Įvadas
Socializacija - tai procesas, kurio metu individas perima visuomenės kultūrą, vertybes, normas ir elgesio modelius, mokosi gyventi visuomenėje. Ši sąvoka apima platų spektrą įgūdžių ir žinių, reikalingų efektyviam dalyvavimui socialiniame gyvenime. Socializacija yra būtina kiekvienam individui, siekiančiam integruotis į visuomenę ir sėkmingai funkcionuoti įvairiose socialinėse grupėse. Socializacija sukuria tapatybę, kuri apibrėžia asmens ryšį su socialine grupe ir jo poziciją toje grupėje.
Šiame straipsnyje nagrinėsime vieną iš dviejų pagrindinių socializacijos tarpsnių - pirminę socializaciją, jos ypatumus ir reikšmę asmenybės formavimuisi.
Socializacijos Sąvoka ir Samprata
Socializãcija (lot. socialis - visuomeninis) - tai žmogaus gebėjimas prisitaikyti prie supančios socialinės aplinkos, žmogaus elgesio, įpročių, įgūdžių formavimo procesas, kuris padeda lengviau rasti bendrą kalbą su aplinkiniais. Socializacijos sąvoką pirmąkart paminėjo Mead ir Cooley, aiškindamiesi, kokiu būdu žmogaus elgesį veikia šeima, mokykla, laisvalaikio veikla. Tai visuomenės kultūros perdavimas - asmens prisitaikymas prie bet kokios. Socializacija yra gana plačiai nagrinėjamas mokslas, todėl jos apibrėžimų gali būti labai daug.
Nors sociologai skirtingai apibrėžia socializacijos sąvoką, jie visi vieningai sutaria, kad socializacija yra socialinės sąveikos procesas, kurio metu žmonės perima žinias, vertybes, elgesį, būtinus efektyviam dalyvavimui visuomenėje. Šis procesas įtakojamas asmens biologinės prigimties ir kultūros. Vieni sociologai mano, kad svarbesnė biologinės prigimties sąlyga, o kiti mano, jog kultūra yra reikšmingesnė sąlyga žmogaus socializacijoje.
Biologiniai ir Socialiniai Veiksniai
Biologinės prigimties sąlyga - tai mūsų paveldėta genetinė programa, kurią sudaro elementarūs refleksai ir instinktai. Socializuodamasis asmuo įgyja žinių bei įgūdžių, kaip elgtis visuomenėje, kokios elgesio normos bei vertybės yra priimtinos, kokios draudžiamos moraline ar teisine prasme.
Taip pat skaitykite: Šeimos poveikis asmens savivertei
Sociologijoje išskiriami du socializacijos procesai, tai: kultūros priėmimas ir savęs atskleidimas. Labiausiai paplitusios savęs atskleidimo kaip asmenybės tapsmo teorijos yra keturios:
- Z. Freudo teorija: grindžiama įsitikinimu, kad individas visada prieštarauja visuomenei. Jo manymu, biologiniai veiksniai prieštarauja kultūrinėms normoms, o socializacija ir yra šių veiksnių suvaldymas.
- Džordžo Herberto Meado teorija: asmenybės išskaidymas į dvi dalis: „aš“ ir „mane“. „Aš“ arba subjektyvusis „aš“ atsiranda dėl kiekvieno iš mūsų individualumo, yra aktyvus ir kūrybingas. „Aš“ galime suvokti kaip savo paties požiūrį į save ir visuomenę. „Mane“ arba objektyvusis „aš“ suvokiamas kaip visuomenė mato individą ir kokius poreikius bei lūkesčius jam kelia.
- Žaidimai: vaikai elgseną supranta kaip tikruosius vaidmenis ir tai atlieka žaisdami.
- Kolektyviniai žaidimai: žaisdami kolektyve vaikai mokosi socializuotis, suvokdami kitų narių lūkesčius.
Pirminė Socializacija: Šeimos Įtaka
Skiriami socializacijos 2 pagrindiniai tarpsniai: pirminis ir antrinis. Pirminė socializacija dažniausiai siejama su šeimos poveikiu, ji vyksta kūdikystėje ir vaikystėje, kai mokomasi kalbos ir tam tikrai kultūrai būdingų elgsenos modelių. Pirminės socializacijos procese suformuoto žinojimo kaita, naujų elgsenos modelių ir asmens tapatybės formavimas vadinamas resocializacija. Pripažįstant socializacijos ontogenezėje prasmę ir specifiką, iškeliama ypatinga pirminės socializacijos svarba vaikystėje.
