Įvadas
Laisvė - tai pamatinė žmogaus vertybė, kurią gina ne tik pavieniai asmenys, bet ir visos tautos. Šiame straipsnyje nagrinėjama kolektyvinės pasąmonės sąvoka ir jos vaidmuo ginant laisvę. Aptarsime, kaip istorinė patirtis, kultūriniai simboliai ir bendri idealai formuoja kolektyvinę pasąmonę ir skatina žmones ginti savo laisvę.
Kolektyvinės pasąmonės apibrėžimas
Kolektyvinė pasąmonė - tai bendras visos žmonijos psichikos sluoksnis, kuriame saugomi archetipai, mitai, simboliai ir instinktai, perduodami iš kartos į kartą. Šį terminą išpopuliarino šveicarų psichiatras Carlas Jungas. Kolektyvinė pasąmonė apima universalias idėjas ir patirtis, kurios būdingos visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų kultūros ar individualios patirties. Tai tarsi bendras protėvių palikimas, kuris veikia mūsų mąstymą, jausmus ir elgesį.
Laisvės samprata
Laisvė gali būti apibrėžiama kaip galimybė veikti savo nuožiūra, be išorinių suvaržymų ar prievartos. Tai teisė pasirinkti, reikšti savo nuomonę, kurti ir gyventi pagal savo įsitikinimus. Laisvė yra neatsiejama nuo atsakomybės - kiekvienas laisvas žmogus turi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir jų pasekmes. Laisvė taip pat apima pagarbą kitų žmonių laisvei ir teisėms.
Kolektyvinės pasąmonės įtaka laisvės gynimui
Kolektyvinė pasąmonė atlieka svarbų vaidmenį ginant laisvę. Istorinė patirtis, ypač kova už laisvę ir nepriklausomybę, įsirėžia į kolektyvinę pasąmonę ir tampa svarbia identiteto dalimi. Tautos atmintis apie pralaimėjimus ir pergales, didvyriškus žygdarbius ir išdavystes formuoja bendrą vertybių sistemą, kurioje laisvė užima ypatingą vietą.
Istorinė patirtis
Lietuvos istorija yra kupina kovų už laisvę ir nepriklausomybę. Nuo Mindaugo laikų iki Sąjūdžio laikotarpio, lietuviai nuolat susidūrė su išorės grėsmėmis ir gynė savo teisę į savarankiškumą. Šios kovos įsirėžė į kolektyvinę pasąmonę ir tapo svarbia tautinio identiteto dalimi. Kiekviena karta perima iš protėvių pasiryžimą ginti savo laisvę ir nepriklausomybę.
Taip pat skaitykite: Kolektyvinės pasąmonės apžvalga
Kultūriniai simboliai
Kultūriniai simboliai, tokie kaip vėliava, himnas, tautosakos kūriniai ir literatūra, atspindi tautos vertybes ir idealus. Jie stiprina kolektyvinę pasąmonę ir skatina žmones vienytis bendram tikslui. Pavyzdžiui, Lietuvos himnas "Tautiška giesmė" yra galingas simbolis, įkvepiantis žmones mylėti savo šalį ir ginti jos laisvę. Tautosakos kūriniai, pasakojantys apie didvyriškas kovas ir pasiaukojimą, stiprina kolektyvinę atmintį ir skatina patriotiškumą.
Bendri idealai
Bendri idealai, tokie kaip teisingumas, demokratija, žmogaus teisės ir socialinė lygybė, vienija žmones ir skatina juos veikti bendrai. Kai žmonės tiki tais pačiais idealais, jie yra labiau linkę ginti savo laisvę ir priešintis bet kokiai priespaudai. Lietuvoje, idealas sukurti teisingą ir demokratinę visuomenę buvo svarbus motyvas kovojant už nepriklausomybę.
Kolektyvinė trauma ir laisvės gynimas
Kolektyvinė trauma, patirta dėl karų, okupacijų, genocido ar kitų katastrofų, gali turėti ilgalaikį poveikį kolektyvinei pasąmonei. Trauma gali sukelti baimę, nepasitikėjimą ir susiskaldymą, tačiau taip pat gali sustiprinti pasiryžimą ginti savo laisvę ir užkirsti kelią panašioms tragedijoms ateityje. Svarbu pripažinti ir išgyventi kolektyvinę traumą, kad ji netaptų kliūtimi siekiant laisvės ir demokratijos.
