Profesinis Stresas: Apibrėžimas, Fazės, Priežastys Ir Įveikimo Strategijos

Mokslinėje literatūroje stresas apibrėžiamas įvairiai, nes tai yra daugiareikšmė sąvoka. Bendrasis apibūdinimas siejamas su įtampos būsena. Stresas - tai visuma apsauginių fiziologinių reakcijų, atsirandančių žmogaus organizme kaip atsakas į nepalankius veiksnius, tai vidinio spaudimo, įtampos būsena, pasireiškianti įvairiais emociniais, kognityviniais, fiziologiniais, elgesio pokyčiais.

Stresas gali būti apibūdinamas kaip tam tikras pusiausvyros tarp mūsų pačių ir situacijos, kurioje atsiduriame, sutrikimo pasireiškimas. Jis atsiskleidžia per normalias organizmo funkcijas deformuojantį spaudimą, reikalavimų ir darbų gausą, psichinę įtampą, konfliktus, priklausomybes, nesugebėjimą valdyti jausmų ir aistrų.

Streso Teorijos Ir Fazės

Terminą „stresas“ pirmasis pavartojo mokslininkas H. Seljė 1936 metais, o vėliau sukūrė ir streso teoriją. Jis apibūdino stresą, kaip žmogaus psichinės ir fiziologinės įtampos būseną, atsirandančią dėl išorinių ir vidinių dirgiklių, arba stresorių, poveikio. Pagal Seljė teoriją, skiriamos trys streso patirties fazės: aliarmas, pasipriešinimas, išsekimas. Stresą taip pat gali sukelti ir malonūs įvykiai (švenčių laukimas ir šventimas). Ilgalaikis vidutinio intensyvumo profesinis stresas gali peraugti į emocinį perdegimo sindromą. Kai kuriuose šaltiniuose emocinis perdegimo sindromas įvardijamas kaip profesinis perdegimas. Pirmą kartą šį terminą pavartojo amerikiečių mokslininkas H.

Fiziologinio streso teoriją sukūrė žymus Kanados mokslininkas H. Seljė. Šios teorijos atsiradimui didelės įtakos turėjo H. Seljė pastebėtas organizmo reakcijų į skirtingus poveikius panašumas. Tirdamas ligonius jis nustatė, kad beveik visų susirgimo atvejais pasireiškia panašūs simptomai: karščiavimas, apetito stoka, nemalonūs pojūčiai ir skausmai sąnariuose bei raumenyse. Tolesni tyrimai parodė, kad panašūs požymiai pasireiškia ne tik susirgimų atvejais, bet ir veikiant organizmą skirtingiems dirgikliams - stresoriams. Veikiant stresoriui kinta prisitaikomųjų organizmo reakcijų intensyvumas. Pagal tai išskirtos 3 prisitaikomųjų reakcijų fazės - aliarmo, pasipriešinimo ir išsekimo.

Streso fazės ir simptominis perdegimas remiantis B.B Boiko:

Taip pat skaitykite: Regioninės ligoninės tyrimas

1. Neramios įtampos fazė - tai perspėjamasis ir „paleidžiantis mechanizmą“ formuojantis emocinį perdegimą.
2. Emocinis stresas kyla tada, kai argumentai, nesutarimai, išoriniai ir vidiniai konfliktai sutrikdo pusiausvyrą, sukelia pasikeitimus mūsų asmeniniame gyvenime. Emocinį stresą sukelia ne bet koks dirgiklis, o tik dirgiklis, kurį individas įvertina kaip jam grėsmingą. Objektyviai grėsmingas dirgiklis, jeigu jis tokiu nelaikomas, negali būti emociniu stresoriumi.

