Šiame straipsnyje remiamasi literatūrologo Kęstučio Urbos įžvalgomis apie vaikų literatūrą, teksto suvokimą ir naujausias tendencijas, aptartas 19-ojoje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje, kurios tema buvo „Skaitau Lietuvą - skaitau pasaulį“. Straipsnyje nagrinėjama, kokį pasaulį šiandien perskaito vaikas, atsivertęs lietuvių autorių knygas, kokią Lietuvą galima atrasti šiuolaikinių autorių kūryboje vaikams, kokios yra grožinės kūrybos vaikams tendencijos, kokios išlieka ilgaamžės tradicijos, koks yra šiandienis skaitytojas ir kaip ugdomas skaitymas.
Tolimasis pasaulis lietuvių vaikų literatūroje
Kęstutis Urba pastebi, kad tolimasis, platusis pasaulis lietuvių literatūroje vaikams niekada nebuvo gausiai ir dažnai vaizduojamas, išskyrus keletą pažintinių knygų. Iš grožinės literatūros jis mini Vilės Vėl apysaką „Parašyk man iš Afrikos“, kurioje vaizduota diplomatų šeima ir vaiko, blaškomo tarp tėvynės ir užsienio šalies, dvasinė situacija. Šiuolaikinėje, ypač paauglių, literatūroje herojai gyvena labai atviroje tikrovėje, pasaulyje be sienų, taigi nacionalinė erdvė kartais neatlieka didelio vaidmens. Pavyzdžiui, Rebekos Unos distopijoje „Atjunk“ vaizduojami technologijų supainioti, tiesioginio žmogiško bendravimo įgūdžius praradę jauni veikėjai. Ilonos Ežerinytės apysakoje „Sutikti eidą“ tolimasis pasaulis yra kažkur tarp planetų ir iš jo atsklinda gana stiprios, aiškios moralinės vertybės.
Lietuvos atspindžiai šiuolaikinėje vaikų literatūroje
Lietuvos pasaulis šiuolaikinėje vaikų literatūroje yra daug įvairiapusiškesnis. Vaikai gali skaityti apie mito laikų Lietuvą - Justino Žilinsko magiškojo realizmo, arba fantasy, knyga „Kaukas Gugis ir kerų karas“. Mitologinės būtybės įsiterpia į šiuolaikinės Lietuvos tikrovę Vytauto V. Landsbergio apysakoje „Iš gyvenimo laumių“. Taip pat svarbu, kad gražiai perleista folkloriškoji Stepo Zobarsko pasaka „Brolių ieškotoja“, nes šiuolaikiniams vaikams pažinti tautosakos motyvus ir stilistiką labai svarbu. Stulbinamai įtaigiai pateikti skaudūs Lietuvos istorijos fragmentai Jurgos Vilės ir Linos Itagaki knygoje „Sibiro haiku“, kurioje pasitelktas komikso žanras. Monika Vaicenavičienė stilingais piešiniais ir taupiu tekstu mažesniems skaitytojams pristato Joną Basanavičių. R. Una knygose apie Tomą seklį bando atgaivinti sovietmetį. Lietuvių kalbos komiškosios versmės atsiveria įtaigioje Aido Jurašiaus apysakoje-pasakoje „Pypas ir jo nutikimai“.
Socialinės temos ir kitos tendencijos
XXI amžiuje vaikų ir paauglių literatūroje sustiprėjo socialinės temos. Jos subtiliai pateiktos Neringos Vaitkutės apysakoje „Neišduosiu tavęs“, socialinių ir moralinių problemų itin gausu R. Unos romane „Šeštadienį, aštuntą valandą“. Kęstutis Urba atkreipia dėmesį, kad vaikų ir paauglių literatūroje nebėra draudžiamų temų ir problemų, nėra tabu. Iš teminių tendencijų jis mini stiprėjančią kito, kitokio temą, kurią diktuoja atsiveriančios sienos, būtinybė suvokti, pažinti ir priimti kitos rasės, kitokios patirties žmogų. Kaip šio motyvo variantą jis mini negalios, nepagydomos ligos vaizdavimą.
Raiškos požiūriu knygų vaikams pasaulyje itin reikšmingas tapo vizualumas. Plinta knygų be teksto tipai, vadinamieji vaizdų romanai ar apysakos (graphic novels), bežodės knygos (silent books). Itin ryškus vizualumo svarbos pavyzdys - minėta „Sibiro haiku“. Kita vertus, prie puikių paveikslėlių knygų jau esame pratę ir supratę, kad, tarkime, Lina Žutautė cikle apie Kakę Makę vaizdu pasako daugiau negu žodžiais. Ateina naujų, labai talentingų dailininkų - vis neatsidžiaugiame Aušros Kiudulaitės profesionalumu.