Jaunimo vaidmuo ginant laisvę
Jaunimas atlieka ypatingą vaidmenį ginant laisvę. Jauni žmonės yra energingi, idealistiški ir atviri naujoms idėjoms. Jie nebijo mesti iššūkį nusistovėjusioms normoms ir kovoti už savo įsitikinimus. Jaunimas gali pasitelkti kūrybiškumą, inovacijas ir naujas technologijas, kad apgintų laisvę ir demokratiją.
Lietuvių tautos sąmojus iš gyvenimo patirties yra nugriebęs vieną priežodį, kuris dar nesubrendusi žmogų gretina su jaunikle paukšte. Mūsų liaudis sako: „jaunikliai tik ir laukia, kada jiems padaigsliai virs plunksnomis“. Šiuo sąmojumi gana taikliai išreiškiama jauno žmogaus patraukia laisvai gyventi. Ji yra tokia pat veržli, kaip ir jauniklės paukštės. Kai tik jaunieji ima augti, tėvų namai jiems darosi vis ankštesni. Nebloga juose gyventi, smagu iš ilgesnės kelionės pargrįžti, saugiau negu kur kitur glaustytis, tačiau ilgėjimasis savarankiško gyvenimo nuolat kutena jauną širdį. Tai nėra pikta - tai yra įgimta. Veržimasis į laisvę pulsuoja visoje gyvybės karalystėje.
Taip pat skaitykite: Universalus žmonijos psichikos laukas
Tačiau žmogui nepakanka vienos gamtinės traukos laisvai gyventi. Kiekviena kita gyva būtybė, fiziškai sustiprėjusi ir ūgterėjusi, pataiko gerai gyventi, ir gana vykusiai atlikti savo uždavinį. Tuo pasirūpino pati gamta. Ji labai paslaugi ir atlydi visiems neprotingiems gyviams, kurie yra vadovaujami aklo instinkto. Tuo tarpu žmogus, ir gerai kūnu nuaugęs, ilgą dar laiką daug ko neišmano. Jisai paliekamas vadovautis savo paties išmone ir laisva valia. Jam reikia ilgiau bręsti šeimoje ir visuomenėje, kad įgustų gerai gyventi ir tinkamai atlikti savo pareigas. Aukštesnės kultūros krašte net pati viena šeima ir nepajėgia jaunųjų deramai subrandinti ir išmokslinti. Čia jai pagelbsti mokykla, valstybė ir įvairios organizacijos.
Bet antra vertus, antriniai ugdymo veiksniai jaunuosius taip pat tolina nuo šeimos. Jie skatina jaunimo įgimtą veržlumą į laisvę ir savarankišką gyvenimą. Ypač palankios yra. tam jaunimo organizacijos, kuriose paaugliai randa pirmą laisvesnę užuovėją šalia namų. Tai yra taip pat ne pikta. Kitaip ir būti negali, pats jaunimo brendimas ir jo ugdymas šito reikalauja. Tačiau kartu yra reikalinga ir paisytina, kad visi ugdomieji veiksniai, kurie šeimą ramsto, su ja sutartų. O šito būtino daikto pasigendama tada, kai jaunieji per anksti nuo šeimos nutolinami arba net prieš ją nuteikiami. Taigi dera visada domėtis, kokie yra ir kokie turėtų būti šeimos ir jaunimo organizacijos tarpusavio ryšiai, ir nuolat sekti, kad jaunimo brendimas šeimoje ir jo ugdymasis organizacijoje neturėtu plyšio. Šiam reikalui pravartu, apskritai, įsidėmėti, kokią paskirtį turi šeima ir kokią bet kuri jaunimo organizacija.
