinė tarnyba, lytinio gyvenimo ypatumai, vedybinis gyvenimas (duomenys apie sutuoktinį, santykiai su juo, nėštumai, vaikai, santykiai su vaikais), žalingi įpročiai, kitos ligos (ne psichikos).
- Ligos (paūmėjimo) anamnezė: Pradžia, veiksniai, galėję sukelti paūmėjimą, darbas, savijauta, elgesys, somatinės sveikatos, kūno masės pokyčiai, nuotaikos, interesų ir atminties pokyčiai, elgesio pokyčiai, iš kurių galima spręsti apie produktyvią psichopatologiją, savižudiškos ir žudikiškos tendencijos. Iš ko surinkta anamnezė, kada, gydytojo nuomonė apie informatoriaus asmenybę, jo santykį su pacientu, suinteresuotumas.
- Asmenybė iki susergant: Santykiai su draugai ir pažįstamais, bendravimo ypatumai, elgesys kolektyve, ekstraversinės, intraversinės tendencijos, požiūris į darbą ir bendradarbius, padėtis tarp jų, ambicijos, intelekto aktyvumas, interesai, nuotaikos, charakteris, pažiūros, požiūris į save, fantazijos.
Paciento psichikos būsenos įvertinimas yra svarbiausia klinikiniame ištyrime. Diagnozė nustatoma remiantis psichikos būsenos aprašymu, anamneze ir paraklinikiniais tyrimais. Aprašant psichikos būseną svarbu iš pradžių nusakyti, kaip pasireiškia tam tikras požymis, o tik tada užrašyti jo psichiatrinį pavadinimą, kad sumažėtų aprašymo subjektyvumas.
Psichikos būsenos įvertinimas apima:
- Išvaizda: Ar atitinka metus, soc.
- Laikysena ir judesiai.
- Bendravimas ir elgesys: Ar bendrauja noriai ar formaliai, mandagus ar familiarus, t.p.
- Požiūris į gydytoją.
- Sąmonė.
- Suvokimas.
- Mąstymas.
- Kliedesiai.
- Atmintis.
- Emocijos ir nuotaika: Sprendžiama iš paciento veido išraiškos, liūdnas ar linksmas, veidas išraiškingas ar nejudrus (hipomimija, amimija). Nuotaika prislėgta ar pakili, baimė, nerimas, disforija.
- Santykiai su artimaisiais.
- Valia.
- Dėmesys: Pasyvus/aktyvus, sutelktas/išblaškytas, paslankus/inertiškas (iš 100 atimti 7, išvardinti mėn.
- Potraukiai.
- Intelektas.
- Kritiškumas.
Čia vartojami psichiatrijos terminai. Svarbu diferencijuoti psichikos sutrikimą su galima somatine liga. Diagnozei patikslinti dažnai reikia ilgesnio stebėjimo laiko, papildomų klinikinių bei psichologinių tyrimų. Tuomet rašoma preliminarinė diagnozė, atspindinti gydytojo nuomonę.
Siekiant kiek įmanoma suvienodinti psichikos sutrikimų diagnozavimą buvo sukurti struktūruoti diagnostikos interviu, pvz., SCID (DSM struktūruotas klinikinis interviu) arba MINI- tarptautinė neuropsichiatrinė apklausa. Šie instrumentai leidžia unifikuoti psichikos sutrikimų diagnozavimo procedūrą, t.y. kokybinį psichikos sutrikimų vertinimą.
Klinikiniam psichikos sutrikimų sunkumui nustatyti t.y. Žmogaus psichika, elgesys, asmenybės organizacija ir funkcionavimas, taip pat bendravimas su kitais tiriami psichodiagnostiniais metodais. Tyrimo metodų esama įvairių: pokalbis, stebėjimas, testai, dokumentų studijavimas etc. Psichodiagnostika dažniausiai grindžiama įvairiais testais. Jie sukurti remiantis projekcijos principu- Manoma, kad kiekviena žmogaus veikla yra nelyginant jo asmenybės projekcija. Kuo neaiškesni ir netikslesni tikslai, tuo geriau atsiskleidžia žmogaus asmenybė ir individualybė. Svarbu, kad tiriamajam galutiniai tikslai išliktų neaiškūs- taip apeinami gynybos mechanizmai.
- Rorschacho testas: Praeito šimtmečio pradžioje jį sukūrė psichiatras Rorschachas. Tiriamojo atsakymai apie dėmes- tai jo asmenybės, būsenos, fantazijų, jausmų projekcijos. Tiriamajam viena po kitos rodomos dėmės, klausima „Kas tai? Ką jums primena šios dėmes?“ Atsakymai analizuojami atsižvelgiant į lokalizaciją, determinantes ir turinį. Pagal lokalizaciją- dėmės vietą, kurią apibūdino pacientas, galima spręsti apie jo intelekto veiklos ypatumus- mąstymo abstraktumą, konkretumą, praktiškumą, kūrybingumą etc. Pagal determinantes- veiksnius, lemiančius atsakymo turinį- dėmės formą, įžvelgtą judesį, spalvas etc- galima spręsti apie paciento gebėjimą sutelkti dėmesį, emocinį brandumą, ekstraversiją, intraversiją, impulsyvumą, dirglumą, nerimą etc. Atsakymų turinys skirstomas į įv. kategorijas: gyvūnai, žmonės, augalai, architektūra etc.