Emocinio streso tyrinėtojai domisi organizmo reakcijomis ne į bet kokius organizmo pusiausvyrą pažeidžiančius dirgiklius, o tik į žmogui reikšmingus, keliančius grėsmę ir pavojų dirgiklius. Būtina pažymėti dar vieną esminį skirtumą tarp fiziologinio ir emocinio streso teorijų. Fiziologai neretai tiria tik vegetacines organizmo reakcija į stresorių, ignoruodami emocinį reakcijų komponentą. Veikiant emocinio pobūdžio dirgikliams, kartu su fiziologiniais pokyčiais ryškiai pasireiškia emocinės reakcijos (pyktis, depresija ir pan.) bei daugelis kitų psichinės veiklos pokyčių: pablogėja dėmesio perkėlimas ir paskirstymas, pailgėja reakcijų laikas, gali pasunkėti suvokimo, atminties, mąstymo bei kitų psichinių procesų tėkmė. Streso poveikis atsispindi žmogaus elgsenoje, veikloje: galimos neadekvačios reakcijos į dirgiklius ir net visiška veiklos dezorganizacija. Spręsti apie emocinio streso intensyvumą, jo įtaką organizmui galima tik kompleksiškai nagrinėjant visas šias reakcijas. Psichinės veiklos pokyčius emocinio streso metu galima laikyti svarbiausiais, darančiais didžiausią įtaką žmogaus prisitaikymui. Šie pokyčiai leidžia prognozuoti žmogaus reakcijas bei veiklos sėkmę panašiose situacijose.

Emocinis Perdegimas: Sindromas Ir Priežastys

Perdegimas gali būti nemažėjančio streso rezultatas, bet tai ne tas pats, kaip pernelyg didelis stresas. Stresas atsiranda tada, kai yra per daug: per didelis spaudimas, per dideli fiziniai ir psichologiniai reikalavimai. Tačiau stresą patiriantys žmonės vis dar gali įsivaizduoti, kad, jei jie tik galėtų su viskuo susitvarkyti, jie pasijustų geriau. Iš kitos pusės, perdegimas reiškia jaustis tuščiam, be motyvacijos, jausti, kad niekas nepasirūpina. Perdegimą išgyvenantys žmonės dažnai nemato jokios teigiamų pokyčių vilties. Yra daug perdegimo priežasčių. Daugeliu atvejų perdegimą sukelia darbas.

Emocinio perdegimo sindromas ( EPS) - tai organizmo reakcija atsirandanti veikiant ilgalaikiam vidutinio intensyvumo profesiniams stresams. EPS - tai procesas palaipsniui alinantis žmogaus emocines, kognityvines ir fizines savybes, pasireiškiantis protiniu nuovargiu, fiziniu pervargimu, asmeniniu atsiribojimu ir sumažėjusiu pasitenkinimu atliktu darbu. Literatūroje kaip sinonimas EPS vartojamas terminas psichinio perdegimo sindromas. O tai pat tai asmeninės organizmo psichologinės gynybos mechanizmas, visiškas ar dalinis emocijų atsiribojimas nuo psichotrauminio streso poveikio. Perdegimas tai funkcinis steriotipas, todėl, kad leidžia dozuoti ir ekonomiškai naudoti energetinius resursus. Tuo pat metu gali pasireikšti disfunkciniai padariniai ,kada perdegimas neigiamai veikia atliekant profesinę veiklą,ir santykius su partneriais.

Profesinis perdegimas susiformuoja per ilgesnį laiką susikaupus neigiamoms emocijoms, ypač jei nebuvo efektyviai rūpinamasi jų „iškrova“. Iš esmės tai distresas arba trečia (pagal H. Selje) bendro adaptacinio sindromo stadija . Kartais vietoje „perdegimo“ vartojamas „psichinio išsekimo“ terminas, nors dažniausiai tiek mokslinėje, tiek populiarioje literatūroje galima rasti tokias sąvokas kaip: emocinis perdegimas, emocinis išsekimas, psichinis perdegimas.

Perdegimo terminas pirmą kartą buvo pavartotas 1974 m. amerikiečių psichiatro H. kurių darbo esmę sudaro artimas ir ilgalaikis bendravimas (dažnai emociškai įtemptoje atmosferoje) su klientais. Viena žinomiausių šio sindromo tyrinėtojų C. Maslach (1978) teigia, jog perdegimas - tai emocinis išsekimas, kylantis dėl tarpasmeninės sąveikos sukelto streso. Taigi šis sindromas būdingas tokių profesijų atstovams, kurių darbas susijęs su intensyviu ir ilgalaikiu bendravimu. C. Maslach ir kitų autorių tyrimai rodo, kad pirmiausia „atbunka“ emocijos, dingsta jausmų ir pojūčių aštrumas. Po to laipsniškai mažėja noras rūpintis tuo, kas sudaro žmogaus pareigybių esmę, arba ima atsainiai, net su pasityčiojimu, kalbėti apie savo klientus ar kolegas. Susierzinimą kurį laiką žmogus kontroliuoja, o vėliau gali tiesiog pratrūkti įtūžiu. Auka gali tapti niekuo dėtas žmogus - kolega, klientas, giminaitis. Galiausiai ryškiai sumažėja savivertė ir profesinė motyvacija. Aplinkiniams jis gali atrodyti respektabilus, tačiau iš tikrųjų jis jiems abejingas.