Šeimos ir jaunimo organizacijos paskirtis
Šeima, kaip žinoma, yra tam, kad duotų ir subrandintų jauną žmogų. Jo kūnui ir dvasiai išsiskleisti šeimoje taip susieina įgimti abiejų lyčių skirtumai ir taip jie natūraliai susiklosto, kad sudaro tam nepamainomas sąlygas. Joks kitas būdas žmogaus gyvybei pažadinti nėra tinkamas. Jei žmonės kada imtų visuotinai to nepaisyti, jie greitai sunyktų, kaip tai yra nutikę net labai gausioms ir galingoms tautoms. Kur tik apyra šeima, ten apskursta ir visa žmonių bendruomenė: sumenksta tautos ir išsenka valstybės. Taip esti dėl to, kad tiktai viena šeima yra pašaukta būti tikrąja žmonijos versme. Ji turi net sakralinę žymę, nors būtų nekrikščionių ir net netikinčių šeima. Laisvas dvejų žmonių žodis ir prigimties ryšys susieja vienam kilniam ir šventam uždaviniui - pažadinti iš nebūties žmogų gyvenimui, kuris jau nesibaigia su žemės būtimi. Ši dieviškos kreacijos galia yra perleista šeimai, kurią Kristus yra apgaubęs sakramentu. Dievo nustatyta tvarka, žmogus turi ateiti į pasaulį tik iš šeimos. Jokie kiti žmonių kolektyvai neturi drįsti šios prigimtosios tvarkos iškreipti ir savintis sau šeimos teises. Žmonija auga šeimomis, kaip organizmas ląstelėms. Šeimoje naujas žmogus gema, joje jisai kūnu bei dvasia subręsta ir subrendęs nuo jos atsiskiria, kad sudarytų naują šeimą. Šis permanentinis vyksmas yra cikliškas.
Tad ir ana traukli jėga, kuri vilioja jaunuosius iš tėviškų namų, neužbrėžia tiesiosios linijos: ji užlinksta ir didžiumą atveda vėl į namus per naują slenkstį. Namų židinys dažnam žmogui yra ne vien išeities, bet sugrįžties vieta. Kas ir išsprūsta iš namų, numesdamas jiems lietuviškos patarlės pirmuosius žodžius „namai - pragarai“, tai po kurio laiko vėliai pargrįžta, ištardamas ir likusius - „be namų negerai“. Dažnas grįžta į šeimą naują susikurdamas, ir kiekvienas pareina iš viešumos namo atilsio jieškodamas. Namų židinys yra žmonėms nuskirta ir pati saugiausia gyvenimo atrama- „Anglo namai yra jo pilis“, sako tauta, išplitusi į visą pasaulį, bet nepametusi savų namų. Namų židiny žmonės daugiau gyvena, pasaulio platybėse jie daugiau veikia. Ir ta jų veikla dažniausia yra organizuota.
Šeima kaip tik įsiterpia tarp paskiro žmogaus ir sujungtos jų daugumos arba organizacijos. Paskirus žmones šeima išaugina, organizacijos juos apjungia. Šeima sudaro pagrindą kiekvienai organizacijai. Senkant šeimoms, senka ir organizacijos. Jos tiktai sutelkia šeimų narius vienam kuriam apsibrėžtam tikslui. Jų gali būti įvairių ir tiek daug, kiek žmonės gali turėti reikalų ir siekimų. Kai tik žmones suartina kuris bendras siekimas, įgimtas ar atsitiktinis, jie savo pastangas nukreipia į tikslą organizuotai.
Taip pat skaitykite: Psichoanalitinė laisvės analizė
Organizacija išveda žmones iš uždaro židinio į apstesnį ir viešesnį kolektyvą Ji susiveja tarp šeimos ir visuomenės. Šeima jai yra per siaura ir negausi savo skaičiumi. Visuomenė jai yra per plati ir nepakankama savo išskaidyta jėga. Organizacija siekia padidinti kolektyvinės jėgos įtampą, patelkdama vis daugiau žmonių vienam, kuriam uždaviniui. Šeimai ir visuomenei ji gali būti ir dažnai būva naudinga ir įtaigi.
