Kognityvinė Mokymosi Teorija: Kas Tai?

Mokymasis yra nuolatinis elgesio arba fizinės ir psichinės veiklos pakitimas, kuris nėra tiesiogiai susijęs su įgimtomis fiziologinėmis reakcijomis. Tai procesas, kuris vyksta dėl ankstesnės patirties ir veiklos. Šiame straipsnyje išnagrinėsime kognityvinę mokymosi teoriją, apibrėždami jos pagrindinius principus, aptarsime įvairių autorių indėlį ir panagrinėsime praktinį pritaikymą. Kognityvinė mokymosi teorija yra svarbi švietimo, psichologijos ir kitose srityse, siekiant geriau suprasti, kaip žmonės įgyja žinių ir įgūdžių.

Mokymosi Pagrindai

Norint suprasti mokymosi procesą, svarbu atsižvelgti į keletą pagrindinių aspektų:

• Elgesio pakitimai: Mokymasis visada susijęs su elgesio pokyčiais.
• Pastovumas: Šie pakitimai turi būti sąlygiškai pastovūs, atskiriant juos nuo momentinių pokyčių, sukeltų nuovargio, cheminių medžiagų ar brendimo.
• Praktika ir patirtis: Mokymasis visada yra praktikos arba patirties rezultatas, reikalaujantis pakartojimo.
• Pastiprinimas: Patirtis arba praktika turi būti pastiprinta, stiprinant veiksmus, kurie veda prie tikslo.

Mokymasis skiriasi nuo instinkto (organizmo prisitaikymas prie nekintančių pasaulio sąlygų), nes organizmas prisitaiko prie kintančių išorinio pasaulio sąlygų. Kartais instinktyvus elgesys gali būti labai sudėtingas ir tikslingas, bet jį lemia nekintanti prigimtis.

Biheviorizmas ir Kognityvinės Teorijos

Skiriamos pagrindinės elgesio tyrimo kryptys: biheiviorizmas, kognityvinės elgesio ir socialinio išmokimo teorijos.

Biheviorizmas teigia, kad mokymasis yra elgesio formavimo mechanizmas, kurį lemia aplinka, gretimumo ir pastiprinimo principai. Klasikinis ir operantinis sąlygojimas yra pagrindiniai būdai, kuriais formuojamas naujas elgesys. Naujas elgesys formuojamas sąlygojimo (klasikinio ir operantinio) būdu. Klasikinis sąlygojimas remiasi I. Pavlovo darbais apie sąlyginių refleksų (neišmokti), kurie susideda iš nesąlyginio stimulo ir nesąlyginės reakcijos, formavimą. Organizmui atsakant nesąlygine reakcija į nesąlyginį stimulą mokymasis nereikalingas. Sąlygojimas atsiranda, kai neutralus stimulas pateikiamas kartu su nesąlyginiu stimulu ir sukeliama nesąlyginė reakcija. Pakartojus keletą kartų, tokią reakciją sukelia buvęs neutralus (sąlyginis) stimulas.

Taip pat skaitykite: Kognityvinio deficito požymiai

Operantinį sąlygojimą išplėtojo Jungtinių Amerikos Valstijų psichologai E. L. Thorndike’as ir B. F. Skinneris. Jie rėmėsi prielaida, kad elgesys yra jo padarinių funkcija. E. L. Thorndike’o vadinamasis efekto dėsnis teigia, kad kiekvienas atsakas, kuris didina organizmo pasitenkinimą, turi tendenciją pasikartoti (pageidaujamas elgesys stiprinamas), ir priešingai, elgesys, kuris neveda į pasitenkinimą arba kurio padariniai yra žalingi organizmui, turi tendenciją silpnėti ir užgęsti (nepageidaujamas elgesys pašalinamas). Pastiprinimo mechanizmai svarbūs formuojant norimą elgesį. Stimulų kontrolė pasireiškia tuo, kad galima numatyti individų reakciją į tam tikrus stimulus, nes jų elgesys yra pastiprinamas esant toms sąlygoms. Sąlygojimo būdu formuojama daug įvairiausių elgesio apraiškų.