Taip pat skaitykite: Profesinio streso įtaka

Populiariausias pastaruoju metu yra C.Maslach trijų faktorių modelis, kuris emocinį perdegimą traktuoja kaip konstruktą, susidedantį iš trijų komponentų: emocinio išsekimo, depersonalizacijos ((cinizmo) ir profesinių siekių redukcijos. 2) Depersonalizacija pasireiškia santykių su žmonėmis deformacija. Šalia šio trijų faktorių modelio egzistuoja ir kiti: vieno, dviejų, keturių faktorių modeliai. Vieno faktoriaus modelyje akcentuojamas išsekimo aspektas, t. y. Perdegimo sindromo formavimasis - dažniausiai ilgalaikis procesas. Egzistuoja įvairūs požiūriai į šio proceso etapus ir jų skaičių. Daugiausiai problemų kyla paskutinėse stadijose, kuriose išryškėja esminės šio sindromo simptomų grupės.

Lyties ir perdegimo ryšys nėra vienareikšmis. Svarbu pažymėti, jog jis yra medijuojamas lyties nulemtų rolinių orientacijų t. y. vyrai greičiau perdega tokiose darbo situacijose, kurios reikalauja griežtai vyriškų savybių, tokių kaip fiziniai gebėjimai, ryžtas, atkaklumas, emocinis santūrumas. Asmenybinė ištvermė - tai gebėjimas kontroliuoti situacijas, būti pastoviai aktyviam, lanksčiai reaguoti į pokyčius. Pasipriešinimo stilius: aukštus perdegimo rodiklius lemia pasyvios pasipriešinimo stresui taktikos, ir atvirkščiai - žemus lemia aktyvus stilius. Savivertės lygis. Neurotizmo (emocinio nestabilumo) lygis. Žmogus patenka arba pats sau susikuria situacijas, kurios veikia stresogeniškai. Todėl aiškinantis perdegimo priežastis, būtina atsižvelgti ir organizacinius faktorius.

Darbo sąlygos: Praktiškai visi tyrimai rodo, kad dideli darbo krūviai ir viršvalandžiai skatina perdegimo procesą, o racionalios darbo pertraukos - mažina. Darbo turinys. Klientų skaičius, jų aptarnavimo dažnis, kontaktų su jais glaudumas ir pan., didina perdegimo proceso galimybę. Ypač palankios sąlygos perdegimui susiformuoja tuomet, kai kliento problemos sudėtingos ir sunkiai sprendžiamos: pirmiausia tai darbas su chroniškais ligoniais, sergančiais nepagydomomis ligomis.

• Perdegimo sindromui labiau atsparūs žmonės, kurių gera fizinė sveikata, geras saves vertinimas, ramus charakteris.

Profesinio „perdegimo“ sindromo paplitimas sveikatos priežiūros darbuotojų tarpe

Profesinio „perdegimo“ sindromo paplitimo padidėjimas sveikatos priežiūros darbuotojų tarpe siejamas su pastaraisiais dešimtmečiais itin sparčia medicinos mokslo pažanga, technologijų tobulėjimu ir dėl to didėjančiais reikalavimais sveikatos priežiūros darbuotojų profesinei kvalifikacijai. Didesnis informacijos kiekis, greitesnis gyvenimo tempas kelia stresą. Jei darbuotojas nori būti sėkmingas, jis ne tik turi suspėti su visais, bet ir aplenkti kitus. Onkologiniuose skyriuose dirbantiems medikams pati darbo specifika yra padidintos rizikos veiksnys išgyventi „perdegimo“ sindromą, nekalbant jau apie kasdien patiriamo streso lygį. Kita vertus, vien žodis „vėžys“ tradiciškai sukelia žmonėms nesąmoningą baimę ir nerimą: onkologija asocijuojasi su kažkuo nepakeliamai sunkiu ir baisiu, o tiksliau - su pasmerkimu, skausmu, kančiomis ir mirtimi. Todėl natūralu, kad grėsmę gyvybei sukelianti liga paskatina pacientus ieškoti paramos ir palaikymo artimiausioje aplinkoje - onkologijos skyriuose dirbančio personalo tarpe.

