Šiame straipsnyje apžvelgiamos knygos, analizuojančios žmogaus elgesį įvairiais aspektais - nuo neurobiologinių veiksnių iki socialinių ir psichologinių modelių. Knygos padeda suprasti, kodėl elgiamės vienaip ar kitaip, ir kaip galime keisti savo elgesį, kad pasiektume geresnės savijautos ir sėkmės.
Elgesio mechanizmų aiškinimas Roberto Sapolsky knygoje „Elgesys“
Žymus neurobiologas ir primatologas Robertas Sapolsky išsamiai analizuoja, kokie veiksniai lemia mūsų elgesį knygoje „Elgesys“. Kas dėjosi mūsų smegenyse tą akimirką, kai vienaip ar kitaip pasielgėme? Gal nervų sistemą sudirgino vaizdas, garsas ar kvapas? O gal čia kalti hormonai? Kokią reikšmę turi paauglystės, vaikystės, ankstyvosios raidos patirtys ir genetinės ypatybės? Ši knyga - įspūdinga mokslo apie žmogaus elgesį sintezė. Prof. dr. teigimu, „Tai puikus elgesio mechanizmų aiškinimas skirtingų lygmenų derinimu - nuo išoriškai stebimo elgesio sanklodos iki nervinių ir molekulinių jo mechanizmų. Kitas knygoje pristatomų aiškinimų ypatumas: prieiga prie reiškinių esmės grįsta poelgio kilmės laiko skale. Pirmieji skyriai taip ir pradedami: kas vyksta organizme tam tikro poelgio metu, likus sekundei, kelioms sekundėms, valandoms, dienoms ar net metams iki jo.“ Perskaitę Roberto Sapolsky knygą „Elgesys" niekada nebesistebėsite savo pačių blogo elgesio amplitude. Visi turime vienodas galimybes pasiduoti nesąmoningoms išankstinėms nuostatoms, vaikystėje patirtoms traumoms ir tuo pakenkti artimiesiems. Taip pat visi galime suformuoti „saviškių" gentis, kurios „svetimus" vertins kaip menkesnius.
Kilmės žaizdų įtaka elgesiui pagal Vienną Pharaon
Vienna Pharaon knygoje nagrinėja, kaip neišgydytas kilmės skausmas (arba žaizdos) pasireiškia suaugusių elgesyje ir gyvenimo būdo modeliuose: nuo darbinių konfliktų iki tarpasmeninių, romantinių santykių. Šios kilmės žaizdos mums trukdo kurti visavertį vidinį emocinį pasaulį bei saugią aplinką. Pasak autorės, natūralu, kad dauguma žalingų ir varginančių mūsų elgesio modelių yra kilę iš vaikystėje patirto skausmo. Vargu, ar pasaulyje rastume žmogų, neturintį traumuojančių, iš kartos į kartą perduotų patirčių. Taikydama integracinės šeimos sistemos terapijos praktiką ir psichodinaminės teorijos žinias, V. Pharaon nagrinėja penkias dažniausiai pasitaikančias kilmės žaizdas ir ilgalaikius destruktyvius modelius, kuriuos tie skausmingi išgyvenimai sukelia grasindami mūsų gyvenimo kokybei. Autorė skaitytojams suformuoja užduotį - išmokti įvardyti, atpažinti, pripažinti ir pajusti poveikį, kurį mums padarė šeima bei pasitelkiant šią informaciją įgyvendinti naudingus ir ilgalaikius pokyčius, padėsiančius atsisakyti romantizuoto ar smerkiančio požiūrio į šeimos sukeltą skausmą. Užduočiai įvykdyti V. Pharaon knygoje pateikia veiksmingų praktinio gydymo įrankių - patarimų, užduočių ir meditacijų - paskatinančių žengti pirmuosius žingsnius išgijimo ir savęs atradimo keliu.