Šeima kaip Svarbiausias Socializacijos Agentas
Šeima atlieka svarbiausią vaidmenį pirminėje socializacijoje, formuodama vaiko pagrindines vertybes, įgūdžius ir elgesio modelius. Šeima - tai pirmasis ir svarbiausias socializacijos agentas, kuriame vaikas išmoksta pagrindinių socialinių įgūdžių, vertybių ir normų. Šeimoje vaikas įgyja pirmąją patirtį, kuri formuoja jo požiūrį į pasaulį ir save.
Tėvų Santykiai ir Savimonė
Tėvų santykiai ir vaikų santykiai vaikystėje yra vienas iš reikšmingiausių moterų karjeros raidos veiksnių. Lyčių skirtumai formuojantis tapatybei Dauguma karjeros raidos teorijų vartoja ‘tapatybės’ ar ‘savimonės’ sąvokas. Kaip teigia Super, karjeros sprendimo adekvatumas iš dalies priklauso nuo individo savivokos ir jos / jo pasirinktos karjeros profesinės koncepcijos panašumo. Individas paprastai pirmenybę teikia tokiai darbo aplinkai, kurioje gali reikštis ir yra vertinama jo tapatybė.
Lyčių Savivokos Skirtumai
Gausi mokslinė literatura nagrinėja ir lyčių savivokos skirtumus, kurie siejami su ankstyvaisiais tėvų ir vaikų santykiais šeimoje. Remiantis feminizmo psichoanalizės įžvalgomis, abiejų lyčių individai ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu pirmiausia identifikuojasi su motina. Tai lemia moters, kaip pirminės vaikų globėjos, vaidmuo ir jų priklausomybė nuo motinos. Teigiama, kad berniukai, atsiedami savo tapatybę nuo motinos ir perimdami “nutolusio” tėvo elgsenos modelius, įgyja “pozicinę tapatybę”. Mergaičių tapatybė, priešingai, įvardijama kaip “asmeninė”, kurios pagrindas ankstyvojo prisirišimo prie motinos tęstinumas ir ryšys su kitais žmonėmis (pagalba, parama ir pan.). Gilligan, remdamasi Chodorow prisirišimo ir atsiskyrimo sąvokomis moterų ir vyrų savęs apibrėžimo tyrimuose, teigia, kad daugelis jos apklaustų sėkmingos karjeros moterų buvo linkusios neminėti savo laimėjimų; jos dažniau pabrėždavo išgyvenančios konfliktą tarp savo pasiekimų ir rūpesčio kitais žmonėmis (pvz., pablogėję santykiai su bendradarbiais, draugais ar savo šeimos nariais). Gilligan daro išvada, kad moteris yra linkusi įsijausti į kito vaidmenį ir dėl to ji geba suprasti to kito požiūrį. Vyrai, priešingai, yra linkę pabrėžti savo atskirumo jausmą kaip priešingą savęs suvokimui santykyje su kitais. Vyras įvertina, kaip jis norėtų, kad su juo būtų elgiamasi kito vietoje, tačiau nėra linkęs identifikuotis su kitu.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
Tapatybė, Vaidmenų Orientacija ir Motyvacijos Poreikiai
Asmeninės tapatybės raida, pagal Bernard ankstyvąsias teorines įžvalgas, gali būti apibūdinama dviejų pasaulių, moteriškojo ir vyriškojo, išsikristalizavimu. Moteriškojo pasaulio ir moters tapatybės pagrindas, kaip manoma, yra meilės ir (arba) pareigos etosas, charakterizuojamas solidarumo, pagalbos, paskatinimo, sutikimo, pasyvaus susitaikymo funkcija, o vyriškojo pasaulio charakteristika - jo racionalusis pradas, “cash-nexus” kontraktas (darbas už finansinį atlygį). Emocinės paramos elgsena interpretuojama kaip moters santykių su kitais individais pagrindas. Bernard kalba apie moterų meilės/pareigos etoso dominavimo mažėjimą šiandienėje visuomenėje, kadangi moterys vis aktyviau dalyvauja vyriškame "cash-nexus" pasaulyje. Jų dalyvavimo orientaciją ir motyvaciją iš dalies lemia būtent savęs apibrėžimas, kuris formuojasi ankstyvosios socializacijos metu. Savęs apibrėžimo ir motyvacijos poreikių sąveikos kontekste Gilligan įveda “atsietos" - vyriškos, ir “susietos” - moteriškos tapatybės sąvokas. Pirmoji formuojasi atskiriant save nuo kitų individų pagal gabumus ir savybes. Savęs vertinimo pagrindas yra individualūs laimėjimai ir sėkmė. Ši tapatybės forma skatina laimėjimų poreikį. “Susieta” tapatybė, priešingai, yra vertinama suteiktos priežiūros kokybe ir gebėjimu išlaikyti savo ir kitų tarpusavio ryšį. Ši tapatybės forma logiškai siejama su prisirišimo poreikiu, kuris, kaip teigiama, yra labiau būdingas moterims nei vyrams. Su prisirišimo motyvu yra susijusi ir Horner “sėkmės baimės” sąvoka, kuri iš esmės taikoma tik moterims.
