Įvadas
Martynas Mažvydas - išskirtinė asmenybė Lietuvos istorijoje, dažnai vadinamas lietuviškos raštijos pradininku. Jo darbai XVI amžiuje padėjo pamatus lietuviškai knygai ir kultūrai, o jo asmenybė įkvėpė knygnešius, kurie vėliau kovojo už lietuvišką žodį spaudos draudimo metais. Šiame straipsnyje panagrinėsime M. Mažvydo gyvenimą, veiklą ir jo indėlį į Lietuvos kultūrą.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Studijos
Martynas Mažvydas gimė apie 1510-1520 metus Vakarų Žemaitijoje, tikėtina, Švėkšnos, Žemaičių Naumiesčio ar Gardamo apylinkėse. Spėjama, kad M. Mažvydas galėjo būti kilęs iš smulkiųjų bajorų. Iki 1546 m. gyveno Vilniuje, kur 1541-1542 m. greičiausiai mokytojavo Abraomo Kulviečio įsteigtoje Vilniaus aukštesniojoje evangelikų mokykloje.
Būdamas įsitraukęs į Reformacijos judėjimą, Lietuvoje dėl to buvo persekiojamas. Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio kvietimu ir lėšomis 1546-1548 m. Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją. Jį baigęs įgijo menų bakalauro diplomą ir 1548 m. buvo įšventintas kunigu. Iki atvykdamas į Karaliaučių, be lietuvių, mokėjo lenkų, lotynų ir tikriausiai rusėnų kalbas, o Prūsijoje išmoko vokiečių kalbą.
Pirmosios Lietuviškos Knygos Gimimas
Dar studijų metais, Albrechto Brandenburgiečio lėšomis, M. Mažvydas parengė ir išleido pirmąją lietuvišką knygą - katekizmą „Catechismvsa prasty szadei“ (1547 m. Karaliaučiuje, išspausdintas Hanso Weinreicho spaustuvėje). Ši knyga, nors ir anoniminė, tapo lietuvių raštijos pradžia. Lietuviškos prakalbos 3-19 eilutėse akrostichu įrašytas M. Mažvydo vardas ir pavardė.
Katekizmo Turinys ir Struktūra
„Catechismvsa prasty szadei“ - tai originalių ir verstinių tekstų rinkinys, skirtas menkesnio išsilavinimo žmonėms ir vaikams. Knygą sudaro:
Taip pat skaitykite: Mažvydo biografija
- Lotyniškas ketureilis Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei.
- Karaliaučiaus universiteto rektoriaus Friedricho Staphylo lotyniška pratarmė „Malonės ir ramybės Lietuvos bažnyčių ganytojams ir tarnams“.
- M. Mažvydo eiliuota pasaulietinio pobūdžio lietuviška prakalba „Knygelės pačios byla lietuvinikump ir žemaičiump“.
- Trumpas elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“.
- 5 dalių evangelikų liuteronų katekizmas (verstiniai religiniai, socialiniai ir doroviniai pamokymai).
- 11 giesmių su gaidomis rinkinėlis „Pradestyse giesmes šventas“.
Katekizmas rengtas derinant du lenkiškų šaltinių vertimus: J. Seklucjano (1545 m.) ir J. Maleckio (1546 m.) katekizmus. Urėdų dalis buvo išversta iš lotyniško J. Willicho katekizmo (1542 m.). Elementorius rengtas pagal G. Sauromanno lotynišką elementorių (1529 m.). Giesmės verstos iš lenkų, lotynų ir vokiečių kalbų, viena jų, spėjama, originali. Giesmių melodijos užrašytos viduramžių tradicijos menzūrinėmis natomis.
Katekizmo Svarba
„Catechismvsa prasty szadei“ reikšmė Lietuvos kultūrai yra milžiniška. Tai ne tik pirmoji lietuviška knyga, bet ir pirmasis originalus eilėraštis lietuvių kalba bei pirmasis akrostichas lietuvių raštijoje. Knygos lietuviška prakalba turėjo universalių užmojų kreiptis į visus Lietuvos žmones ne tik Prūsijoje, bet ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Kunigystė Ragainėje ir Tolesnė Veikla
1549 m. kovo 18 d. M. Mažvydas buvo paskirtas Ragainės lietuviškos parapijos klebonu. Vedė buvusio Ragainės kunigo dukterį Benigną Lauterstern. Išlikę 13 lotynų kalba 1548-1561 m. rašytų M. Mažvydo laiškų, iš kurių 11 parašyti jam kunigaujant Ragainėje, 12 iš jų adresuoti Albrechtui Brandenburgiečiui. Juose M. Mažvydas išsamiai aprašė parapijos religinę padėtį, menką lietuvių religinį išprusimą ir savo pastangas skatinti juos lankyti bažnyčią bei supažindinti su krikščionybės tiesomis.