Unikalus požiūris į autizmą Barry’io M. Prizant’o knygoje „Unikalus žmogus“
Psichiatras Barry’is M. Prizant’as, padedamas žurnalisto Tom’o Fields’o-Meyer’io, knygoje „Unikalus žmogus: kitoks požiūris į autizmą“ pristato filosofiją, kad autizmas nėra liga, tai kitokio žmogaus ypatybė. Autizmo sutrikimą turintys vaikai ir suaugusieji, kaip ir visi žmonės, pereina kelis raidos etapus, tik savaip, kiek kitaip nei dauguma. Norint jiems padėti, nereikia jų „taisyti“, o paprasčiausiai bandyti juos suprasti ir tik tada keisti save - savo įsitikinimus ir požiūrį. „Unikalus žmogus“ - tai gydytojo Barry’io M. Prizant’o gyvenimo darbas. Per 4 dešimtmečius jis padėjo tūkstančiams šeimų, kurioms teko susidurti su autizmu, ir kartu reikšmingai prisidėjo prie autizmą nagrinėjančių mokslinių tyrimų veiksmingumo. B. M. Prizant’o knygoje, kupinoje įdomių pavyzdžių iš jo kasdienio darbo, siekiama parodyti, kaip mylėti, suprasti ir palaikyti autizmo spektro sutrikimų turinčius žmones, kurie gyvena su mumis ar greta mūsų.
Perfekcionizmo privalumai ir trūkumai Katherine Morgan Schafler knygoje
Psichoterapeutė Katherine Morgan Schafler knygoje pateikia naują, netikėtą ir išteisinantį požiūrį į perfekcionizmą. Knygoje gausu tikrų istorijų ir pavyzdžių, pagal kuriuos perfekcionizmas skirstomas į penkis tipus ir paaiškinama, kas būdinga kiekvienam iš jų. Suprantamai, empatiškai ir su humoru parašyta knyga yra tarsi laimės receptas, pateikiamas vienos geriausių šių laikų psichoterapeučių. Knygoje atsakoma į klausimus: kaip padaryti perfekcionizmą savo sąjungininku, o ne priešu? Kaip priimti savo perfekcionizmą ir įžvelgti jo privalumus? Kaip siekti didelių tikslų nedvejojant, nesikankinant ir nebaudžiant savęs? Kaip nutildyti vidinį kritiką ir pripažinti savo tikruosius talentus? Liz Fosslien, knygų „Septynios didžiosios emocijos“, „Emocijos: kaip jos lemia mūsų sėkmes ir nesėkmes“ autorė, teigia: „Lengvai suprantamas ir veikti skatinantis vadovas, kaip siekti didelių tikslų nedvejojant, nesikankinant ir nebaudžiant savęs. Privaloma knyga visiems išsišokėliams su didelėmis ambicijomis, kuriems, beje, nepakenktų ir šiek tiek daugiau užuojautos sau.“
Taip pat skaitykite: Verslo knygų apžvalga
Manifestavimo galia Roxie Nafousi knygoje
Roxie Nafousi knygoje susilieja mokslas ir išmintis, yra saviugdos praktika, padėsianti jums siekti tikslų, ugdytis meilę sau ir gyventi geriausią gyvenimą, kokį tik galite. Ši knyga skirta visiems, norintiems tapti savo gyvenimo šeimininkais. Įvykdę vos septynis nesudėtingus žingsnius, perprasite manifestavimo meną ir galėsite kurtis tokį gyvenimą, apie kokį svajojate. Nesvarbu, ko norite - pritraukti savo antrąją pusę, susirasti tobulą darbą, nusipirkti namą, kurio visada norėjote, ar tiesiog atrasti daugiau vidinės ramybės ir pasitikėjimo savimi, - manifesuodami išmokysite tai pasiekti. Septyni žingsniai: 1. Aiškiai suformuluokite savo viziją. 2. Atsikratykite baimių ir abejonių. 3. Priderinkite savo elgesį. 4. Įveikite visatos siunčiamus išbandymus. 5. Priimkite dėkingumą be išlygų. 6. Pavydą paverskite įkvėpimu. 7. Pasitikėkite visata.