Tačiau jokia organizacija, kad ir kokia apsti jį būtų, negali visų žmonių apkėsti nei sukaupti jų vienai minčiai. Taip yra dėl to, kad organizacija neišreiškia kurios gyvenimo formos, o tiktai sutelktinio žmonių veikimo būdą. Ji yra žmonėms atsitiktinė ir nebūtina. Dėl to į jokią organizaciją, - išskyrus Bažnyčią, kuri apima pilnutinį žmogaus gyvenimą, - netelpa nei visi žmonės nei visas paskiras žmogus. Čia yra kiekvienos organizacijos riba, kuri ją suveržia. Todėl bet kuri organizacija paprastai apima tiktai vieną grupę žmonių ir tiktai dalį žmogaus siekimų. Kada jie jau nebepatenkinami arba užviliami, organizacija nustoja savo veiklumo ir sugūra. Tad laikui srūvant ir gyvenimo reikalams keičiantis, organizacija susikuria ir išyra. Visi organizaciniai apdarai, paties žmogaus siūdinami, jam greitai būva per ankšti ir lengvai nudėvimi. Tiktai tos organizacijos, kurios atsiremia į pastovius žmogaus prigimties reikalavimus ir nenumaldomų troškimų Aukščiausio Gėrio, pilniau patenkina ir nesti tokios mainios.
Jaunimo organizacijos, kokios idealios jos bebūtų, jam visada tėra laikinės - pereinamosios, kaip praeinamas yra pats jo brendimo metas. Jaunimas dar tik auga ir ruošiasi gyventi, bet savarankiškai negyvena ir nepriklausomai veikti nėra dar subrendęs. Bręstančiam jaunimui, sutelktam į organizacijas, mažiau ar daugiau vadovauja suaugusieji, ir jų vadovavimas negali būti kitoks kaip ugdomasis. Visos jaunimo organizacijos, kurios tikrai atitinka bręstančio jaunuolio prigimtį ir prie jos taikosi, tegali būti lavinamosios bei auklėjamosios-Jų paskirtis yra kreipti jaunimo veržimąsi į laisvę gyvenimui naudinga linkme ir stiprinti socialinius nusiteikimus, kurių viena šeima ir net mokykla nenujėgia pilnai išvystyti. Tad jaunimo organizacijų ugdomasis darbas šeimai yra aiškiai paremiamasis.
Dėl šio esminio savo bruožo bet kuri jaunimo organizacija yra visai arti šeimos ir mokyklos. Mokykla pirmoji išveda jaunuosius iš namų, jaunimo organizacija pirmoji juos įliedina į platesnį kolektyvą Tačiau mokykla turi dar stiprų ryšį su šeima - tėvų ir vaikų santykį, perkeltą į mokinius ir mokytojus. Jaunimo organizacija tokio šeimyninio ryšio jau neturi - ji nuo šeimos yra žymiai labiau atsijusi. Tiesa, kai kada ir mokykla gerokai atitrūksta nuo šeimos, kada jos ugdomajame darbe įsivyrauja kolektyvinimo tendencijos. Ir priešingai, tūlos jaunimo organizacijos savo auklėjamosiomis pastangomis visai arti priglaudžia prie šeimos. Bet toks atitolimas ar priartėjimas nėra esminis. Kiekviena mokykla iš esmės yra arčiau šeimos, o kiekviena organizacija mažiau ar daugiau yra linkusi nuo šeimos atsišlieti. Tai yra suprantama ir natūralu, nes jaunimo organizacija ir turi tikslą išvesti bręstantį jaunimą iš uždarų šeimos namų bei mokyklos sienų ir įjungti į organizuotą būrį. Prastai būva tiktai tada, kai jaunimo organizacija ima šeimos nepaisyti arba ją neigti, kad galėtų jaunimą pati viena apgužti. Šeima ir jaunimo organizacija tada nenatūraliai išsiskiria ir n e b e s u t a r i a. Jos atsistoja viena priešais antrą ir kelia mūsų laikams aktualų klausimą: katrai iš jų priklauso pirmumo teisė auklėti jaunąją kartą.