Tėvų Įtaka Vaiko Nepriklausomybei
Aiškindamas pasiekimų motyvacijos lyčių skirtumų kilmę, Hoffman išskiria tris veiksniusaktorius, susijusius su ankstyvąja tėvų ir vaiko sąveika:
- mergaitės šeimoje yra mažiau padrąsinamos ankstyviems nepriklausomybės siekiams nei berniukai;
- mergaitės sulaukia didesnės tėvų apsaugos;
- socialinis ir kognityvinis spaudimas mergaitės tapatybės atsiskyrimui nuo motinos yra mažesnis nei berniuko.
Hoffman teigia, kad mergaitės dažniau gauna neadekvatų tėvų padrąsinimą siekti nepriklausomybės nei berniukai. Kai vaikai tampa labiau nepriklausomi, tėvai dažniau linkę paskatinti berniukų laimėjimus, o mergaičių atžvilgiu išreikšti didesnį rūpestį jų ateitimi ir laimėjimais, taip sustiprindami mergaičių priklausomybę. Tai gali turėti įtakos mergaičių savarankiškumui, pasitikėjimui savimi ir karjeros orientacijai. Be to, Hoffman, teigia, kad mergaitės yra labiau nepriklausomos ir orientuotos siekti karjeros, ka jų santykiai su tėvais yra šilti, demokratiški, pagrįsti nuosaikia kontrole ir apribojimais, kai tėvai nuolat stiprina ir drąsina jų profesines aspiracijas.
Tėvų ir Vaiko Santykių Kokybė
Karjeros moterų interviu analizė atskleidė tėvų ir vaikų santykių įvairovę, kurioje galima išskirti tam tikras dažniausiai pasikartojančias temas. Apibendrintai galima teigti, kad tėvų ir vaikų santykiai karjeros moterų orientacinėje šeimoje paskatino ankstyvąjį moterų nepriklausomybės ir savarankiškumo jausmą. Daugiau nei pusė apklaustųjų karjeros moterų pasakojo apie savo laimingos vaikystės patirtis, o santykius su tėvais apibūdino kaip stabilius, artimus ir šiltus. Bet to, moterys pabrėžė, kad jų tėvai rėmė ir skatino jų išsilavinimo siekimo ir žinių įgijimo motyvaciją.
Tėvų Lūkesčiai ir Parama
Daugeliu atveju tėvai neturėjo jokių konkrečių lūkesčių moterų akademinio ir profesinio pasirinkimo atžvilgiu, tik išreiškė paramą savarankiškiems sprendimams ir pasirinkimui. Tik viena moteris nurodė, kad jos tėvai išvis neturėjo jokių lūkesčių jos atžvilgiu. Vakaruose atlikti tyrimai rodo, kad moterų suvoktas tėvų abejingumas jų pasirinkimams skatina poreikį įrodyti, kad jie gali būti sėkmingai įgyvendinti.
Taip pat skaitykite: Socializacijos procesas
Normatyvinis Spaudimas Rinktis Tėvų Profesiją
Kita vertus, kelios karjeros moterys pasakojo apie tai, kad tėvų tikslai ir lūkesčiai buvo susiję su jų sėkminga karjera, tačiau daugiausia perspektyvių studijų ir akademinių laimėjimų srityje. Tie lūkesčiai apsiribojo pačių tėvų profesine patirtimi, kadangi jie skatino rinktis tam tikrą specifinę, dažniausiai jų pačių profesiją. Beveik visos karjeros moterys medicinos srityje ir kelios žurnalistės pasakojo apie savo tėvų ir pažįstamų socialinį normatyvinį spaudimą rinktis tėvų profesiją ar bet kokį kitą profesinį kelią, kuris tėvams atrodė perspektyviausias. Šeimoje jos nesusidarė platesnio profesinių perspektyvų, galimybių ir alternatyvų paveikslo.
Kelios iš šių moterų paminėjo, kad tėvai labai griežtai jas auklėjo ir lėmė jų profesinio kelio pasirinkimą. Šie tėvų ir vaikų santykių aprašymai rodo, kad dauguma karjeros moterų ir jų tėvų santykiai buvo šilti, patys tėvai sudarė sąlygas savarankiškumui, padrąsino ir pastiprino kai kuriais atvejais ir nuosaikiai kontroliavo. Retrospektyviai tėvų griežtumas ir savarankiškumas buvo interpretuojamas pozityviai, kaip tam tikrų charakterio bruožų ugdymas, o šie bruožai vėliau palengvino karjeros kelią. Moterų laimingo vaikystės laikotarpio prisiminimai atitinka ir daugelio karjeros vyrų pasakojimus apie savo vaikystę ir šeimą, kurioje užaugo.