Viešojo kalbėjimo įgūdžių lavinimas su Neringa Bliūdžiūte
Neringos Bliūdžiūtės knyga - tai knyga apie gerą kalbėjimą. Tokį, kuris padeda pasiekti savo tikslų. Tai knyga, griaunanti mitą, kad viešasis kalbėjimas aktualus tik politikams ir lemtas vos keliems laimingiesiems. Nėra magijos ir išrinktųjų, yra tik kryptingai skiriamas dėmesys ir darbas. Kalbėjimas - labiau matematika nei mistika. Ši knyga pateiks aiškius kriterijus, svarbius rengiant savo pristatymą ar kalbą, padės jausti tvirtą pagrindą po kojomis ir kalbėti įtaigiau. Tiek svečiuose, tiek susitikime, tiek seminare. Nes gerai kalbėti gali visi. Reikia tik ruoštis. Knygoje aptariami esminiai geros kalbos elementai, patarimai, kaip ruoštis kalbai, - nuo geros pradžios iki efektingos pabaigos, savipagalba keliaujant keliaujant į susitikimą ar lipant į sceną sakyti kalbos, žinomų žmonių patirtys jaukinantis viešąjį kalbėjimą.
Streso įveikimas su Aditi Nerurkar
Dr. Aditi Nerurkar, Harvardo universiteto profesorė, lektorė, pranešėja ir ekspertė, siūlo naują požiūrį į stresą. Daktarė rekomenduoja permąstyti savo santykį su šia apsaugine organizmo reakcija ir su nesveiku stresu bei perdegimu kovoti pasitelkus penkis paprastus, bet galingus būdus. Medicinos mokslų daktarė Aditi Nerurkar nepritaria visuomenėje vyraujančiam požiūriui stresą sieti vien tik su blogiu. Pasak jos, stresas yra natūrali, sveika ir reikalinga organizmo reakcija, padedanti mums susidoroti su gyvenimo iššūkiais. Problemos prasideda tada, kai stresas tampa nevaldomas ir perauga į perdegimą, nuovargį ar miego sutrikimus. Šioje knygoje daktarė siūlo penkis paprastus, mokslu pagrįstus būdus, padėsiančius suvaldyti stresą ir susigrąžinti dvasinę pusiausvyrą. Remdamasi keliolikos metų patirtimi, A. Nerurkar atskleidžia, kodėl mūsų nuolatinis siekis būti „nenugalimiems“ didiną stresą ir kenkia tiek smegenims, tiek visam kūnui. Daktarė pateikia ne tik penkis jau minėtus streso valdymo būdus, bet ir efektyvias, praktikoje patvirtintas technikas, kurios padės pakeisti santykį su stresu, susigrąžinti dvasinę ir biologinę pusiausvyrą ir pajusti vidinę ramybę. Eve Rodsky, knygų „Fair Play“, „Find Your Unicorn Space“ autorė, teigia: „5 būdai įveikti stresą“ - įtraukianti knyga nuo pradžios iki pabaigos. Joje ne tik atsakome į klausimus apie stresą ir perdegimą, bet ir pateikiama efektyvių strategijų, kaip su tuo kovoti.“
Sėkmės formulės pagal Gediminą Navaitį
Gedimino Navaičio knyga gali tapti jūsų sėkmės įrankiu, suteikti daugiau, nei tikitės. Tai tarsi šiltas pokalbis su patyrusiu psichologu, kuris dosniai dalijasi ilgamete patirtimi, suteikia žinių ir galią. Knyga „Sėkmės formulės“ siūlo itin praktiškus, greitus ir lengvai pritaikomus sprendimus. Įtraukianti, žaisminga ir lengvai skaitoma knyga, parašyta remiantis ilgamete autoriaus mokymų ir konsultacijų patirtimi, skaitytojui pagelbės dorotis su dažniausiai ramybės neduodančiais rebusais: stresu ir jo (su)valdymu, perdegimu, naudingų įpročių, darnių santykių su partneriu ir aplinkiniais, sėkmės ir komfortiškos aplinkos darbe kūrimu ir t. t. Pagardinta gausybe pavyzdžių, eksperimentų, komentarų, testų ir netgi juokelių. Knygoje teigiama, kad gyvenimas vientisas. Stresą ir priklausomybes valdantis, savimi pasitikintis žmogus padaro karjerą, yra mylimas ir džiaugiasi sėkme bei laime. Profesorius Gediminas Navaitis teigia: „Tai, ką skaitėte šioje knygoje, reikėtų iškart pamiršti, o knygą atiduoti priešui, jei svetimas problemas nuolat suvokiate kaip savo, jei nuo vaikystės įdomiau nagrinėti savo jausmus, nei juos išgyventi, jei neįsivaizduojate, kuo dar, be psichologijos, galėtumėte užpildyti savo laisvalaikį.“