Šeimos pirmumas prieš jaunimo organizaciją
Žmogus nėra nuosavybė nei šeimos nei bet kurios organizacijos, ne taip, kaip kuris daiktas ar gyvulys. Tačiau žmogus natūraliai ateina į pasaulį per šeimą, ne per organizaciją. Šeima yra pirmesnė už kiekvieną organizaciją, kuri tik apjungia šeimose bręstančius žmones. Be to, šeima yra neapseinama, o organizacija nebūtina. Dėl to šeima negali būti laikoma vien tiktai narių tiekėja organizacijai. Šeima tada būtų paprasta biologinė priemonė organizacijų nariams dauginti. O tai yra priešinga jos prigimčiai ir paskirčiai. Gyvulių pasaulis tėra valdomas reprodukcijos dėsnio, o ne žmonių bendruomenė. Žmonių bendruomenėje šeimos sudaro organiškus vienetus - „visuomenės celes“ (Fr. W. Foerster 29 p.), iš kurių trykšta ne vien gyvybė, bet ir gyva dvasia. Per šeimą atiteka praeities tradicijos bei kultūrinis palikimas, ir visa tai nuteka į sekančias kartas su nauja gyvybe, išsiskleidžiančia šeimos židinyje. Žmogaus kūnui ir dvasiai nokinti jis yra pat? natūraliausias ir neužvaduojamas.
Šeima yra skirta brandinti žmogaus asmenybę, kur tiktų pagrindiniam gyvenimo tikslui siekti, o ne tam kad būtų vienos arba antros organizacijos nariu. Todėl tėvų pareigos ir teisės negali pasibaigti su tuo metu, kai jauniesiems paauga padaigsliai ir jie patys gali jau nuskrieti į kurios nors organizacijos būstinę arba sueigą. Jei taip būtų, jaunas nepribrendęs dar žmogus būtų pametamas likimo žaismui, atsitiktinumui. Jo būtis pasidarytų netikra, nes netikras ir reliatyvus būtų jauno žmogaus brendimas. Jis daugiau priklausytų nuo kintamų bei išviršinių veiksnių, negi nuo pastovių ir įgimtų įstatymų.
Šeima ir yra tam, kad jaunuosius apsaugotų nuo tokio netikrumo ir reliatyvumo, - nuo nelemtos „bezprizorninkų“ dalios, kurią Rusų revoliucija įrašė į vaikų istoriją, kaip šiurpų įspėjimą visiems laikams Tai yra liudijimas, ko susilaukia bešeimiai patilčių vaikai, palikti be apsaugos ir globos. Tiktai šeiny jiems gali suteikti saugų prieglobstį, sukuriamą tėvų meilės, pasiaukojimo ir rūpestingumo. Niekas kita: vaikams to negali duoti ir tėvų atstoti, ypač kurio nors draugijos ar valstybė. Jų globa dažniausia yra pamotės verta. Vaikai jąja labai retai tepasidžiaugia.
Dėl to jokia organizacija, nė pati valstybė, negali reikalauti, kad šeima vaikus tiktai paaugintų, auklėti be jokios apdairos pavestų kitiems. Šeima pasauliui žmogų duoda, ji pirmoji ir atsako už jo fizinį bei dvasinį brendimą. Atsakomybė ir su ja susijusi įgimta pirmumo teisė auklėti jaunąją kartą priklauso šeimai. Niekas negali tėvų atpareigoti nuo šio atsakingumo už vaikų auklėjimą. Jei auklėjimo pareigos ir esti kitiems pavedamos tai tėvams liekti priežiūros teisė ir budėjimo pareiga- Nei mokykla nei jaunimo organizacija tėvai negali be atodairos pasikliauti. Vaikų ugdymas turi būti atidžiai sekamas ir suderinamas su šeimyniniu auklėjimu. Ypač šeima negali išleisti iš akių jaunimo organizacijų, kurios ne visada šeimai pagelbsti, bet dažnai pakliudo. Be to, šeimos auklėjimas yra visuotinis, o jaunimo organizacijų - tiktai dalinis.
Šeimos ugdomieji tikslai visada yra tie patys - pastovūs ir visuotini, nes bendrai žmogiški. Šeima apima visą žmogaus asmenį, visus jo brendimo tarpsnius ir abi lytis, žodžiu, visą žmogaus prigimtį su bet kuriais individualiais skirtingumais. Normali šeima sudaro tinkamiausią aplinką įvairiopiams žmogaus asmenybėms pradams prasiskleisti ir sustiprėti.Ji siekia visumos ir apima visus ugdymo atžvilgius, kiek tiktai nujėgia. Šeimoje vyrauja universalumas ir įvairumas.
