Šiame straipsnyje gilinamės į psichologinės pagalbos svarbą sergantiesiems diabetu ir jų artimiesiems. Aptarsime, su kokiais iššūkiais susiduria tėvai, auginantys 1 tipo cukriniu diabetu sergančius vaikus, ir kaip psichologė Jolanta Žilinskienė padeda jiems įveikti sunkumus.
Jolanta Žilinskienė: psichologės kelias
Jolanta Žilinskienė yra patyrusi psichologė, dirbanti su vaikais, paaugliais ir suaugusiaisiais. Savo profesinę kvalifikaciją ji nuolat tobulina įvairiuose seminaruose ir rūpinasi asmeniniu augimu. Beveik 10 metų ji praktikuoja jogą ir meditaciją. Ji teikia individualias konsultacijas, remdamasi kognityvinės elgesio terapijos pagrindais, ir specializuojasi vaikų, paauglių elgesio, bendravimo ir emocinių sunkumų srityse, taip pat dirba su suaugusiųjų depresija, nerimu, baime, bendravimo sunkumais ir savivertės stoka.
J. Žilinskienė konsultuoja individualiai, poras bei veda terapines geštalto grupes. Taip pat konsultuoja SKYPE. Ji dirba psichologės pozicijoje, dalyvauja apklausiant nepilnamečius. Konsultuoja, supervizuoja, veda grupes, skaito paskaitas kontaktiniu ir nuotoliniu būdu. Sveikatą stiprina derindama Geštalt, KET psichologines teorijas, taiko įvetinimo metodus.
Prieš 25 metus J. Žilinskienė pasirinko psichologijos studijas, norėdama geriau suprasti save, ją supančius žmones ir tarpusavio santykius. Per ilgus darbo metus ji matė labai įvairių klientų ir šeimų problemų. Ji geba identifikuoti problemos priežastį, yra orientuota į rezultatus, fokusuojasi į tikslingą gydymą per terapiją ir turi ypatingas įžvalgas. Individualiai konsultuodama suaugusiuosius bei paauglius taiko kognityvinės elgesio terapijos, į sprendimus sutelktos trumpalaikės terapijos, atjauta grįstos psichoterapijos principus, somatines metodikas.
"STEP tėvystės įgūdžių programa": pagalba sergančiųjų diabetu vaikų tėvams
Jolanta Žilinskienė yra projekto „STEP tėvystės įgūdžių programa“, adaptuoto 1 tipo CD sergančių vaikų tėvams, vadovė. Šis projektas skirtas 6-12 metų diabetu sergančių vaikų tėvams. Pagrindinis šio projekto, kurį vykdo VšĮ Ligos paliestųjų psichologinės pagalbos centras ir LSMU Sveikatos psichologijos katedra, tikslas - gerinti vaikų cukrinio diabeto ligos kontrolę ir tėvų psichologinę savijautą.
Taip pat skaitykite: Ugdymas karjerai
Žmonėms, nesusidūrusiems su šia liga, sunku suprasti, apie ką kalbama. Tačiau pažįstantys šiuos vaikučius ir jų tėvus supranta, kokia sudėtinga jų kasdienybė. Susirgus šia liga kasa nustoja gaminti hormoną insuliną, kurio reikia, kad iš kraujo gliukozė patektų į ląsteles ir būtų paversta energija. Insulino stoka didina gliukozės kiekį kraujyje, dėl to ilgainiui pažeidžiamos kraujagyslės, įvairūs audiniai ir organai. Dėl to vaikui reikia mažiausiai penkis kartus per dieną tikrintis gliukozės kiekį kraujyje, leistis insuliną, skaičiuoti angliavandenių kiekį maiste, riboti jo kiekį. Šios procedūros ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai yra varginančios. Vaikai nuolatos susiduria su ribojimais, kenčia nuo dūrių sukelto skausmo. Pati liga yra nesuderinama su natūralia psichologine vaiko raida - juk vaikas su kiekvienais metais turi savarankiškėti ir atsiskirti nuo tėvų, o ši liga juos spraudžia į griežtus rėmus.
Tokia kasdienybė veikia vaikų ir tėvų tarpusavio santykius: tėvai linkę globoti, kontroliuoti savo sergančius vaikus, patys vaikai linkę priešintis, maištauti. Dėl to vaikai labiau konfliktuoja su tėvais, o patys tėvai psichologiškai prastai jaučiasi. Vaikas ir tėvai papuola į uždarą ratą: prastesni ligos kontrolės rodikliai gadina vaikų ir tėvų tarpusavio santykius ir atvirkščiai.