"Profesinis" perdegimas - kas tai? Profesinis „perdegimas“, kitaip dar vadinamas „profesine krize“, yra ilgalaikio fizinio, protinio ir emocinio distreso padarinys. Tai - sudėtinga žmogaus reakcija į ilgalaikį profesinėje veikloje patiriamą distresą bei pastangas kuo geriau atlikti savo darbą. Profesinio „perdegimo“ sindromas - sudėtingas reiškinys, per pastarąjį dešimtmetį susilaukęs nemažo įvairių šalių tyrinėtojų dėmesio. Atlikti tyrimai rodo, kad slaugytojos, dirbančios su onkologiniais pacientais, patiria didesnę riziką išgyventi „perdegimo“ sindromą. Pavyzdžiui, JAV buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 7715 slaugytojų, dirbančių onkologiniuose skyriuose. Buvo siekiama įvertinti profesinio „perdegimo“ sindromo paplitimą minėtoje tiriamųjų kategorijoje. Rezultatai parodė, kad daugiau negu pusė, t.y. 61,7 %, respondentų išgyvena minėtą sindromą, frustraciją patiria net 78 %, emocinį išsekimą 69 %, o darbu nepatenkintos yra pusė tyrime dalyvavusių slaugytojų (50 %). Panašus tyrimas buvo atliktas ir Didžiojoje Britanijoje (393 respondentai). Profesinio „perdegimo“ sindromas buvo paplitęs panašiai taip pat kaip ir JAV atliktame tyrime, tik buvo žemesnis depersonalizacijos lygis. Tuo tarpu net 28 % respondentų buvo nustatyti kiti psichikos sutrikimai. Ištyrus 243 slaugytojas, dirbančias Hematologijos skyriuose, rezultatai parodė, kad daugiau nei 70 % slaugytojų išgyvena emocinį išsekimą (nuo vidutinio iki aukšto lygio); 48 % galvoja apie darbo pakeitimą ateinančių 12 mėn. bėgyje. Kaip rodo tyrimai, viena rizikingiausių sferų patirti „perdegimo“ sindromą yra onkologijos sritis ir paliatyvioji slauga.