Taip pat skaitykite: K. Kuzmicko patirtis psichiatrijoje
Postmodernizmo apraiškos ir ilgaamžės tradicijos
Postmodernizmo pėdsaką galime įžvelgti labai pasikeitusioje pasakojimo struktūroje. Tradicinis epinis pasakojimas vaikų literatūroje jau nebėra vienintelis. Įsitvirtina įvairūs išpažintinio pasakojimo raiškos būdai (laiškai, dienoraščiai), pasakojimuose susilieja skirtingos laiko perspektyvos. Ypač svarbi tendencija - naujojoje literatūroje trinamos pagrindinių vaikų literatūros tipų (realizmo ir literatūrinės pasakos) ribos. Šią tendenciją vadiname tipų bei žanrų hibridinimu, arba kryžminimu.
Kalbant apie ilgaamžes tradicijas, skirtingais raidos tarpsniais vis kitaip grįžtama prie tautosakos šaltinių, ir tai įrodo, kad tos ilgaamžės tradicijos gyvos. Lietuvoje didelio populiarumo sulaukusi ir vis dar noriai skaitoma XIX a. pabaigos-XX a. pradžios realistinė, „mergaitiškoji“ proza. Taip pat ir Markas Twainas, Edmondo de Amicis bei kiti. Vadinasi, amžinai reikalingos aiškios ir tvirtos moralinės vertybės, nuostatos, pozityvus pradas, pagarba vyresniesiems ir apskritai žmogui, tikėjimas žmogiškumu.
Šiandienis skaitytojas ir skaitymo ugdymas
Šiandieniniai skaitytojai vaikai labai įvairūs: itin daug skaitantys ir visai neskaitantys. Skaitytojui vaikui ir paaugliui reikia pagalbos. Reikia padėti susirasti savo knygą ne nurodant privalomą perskaityti puslapių skaičių, bet užkrečiant savo, kaip skaitytojo, emocija. „Tik skaitytojas ugdo skaitytoją“, - teigia garsus anglų rašytojas ir skaitymo specialistas Aidanas Chambersas.
Pedagogai, būsimieji mokytojai itin menkai supažindinami arba visai nesupažindinami su vaikų ir paauglių literatura, nors tai turėtų būti mokytojo cenzo privalomoji dalis. Liūdna, kad naujoji literatūros programa bendrojo lavinimo mokykloje neprisideda prie skaitytojo ugdymo, greičiau atvirkščiai. „Savaiminiai“ skaitytojai visada ties ranką prie lengvesnės, paviršutiniškesnės knygos, kur pusę puslapio užima piešinys. Šiuolaikiniai skaitytojai labiausiai geba išskaityti lengvai atpažįstamus vaizdus, komiškus nuotykius ir situacijas. Tai turime žinoti, stengtis suprasti ir keisti, prijaukinti prie sudėtingesnių, subtilesnių kūrinių - ilgas ir nelengvas procesas.
Pirmasis ir svarbiausias skaitymo ugdytojas - tėvai. Šiais laikais egzistuoja tam tikras jaunų tėvų sluoksnis, kurie vaikams skaito nuo kūdikystės ir nuolat. Labai svarbu susirasti prasmingas, vertingas knygas. Skaityti savo vaikui išmokstama nesunkiai, intuityviai, nors tam tikro žinojimo, tam tikrų metodinių pagrindų taip pat reikia.
Taip pat skaitykite: Aktorių Kova su Depresija
Paveikslėlių knygų populiarumas ir "Laimė yra lapė"
Sparčiai populiarėja paveikslėlių knygos. Tai patvirtina Evelinos Daciūtės ir Aušros Kiudulaitės „Laimė yra lapė“, išrinkta Metų knyga vaikams. Kęstučiui Urbai tai byloja, kad „Laimė yra lapė“ - geros šiuolaikinės knygos vaikams pavyzdys. Knygos tekstas turi keletą suvokimo lygmenų, galimybių. Vieniems tai pasakojimas apie draugystę, kitiems - sudėtinga laimės filosofija. Dailininkė siužetą papildė gausybe detalių, dažniausiai komiškų, praturtino pasakojimo intonacinį lauką. Vaizdo ir teksto dialogas stulbinantis. Bet vertinamos ir kitokios knygos - netgi visiškai paprastos, su aiškia didaktine mintimi. Jeigu ta mintis pateikiama ne tiesmukai, ne primityviai, tokios knygos aktualios, svarbios ir visiškai mažiems klausytojams.