Tačiau praktikoje teko sutikti šeimų, kurios su šia liga susidraugavo. Jų šeimose diabetas būdavo kaip suvaldytas ir prijaukintas drakoniukas. Pastebėta, kad šiose šeimose tėvai labiau supranta protines ir emocines vaiko galimybes skirtingame amžiuje, su vaikais jie bendradarbiauja, moka juos drąsinti. Tai yra susiję su tėvystės įgūdžiais. Lietuvoje jau yra taikoma STEP tėvystės įgūdžių programa, kuri savo filosofija labai tinka vaiko ligos paliestoms šeimoms: tėvams svarbu kurti pagarbų santykį su vaiku, drąsinti ir drausminti jį su meile. Toks santykis ugdo pasitikėjimą savimi ir moko prisiimti atsakomybę ne tik paprastuose kasdieniniuose dalykuose, bet ir prižiūrint savo ligą - diabetą. Juk tėvų santykis su vaiku suaugus tampa vidiniu santykiu su savimi. Iš tėvų patirta pagarba ir meilė tampa savigarba, ir tai skatina rūpintis savo sielos namais - kūnu.
Šis projektas yra dalis mokslinio tyrimo, kuriuo siekiama įrodyti, kad STEP programa gali padėti pagerinti diabeto ligos kontrolę ir tėvų psichologinę savijautą. Tikimasi, kad šios programos versijos vaikams iki 5 metų ir paaugliams taip pat bus pritaikytos ir taps tradicija kaip diabeto vasaros stovyklos šešiolikmečiams.
Dalyvavimas projekte
Kviečiami dalyvauti 6-12 metų cukriniu diabetu sergančių vaikų tėvai, kurie gyvena didžiuosiuose Lietuvos miestuose - Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Marijampolėje. Šios šeimos asmeniškai Lietuvos paštu gaus kvietimus dalyvauti šiame projekte - tyrime. Su vienų metų diabeto „stažu“ kviečiami tėvai dėl keleto priežasčių. Atkreiptinas dėmesys, kad STEP programa yra psichoedukacinė, tad programoje dalyvaujantiems tėvams teks susidurti su dar viena informacijos banga, o pirmaisiais ligos metais ir taip yra daug ko mokytis: skaičiuoti angliavandenius maiste, remiantis gliukozės kiekiu kraujyje nustatyti, kiek suleisti insulino ir t. t. Be to, pirmaisiais metais tėvai susiduria su stipriomis emocinėmis reakcijomis į ligą: pykčiu, liūdesiu, dvasiniu skausmu. Šie išgyvenimai apsunkina informacijos priėmimą. Todėl nutarta į šią programą įtraukti daugiau nei vienerius metus sergančių vaikų tėvus.
Taip pat skaitykite: Psichologės Alionos Šalaj straipsnis
Labai norima padrąsinti neseniai susirgusių vaikų tėvelius kantriai luktelėti. Reikia tikėtis, kad ir į jų pašto dėžutes atkeliaus kvietimai, tik truputį vėliau. Tikimasi, kad STEP tėvystės įgūdžių programa diabetu sergantiems vaikams taps gražia tradicija Lietuvoje.
Tėvų baimės ir sunkumai
Pati didžiausia šių tėvų baimė - kad prasti gliukozės kraujyje rodikliai gali sukelti vaikui rimtų sveikatos komplikacijų ateityje: regėjimo pažeidimų, neuropatijų, inkstų nepakankamumo. Šie pažeidimai neigiamai veikia gyvenimo kokybę. Kraštutiniai gliukozės pokyčiai kraujyje, hipoglikemija arba hiperglikemija gali sukelti vaikui komą ir net baigtis mirtimi. Taigi tėvai nuolat jaučia baimę prarasti savo dukrą arba sūnų.
Tėvų psichologinę savijautą prastina ir ligos kontrolės sunkumai - savarankiškėjantis vaikas dažnai patikrina ribas: bet kada pavalgo, nepasitikrina gliukozės, nesusileidžia insulino. Tai labai natūralu, tačiau baimės ir gydytojų kritiškas požiūris į šias klaidas sukelia tėvams kaltę ir verčia jaustis bloga mama ar tėvu. Ateities baimės, nuolatinė įtampa ir nuovargis dėl ligos kontrolės prastina tėvų psichologinę savijautą - tėvai kenčia nuo baimių, lėtinio nuovargio, depresijos. Tokia psichologinė savijauta apsunkina tėvų kaip sutuoktinių tarpusavio santykius, apsunkina bendravimą tiek su sergančiu, tiek su kitais sveikais vaikais. Taip tėvai papuola į uždarą ratą - prasta psichologinė savijauta ir vaiko ligos kontrolė.