M. Mažvydas buvo sukaupęs vieną pirmųjų žinomų privačių XVI a. bibliotekų, iš kurios iki XXI a. išliko tik nedaugelis knygų.
Kiti M. Mažvydo Darbai
Be katekizmo, M. Mažvydas parengė ir išleido:
Taip pat skaitykite: Mažvydo veikla ir indėlis
- „Giesmė šv. Ambraziejaus bei šv. Augustino“ (1549 m.) - 3 velykinių giesmių su gaidomis rinkinėlis, išleistas su dedikacija Ragainės apskrities viršininkui S. Perbantui.
- Pirmasis lietuviškas giesmynas „Giesmės chrikščioniškas“ (išleista dalis 1 1566 m., dalis 2 1570 m.). Giesmyną baigė rengti B. Vilentas ir išleido 2 knygomis. Pateikta apie 80 giesmių ir 30 biblinių psalmių bei kitų smulkesnių liturginių tekstų. Giesmes rengė daug žmonių, vertėjais arba autoriais giesmyne nurodyti 12 žmonių. Giesmės ir psalmės verstos iš lotynų, vokiečių ir lenkų kalbų, nedidelė jų dalis originalios.
- Po M. Mažvydo mirties liko parengtas rankraštinis veikalas Eucharistijos sakramento tema, jį savo „Enchiridione“ (1575 m.) paskelbė B. Vilentas, taip pat pirmasis lietuviškas maldynėlis su maldos „Tėve mūsų“ aiškinimu, kurį paskelbė J. Bretkūnas („Parafrazis“ 1589 m.).
M. Mažvydo Atminimo Įamžinimas
Lietuva pagerbė M. Mažvydo atminimą įvairiais būdais:
- 1979 m. prie Birštono bibliotekos pastatytas M. Mažvydo paminklas (skulptorius V. Žuklys).
- 1979 m. M. Mažvydo vardu pavadinta viena iš Tian Šanio kalnų (Kirgizijoje) viršukalnių.
- 1988 m. M. Mažvydo vardu pavadinta Lietuvos nacionalinė biblioteka Vilniuje.
- 1997 m. joje atidengtas M. Mažvydo paminklas (skulptorius G. Jokūbonis).
- 1997 m. pastatytas paminklas Klaipėdoje (skulptorius R. Midvikis, architektas V. Mazurkevičius).
M. Mažvydas ir Knygnešystės Pradžia
Nors pats M. Mažvydas gyveno gerokai anksčiau nei knygnešystės laikotarpis (1864-1904 m.), jo veikla padėjo pamatus lietuviškai knygai, kuri vėliau tapo tautinės savimonės išsaugojimo įrankiu. M. Mažvydo katekizmas įrodė, kad lietuvių kalba gali būti naudojama ne tik buityje, bet ir religinėje bei kultūrinėje sferose.
Knygnešiai, rizikuodami savo laisve ir gyvybe, platino lietuviškas knygas spaudos draudimo metais. Jų veikla buvo masinė rezistencija prieš Rusijos imperijos antilietuvišką politiką. Knygnešiai suprato, kad lietuviškas žodis yra gyvybiškai svarbus tautos išlikimui. Kaip rašytoja Virgina Šukytė (Virginija Genienė) teigia savo knygoje "Pilkieji didvyriai. Slaptos ir pavojingos knygnešių kelionės", knygnešystės fenomenas nepakankamai nušviestas ir neįvertintas.
Knygnešystės Svarba
Knygnešystė buvo unikalus reiškinys, parodęs lietuvių tautos stiprybę ir pasiryžimą išsaugoti savo kalbą ir kultūrą. Tai buvo ne tik knygų platinimas, bet ir švietimo, kultūros ir tautinės savimonės puoselėjimas. Knygnešiai, dažnai vadinami "pilkaisiais didvyriais", įrodė, kad net ir sunkiausiomis sąlygomis galima pasipriešinti priespaudai ir išsaugoti savo identitetą.
Taip pat skaitykite: Autizmo Supratimo Diena Bibliotekoje