Šiame straipsnyje panagrinėsime pasąmonės sąvokos raidą iki Sigmundo Froido psichoanalizės atsiradimo. Aptarsime, kaip pasąmonės idėja buvo suvokiama įvairiais istoriniais laikotarpiais, pradedant senovės Indijos tekstais ir baigiant XIX amžiaus filosofais ir mokslininkais.
Pasąmonės idėjos užuomazgos senovėje
Pirmosios užuominos apie neįsisąmonintus psichinius reiškinius aptinkamos 1000-300 m. pr. m. e. rašytose indų upanišadose. Šiuose tekstuose buvo nagrinėjami tokie klausimai kaip tiesa ir juslinio pasaulio suvokimas, todėl juose galima rasti psichologijos žinių, susijusių su psichofiziologija, savistaba ir pažinimu.
Arabų psichologija ir regimojo suvokimo svarba
Apie neįsisąmonintus reiškinius nedaug užsimenama arabų psichologijoje. X ir XI amžių sandūroje gyvenęs arabų mokslininkas Alhazenas (965-1039 m.) ypatingą dėmesį skyrė regimajam juslių suvokimui. Jis teigė, jog „regėjimo akte“ atsiskleidžia betarpiškas išorinio objekto poveikio rezultatas ir proto darbas, dėl kurio galima spręsti apie objektų skirtingumą ir panašumą.
Leibnicas ir "mažieji suvokimai"
Į "trasą" neįsisąmonintų psichinių reiškinių idėjas sugrąžino vokiečių filosofas ir matematikas Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas (1646-1716 m.). Jis išplėtojo monadologiją - teoriją apie realybės elementus, kuriuos vadino monadomis. Monadas galima būtų prilyginti suvokimui. Leibnicas manė, kad psichiniai procesai susideda iš monadų aktyvumo ir turi skirtingus sąmoningumo laipsnius: nuo visiškai neįsisąmoninamų iki visiškai įsisąmoninamų. Mažesnį sąmoningumo laipsnį jis vadino „mažaisiais suvokimais“ (petites perceptions). Pavyzdžiui, dūžtančių bangų garsas susideda iš atskirai krentančių vandens lašelių (mažųjų suvokimų), kurių mes atskirai nesuvokiame, mes suvokiame juos visus kartu, t.y.
Herbartas ir sąmonės slenkstis
Dar po 100 metų, J. F. Herbartas (1776-1841 m.) patobulino Leibnico įžvalgas ir išreiškė sąmonės slenksčio idėją. Jis teigė, kad mintys iki tam tikro nustatyto slenksčio nepasiekia sąmonės.
Taip pat skaitykite: Autizmas: požymiai, priežastys ir gydymas
Fechneris ir proto kaip ledkalnio analogija
Gustavas Fechneris (1801-1887 m.) pasiūlė proto kaip ledkalnio analogiją, kuri padarė didelę įtaką Froidui. Apskritai, nesąmoningi suvokimai XIX a. EDITION, T., SCHULTZ, D. P., & SCHULTZ, S. E. (2011). daugelis. cituojamas kolegų mokslininkų bei populiarioje kultūroje. kritikų. lemia žmogaus elgesį padiktuotą pasąmonės. patį pasąmonės egzistavimą. šioje srityje, bet ir kultūros pasaulyje.
Froidas: psichoanalizės pradininkas ir pasąmonės populiarintojas
Tikriausiai daugeliui net minimaliai besidominčių psichologija žmonių į galvą pirmiausiai ateina Zigmundo Froido pavardė, kai paminimas žodis pasąmonė. Iš tiesų, Froidas buvo tas žmogus, kuris neįtikėtinai daug vietos savo teorijoje skyrė neįsisąmonintiems reiškiniams ir juos išpopuliarino.
Sigmundas Freudas mylėjo daugelį moterų, bet jį mylėjo tik žmona, LRT Klasikai sako psichologė Aistė Diržytė. Net vaikystės patirtys, anot jos, nemenkai lėmė įspūdingus mokslininko pasiekimus.