Pagrindinis šios programos tikslas - šį ratą paversti tiesia linija - keliu į gerą ligos kontrolę ir vaikų bei tėvų bendravimą ir bendradarbiavimą. Septintieji gyvenimo metai yra laikas, kada pats vaikas pamažu mokosi kontroliuoti diabetą. Tai sutampa su mokyklos pradžia. Vaikas vis didesnę laiko dalį praleidžia be tėvų, kitų suaugusių priežiūroje su draugais. Be to, jis jau mokosi skaityti, skaičiuoti. Tuo pačiu metu jis mokosi ir kontroliuoti ligą. Kaip rašant ir skaitant vaiką reikia drąsinti, taip ir kontroliuojant ligą tai daryti svarbu. Ir čia klaidos - neišvengiamybė, mokymosi sąlyga. Todėl labai svarbu, kad tėvai mokėtų vaikus drąsinti, pagarbiai drausminti ir, svarbiausia, parodyti, kad jie jį labai myli. STEP tėvystės įgūdžių programa to ir moko.
Labai svarbu suprasti tėvams, kad tėvystės įgūdžiai yra ne įgimtos, o įgyjamos asmenybės savybės. Mes nuolatos mokomės būti tėvai, tad ir klaidos yra šio proceso palydovės. Tik teigiamas ir pagarbus santykis su klaida padeda ją ištaisyti ir tapti dar geresniais tėvais. Tikima, kad STEP tėvystės įgūdžių programa leis tėvams pasijausti, kad jie yra tikrai mylintys ir rūpestingi, teigiamai pasižiūrėti į save, o šį jausmą padidins pagerėjusi ligos kontrolė. Manoma, kad ši programa bus naudinga ir nedalyvaujantiems joje. Tikima, kad gera žinia apie šią programą iš dalyvavusių tėvų lūpų padrąsins ir kitus dalyvauti, ir šis projektas bus tik puiki pradžia.
Taip pat skaitykite: Šokio ir judesio terapija su Daiva Talijūniene
Dalyvavimo sąlygos
Natūralu, kad tėvams gali nepavykti dalyvauti visuose susitikimuose dėl pakankamai intensyvaus gyvenimo. Tačiau labai svarbu, kad tėvai dalyvautų šioje programoje. Tik dalyvavimas programoje skaitant Tėvų knygą, specialų priedą, dalinimasis savo patirtimi ir mokėjimas išgirsti kitus daro šią programą efektyvią. Tėvai gali praleisti tik tris susitikimus: įvadinį arba paskutinį ir du teminius.
Psichologo pagalba sergantiesiems diabetu
1 tipo CD sergančių vaikų tėvai neretai, dalindamiesi savo asmenine patirtimi, teigia, jog retas psichologas išmano apie šią ligą, tad jų pagalba dažniausiai būna neveiksminga. Netgi priešingai - dažnai psichologų konsultacijos pasibaigia vaikų ar tėvų ašaromis. Daugelis pradeda tiesiog nebepasitikėti psichologais.
Nors Lietuvoje dirba tikrai daug puikių psichologų, šią ligą reikia išmanyti, į ją gilintis. Problema yra ne patys psichologai, o tai, kad dar iki šiol medicinos psichologas nėra savaime suprantama lygiavertė medikų komandos dalis. Tik išgirdus apie šią ligą šeima turi gauti psichologinę pagalbą. Šiuo metu LSMU KK Endokrinologijos klinikoje psichologas dirba 0,25 etato krūviu (vienas vaikų ir du suaugusiųjų Endokrinologijos skyriai). Tokiu krūviu dirbdamas psichologas nepajėgia atliepti psichologinės pagalbos poreikio.
Jolantai Žilinskienei ši liga itin sudomino, labai greitai suprato, kad jos eiga glaudžiai siejasi su žmogaus psichologija: kaip vaikas, ypač paauglys, kontroliuoja ligą, priklauso ne tik nuo jo, bet ir nuo tėvų psichologinės savijautos. Kartais diabetas vadinamas šeimos liga.