Taip pat skaitykite: Perdegimo įveikimo būdai auklėtojams

Emociniai stresoriai

Susirgęs onkologine liga, žmogus išgyvena didžiulį stresą, jo jautrumas aplinkai padidėja dešimtis kartų. Po diagnozės ir gydymo periodu pacientas jaučiasi ypatingai pažeidžiamas ir bejėgis (tiek emociškai, tiek psichologiškai). Būtent toks bejėgiškumas ir pažeidžiamumas skatina intuityviai ieškoti kokio nors ramsčio ir palaikymo (informacinio, emocinio, psichologinio ir net dvasinio). Tai visiškai normalus noras surasti paguodą ir išsivaduoti iš liūdnų minčių ir išgyvenimų. Tad natūralu, kad iš medikų tikimasi būtent tokios paramos ir pagalbos. Būtent todėl kiekvienam sergančiam onkologine liga taip svarbu ne tik standartinis ir protokolinis bendravimas su gydytoju ar aptarnaujančiu personalu, pokalbiai apie gydymo eigą, būdus ir pan., bet ir reikalingas asmeninis mediko dėmesys bei emocinis palaikymas. Kiekvienas pacientas tiesiog trokšta ypatingo dėmesio, ypatingo rūpesčio, ypatingos pagalbos, ypatingų tarpusavio santykių. Tokioje situacijoje slaugytojai nori nenori tenka tapti ir psichologu, ir sociologu, ir dvasininku. Būtent dėl pacientų ir jų artimųjų poreikių medikams tenka atlaikyti didžiulius psichoemocinius krūvius. Dažnai pacientams, susirgusiems grėsmę gyvybei keliančia liga, būdingas nepasitikėjimo jausmas, pasikeitęs savęs vertinimas, socialinių santykių pokyčiai. Beveik ketvirtadaliui išsivysto depresija. Šios ir daugelis kitų reakcijų į ligą (regresyvus elgesys, protestai, neigimas, panika, gedėjimas, nusivylimas, pyktis ir t.t.) yra gerai žinomos slaugos darbuotojams, dirbantiems su onkologiniais pacientais. Darbas su tokiais pacientais reikalauja vidinės tvirtybės, brandos ir savikontrolės. „Sunkūs“ pacientai dažnai išprovokuoja medicinos personalo pyktį, neempatišką elgesį ir depersonalizaciją. Tuo pačiu darbuotojai gali pasijausti kalti dėl tokio išprovokuoto elgesio ar neigiamų jausmų paciento atžvilgiu. Kita vertus, kai kurie pacientai tampa slaugytojoms „ypatingais“, dažniausiai dėl kokių nors bendrų panašumų ar sąsajų. Onkologine liga sergančių pacientų saugumo poreikis yra ypatingai išreikštas, todėl jie tampa ypač psichologiškai priklausomi nuo medicinos personalo, dėdami į jį visas viltis ir tikėjimą. Tai sukelia „ypatingų“ santykių iliuziją ir didina riziką tapti emociškai jautriu paciento atžvilgiu. Paciento baimių verbalizavimas yra naudingas jam pačiam, tačiau kelia stresą slaugytojai, kuri jaučia vidinį norą įtikinti pacientą sėkminga gydymo baigtimi. Kita vertus, ilgalaikis paciento ir jo šeimos emocinių poreikių tenkinimas gali išsekinti medicinos darbuotoją.

Aplinkos/Fiziniai stresoriai

Minėti stresoriai susiję su gydymo specifika. Onkologijos skyriuose dirbantis personalas yra priverstas taikyti toksiškas gydymo priemones, pvz., radioterapiją, chemoterapiją, kas gali provokuoti nerimo jausmo atsiradimą. Medicinos darbuotojai turi atlikti kenksmingas procedūras, t.y. „daryti bloga“, tam, kad perspektyvoje pacientui būtų geriau. Šalutinis gydymo poveikis tampa akivaizdžiu įrodymu tiek pačiam pacientui, tiek slaugytojui, kad tokios procedūros toksiškai veikia žmogaus organizamą. Intervencijos, kuomet yra didelė mirties tikimybė, pvz., kaulų čiulpų transplantacija, kelia darbuotojams itin didelę įtampą. Radikali chirurgija taip pat gali tapti žalojančiu slaugos darbuotojo psichiką veiksniu.

Kognityviniai stresoriai

Medikai, dirbantys onkologijos skyriuose, susiduria su nuolat augančiu informacijos kiekiu. Darbuotojai turi pasižymėti ypač geru gebėjimu greitai įsisavinti žinias ir jas taikyti praktikoje, priimant tinkamus sprendimus.

Socialiniai/tarpasmeniniai stresoriai

Nepaisant naujausių technologijų ir gydymo metodų, visgi onkologiniuose skyriuose santykinai didesnis letalumas nei daugelyje kitų skyrių, didelei daliai onkologinių ligonių skiriama paliatyvioji slauga. Pacientai ir jų artimieji reaguoja į tai labai skaudžiai, neretai imasi desperatiškų veiksmų, dažnai agresiją nukreipia į medicinos personalą. Toks elgesys pareikalauja iš specialisto išties didelės brandos, kad į minėtus proveržius reaguoti be vidinio diskomforto. Neretai medicinos darbuotojai išgyvena vidinį konfliktą tarp noro padėti ir negalėjimo padėti. Dideliu psichoemociniu krūviu tampa ir stiprius fizinius skausmus kenčiančių pacientų slauga. Visi aukščiau minėti veiksniai verčia medicinos darbuotojus suabejoti „teisingumu šioje žemėje“, jie jaučiasi „bejėgiais padėjėjais“. Būtent tokiose situacijose tampa ypatingai svarbu suvokti šiuolaikinės medicinos galimybes bei ribas ir nesijausti kaltu dėl to, kad negali niekuo padėti. Taip pat reikia pastebėti, kad dažnas susidūrimas su mirtimis darbinėje veikloje sąlygoja mediko nepažeidžiamumo jausmo praradimą ir skausmingą savo paties mirtingumo suvokimą.