Sigmundas Froidas (1856-1939) - austrų neurologas ir psichoanalizės kūrėjas, kurio idėjos apie pasąmonę, sapnus ir žmogaus psichiką pakeitė psichologijos ir kultūros istoriją. Jo darbai, tokie kaip „Sapnų aiškinimas“ ar „Religijos ateitis“, išlieka aktualūs, tačiau Froidas buvo ir kontroversiška figūra, ypač dėl savo kritiško požiūrio į religiją. Kaip ateistas, jis laikė tikėjimą Dievu psichologine iliuzija, kylančia iš žmogaus baimių.
Ankstyvasis gyvenimas ir įtaka
psichoterapeutas gimė žydų šeimoje, Austrijoje. šeimoje augo dar šeši vaikai. pat gamtos mokslų. jį labiau traukė tyrimai laboratorijose, nei klinikinė praktika. ketverių metų. šešių vaikų. gyvenimą bandė pakeisti. vėliau padėjo pagrindus psichoanalizei - S. paciento mintys ir baimės. vieną psichologinį veikalą. analizuojami. ir dar daugiau įvairių trumpesnių kūrinių. tyrimais ir įžvalgomis. „Kasdienio gyvenimo psichopatologija“. - pirmasis didelis S. įvadas. branduolys. gebėjimas savo teorijas perteikti suprantamai. drąsiai rinkitės ir skaitykite jo knygas.
Taip pat skaitykite: Kaip išsirinkti psichoterapiją
Sigmundas Froidas gimė 1856 m. gegužės 6 d. Freiberge, Moravijoje (tuomet Austrijos imperija, dabar Čekija), žydų kilmės šeimoje. Jo tėvas buvo vilnos pirklys, o šeima, susidūrusi su finansiniais sunkumais, persikėlė į Vieną, kur Froidas praleido didžiąją gyvenimo dalį. Gabus mokinys, jis studijavo mediciną Vienos universitete, specializavosi neurologijoje ir dirbo su pacientais, turinčiais psichikos sutrikimų.
Psichoanalizės sukūrimas
1890-aisiais Froidas sukūrė psichoanalizę - metodą, tiriantį pasąmonę per pokalbius, sapnų analizę ir asociacijas. Jo knyga „Sapnų aiškinimas“ (1899) pristatė idėją, kad sapnai atspindi paslėptus norus. Vėliau jis išplėtojo teorijas apie Edipo kompleksą, id, ego ir superego struktūrą bei seksualumo įtaką psichikai. Jo idėjos sukėlė audringas diskusijas, bet padėjo pagrindą moderniai psichologijai.
Froidas susidūrė su antisemitizmu ir, 1938 m., naciams aneksavus Austriją, emigravo į Londoną. Jis mirė 1939 m. rugsėjo 23 d., sulaukęs 83 metų, nuo burnos vėžio, palikdamas palikimą, kuris formuoja psichologiją, filosofiją ir kultūrą iki šiol.
Froido teorijos pagrindai
Šios teorijos kūrėjas - Sigmund Freud (1856-1939). Jis sukūrė psichologijos teoriją žinomą psichoanalizės vardu. Psichoanalize gali būti vadinama, kaip manė pats Z. Froidas, žmogaus psichikos reiškinius aiškinanti teorija, žmogaus psichikos tyrinėjimo (laisvų asociacijų) metodas bei psichoterapinė sistema, kurie pagrįsti šia teorija. Čia pateikiama būtent tik psichinius reiškinius aiškinančios teorijos santrauka ir tik ta jos dalis, kuri yra tiesiogiai susijusi su asmenybės struktūra ir procesais, tuo tarpu trokštantiems artimiau susipažinti su Z. Kiekviena šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Tarpusavyje jos yra artimai ir intensyviai susijusios, ir iš tikrųjų yra sunku, jei net neįmanoma, išskirti jų poveikį bei jo jėgą žmogaus elgesiui atskirai.