Kognityvinės elgesio teorijos atsirado kaip priešprieša biheviorizmui, pabrėždamos atminties sistemos svarbą kaip informacijos procesoriaus, o anksčiau įgytas žinias - kaip mokymosi pagrindą. Klasikinė biheivioristinė elgesio schema S→R (stimulas sukelia reakciją) buvo praplėsta prielaidomis apie tarpinius kintamuosius, kurie ir leido tyrėjams į šias schemas įdėti kognityvinius procesus.

Socialinio Išmokimo Teorija

Socialinio išmokimo teorijos pabrėžia mokymosi socialinį kontekstą. Imitacija, mokymasis stebint ir modeliavimas yra svarbūs elementai, aiškinantys žmonių elgesį. Vienas svarbiausių mokymosi veiksnių yra pažinimas (žmonės gali mokytis stebėdami kitų žmonių elgesį ir jų elgesio padarinius). Stebėdami kitų žmonių elgesį ir jo padarinius, mes gauname informaciją, kurią apdorojame ir priimame sprendimus, kaip veikti panašiomis aplinkybėmis. Mokymasis stebint yra sudėtingesnis procesas negu imitacija, kuri reikalauja pakartoti kito asmens veiksmus tokia pačia forma. A. Bandura atskiria mokymąsi ir mokymąsi stebint, kai stebėjimo rezultatų tiesiogiai nematyti. Pakanka elgesį stebėti ir fiksuoti atmintyje. Tik tada, kai bus tinkama situacija, individas galės parodyti išmokto elgesio formas. Imituodamas individas turi pakartoti stebėtus veiksmus (veikiama pagal tipinę operantinio sąlygojimo schemą).

Kognityvinės asmenybės teorijos, atstovaujamos A. Banduros, J. B. Rotterio ir W. Mischelio, pabrėžia pažinimo svarbą asmenybės formavimuisi ir elgesiui.

Alberto Banduros Socialinio Kognityvinio Mokymosi Teorija

A. Bandura teigė, kad mokymasis vyksta stebint kitus, o tai vadinama modeliavimu. Jo garsusis Bobo lėlės eksperimentas parodė, kaip vaikai gali išmokti agresyvaus elgesio stebėdami suaugusius.

Taip pat skaitykite: Apie Kognityvinį Visatos Modelį

Bobo Lėlės Eksperimentas

• Vaikų grupė stebėjo suaugusįjį, kuris agresyviai elgėsi su lėle Bobo.
• Kita grupė stebėjo tą patį elgesį, bet nufilmuotą.
• Trečia grupė stebėjo animacinį filmuką su agresyviu elgesiu.
• Ketvirta grupė nestebėjo jokio agresyvaus elgesio.

Vėliau vaikai žaidė tame pačiame kambaryje. Eksperimentatoriai sukėlė vaikams nepasitenkinimą, atimdami žaislus. Vaikai, matę agresyvų elgesį, dažniau elgėsi agresyviai su lėle Bobo.

Bandura taip pat išskyrė saviveiksmingumą - žmogaus įsitikinimą, kad jis gali sėkmingai atlikti tam tikrą užduotį. Saviveiksmingumas stiprinamas per:

• Sėkmingą patirtį.
• Stebėjimą, kaip kiti sėkmingai atlieka užduotis.
• Verbalinį įtikinėjimą.
• Emocinę būseną.

Triadinis priežastingumo modelis teigia, kad elgesys, asmenybė ir aplinka veikia vienas kitą.

Juliano B. Rotterio Socialinio Išmokimo Teorija

J. B. Rotterio socialinio išmokimo teorija aiškina, kaip žmonės mokosi elgesio sąveikaudami su kitais ir aplinka. Pagrindiniai elgesio tipai išmokstami socialinėse situacijose ir yra susiję su poreikiais, tenkinamais kitų žmonių.