Bendro pobūdžio stresoriai

Tačiau net ir veikiant anksčiau minėtiems stresoriams, ne visi vidurinio medicinos personalo darbuotojai išgyvena „perdegimo“ sindromą.

• Amžius. Kritinis amžius išgyventi „perdegimo“sindromą yra nuo 19-25 metų ir nuo 40-50 metų.
• Darbo stažas. Tyrimai rodo, kad kuo didesnis profesinės veiklos stažas, tuo mažesnė tikimybė išgyventi „perdegimo“ sindromą.
• Lytis. Vyrai turi didesnę riziką patirti „perdegimo“ sindromą negu kad moterys. Moterys dažniau jaučia emocinį išsekimą, tuo tarpu vyrams labiau būdinga depersonalizacija (cinizmas).
• Šeimyninė padėtis. Santuokoje gyvenantys žmonės turi daug mažesnę tikimybę išgyventi „perdegimo“ sindromą.
• Išsilavinimas. Tyrimai rodo, kad yra teigiama koreliacija tarp išsilavinimo ir cinizmo.
• Asmenybinė ištvermė. Asmenybinė ištvermė - tai gebėjimas palaikyti aukštą aktyvumo lygį kiekvieną dieną, kontroliuoti gyvenimiškas situacijas ir lanksčiai reaguoti į pokyčius.
• Sunkumų įveikimo įgūdžiai. Tyrimai rodo, kad pasyvius streso įveikos metodus naudojantys darbuotojai „perdegimo“ sindromą išgyvena dažniau nei naudojantys aktyvius streso įveikimo būdus.
• Kontrolės lokusas. Psichologijoje skiriami vidinis ir išorinis kontrolės lokusai: žmonės su išoriniu kontrolės lokusu linkę manyti, kad viskas, kas su jais vyksta ar viskas, ko jiems pavyksta pasiekti, yra atsitiktinumas arba kitų žmonių nuopelnas, tuo tarpu tie, kuriems būdingas vidinis kontrolės lokusas, su jais vykstančius dalykus laiko savo nuopelnu, savo aktyvumo, sugebėjimų ir pasirengimo rizikuoti rezultatu. Tie, kuriems būdingas vidinis kontrolės lokusas, „perdegimo“ sindromą patiria reikšmingai rečiau.
• Savęs vertinimas.
• Asmenybės tipas A. A tipo asmenybėms būdinga: greitas gyvenimo tempas, siekis laimėti, konkurencija, išreikštas kontrolės poreikis, todėl jie dažniau patiria stresines situacijas ir, atitinkamai, turi didesnę riziką išgyventi „perdegimo“ sindromą.
• Darbo sąlygos. Praktiškai visi atlikti tyrimai patvirtina, kad padidėjęs darbo krūvis stimuliuoja „perdegimo“ sindromo atsiradimą. Darbo dienos trukmė taip pat tiesiogiai koreliuoja su perdegimo sindromu: kuo daugiau viršvalandžių dirbama, tuo didesnė „perdegimo“ sindromo išsivystymo rizika.
• Darbo turinys: kiekybiniai ir kokybiniai darbo su pacientais aspektai.
• Galimybė savarankiškai priimti sprendimus.
• Socialinis palaikymas: tiek horizontalus (kolegos), tiek vertikalus (vadovas), tiek šeima. Socialinis palaikymas, ko gero, yra vienas svarbiausių psichologinių-socialinių faktorių, įtakojančių „perdegimo“ sindromo atsiradimą. Lemiamą įtaką turi kolegų ir aukštesnę profesinę bei socialinę padėtį užimančių asmenų socialinis palaikymas. Taip pat svarbi ir šeimos įtaka. Praktiškai visuose tyrimuose rezultatai rodo negiamą koreliaciją tarp „perdegimo“ sindromo ir socialinio palaikymo. Ypač reikšmingas slaugytojoms yra supervizorių ir administracijos palaikymas.
• Vadovavimo stilius. Vadovo su demokratiniu vadovavimu stiliumi pavaldiniai rečiau išgyvena „perdegimo“ sindromą.
• Bendravimo stilius su pacientais.
• Grįžtamasis ryšys.
• Motyvavimas. Darbuotojų skatinimas (tiek moralinis, tiek materialinis) mažina profesinio „perdegimo“ sindromo tikimybę. Beveik visi tyrimai patvirtino, kad nepakankamas piniginis ar moralinis skatinimas turi įtakos „perdegimo“ sindromo išsivystymui. Tačiau reikia paminėti, kad slaugytojoms svarbus ne absoliutus paskatinimų kiekis, o jų santykis su atliktu darbu, t.y. skatinimas bus efektyvus tik tuomet, jei darbuotojos jį suvoks kaip pelnytą/teisingą.
• Situacijos dviprasmiškumas.
• Pilna arba dalinė nemiga (greitas užmigimas ir ankstyvas prabudimas maždaug nuo 4 val. ryto arba, atvirkščiai, nesugebėjimas užmigti vakarais iki 2-3 val.