Id (tai)
Psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant, vadinasi id. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. Dėl glaudžios savo sąveikos su biologiniais kūno procesais, ši asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras (kitos dvi sistemos išsidiferencijuoja iš jos ir iš jos gauna energiją). Id netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa. Įtampa gali kilti išorinės stimuliacijos ar viduje atsirandančių spaudimų dėka. Id siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį. Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas. Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus (reflex action) ir pirminius procesus (primary process). Refleksyvūs veiksmai - įgimtos ir automatinės reakcijos (tokios, kaip, pvz.: čiaudėjimas, mirkčiojimas), kurios tuoj pat sumažina įtampą ir yra naudojamos susitvarkant su palyginti paprastomis sujaudinimo (sudirginimo) formomis. Pirminis procesas - sudėtingesnis psichologinis procesas. Jis iškrauna įtampą, suformuodamas objekto, kuris gali pašalinti įtampą, vaizdinį. Toks haliucinacinis patyrimas, kuriame geidžiamas objektas egzistuoja kaip atminties vaizdinys, vadinamas norų išsipildymu (wish-fulfillment). Sapnai yra tokio patyrimo pavyzdys, kuriame visada pasireiškia norų išsipildymas arba bent bandymas išpildyti norus (nors taip ir gali neatrodyti iš pirmo žvilgsnio). Taip pat tokio proceso pavyzdys yra psichotikų haliucinacijos ir vizijos. Žinoma, pirminiai procesai patys savaime negali sumažinti įtampos, todėl instinktų sukeliamiems poreikiams tenkinti reikia gerokai efektyvesnių psichinių funkcijų.
Taip pat skaitykite: Žvilgsnis į XIX amžių
Ego (aš)
Tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal visai kitus dėsnius nei id ir savo funkcionavimui išnaudoja visai kitus psichinius procesus. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Tad šis principas laikinai pakeičia malonumo principą, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai surandamas reikiamas objektas, ir tik tada sumažinama įtampą. Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba. Tai tie psichiniai procesai, kurie padeda orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.). Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti dažnai vienas kitam prieštaraujančius id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Faktiškai ego atsiranda iš id dalies sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id ir nefrustruotų jame esančių poreikių. Tad ir visa jo energija kyla iš id. Todėl ego neegzistuoja atskirai nuo id ir niekada nėra visiškai nepriklausomas nuo Id.
Superego (aukščiau nei aš)
Tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Tad superego - asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų. Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tam, kad išvengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip to nori jo tėvai. Tai, už ką baudžiama, suformuoja jo sąžinę, kuri yra viena iš dviejų superego posistemių. Tai, už ką skatinama, sudaro jo ego-idealą, kuris yra kita superego posistemė. Šis įsisavinimas vyksta introjekcijos mechanizmo pagalba. Sąžinė baudžia žmogų, versdama jį jaustis kaltu, ego-idealas apdovanoja jį pasidžiavimo savimi jausmu. Taigi, superego priešinasi tiek id, tiek ego, ir vertina pasaulį pagal save. Tuo jis yra panašus į id ir yra neracionalus, o į ego panašus tuo, kad siekia kontroliuoti instinktus. Iš esmės id, ego ir superego nėra į homunkulus (mažus žmogelius) panašios būtybės, kurios sėdi žmoguje ir kontroliuoja jo elgesį, kaip gali pasirodyti vaizdingai pasakojant jų savybes. Greičiau tai yra tam tikri procesų, kurie veikia pagal skirtingus dėsnius, tipai. Įprastomis aplinkybėmis šių procesų tėkmė nekonfliktuoja, o yra suderinta ir vadovaujama ego principų. Asmenybė normaliai funkcionuoja kaip visuma, o ne kaip trys atskiros dalys.
Determinizmas ir psichinė energija
Z. Froidas laikėsi deterministinių pažiūrų. Todėl žmogaus organizmą laikė sudėtinga energetine sistema, kuri semiasi energijos iš suvartoto maisto ir eikvoja ją įvairiems tikslams, tokiems kaip kvėpavimas, raumenų judėjimas, suvokimas, mąstymas ir pan. Z. Froidas, įtakotas savo laikmečio tradicijos, manė, kad jei yra tokia veikla kaip mąstymas, vadinasi jam atlikti reikalinga tam tikra energijos forma - psichinė energija. Pagal energijos tvermės dėsnį, energija gali būti transformuojama į kitą būseną, bet niekada negali išnykti. Tad psichinė energija gali būti transformuota į fiziologinę, ir atvirkščiai.