Kultūros įtaka žmogaus elgesiui Sigmundo Freudo knygoje „Nerimastis kultūroje“
Sigmundas Freudas (Zigmundas Froidas, 1856-1939) - austrų psichiatras, kultūros teoretikas, religijos kritikas ir psichoanalizės pradininkas, laikomas vienu įtakingiausių 20 a. mąstytojų. „Nerimastis kultūroje“ pristato ir detalizuoja agresijos kilmę, kaltę, kančias, kylančias apribojus asmeninius laimės siekius, įtampas tarp individo ir visuomenės; kalba apie žmogaus ir kultūros santykį antropologiniu bei ontologiniu požiūriu, o kultūrą interpretuoja kaip natūralių potraukių - gyvybinių ir destruktyvių - ribą. Sigmund Freud teigia: „Žmogus nėra švelni būtybė, kuriai tereikia meilės ir kuri geriausiu atveju ginasi tik užpulta - prie potraukių, kuriais jis apdovanotas, privalome priskirti ir nemažą dalį polinkio į agresiją <…> Žmogus žmogui vilkas; kas, stojęs akistaton su savo gyvenimo ir visos istorijos patirtimi, drįs tai užginčyti?“ Įvado autorius Audrius Račkauskas rašo: „Visuomenės rišlumui išlaikyti neužtenka žmonių poreikio bendradarbiauti ir seksualinių potraukių, skatinančių juos jungtis į šeimas bei didesnes bendruomenes. Jį nuolat ardo atviri arba užmaskuoti agresijos proveržiai. Kultūra netgi kažkuria prasme pasisavina seksualinio geismo energiją, kad, ją perdirbusi ir sušvelninusi, nauja meilės forma susietų į bendruomenę individus, kurie vienas kito atžvilgiu pirmapradiškai yra piktavaliai ir smurtingi. Dabar kultūros funkcija slopinti prigimtinius žmonių potraukius pasirodo kaip pozityvi galia, sauganti vienus individus nuo nežabotos kitų prievartos, išnaudojimo, savivalės ir kitokių agresijos formų, kurios primygtinai reikalauja būti patenkintos taip pat, kaip ir seksualiniai potraukiai.“
Taip pat skaitykite: Įdomiausios knygos apie psichologiją
Kritinio mąstymo svarba Tracy King knygoje
Knygoje „Kritinis mąstymas“ Tracy King rašo aktualia kritinio mąstymo tema. Gausiame informacijos sraute svarbu turėti savo nuomonę, gebėti atsirinkti teisingą ir patikrintą informaciją. Kritinio mąstymo stokojantys žmonės negeba atskirti pramanų nuo faktų, todėl jie linkę patikėti sąmokslo teorijomis ir melu, ieškoti atramos ir prieglobsčio įvairiose religinėse bendruomenėse, gaujose ar abejotinos vertės savigalbos knygose. Autorė stengiasi įtikinti skaitytoją, kad, nepaisant destrukcinės aplinkos, kurioje teko augti, rūpinantis savimi ir savo psichologine sveikata, galima susikurti geresnį ir saugesnį gyvenimą. Autorė, rašydama apie savo spalvingą, kartais ir tragiškų įvykių kupiną gyvenimą, nori pabrėžti, koks svarbus yra kritinis mąstymas, mokslo ir žinių galia, gebėjimas analizuoti pasaulį.
Proto ir kūno ryšys Gaboro Maté knygoje „Kai kūnas sako ne“
Knygoje „Kai kūnas sako ne“ Gaboras Maté, remdamasis išsamiais moksliniais tyrimais, atsako į klausimus apie proto ir kūno ryšį. Tai išsami ir novatoriška proto bei kūno santykio analizė, atskleidžianti streso įtaką žmogaus organizmui, streso vaidmenį sudėtingų ligų - vėžio, artrito, diabeto, išsėtinės sklerozės - vystymęsi, ir, svarbiausia, pristatanti, ką reikėtų daryti, norint tokių ligų išvengti ar kaip sėkmingai nuo jų pasveikti. „Kai kūnas sako ne“ - labai reikalingas praktinis vadovas, skirtas ir pacientams, ir gydytojams.