Rotteris teigė, kad žmogaus elgesį motyvuoja noras maksimalizuoti pasitenkinimą ir minimalizuoti bausmę. Elgesio potencialas (tikimybė, kad tam tikras elgesys pasireikš tam tikroje situacijoje) priklauso nuo lūkesčio (įsitikinimo, kad tam tikras elgesys leis pasiekti tam tikrą tikslą) ir paskatinimo vertės (to tikslo svarbos).

Taip pat skaitykite: Mini-Mental State Examination

Elgesio potencialas = Lūkestis + Paskatinimo vertė

Rotteris taip pat išskyrė kontrolės lokusą - asmenybės polinkį priskirti atsakomybę už savo veiksmus ir rezultatus savo gebėjimams arba išoriniams veiksniams. Kontrolės lokusas gali būti vidinis (sėkmė priklauso nuo žmogaus sugebėjimų) arba išorinis (sėkmę reguliuoja išoriniai veiksmai).

Walterio Mischelio Kognityvinė-Afektinė Asmenybės Sistema

W. Mischelis teigė, kad elgesį lemia ne asmenybės bruožai, o tai, kaip žmogus save suvokia konkrečioje situacijoje. Elgesio numatyme svarbūs tikslai.

Reikia atkreipti dėmesį ir pastebėti elgesį. Reikia sugebėti atsiminti veiksmų seką. Reikia turėti fizinių galimybių atlikti elgesį. Reikia turėti motyvaciją stebėti ir mėgdžioti elgesį.

Modeliavime svarbu ne tik elgesio pakartojimas, bet ir kognityviniai procesai, tokie kaip informacijos suvokimas simboliais ir išsaugojimas atgaminimui ateityje.

Psichopatologija ir Sutrikimų Priežastys

Kognityvinė socialinio išmokimo teorija teigia, kad psichopatologiniai sutrikimai gali atsirasti dėl:

• Per didelio savęs baudimo.
• Klaidingai numatomo neigiamo paskatinimo.

Asmenybės Branda

Asmenybės branda pasiekiama, kai žmogus tampa brandžia asmenybe, turinčia aiškius tikslus, vertybes ir gebėjimą reguliuoti savo elgesį.

Kognityvinė Elgesio Terapija (KET)

Kognityvinė elgesio terapija (KET) yra psichoterapijos forma, kuri remiasi kognityvinės ir elgesio teorijų principais. KET padeda žmonėms identifikuoti ir keisti neigiamas mintis ir elgesį, siekiant pagerinti emocinę būklę ir gyvenimo kokybę.

George'o Kelly Asmenybės Konstruktų Teorija

G. Kelly asmenybės konstruktų teorija teigia, kad individas yra kaip mokslininkas, kuris kuria hipotezes apie pasaulį ir jas tikrina. Pagrindinis postulatas teigia, kad žmogaus procesai psichologiškai kanalizuojami pagal tai, kaip jis numato įvykius. Sveikas žmogus atitinka 4 charakteristikas:

• Lankstumas.
• Gebėjimas mokytis iš patirties.
• Realistiškumas.
• Nuoseklumas.

Kelly sukūrė fiksuoto vaidmens metodą ir vaidmens konstrukto repertuaro metodą, kurie naudojami asmenybės tyrimams ir terapijai.

Asmenybės Bruožų Teorijos

Asmenybės bruožų teorijos, atstovaujamos G. Allporto, R. Cattello ir H. Eysencko, teigia, kad asmenybė susideda iš stabilių bruožų, kurie lemia žmogaus elgesį.

Raymondo Cattello Faktorinė Asmenybės Bruožų Teorija

R. Cattellas naudojo faktorių analizę, kad nustatytų pagrindinius asmenybės bruožus. Jis išskyrė 16 pagrindinių asmenybės faktorių.