Vaikų literatūros konkursai ir "Švieskime vaikus" fondas
Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus" (steigėjai Andrius Mamontovas ir Ramūnas Karbauskis) paskelbė vaikų literatūros konkursą. Konkursui buvo pateikti 147 kūrinių rankraščiai, nemažai tekstų atsiųsta kartu su iliustracijomis. Konkurse dalyvavo apie 120 kūrėjų. Nustebino didelis konkurso dalyvių skaičius. Konkursas parodė, jog Lietuvoje yra daug norinčių rašyti, kurti vaikams. Tačiau vaikų literatūros kūrėjai neturi į ką kreiptis. Lietuvoje nebėra oficialių literatūrinių konsultantų, kurie sovietmečiu padrąsino ne vieną jauną rašytoją. Leidyklos neturi literatūrinių redaktorių, arba literatūros agentų, kurie analizuotų rankraščius, patartų, konsultuotų. Apskritai leidyklos nenoriai leidžiasi į kalbas su nežinomais autoriais, kartais tiesiog išsisukinėja, net neskaitę atsiųstų kūrinių.
Konkurso darbus vertino komisija, kurią sudarė Tarptautinės vaikų literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus ir Lietuvos rašytojų sąjungos atstovai. Komisijai tai yra neįkainojamas komfortas: skaitai ir vertini tik tekstą bei iliustracijas, nesi niekaip veikiamas garsios autoriaus pavardės.
Aiškia balsų persvara pirmoji vieta skirta Ramintai Baltrušytei už apysaką pasaką „Kalvėnų miesto paslaptis". Už reikšmingiausią debiutą (apysakaitę „Adelės dienoraštis. Ruduo") apdovanota Ramunė Savickytė. Birutė Mar sukūrė romantišką, poetišką apysaką „Gėlininkė". Trečiąją premiją teko skaidyti, didinti - ji atiteko dviem paveikslėlių knygoms: Salomėjos Pečiulytės ir Ievos Juknytės „Noriu šuniuko" ir Linos Mumgaudytės „Pono Čao diena". Taigi rašantys dailininkai tampa vis įprastesniu reiškiniu mūsų vaikų literatūroje. Beje, tai ir pasaulinė tendencija. Nors nuostatai nenumatė, buvo paskirta premija už brandžiausias iliustracijas, ji atiteko Ingai Dagilei už „Svajonių kalną".
Daugeliui kūrėjų būdingas labai inertiškas požiūris į vaikų literatūrą. Gana daug kiškučių, ežiukų, voveryčių. Reikšminga, jog kai kurie rašytojai gana profesionaliai į pagalbą telkiasi mito, sakmės pasaulį. Dar pakankamai gyvybinga nonsenso poetika. Literatūrinių pasakų pastebimai daugiau negu brandžios, bent kiek modernesnės realistinės prozos. Poezijos tekstų būta, bet naujų intonacijų komisija lyg ir neišgirdo, originalių vaizdinių neišvydo. Dažnas tekstas labai plepus, daugiasakis, negalvojama apie mažo vaiko kalbos, suvokimo ypatumus, sakiniai ilgi, neskaidrūs, neišvalyti.
Taip pat skaitykite: Psichologijos ir ekonomikos sąsajos
Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus", be paskelbtojo konkurso, įsipareigojo leisti geriausias lietuvių autorių knygas ir jas dovanoti vaikų bibliotekoms, darželiams, ligoninėms. Taip „Vaikų bibliotekėlės" pirmosiomis knygomis tapo penki Prano Mašioto tekstai, kuriuos paveikslėlių knygomis pavertė jauni dailininkai. Konkurso nugalėtojų knygos, jeigu autorės sutiks, taip pat bus išleistos „Vaikų bibliotekėlės" serijoje.
Labai džiugu, kad Mašiotas tapo tiltu į galbūt naują vaikų literatūros raidos tarpsnį: 2013 m. IBBY pastangomis buvo išleistas fundamentalus jo publicistikos, prisiminimų ir laiškų rinkinys, kuriame Mašiotą matome daug platesniame veiklų kontekste nei vien tik vaikų literatūros kūrėją ir pedagogą, tačiau puikiai suprantantį, kad jaunos, ką tik susikūrusios valstybės stiprėjimas priklauso nuo to, ką skaitys vaikai. Rinkinys vadinasi „Prano Mašioto šviesa" - simboliška, kad R. Karbauskio ir A. Mamontovo inicijuotas labdaros ir paramos fondas buvo pavadintas „Švieskime vaikus".
Fondo „Švieskime vaikus" paskelbto konkurso svarbą, ko gera, suvoksime po kelių metų ar net dešimtmečio. Ypač jeigu jis taps kasmečiu.