Socialinių istorijų svarba ugdant tinkamą elgesį
Knyga „Socialinės istorijos. Emocijos ir netinkamas elgesys“ yra trečioji iš keturių knygų serijos („Socialinės istorijos. Mokykla“, „Socialinės istorijos. Bendravimas“ ir „Socialinės istorijos. Ši knygų serija bus naudinga 2 - 11m. vaikams, mokant juos tinkamai pasielgti įvairiose įtampos situacijose. Žaismingai ir nuosekliai pateikiami įtampą keliančių situacijų, pasireiškiančių intensyviam nerimui, baimei, pykčiui, liūdesiui arba netinkamo elgesio (šaukimo, keikimosi, daiktų mėtymo, kandžiojimosi, spjaudymosi, grumtynių, savęs žalojimo) įveikos algoritmai, aptariamos elgesio priežastys ir pasekmės, galimi sunkumai ir pagalba. Naujiems socialiniams įgūdžiams įtvirtinti pateikiami paruošti užduočių lapai bei veiklos, žaidimai panaudojant rinkinyje esančias korteles. Kiekvieno socialinio įgūdžio vaikas mokysis pažingsniui, žaidybinėse veiklose.
Paauglių socialiniai burbulai ir chebros
Paauglystė yra pokyčių metas. Keičiasi kūnas, smegenys, socialinės grupės ir elgesys. Fiziškai, emociškai ir psichologiškai vaikas atsiskiria nuo savo tėvų, veikiamas hormonų, matydamas visus užklupusius pokyčius jis sutrinka. Be to, nenori pripažinti, kad norėtų pasikalbėti su tėvais ir sužinoti atsakymus į rūpimus klausimus. Paaugliai vis dažniau leidžia laiką su draugais, todėl kinta ir jų identitetas. Vaikas tarsi atsitraukia nuo tėvų ir prisiriša prie draugų. Maždaug apie devintus metus jis ima suprasti, kuo yra panašus į kitus ir kuo skiriasi, bei pradeda norėti atrasti ir apibrėžti save. Būtent tuo metu, kai vyksta fiziniai, emociniai bei psichologiniai pokyčiai, dažnai ir susiformuoja chebros. Chebra leidžia paaugliui atrasti savo nišą ir pajusti saugumą erdvėje, kurioje jis gali savęs ieškoti ir gerai jaustis. Be to, penktoje, šeštoje ir vyresnėse klasėse vaikams nepaprastai svarbus priklausymo jausmas, kurį jie pajunta savo draugų grupėse. Tačiau tos paauglių grupės turi ir neigiamą pusę, nes jos nebūtinai priima kitus, kartais jose pasireiškia socialinis agresyvumas ir nemandagus, nedraugiškas elgesys. Tačiau jei chebra yra gera, priklausydamas jai vaikas atranda savo identitetą ir išmoksta bendrauti su kitais. Kadangi draugai ir socialinės grupės tampa ypač svarbios pagrindinėje mokykloje, tai ir tos chebros reikalingos. Dažnai manome, kad chebra - tai populiarių vaikų grupė, tačiau nebūtinai. Jų būna pačių įvairiausių, gana dažnai labiausiai kontroliuojančios ir destruktyvios yra pačios nepastebimiausios.