"Penketas Svarbiausių" Asmenybės Faktorių

Šiuolaikiniai tyrėjai dažnai naudoja "penketą svarbiausių" asmenybės faktorių modelį:

• Atvirumas patirčiai.
• Sąžiningumas.
• Ekstravertiškumas.
• Malonumas.
• Neurotiškumas.

Allportas išskyrė motyvacinius individualius bruožus ir funkciškai autonomiškus motyvus. Brandžios asmenybės bruožai apima platų savęs suvokimą, šiltus santykius su kitais ir realistinį požiūrį į gyvenimą.

Egzistencinės Asmenybės Teorijos

Egzistencinės asmenybės teorijos, atstovaujamos L. Binswangerio, M. Bosso ir V. Franklio, pabrėžia žmogaus laisvę, atsakomybę ir siekį rasti gyvenimo prasmę.

Kognityvinė Teorija Kultūros Kontekste

Psichologija, kaip mokslinė disciplina, siekia suvokti ir paaiškinti psichinius reiškinius bei žmogaus elgesį. Ši disciplina apima daug skirtingų teorinių ir praktinės veiklos krypčių. Kognityvinė teorija yra viena iš tokių krypčių, kuri tiria įvairius psichikos procesus, pradedant abstrakčiais suvokimo ir atminties procesais ir baigiant konkretesniais problemų sprendimo procesais. Ši teorija atmeta biheviorizmo postulatus ir teigia, kad žmonės gali būti įtakojami ne tik grubiais mechanizmais, kuriuos aprašo bihevioristai. Straipsnyje aptariama kognityvinė teorija kultūros kontekste, nagrinėjant jos pagrindinius aspektus, sąsajas su kitomis psichologijos kryptimis ir praktinį pritaikymą.

Kognityvinės Teorijos Ištakos ir Esmė

Kognityvinė psichoterapija radosi kognityvinės mokslų revoliucijos šviesoje. Vienas svarbiausių aspektų siekiant suvokti žmogų šioje paradigmoje - informacijos apdorojimo vaidmuo žmogaus reakcijoms ir prisitaikymui, kuris yra itin pabrėžiamas. Kognityvinėje psichoterapijoje asmenybė suvokiama kaip formuojama temperamento ir kognityvinių schemų. Taigi, čia esti 2 aspektai: įgimtas ir įgytas (arba išmoktas). Nors bandyta įrodyti, kad egzistuoja tam tikros asmenybės dimensijos, kurios susijusios su vienais ar kitais sutrikimais, tyrimai parodė, kad dauguma atvejų žmonės skirtingose situacijose turi ir vienokių, ir kitokių bruožų, taigi kognityvinėje terapijoje nėra fiksuotų asmenybės struktūrų. Asmenybė veikiau suvokiama kaip individo pažintinės sistemos atspindys, kurį veikia biologiniai ir socialiniai veiksniai. Suvokiant asmenybę yra labai svarbi individo išmokimo patirtis, kuri parodo, kaip žmogus vystosi ir reaguoja. Būtent per asmeninę patirtį ir tapatinimąsi su svarbiais artimais žmonėmis formuojasi kognityvinės schemos, kurios gali būti adaptyvios arba disfunkcinės.

Kognityvinė Psichologija ir Kitos Psichologijos Kryptys

Svarbu pažymėti, kad kognityvinės psichologijos šalininkas nebūtinai teiks pirmenybę biologiniams procesams, kaip pamatiniams, redukuodamas į juos visus kitus (psichinius ar socialinius fenomenus). Bihevioristai teigia, kad didelė dalis žmonių elgesio (kaip ir jo sąlygojamų emocijų ir kitų psichologinių reiškinių) yra išmokstama. Socialinės psichologijos šalininkai domisi socialinės aplinkos įtaka žmonėms ir jų sąveikai. Psichoanalitikai teigia, kad už žmogaus elgseną, psichines reakcijas ir psichinius sutrikimus yra atsakinga pasąmonė: tos bendros asmenybės dalys, kurios glūdi po žmogaus sąmone. Egzistencinę-humanistinę psichologiją galima laikyti holistinės psichologijos kryptimi. Šios krypties šalininkai pabrėžia asmeninio augimo, tapatybės, laisvės, subjektyvumo svarbą bei atmeta determinizmą bei asmens objektifikaciją.