Problematiški Santykiai su Tėvais
Tik nedaugelis karjeros moterų papasakojo apie savo problemaiškus ir (arba) susvetimėjusius santykius su tėvais arba jų ankstyvą išėjimą iš tėvų namų dėl finansinės būtinybės remti namų ūkį. Motinos ir vaiko ryšio silpnumas galėjo sustiprinti moterų atsietos tapatybės formavimąsi ir, anot Hoffman, padidinti ankstyvosios patirties savarankiškai kovoti su socialiniais struktūriniais aplinkos stresais tikimybę. Šios patirtys, kaip manoma, yra labai reikšmingos moterų gebėjimui išlikti, nepriklausomybės ir pasitikėjimo savimi savybių ugdymui.
Kalbėdamos apie tėvų įtaką jų profesiniam pasirinkimui, kelios iš apklaustųjų karjeros moterų paminėjo jsavo artimą ryšį su tėvu.
Pirminės Socializacijos Teorijos
Socializacijos akademinė samprata susiformavo 19 a. pabaigoje. Istoriškai socializacijos procesas aiškinamas biologiniais, socialiniais veiksniais, aktyvaus veikėjo gebėjimu prisitaikyti. Pagal biologinių ir socialinių veiksnių poveikį asmens socializacijai skiriamos gyvenimo etapų, gyvenimo tarpsnių ir gyvenimo kelio socializacijos teorijos, kurių ištakos siejamos su psichologų S. Freudo (Austrija), J. Piaget (Šveicarija), E. Eriksono (Jungtinės Amerikos Valstijos), Jungtinių Amerikos Valstijų sociologų Ch. H. Cooley, G. H. Meado, T. Parsonso, P. Bergerio, kultūros antropologių M. Mead, R. Benedict, sociologų K. Mannheimo ir T. Luckmanno (Vokietija) veikalais.
- S. Freudo teorija: socializacija suprantama kaip biologiniu požiūriu nulemta ego struktūros kaita įvairiuose gyvenimo etapuose. Šią kaitą lemia brendimas.
- J. Piaget teorija: aptinkama socializacijos etapų samprata, bet nagrinėjamas raidos socialinis determinuotumas (socialinės sąveikos ir patirties vaidmuo) ir pabrėžiamas asmens, kaip aktyvaus veikėjo (veikiančio kognityviomis struktūromis), vaidmuo socializacijos procese.
- E. Eriksono teorija: plėtojo psichoanalitinę teoriją ir nagrinėjo ego, kaip socializacijai patiriančios struktūros, gyvenimo tarpsnius. Nuo vaikystės iki brandos ego dalyvauja skirtinguose socialinės sąveikos kontekstuose ir realizuoja skirtingas įvairiems raidos etapams keliamas užduotis.
- Ch. H. Cooley teorija: plėtojo asmens savimonės formavimosi teoriją ir vadinamojo veidrodinio Aš sąvoką.
- G. H. Meado teorija: nagrinėjami asmens savimonės sklaidos etapai. Parodoma, kad socializacija vyksta vaidybos ir žaidimo etapuose, vaidmenų priėmimo ir vaidmenų kūrimo procese, konstruojant apibendrinto kito vaidmens vaizdinius.
- M. Mead ir R. Benedict: nagrinėjo statuso pokyčius socializacijos procese. Vaikystės, paauglystės, suaugusio asmens statusai apibrėžia asmens, kaip kultūros atstovo, tapatybę ir nurodo vaidmenų pokyčius.
- K. Mannheimo teorija: veikaluose parodoma, kad kiekviena karta pasižymi savita socializacijos patirtimi ir apibūdinama kaip socialinis kontekstas asmens tapatumo analizei.
- T. Parsonso teorija: veikaluose socializacija nagrinėjama kaip socialinės sistemos išlikimo garantija, nes vykstant socialinei sąveikai iš kartos į kartą perduodamas žmonijos sukauptas patyrimas.
Socializacija Lietuvoje
S. Šalkauskis pateikė visuomenės auklėjimo strategiją, Antanas Maceina plėtojo tautinio auklėjimo teoriją. Socialinio ugdymo teorinius ir empirinius klausimus nagrinėjo J. Laužikas, L. Jovaiša. J. Vabalas‑Gudaitis ugdymą grindė sąveikos principu. B. Bitinas socializaciją tyrė per ugdymo filosofijos, J. Vaitkevičius - socialinės pedagogikos, J. V. Uzdila - vertybių teorijos ir dorovės ugdymo, Z. Bajoriūnas - familistikos prizmę. Tiriama skirtingo amžiaus vaikų socializacija, rizikos grupės.
tags: #seima #pirmine #socializacijos