Patyčios ir kibernetinės patyčios paauglių tarpe
Netinkamas elgesys gali peraugti į patyčias - tai yra tam tikras besikartojantis elgesys, kai viena pusė turi daugiau galios nei kita. Tad jeigu matote arba įtariate, kad jūsų vaikas patiria tokį spaudimą, turėtumėte išsiaiškinti, su kuo jūsų vaikas draugauja. Tyrimai rodo, kad vaikai patys negali atsitraukti ir reflektuoti. Kartais jiems atrodo, kad jūs nelabai suprantate, ką šnekate, arba net piktybiškai ir nepriimtinai elgiatės, tačiau nepamirškite, kad turite ginti vaiko interesus ir jį apsaugoti. Atkreipkite dėmesį, kad chebroje vaikai jaučiasi saugūs, todėl kai kurie paaugliai jaučiasi galintys elgtis netinkamai, pavyzdžiui, skleisti apkalbas, prasivardžiuoti, pasišaipyti arba net pradėti tyčiotis. Šiandien aktuali tema yra kibernetinės patyčios. Kibernetinės patyčios - tai bjaurūs komentarai, pasikartojantys ir sekantys paauglį visur, kur tik jis lankosi, galintys jį pasiekti įvairiose platformose bet kuriuo metu. Socialiniuose tinkluose paaugliai stebi vieni kitus ir mato, ką kiti mėgsta, kuo dalinasi - tai irgi prisideda prie statuso auginimo arba, pavyzdžiui, mažėjančio populiarumo tarp bendraamžių. Tokioje kontroliuojamoje erdvėje iš pradžių tarsi jaučiamasi saugiai, tačiau galiausiai pritrūksta nuoširdaus bendravimo, nes paaugliams rūpi, kas vyksta socialiniuose tinkluose ir realiame gyvenime - kur, kas, ką, kam pasakė. Jie taip susikoncentruoja į grupės dinamiką, kad nebeturi laiko nuoširdiems pokalbiams, draugystėms, nes beveik visą energiją iššvaisto susitartų ar numanomų taisyklių laikymuisi. Tai gali trukdyti atrasti save, menkinti savivertę, vaikas gali pradėti nerimauti, nebežinoti, ko nori, kaip elgtis. Baimė suklysti ir būti išmestam tampa labai didelė.
Taip pat skaitykite: Knygos ir teisės aktai neįgaliesiems
Mitai apie patyčias paauglystėje
Apie patyčias paauglystėje verta kalbėti ir siekiant aptarti mitus. Dažniausiai pasitaikantys mitai, aprašyti 2011 m. D. Olweuso patyčių prevencijos programoje:
- 1 MITAS: Paaugliai konfliktus turi spręsti savarankiškai. Patyčios tikrai nėra konfliktas, kurį paaugliai gali išspręsti savarankiškai, nes jie išgyvena ir patiria kompleksines socialines problemas ir dar neturi tinkamų socialinių gebėjimų, galinčių padėti jas išspręsti. Jie susiduria su skausmingomis dilemomis, todėl reikia suaugusiųjų pagalbos - proaktyvios pagalbos ir reakcijos. Tad suaugusieji turėtų ne atsitraukti, o įsikišti ir aiškiai pasakyti, kad jiems rūpi jaunų žmonių tarpusavio santykiai. Turime pagirti ir drąsinti tinkamą paauglių elgesį ir pasirinkimus, nesusikoncentruoti tik į tai, kas netinkama, nes paaugliai mokosi iš mūsų pavyzdžio. Turime juos išklausyti, nes tik tada jie mums (galbūt!) pasipasakos. Ir mokykloje, ir namuose reikėtų skirti laiko ir nebijoti aptarti, kokie galėtų būti socialinių problemų sprendimai. Kaip jau esu minėjusi, tyrimai rodo, kad vos 15 min. nedalomo dėmesio, kai mes išklausome vaikus ir su jais kasdien pasikalbame, daro stebuklus, nes vaikai (nesvarbu, kokio amžiaus) laukia tėvų patarimo, ypač kai kalbame apie sunkius pasirinkimus ir sprendimus. Paaugliai turėtų žinoti, kad iškilus problemai gali kreiptis į suaugusį žmogų mokykloje ar namuose. Reikia turėti omenyje, kad pagrindinės mokyklos ir gimnazijos moksleiviai, patirdami patyčias, pasipasakoja rečiau nei pradinukai, nes jiems yra gėda. Todėl įtardami, kad vaikas patiria patyčias arba pats dalyvauja patyčiose, turime stebėti jų elgesį ir patys juos kalbinti.