Socialinė Kognityvinė Teorija

Albertas Bandura, vienas žymiausių visų laikų psichologų, sukūrė socialinę kognityvinę teoriją, kuri yra organiškas socialinio mokymosi teorijos tęsinys. Pagrindiniai teorijos aspektai: 1) dauguma žmogaus minčių ir veiksmų yra socialinės kilmės (įgyjami socialiniu būdu); 2) kognityvūs procesai ir dariniai yra svarbūs motyvų, emocinių išgyvenimų ir veiksmų šaltiniai. A. Banduros socialinio mokymosi ir socialinė kognityvi asmenybės teorija yra grindžiama trijų dėmenų reciprokinio (abipusio) determinizmo modeliu, pagal kurį žmogaus elgesį lemia nuolatinė vidinių (kognityvių, emocinių ir biologinių), elgesio ir aplinkos veiksnių tarpusavio sąveika. Aplinka žmogaus elgesį veikia ne tik tiesiogiai, bet ir netiesiogiai, pavyzdžiui, pačios įvairiausios naujo elgesio formos gali atsirasti dėl simbolinio modeliavimo, kuris yra vienas iš pamatinių gebėjimų.

Kognityvinė Teorija ir Psichikos Sveikata

Kognityvinės krypties psichikos sveikatos specialistai teigia, kad kiekvienas žmogus turi būtent jam būdingų pažeidžiamumo ir jautrumo savybių, o jos ir nulemia žmogaus psichologinį distresą. Tie pažeidžiamumo veiksniai gali būti biologiniai, raidos, neurocheminiai, išmokti. Tačiau vienas svarbiausių aspektų, kalbant apie psichikos sutrikimus, yra pažintiniai iškraipymai. Kaip nurodo Beckas, tai yra sisteminės mąstymo klaidos, kurios pasireiškia psichologinio distreso atveju.

Kognityvinės Teorijos Pritaikymas Praktikoje

Psichologijos teorijos ir tyrimų išvados turi platų pritaikymą praktikoje. Tai yra pokalbiu grįsta terapija, kuria remiasi visi praktikuojantis klinikiniai psichologai, psichoterapeutai ir psichoanalitikai. Psichologiniai testai yra vienas iš psichologo veiklos arsenale esančių metodikų. Darbo psichologija gali padėti verslo organizacijoms ir jų vadovams geriau valdyti žmogiškuosius išteklius, užtikrinti produktyvią darbo aplinką, padėti išspręsti konfliktines situacijas ar išvengti jų susidarymo. Psichologijos pritaikymas socialinėje erdvėje gali padėti geriau suprasti kaip žmones gali paveikti vieni ar kiti socialinės politikos sprendimai, kaip spręsti neigiamus jų padarinius.

Kognityvinė Biblioterapija

Kognityvinė biblioterapija - tai įrodymais pagrįstas gydymo būdas, kurį taiko psichikos sveikatos specialistai, bendradarbiaudami su bibliotekininkais. Kognityvinė elgesio terapijos teorija teigia, kad visas mūsų elgesys yra išmoktas, todėl galima iš naujo išmokti mąstyti bei elgtis. O šios terapijos tikslas - padėti perimti informaciją, išmokti naujų įgūdžių su specialisto pagalba ar be jos. Geros patarimų knygos perteikia konkrečias ir praktiškai patikrintas pagalbos sau strategijas. Jos suteikia drąsos ir vilties, kad galima kažką padaryti, jog problema būtų įveikta. Knygos gali padėti geriau suprasti save ir savo rūpesčius. Specialistas tik rekomenduoja tinkamą knygą iš šimtų savipagalbos knygų, nes toli gražu ne kiekviena savipagalbos knyga tinka biblioterapijai. Tokių knygų yra labai nedaug.