Fizinės, psichologinės ir tarpasmeninės/socialinės streso ir „perdegimo“ sindromo pasekmės

Fizinės, psichologinės ir tarpasmeninės/socialinės streso ir „perdegimo“ sindromo pasekmės slaugytojų tarpe gali būti įvairios ir daugiausiai priklauso nuo darbo pobūdžio. Pasekmės profesiniu lygiu turi ne tik rimtą poveikį pačių slaugytojų sveikatai ir gerovei, bet ir pacientų sveikatai bei saugumui. Kaip buvo minėta anksčiau, nors „perdegimo“ sindromas yra susijęs su darbo aplinka, tačiau jo pasekmės pasireiškia asmeniniu lygiu, t.y. paliečia medikų asmeninį ir socialinį gyvenimą. Tyrimai rodo, kad darbe patiriamas stresas didina įvairių priklausomybes skatinančių medžiagų vartojimą. JAV atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 2 375 slaugytojos, parodė, kad slaugytojos, patiriančios didelį stresą darbe, medikamentų vartoja 1,5 karto daugiau negu tos, kurių streso lygis buvo įvertintas kaip žemas. Ilgalaikis stresas, nerimas, nekompetetingumo jausmas, paskatinimų ir palaikymo stoka gali įtakoti depresijos išsivystymą. Ištyrus 368 slaugytojas, buvo rastas reikšmingas ryšys tarp „perdegimo“ sindromo ir depresijos. Reikia pastebėti, kad 2004-2006 m. JAV atliktame tyrime sveikatos priežiūros specialistai užėmė 4-ą vietą pagal depresijos paplitimą tarp visų profesijų atstovų.

„Perdegimo“ sindromas taip pat pasireiškia ir profesiniu lygiu. Emocinis išsekimas didina pravaikštų skaičių ir mažina veiklos produktyvumą, todėl padidėja darbo krūvis kitoms slaugytojoms ir gali bendrai sumažėti pacientų slaugos kokybė. Profesinio „perdegimo“ sindromo pasekmės aiškiai jaučiamos ir organizaciniu lygiu. Pagrindinis sindromo rodiklis - slaugytojų kaita. „Perdegimo“ sindromas ir darbuotojų kaita sudaro „užburtą“ ratą: nepasitenkinimas darbu sukelia „perdegimo“ sindromą, kas skatina darbuotoją išeiti iš darbo, tuomet skyriuje neadekvačiai padidėja darbo krūvis kitoms slaugtojoms, pastarosios ima jausti nepasitenkinimą darbu, „perdega“ ir taipogi nusprendžia palikti darbo vietą ir t.t. 2008 m. JAV atliktame tyrime (dalyvavo daugiau negu 10 000 slaugytojų) daugiau nei pusė slaugytojų teigė galvojančios apie darbo pakeitimą. Iš jų pusė kaip pagrindinę priežastį nurodė - neadekvatų darbo krūvį. Slaugytojų tyrimai taip pat parodė, kad net 78 % slaugytojų nepadavė arba nedavė laiku nurodytų medikamentų pacientams, iš jų 69 % kaip tokio elgesio priežastį nurodė - per didelį darbo krūvį. Būtina pažymėti, kad 73 % slaugytojų dėl slaugos klaidų patyrė moralinį distresą.

tags: #kas #yra #profesinis #stresas