- 2 MITAS: Gimnazijoje vaikai jau moka puoselėti draugystes. Dažnai teigiama, kad gimnazijoje moksleiviai jau turėtų gebėti susidraugauti ir puoselėti draugystes. Vėlyvojoje paauglystėje jaunuoliai vertina draugystes, kurios yra grindžiamos bendrais interesais ir vertybėmis, tačiau net ir ilgalaikės draugystės gali iširti, kadangi vaikai bando kurti naujus santykius kitu pagrindu. Tad mes turime jiems padėti tuos santykius kurti. Visų pirma, galime padėti plėsti jų emocinį žodyną, kad jie galėtų išreikšti savo jausmus ir juos įvardinti, taip pat mokyti, kaip priimti komplimentus, kaip tinkamai reaguoti į kritiką, kuo skiriasi pažįstamas nuo draugo, kaip brėžti ribas, pasakyti „ne“, kaip elgtis pagarbiai, kokios būna pasekmės netinkamai suvaldžius konfliktą, kaip elgtis ir kaip susitaikyti, jeigu natūraliai išyra iki šiol puoselėta draugystė.
- 3 MITAS: Darbas grupėse išmoko vaikus sėkmingai bendradarbiauti. Dažnai teigiama, kad grupinis darbas moko jaunus žmones tinkamai ir sėkmingai dirbti su kitais. Apskritai gebėjimas dirbti su kitais ir bendradarbiauti yra svarbus įgūdis ir, nors darbas grupėse to šiek tiek moko suteikdamas galimybę bendradarbiauti, kartais net patys geriausi mokiniai tose situacijose neatsiskleidžia. Todėl mes, suaugusieji, vis dėlto turime vaikus mokyti, kaip tinkamai bendradarbiauti. Tad itin svarbios susipažinimo veiklos, kurių metu mokiniai sužino apie bendrus pomėgius, atranda panašumų. Jeigu projektą reikia atlikti po pamokų arba už mokyklos ribų, reikia pasirūpinti, kad jie turėtų vieni kitų kontaktus. Svarbu išmokyti, kaip galima draugiškai spręsti konfliktus, kaip pasidalinti pripažinimą ir įvertinimą. Mokytojai taip pat turi stebėti, kad neatsirastų socialinės hierarchijos, kad būtų pastebėtos visų stiprybės ir procesas būtų demokratiškas.
- 4 MITAS: Tam tikros temos yra tabu. Turime suprasti, kad itin svarbu su paaugliu galėti pasikalbėti visomis temomis. Priešingu atveju tam tikri įsivaizdavimai ir stereotipai gali paskatinti itin aštrias patyčias, galinčias peraugti į emocinę traumą, suicidines mintis ar net bandymą žudytis. Todėl su savo paaugliais turime kalbėti apie stereotipus, išankstines nuostatas, privilegijas, apie tai, kaip elgiamės virtualiojoje erdvėje, kas yra saugumas ir kaip jis užtikrinamas. Paaugliams būtina savo aplinkoje turėti suaugusiųjų, kuriais jie pasitikėtų ir su kuriais galėtų pasikalbėti sudėtingomis temomis.
- 5 MITAS: Intervencija atima daug mokymosi laiko. Mokytojai dažnai teigia, kad neturi kada koncentruotis į bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžių ugdymą, patyčių prevenciją, nes turi „išeiti“ programą. Taip, tam reikia pasiruošti, reikia skirti laiko diskusijai, tačiau į šias diskusijas reikėtų žiūrėti kaip į integruotą ugdymo dalį, o ne į papildomą mokytojams primestą veiklą. Įdomu tai, kad ir D. Olweusas savo patyčių prevencijos programoje mini, jog dažnai, ypač gimnazijoje, mokiniai įvardija, kad patyčios vyksta net klasėje esant mokytojui. Negalime numoti į tai ranka, nes išnaikinę netinkamas elgesio apraiškas bei patyčias turėsime daugiau laiko mokymui ir geriems santykiams susikurti. Mokytojai yra patys svarbiausi, tačiau galima pasikviesti mokyklos psichologą, socialinį pedagogą ir kitus specialistus. Dažnai manoma, kad būtent jie yra atsakingi už šias programas, tačiau vis dėlto atsakingiausi yra mokytojai, o minėti žmonės jiems gali tik padėti. Jeigu bendradarbiaujate su kokia nors visuomenine šią problemą sprendžiančia organizacija, pasikvieskite į m…