Tai įvairios priklausomybės, valgymo sutrikimai, smurtas bei konfliktai šeimoje, netektys, skyrybos, depresija, save žalojantis elegesys, agresyvumas, nemiga ir t. Beje, negrožinė bei savipagalbos literatūra iki 2000 metų kognityvinės terapijos specialistų darbe buvo laikoma pagalbine, o ne pagrindine priemone. Tačiau po 2000-ųjų metų vykusiuose biblioterapijos efektyvumo tyrimuose atsispindi jau kita tendencija. Pasaulyje vyksta daugybė tyrimų apie biblioterapijos naudą psichikos sveikatai. Bene daugiausia buvo tirtas biblioterapijos efektyvumas gydant depresiją, nerimo bei panikos priepuolius. Savarankiškas skaitymas reikalauja paties žmogaus atsakomybės. Jis turi mokėti dirbti savarankiškai. Savipagalbos literatūros skaitymas reikalauja intelektualinės brandos, be jos gali būti sunku teisingai, be iškraipymų suvokti tekstą. Tačiau norisi pabrėžti, kad biblioterapija - tai įrodymais pagrįstas daugelio klinikinių simptomų gydymas, kuris yra naudingas ir ekonomiškai. Kaip pavyzdį galima paminėti Stanfordo universiteto profesoriaus Davido Burnso knygą "Geros nuotaikos vadovas. Nauja emocijų terapija".

Kultūros ir Kognicijos Sąveika

Nauja kognityvinė antropologija teigia, kad santykis tarp kultūros ir kognicijos yra dvikryptis ir dinamiškas. Universalūs kognityviniai mechanizmai veikia ir įtakoja kultūrinę transmisiją ir mokymąsi, o kultūra formuoja psichiką/smegenis. Ši sritis apima ne tik tradicinę kognityvinę antropologiją, bet ir platesnę šiuolaikinio kognityvinio mokslo perspektyvą tyrinėjant kultūrą.

Psichosocialinė Raida

Psichosocialinė raida - tai žmogaus amžiaus tarpsnių kitimas ir socialinės aplinkos (kultūrinės, istorinės ir visuomeninės) veiksnių poveikis asmenybės raidai. E. Eriksonas praplėtė S. Freudo psichoseksualinės raidos teoriją papildęs viso gyvenimo raidos sampratą, asmenybės raidą skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo pojūtį, bet pagal asmenybės ryšį su socialine aplinka. E. E.

Kognityvinė Psichologija: Giliau

Žinių apdorojimas, informacijos supratimas, mąstymas ir patirtimi grįstas suvokimas psichologijoje vadinamas kognicija. Kaskart, kai naudojame protą - skaitome, kalbame, juokaujate, ruošiame maistą, mokomės ar bandome prisiminti - įsitraukia mūsų kognityvinės funkcijos. Jos leidžia mums suprasti pasaulį, atlikti kasdienes užduotis ir priimti sprendimus.

Kognityvinė psichologija tiria, kaip žmonės įgyja, apdoroja, saugo ir naudoja informaciją. Tačiau kaip geriau suprasti, kaip žmogaus smegenys apdoroja informaciją? Kaip veikia atmintis, dėmesys, suvokimas ir problemų sprendimas? Jau kelis dešimtmečius psichologai nuosekliai tiria šiuos klausimus, taikydami tiek kognityvinės psichologijos, tiek neuromokslo metodus.