Psichologo kabinete pirmoji konsultacija dažniausiai būna atsivėrimas diabeto patirčiai, kuri yra tikrai skausminga. Kartais tėvai ir vaikai šio skausmo išsigąsta. Per konsultacijas drąsinama ir raminama juos, kad natūralu verkti ir liūdėti. Tik atpažintas, įvardintas ir išgirstas pyktis, liūdesys ir dvasinis skausmas apleidžia žmogaus sielą, užleisdamas vietą susitaikymui, vilčiai ir ramybei. Tam reikia drąsos atsiverti sau, kantrybės ir laiko.
Jolantos Žilinskienės patirtis
Jolanta Žilinskienė su šia liga sergančiais vaikais ir paaugliais bei jų tėvais dirba daugiau nei penkiolika metų. Pirmą kartą su jais susitiko 2002 m. Kačerginės vaikų sanatorijoje. Vėliau rinkosi magistrinio darbo temą apie paauglių, jų tėvų depresiškumą ir tarpusavio santykius. Keletą metų savanoriškais pagrindais konsultavo vaikus, paauglius ir jų tėvus LSMU KK Vaikų endokrinologijos skyriuje. Daugiau nei devynerius metus veda patirtines grupes tėvams, kurių vaikams metų laikotarpiu diagnozuota ši liga.
Jai apskritai rūpi lėtinėmis ligomis sergantys vaikai, jų broliai, seserys ir tėveliai. Liga paliečia visą šeimą. Paauglystėje jai pačiai teko išgirsti lėtinės ligos diagnozę. Daug laiko praleido ligoninėse. Jos pasirinkimas būti vaikų ir paauglių psichologe, šeimos ir porų terapeute yra susijęs su šia patirtimi. Paauglystę lydintys tapatumo klausimai ir derybų stadija taikantis su liga „susitarė“ jos viduje, kad būsiu psichologė.
"Diabetas + laimingas vaikas - misija įmanoma"
„Diabetas + laimingas vaikas - misija įmanoma“ - tai Jolantos Žilinskienės knyga, kurioje apstu pastebėjimų ir naudingų patarimų tėvams, auginantiems 1 tipo CD sergančius vaikus. Tačiau tuomet, kai tėvai tik sužino apie šią savo vaiko ligą, neretai jie nejučia priešinasi net pačiam teiginiui, kad diabetas ir laiminga vaikystė yra suderinami.
Tam, kad vaikas su šia liga būtų laimingas, reikia trijų dalykų: drąsos būti atviram su savo jausmais, nuolankumo ir laiko. Liga sukelia daug skausmingų jausmų. Su šiuo skausmu svarbu išbūti. Kaip jau anksčiau minėta, tik atpažinti, priimti ir įvardinti jausmai mus palieka. Normalu pykti, neigti, liūdėti. Šie jausmai parodo, kad mes esame gyvi santykyje su savo vaikais.
Kita svarbi sąlyga - nuolankumas. Nuolankumą suprantama kaip tam tikrų įvykių, kurie nuo mūsų nepriklauso, priėmimą ir savo ribų pripažinimą. Dažnai konsultacijose išgirstama klausimas, kodėl vaikas susirgo tokia liga. Kartais paklausiama tėvų, ar jiems kilo abejonių, kodėl jų dukra tokia gabi muzikai, o sūnaus tokios gražios mėlynos akys. Mes, žmonės, gerus dalykus priimame kaip savaime suprantamus, o blogus - kaip bausmę, savo minusą. Kad ir kaip skaudu būtų, natūralu, kad kartais vaikai serga. Tai gali visiškai nuo mūsų nepriklausyti. Nuolankumo moko ir vaikai: kiekvienas yra unikalus ir nepakartojamas ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai kaip asmenybė. Vaikas auga, jo galimybės ir elgesys keičiasi. Tėvai turi mokėti prisitaikyti prie augančios vaiko asmenybės - mokyti prisiimti atsakomybę ir suteikti daugiau laisvės. Ypač tai svarbu, kai vaikas serga cukriniu diabetu.
Ir, žinoma, trečioji sąlyga yra itin svarbi. Kad susitaikytume su liga, išmoktume su ja būti, atrastume, kad mūsų vaikas gali būti pakankamai savarankiškas ir daryti daug dalykų, reikia LAIKO. Per laiką atrandama, kad žodį „liga“ sudaro du skiemenys - li-ga. Apkeitus juos vietomis nuskamba žodis „gali“. Sergantis vaikas GALI, tiesiog svarbu padėti jam atrasti galimybes.