Tuo tarpu jaunimo organizacijos turi dalinius ir, dažniausia, kintamus uždavinius, kurie viso žmogaus neapima. Jos sąmoningai ir tikslingai išskiria vieną kurį asmenybės bruožą, pasirenka atitinkamą brendimo laiką ir labai dažnai - vieną kurią lytį. Tuo būdu siekiama išvystyti tiktai kai kurie prigimties polinkiai ir įdiegti tokie nusiteikimai, kurie geriausia tiktų organizacijos specialiems uždaviniams įgyvendinti. Gali tai būti labai geri ir būtinai reikalingi nusiteikimai, kurie praturtina kiekvieną asmenybę, tačiau esti ir laikinų, nepatvarių ir nereikšmingų. Gana dažnai laiko madni dvasia iškelia vieną arba antrą patrauklią jaunimo organizaciją ir su prasrūvančia aktualija vėl ją nugramsdina. Gyvenamojo meto aktualijos, be abejo, pagauna taip pat šeimas ir suaugusius. Tačiau organizuotam jaunimo sambūryje laiko tendencijos stipriau sukaupiamos ir labiau išgyvenamos. Iš to jaunosios kartos ugdymui gali būti naudos, kada pasigaunamos idėjos arba priemonės yra teigiamos, bet gali būti ir nemažos žalos, kada įsivyrauja kurios blandžios ir kraštutinės tendencijos.
Šeimos židinys yra mažiau lankstomas. Jis paprastai išlieka nuosaikesnis, konservatyviškesnis ir mažiau blaškus. Taip yra dėl to, kad šeima iš prigimties turi stamantresnį išvidinį ryšį. Šeimos narius suglaudina giminiškas kraujas ir savųjų įgimta meilė. Juos susieja bendras gyvenimas ir ligi tam tikro laiko - bendras likimas. Šeimos nariai nepakartojami, nepakeičiami ir lengvai neišskiriami. Jie, tarytum, įauga vieni į kitus, tad jų išskaidymas, nelaimės ar konfliktai visada giliau ir sunkiau išgyvenami, dažnai ligi tragizmo, kuris ne visada apsireiškia regimu būdu. Jis nusėda į dvasią ir ją sukrečia. Juo tie išvidiniai šeimos ryšiai yra stipresni ir gajesni, juo vertesnė ir darnesnė išauga jaunoji karta. Šeima, bendrai, daro žmogų pakantesnį ir socialesnį. Čia jaunuolis yra palenktas moraliniam tėvų autoritetui ir klusnumui, kuris atsispiria; tėvų meilę ir dorinę pareigą.
Organizacijoje nariai susiejami daugiau išviršinės drausmės. Bendra veikla, teisybė, sumezga ir dvasinius saitus, skatina pasiaukoti, prisitaikyti prie kitų ir susibičiuliuoti, bet šie išvidiniai ryšiai būva palaidesni negu šeimoje. Organizacijos narių jie taip tvirtai neriša kaip brolių bei seserų. Organizacijų nariai, ypač jaunimas, sudaro bėglią srovę: vienur pakeičia kiti, kartais veiklesni už pirmuosius, ir dėl to labiau iškeliami. Todėl organizacijoje nesti ir negali būti tokio pastovumo bei lygybės kaip šeimoje. nei josios meilės ar pasiaukojimo. Be abejo, organizacija pajėgia kai kada savo narius tvirtai suveržti ir patraukti, įkvėpti heroiško pasiaukojimo ir tauraus draugiškumo, bet tatai esti arba griežtai idealistinės organizacijos arba konspiratyvūs kurios nors kovos junginiai. Pastarieji sudaro jaunimui tą grėsmę, kad dažniausia per anksti jį patelkia suaugusiųjų rungtynėms. Nepribrendusi jaunoji karta tegali būti tik…
tags: #kolektyvine #pasamone #gintis #laisve