- Piešimo testai: Labiausiai paplitę yra „namas, medis, žmogus“, „nupiešk žmogų“. Jie atspindi žmogaus asmenybę, taip pat intelektą. Vertinama: detalės, proporcijos, perspektyva, piešinio dydis, linijos, šešėliai, keistenybės, taip pat pats piešimo procesas. Vertinant svarbu nustatyti, ar piešiniai skiriasi nuo vidutinio normalaus individo piešinių, jei skiriasi, tai kokiai nozologinei grupei galima juos priskirti. Vaikų piešiniai skiriasi nuo suaugusių, taip pat skiriasi skirtingų vaikų amžiaus grupių piešiniai. Būtina analizuoti piešinio visumą, o ne atskiras detales, kaip kokio nors požymio įrodymą. Patikimiau yra vertinti apibendrintas asmenybės savybes- prisitaikymą/neprisitaikymą, depresiškumą, neurotiškumą, organinių CNS sutrikimų buvimą, soc. kontaktų ypatumus etc.
- Objektyvūs testai: Jų pagrindas yra užduotys, į kurių atsakymai iš anksto yra žinomi. Rezultatai gali būti paskaičiuoti ir palyginti su statistiškai vidutiniškos asmenybės rezultatais.
- MMPI (Minesotos daugiafazio asmenybės inventorius): Vienas populiariausių. Tyrimas ir rezultatų įvertinimas gali būti atliekami kompiuteriu. LT naudojamas variantas, turintis 14 skalių: 3 patikimumo, 9 klinikinės, socialinės intraversijos ir nerimo. Pagal psichopatiškumo skalę vertinama, kiek tiriamojo elgesys dera su soc. Socialinės intraversijos skalė rodo, ar tiriamas uždaras, drovus, vengia soc. Aukštas įvertis pagal MMPI nebūtinai rodo sutrikimą, tai gali būti vidinio diskomforto, vidinių konfliktų, emocinės krizės ar t.t.
- Ketelio testas: Šiuo metodu vertinamos asmenybės savybės buvo išskirtos remiantis veiksnių analize. Autoriaus nuomone charakteris bręsta paauglystėje, tuomet jis ryškiausiai atsiskleidžia, tuomet yra ryškiausi ir topologiniai normos variantai- charakterio akcentuacija. Nuo to priklauso elgesys, afektinės reakcijos, neurozių formavimasis, tai palankus fonas psichikos sutrikimui atsirasti. Taigi charakterio akcentuacijos nustatymas turi prognostinę reikšmę.
- Intelekto testai: LT dažniausiai naudojami Wechslerio intelekto testas suaugusiems ir vaikams, Raveno metodas, t.p. projekciniai piešiniai. Intelekto koeficientas tai santykis tarp žmogaus proto amžiaus ir chronologinio amžiaus. Wechslerio suaugusiųjų intelekto testas tai bendrųjų gabumų ir intelekto tyrimo metodas, priskirtas prie objektyvių tyr. metodų. Jį sudaro 11 subtestų.
- Dėmesio testai: Tai yra progresinio sunkumo testas. Skirtas mąstymo logiškumui tirti. Dažniausiai naudojami Kraepelino ir Schultės lentelės. Šiems tyrimams svarbu atlikimo greitis ir tikslumas. Trumpalaikė atmintis tiriama atliekant skaičiavimo užduotį: skaičių eilutes reikia pakartoti tiesiogine ir atbuline tvarka. Dešimties žodžių įsiminimas, kartojama, kol įsimins visus žodžius, po pusvalandžio patikrinama-šiuo tyrimu įvertinama atminties apimtis, dėmesio koncentracija ir perskirstymas, įsiminimo produktyvumas ir greitis, ilgalaikė atmintis.
- Mąstymo testai: Naudojamos 2jop tipo užduotys-gebėjimas apibendrinti ir asociacijoms tirti. Apibendrinimo gebėjimams tirti naudojami objektų klasifikavimo, objektų ir sąvokų panašumo nustatymo metodai. Įvertinama, kokiais apibendrinimo būdais naudojosi tiriamasis, kiek jo mąstymas konkretus ar abstraktus. Šiais metodais tiriama organinė smegenų disfunkcija. Įvertinami pagrindiniai motoriniai įgūdžiai, taktiliniai ir kinstetiniai įgūdžiai, verbaliniai įgūdžiai, kalbos suvokimas ir kalbos išgavimas, rašymas, aritmetiniai gebėjimai, atminties ir intelektiniai procesai.
tags: #kas #yra #organiniai #psichikos #sutrikimai #mokslinis