Sergančių vaikučių tėvams labai svarbu suprasti, kad jie ne visada gali apsaugoti savo vaikus nuo gyvenimo negandų, bet gali padėti tas negandas pakelti. Vaikams svarbu patirti, kad tėvai besąlygiškai supranta, priima ir būna su jais.
Laimingi tėvai - laimingas vaikas?
Nė vienas tėvas nenori savo vaikui pakenkti, nebent jis yra labai sutrikęs ir tai daro nesąmoningai. Visi tėvai myli savo vaikus ir pagal savo galimybes duoda, ką gali. Tiesiog tėvams labai svarbu suprasti, kad iš ąsočio galima atsigerti, jei juo vandenį semiame iš šaltinio. Tėvai turės ribotą energijos kiekį, jeigu nesirūpins savimi. Svarbu ne tik padėti sau, bet ir priimti pagalbą. Tik stiprus ir brandus žmogus priima savo galimybių ribas ir paprašo pagalbos. O laimei viena iš svarbiausių sąlygų - priėmimas, kad gyvenimas kartais būna sunkus. „Kai tą realybę priimame, jis per pusę palengvėja“, - taip teigia amerikiečių psichoterapeutas M. Skotas Pekas.
Įvertinimas už veiklą
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Visuomenės sveikatos fakulteto (VSF) Sveikatos psichologijos katedros dėstytoja dr. Jolanta Žilinskienė pelnė svarbiausią ir garbingiausią nacionalinį įvertinimą psichologijos srityje - prof. A. Gučo apdovanojimą. Apdovanojimas jai skirtas už reikšmingą Lietuvos sveikatos psichologijos srities ir tarpdisciplininio bendradarbiavimo plėtrą lėtinių ligų srityje ir programos „Diabusas“ sukūrimą bei įgyvendinimą.
Šis apdovanojimas jai yra netikėtas ir nepaprastai svarbus. Ji džiaugiasi, kad išgirsta, pamatyta ir įgarsinta didžiulė svarba, kad lėtinių somatinių ligų gydyme būtų integruota psichologinė pagalba. Ji jaučiasi, kad šis apdovanojimas skirtas ne tik jai asmeniškai, bet ir jos idėją išgirdusiems, palaikiusiems ir visą jos profesinį kelią lydėjusiems žmonėms: Kauno klinikų Endokrinologijos klinikos gydytojams ir slaugytojams bei LSMU VSF Sveikatos psichologijos katedros komandai. Prasmingi ir dideli darbai įmanomi tik tada, kai šalia yra žmonės, degantys ta pačia idėja ir besikliaunantys panašiomis vertybėmis. Taigi, šis apdovanojimas yra ne tik įvertinimas, bet ir įpareigojimas, skatinantis tiek ją asmeniškai, tiek kolegas, mus visus toliau dirbti ir siekti naujų idėjų bei iniciatyvų. Šios iniciatyvos gali padėti gerinti lėtinėmis ligomis sergančių žmonių gyvenimo kokybę: matant ligos ne tik fizinę, bet ir psichologinę pusę, skatinant bendruomeniškumą. Juk iš ligoninės žmonės grįžta į mažąsias bendruomenes: pirmiausiai į šeimą, kaimynystę, į ugdymo įstaigas, darbovietes. Manoma, kad šis apdovanojimas yra ypač svarbus visai psichologijai tiek praktiniame, tiek moksliniame kontekste. Jis atkreipia dėmesį į labai svarbią problemą bei pakankamai naują sritį - ligos psichosocialinį kontekstą, pabrėžia bendradarbiavimo tarp įvairių sričių specialistų, sergančiųjų ir jų šeimos narių, t.y. tarpdiscipliniškumo svarbą.