Kognityvinė psichologija nagrinėja žmogaus psichikos procesus, tokius kaip:

• Dėmesys
• Kalbos vartojimas
• Atmintis
• Suvokimas
• Problemų sprendimas
• Kūrybiškumas
• Sprendimų priėmimas
• Mąstymas

Didelė dalis kognityvinės psichologijos tyrimų šiandien naudojama ne tik psichologijoje, bet ir kituose moksluose: ekonomikoje, lingvistikoje, kognityviniuose moksluose, neuromoksle, dirbtinio intelekto kūrime.

Kognityvinė psichologija, kaip atskira disciplina, išryškėjo XX a. viduryje kaip reakcija į elgesio psichologijos (biheviorizmo) ribotumą. Psichologai suprato, kad vien tik stebėti elgesį nepakanka - būtina nagrinėti ir vidinius procesus, vykstančius žmogaus mintyse. Kai kurios temos taip pat glaudžiai siejasi su socialine psichologija, nes socialinės situacijos daro įtaką tam, kaip apdorojame informaciją ir priimame sprendimus.

Kognityvinė psichologija - tai taikomoji psichologijos šaka, tyrinėjanti, kaip žmonės priima, apdoroja ir saugo informaciją.

Pagrindinės Kognityvinės Psichologijos Teorijos

Kognityvinės psichologijos pagrindus sukūrė daugybė žymių XX-XXI a. mokslininkų. Nors teorijų yra daug, kelios tapo ypač svarbios ir plačiai taikomos.

• Klasikinio sąlygojimo teorija: Ši teorija aiškina, kaip tam tikri stimulai gali sukelti automatines reakcijas, pavyzdžiui, kaip formuojasi asociacijos.
• Operantinio sąlygojimo teorija: Tyrinėja, kaip žmonių elgesį keičia pasekmės - apdovanojimai ar bausmės.
• Sternbergo triarchinė intelekto teorija: Ši teorija intelektą skirsto į analitinį, kūrybinį ir praktinį.
• Gardnerio daugybinio intelekto teorija: Howard Gardner teigia, kad egzistuoja ne vienas, o keli intelekto tipai: kalbinis, loginis-matematinis, vizualinis, muzikinis, tarpasmeninis ir kt.
• Piaget kognityvinio vystymosi teorija: Jean Piaget tyrė, kaip vaikai vysto mąstymo gebėjimus nuo ankstyvos vaikystės iki paauglystės.

Dažniausiai nagrinėjami kognityviniai procesai:

• Suvokimas
• Atmintis
• Dėmesio valdymas
• Problemų sprendimas
• Informacijos apdorojimas

Šios sritys suformavo tai, kas vadinama „kognityvine revoliucija“, padėjusia suprasti žmogaus mąstymo mechanizmus daug giliau nei bet kada anksčiau.

Kognityviniai Įgūdžiai ir Jų Svarba

Kognityviniai įgūdžiai - tai gebėjimai, susiję su informacijos apdorojimu, pavyzdžiui, logika, dėmesys ir planavimas. Norint įvertinti šiuos gebėjimus, specialistai matuoja kelis pagrindinius parametrus: gebėjimą išlaikyti dėmesį, atsparumą išoriniams dirgikliams, gebėjimą vienu metu daryti kelis dalykus, ilgalaikę ir trumpalaikę atmintį, loginius ir argumentacijos gebėjimus, garsinės ir vizualinės informacijos apdorojimą bei užduočių atlikimo greitį.

Kognityvinių įgūdžių reikšmę galima suvokti pažvelgus į tai, ko netenkame jų nevystydami: augantis nepabaigtų darbų sąrašas, šokinėjimas nuo užduoties prie užduoties, išsiblaškymas, klaidos, sunkumai vienu metu tvarkantis su keliais uždaviniais, užmaršumas. Suaugusieji su apleistais kognityviniais gebėjimais turi problemų dėliodamiesi savo darbo grafikus, o vaikams ir paaugliams tai sukelia mokymosi problemų.

tags: #kognityvinis #mokymosi #teorija