Susidomėjimas lėtinių somatinių ligų psichologiniais aspektais
Tikriausiai, kaip ir kai kurių sveikatos priežiūros specialistų, mylinčių savo darbą, pasirinkime skamba asmeninis prisilietimas (tiesioginis arba per artimuosius) prie ligos. Dar vaikystėje teko „pasimatuoti ligoninės pižamą”. Žmogaus elgesys visada buvo įdomus, kėlė klausimų. Natūralu, kad ir ligoninėje buvo stebėtoja. Matė, kad ligos diagnozė yra ne tik fizinė, bet ir psichologinė kančia, lydima kitų skausmingų jausmų, paliečiančių ne tik patį sergantį bet ir artimuosius. Suprato, kad žmonės skirtingai elgiasi toje pačioje situacijoje ir, kad jų veiksmai priklauso ne tik nuo jų asmeninių savybių, bet ir nuo gydančių specialistų. Įdomu buvo, kodėl į vienus gydytojus, slaugytojus pacientai įsiklauso, jų laukia, o kitiems specialistams sunku rasti priėjimą prie žmogaus. Atrodė, kad kažką tie gerieji gydytojai, slaugytojos moka. Būdama 16 metų žinojo, kad studijuos psichologiją, o dvyliktoje klasėje jau buvo aišku, kad dirbs su sergančiais vaikais. Galiausiai magistrantūros studijose susidomėjo 1 tipo diabetu ir tai atvedė ją į Kauno klinikų Vaikų endokrinologijos skyrių.
Programa "Diabusas"
Šios programos tikslas yra sukurti saugią ir palankią aplinką ugdymo įstaigose 1 tipo cukriniu diabetu sergantiems vaikams. Programa buvo sukurta bendradarbiaujant su Vaikų endokrinologų asociacija, LSMU Sveikatos psichologijos katedra, pacientų organizacijomis. Profesionalų komanda, kurią sudaro diabetą prižiūrintys slaugytojai-diabetologai ir psichologai, moko pedagogus, kaip padėti tėvams efektyviau kontroliuoti ligą, supažindina vaikų grupes ir klases su diabetu, edukuoja, kaip palaikyti sergantį draugą ir bendrauti pagarbiai. Taip pat bendradarbiaujama su vaikų tėvais, siekiant griauti mitus apie šią ligą ir skatinti bendruomeniškumą.
Dirbdama su 1 tipo cukriniu diabetu sergančiais vaikais ir jų šeimomis daugiau nei 20 metų, greitai pastebėjo, kad prastas ligos valdymas dažnai kyla iš sunkumų mokykloje - mokytojų nesupratimo ir vaikų patyčių. Tikima, kad šios problemos atsiranda dėl žinių trūkumo, baimės, pasimetimo ir nesusikalbėjimo. Dar dabar po daugiau nei 30-ties Lietuvos nepriklausomybės metų susiduriama su sovietinio pavergimo palikimu: susiformavo 2-3 kartos, kurios buvo mokomos nematyti, negirdėti sergančių žmonių, žmonių, turinčių negalią, nekalbėti su jais. Ligos ir negalia buvos stigmatizuojamos, taip atimta drąsa kalbėti apie tai. Todėl ilgą laiką buvo sunku priimti šią gyvenimo realybę, patiems suteikti ar būti atviriems priimti pagalbą. Taip kolektyvinėje pasąmonėje buvo pažeistas bendruomeniškumo jausmas. Mes turime mokytis, kaip būti šalia sergančio, kaip teikti pagalbą išsaugant žmogaus orumą ir jį įgalinant. Mes, kaip žmonės, esame socialūs ir linkę burtis į grupes, o bendruomeniškumas padėjo išgyventi mūsų protėviams.
Palinkėjimas sergantiesiems ir jų artimiesiems
Per mokymus, paskaitas ar konsultacijas kviečiama pažaisti žaidimą parašant žodį „LIGA“, jį išskiemenuojant „LI-GA“, pakeičiant skiemenis vietomis. Gauname žodį „GALI“. Labiausiai ir norisi palinkėti tikėti, kad GALIte labai daug dalykų, nors esate akistatoje su žmogiškais ribotumais. Labiausiai GALIte būti priimti. Mes, esantys šalia ligos paliestųjų, irgi GALIme daug: ypač matant ir girdint iš širdies bei kalbant širdimi.
Projektas "Iš vaikystės - į suaugystę"
Į paauglius orientuoto projekto „Iš vaikystės - į suaugystę“, vykdyto klubo „Diabeto IQ“ organizuotos vasaros stovyklos Šventojoje metu, tikslas - paskatinti 1 tipo cukriniu diabetu sergančius jaunus žmones pasiruošti naujam etapui - suaugusiojo gyvenimui, kuriame laukia nauji iššūkiai ir išbandymai. Susitikimus su jaunuoliais turėjusi dr. med. Jolanta Žilinskienė pasitelkiant interaktyvias priemones šioje stovykloje siekta padėti jauniems žmonėms įsisąmoninti savo amžiaus tarpsnio, paauglystės, uždavinį - atsiskyrimą nuo tėvų ir atsakomybės už save prisiėmimą. Sergantiems cukriniu diabetu šis uždavinys yra sudėtingesnis, nes šiame laikotarpyje paaugliai perima atsakomybę ir už ligos valdymą. Tiek tėvai, tiek jauni žmonės, jau įveikę paauglystės iššūkius, tik pritars, kad ši atsakomybės perdavimo procedūra yra labai sudėtinga - kelianti daug pasipriešinimo, nesutarimų, stiprių ir nemalonių emocijų. Todėl susitikimo metu padėta jauniems žmonėms labiau pažinti ir valdyti emocijas, suprasti dabartines atsakomybės ribas tarp jų pačių ir tėvų, kaip kalbėtis ir tartis su tėvais siekiant didesnės laisvės. Svarbiausia man buvo jauniems žmonėms perduoti žinią, kad šiame atsakomybės pokytyje dalyvauja jie patys ir tėvai, kai keičiasi vaidmenys ir kuriamos naujos taisyklės.
Šio projekto užmanymas - fantastiška idėja, atliepianti labai svarbų psichosocialinės pagalbos poreikį - tėvams kiek įmanoma sąmoningiau perduoti atsakomybę už ligos valdymą vaikams. Manoma, kad šioje stovykloje dalyvavę vaikai turi didesnę tikimybę, kad suaugystei jie ruošis sąmoningiau. Tinkamai pasiruošti šiam etapui galima tik aiškiai suvokiant, kad atsakomybės už ligos valdymą perdavimas turi būti įgarsintas, sutartas ir įgyvendintas. Nepaisant to, kaip tėvai laukia, kad jų vaikai suaugs ir galės labiau įsitraukti į savo ligos valdymą, paauglystė juos sutrikdo: vaiko savarankiškėjimas reiškia mažėjančią tėvų kontrolę. Natūralu, kad tėvams labai baisu patikėti diabeto valdymą paaugliui, nes tiek pats paauglys, tiek patys tėvai nėra pasiruošę. Jaunas žmogus turi atrasti drąsos ir vidinės jėgos, kad gali pasirūpinti savimi, o tėvams svarbu patikėti, kad vaikas gali rūpintis pats savimi. Natūralu, kad ligos valdymu vaikystėje ir dažnai paauglystėje labiausiai užsiima tėvai, neretai begaliniu rūpesčiu savo vaikams darydami meškos paslaugą, kai žlugdomas pasitikėjimas savimi, savarankiškumas, savivertė.
Riba tarp rūpesčio ir kontrolės
Sunku pasakyti, kur šita riba, nes ji individuali ir mobili. Labai svarbu atpažinti, suprasti ir įsiklausyti tiek į savo, tiek į vaiko jausmus ir elgesį. Peržengtos ribos dažniausiai pasireiškia vaiko pykčiu, prieštaravimu arba visišku iniciatyvos praradimu ir pasyvumu. O tėvams apie peržengtas ribas signalizuoja jų pačių pyktis, irzulys ir bejėgiškumas.
Konsultuodama paauglius, kartu su jais prisiliečiama prie baimės įžengti į suaugystę. Viduje jie jaučia didžiulę atsakomybę nesuklysti, kaip patys sako, „nesufeilinti“, kartais jie labai abejoja, ar pajėgs patys dorotis su sunkumais. Pasiruošimas būti savarankiškam priklauso nuo to, kaip dažnai jie buvo giriami už sėkmingus bandymus, girdėjo padrąsinimus, buvo įvertinti už pastangas, ar su jais buvo kalbama, kad klysti yra normalu ir kad klaidos yra mokymosi sąlyga. Kaip suaugęs dorojasi su natūraliais gyvenimo sunkumais, dažnai atspindi jo vaikystės patirtį - ar jis buvo tėvų palaikomas, drąsinamas, kaip buvo reaguojama į klaidas. Labai svarbu, kad mes, suaugę - tėvai ir sveikatos priežiūros specialistai - atjaustume diabetu sergančius vaikus. Taip formuosis vienas iš svarbiausių dorojimosi su sunkumais resursų - atjauta sau.
tags: #psichologe #jolanta #zilinskieneapie #diabeta