Įvadas
Jono Biliūno kūryba yra reikšminga lietuvių literatūros dalis, atspindinti XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios laikotarpį. Šis autorius, pasižymėjęs kaip prozininkas, publicistas ir lyrinės prozos pradininkas, savo kūriniuose autentiškai žvelgė į socialines problemas, atskleisdamas žmogiškumą ir gilią empatiją. Biliūno kūrybos objektu dažnai tapdavo mažas žmogus, jo vargai ir džiaugsmai. Rašytojo stiliui būdingos humanistinės idėjos, sielos gelmių pažinimas ir subtilus literatūros pavidalas, išskiriantis jį iš ankstesnių lietuvių autorių. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip žmogaus tapsmas asmenybe atsiskleidžia Jono Biliūno kūryboje. Aptarsime, kokios temos ir motyvai padeda suvokti asmenybės formavimosi procesą, kokį vaidmenį jame atlieka aplinka, patirtys ir moraliniai pasirinkimai.
Jono Biliūno kūrybos bruožai
Jono Biliūno kūryba skirstoma į du etapus: ankstyvąjį, kuriame dominavo socialinės problematikos kūriniai, ir vėlyvąjį, kuriame atsiskleidė asmeninės tragedijos ir mirties temos. Rašytojo kūrybai būdinga glaudus realizmo ir lyrizmo derinys bei gilus etinis ir psichologinis žmogaus likimo tyrinėjimas. Jo novelės pasižymi stipriu realizmu, kuris suteikia kūriniams tikrumo jausmą, ir lyriškomis introspektyviomis pastabomis, kurios gilina veikėjų psichologinį portretą. Biliūno kūryboje dominuoja temos, susijusios su žmogaus likimu, meile ir etine bei psichologine problematika. Veikėjų ubagystė, neretai atsiskleidžianti per siužeto vingius, yra ne vien materialinė, bet ir dvasinė būsena, pabrėžianti etinės psichologinės problematikos aspektus.
Vaikystės patirtys ir asmenybės formavimasis
Nors Jonas Biliūnas nelaikė savęs vaikų literatūros rašytoju, jo kūryboje ryškūs vaikystės temos ir vaikų paveikslai. Apsakymai „Brisiaus galas“, „Joniukas“ ir „Kliudžiau“ tapo chrestomatiniais tekstais, skaitomais mokyklose. Apsakyme „Kliudžiau“ vaiko patirta kaltė dėl neatsargaus poelgio tampa pamoka visam gyvenimui. Šis kūrinys parodo, kaip skaudūs įvykiai ir klaidos gali pakeisti žmogų, paskatinti jį suvokti savo atsakomybę ir ugdyti atjautą.
Aplinkos įtaka asmenybės raidai
Jono Biliūno kūryboje didelis dėmesys skiriamas aplinkos įtakai asmenybės raidai. Rašytojas vaizduoja kaimo aplinką, socialinę nelygybę, skurdą ir kitus veiksnius, kurie formuoja žmogaus charakterį ir pasaulėžiūrą. Apsakyme „Ubagas“ atskleidžiama, kaip socialinė nelygybė ir artimųjų abejingumas gali palaužti žmogų, atimti iš jo orumą ir viltį. Šis kūrinys skatina susimąstyti apie visuomenės atsakomybę už silpnesniuosius ir būtinybę puoselėti žmogiškumą.
Moralinių vertybių svarba
Jono Biliūno kūryboje moralinės vertybės atlieka svarbų vaidmenį asmenybės formavimosi procese. Rašytojas pabrėžia atjautos, gailestingumo, sąžiningumo ir kitų dorybių svarbą, kurios padeda žmogui išlikti doru ir nesavanaudišku. Apsakyme „Brisiaus galas“ atskleidžiama žmogaus atsakomybė už gyvūnus, būtinybė elgtis su jais humaniškai ir atjaučiančiai.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?
Asmenybės tapsmas per kančią ir netektį
Jono Biliūno kūryboje dažnai vaizduojamas žmogaus tapsmas asmenybe per kančią ir netektį. Rašytojas atskleidžia, kaip sunkūs išbandymai ir praradimai gali pakeisti žmogaus požiūrį į gyvenimą, sustiprinti jo dvasią ir paskatinti ieškoti prasmės. Apysakoje „Liūdna pasaka“ vaizduojama šeimos tragedija, kurios fone atsiskleidžia žmogaus stiprybė, gebėjimas išsaugoti žmogiškumą net ir pačiomis sunkiausiomis sąlygomis. Šis kūrinys skatina susimąstyti apie gyvenimo trapumą ir būtinybę branginti kiekvieną akimirką.
Kaltės Motyvas J. Biliūno Novelėse
Novelių veikėjai dažniau patys patiria skriaudą (novelės „Lazda“ veikėjas tėvas, novelės „Ubagas“ veikėjas Petras Sabaliūnas, apysakos veikėja Juozapota), nors kartais ją padaro kitiems (novelės „Kliudžiau“ veikėjas vaikas, novelės „Brisiaus galas“ veikėjas šeimininkas), tačiau ne neteisybė, o jos išgyvenimas yra pasakojimo pagrindas. Novelėje „Kliudžiau“ vaizduojama skriauda, padaryta vargšei katytei, skatina vaiko, vėliau ir suaugusio žmogaus kančią („Tai buvo vienatinis mano gyvenime šovinys. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje…“). Be to, Jokūbas etiniu požiūriu patiria panašių išgyvenimų dėl jaunystėje įvykusios istorijos (novelė „Vagis“): nenorėdamas patirti skriaudos, saugodamas mėgstamą kumelį ir savo gyvybę, pagrindinis veikėjas nužudo vagį, išveža ir išmeta jį „paravėn“. Dėl žmogžudystės, įvykdytos ginant turtą ir saugant savo gyvybę, veikėjas gailisi visą gyvenimą: „O vienok ir dabar dažnai dažnai tas pats kirminas mano širdį griaužia. Ir nežinau dar, ką pasakys man už tą Visagalis…“ Kaltė dėl nužudymo ir negalėjimo prisipažinti teisėsaugai virsta nuolatine sąžinės - vidinės žmogaus teisėjos - graužatimi. Jokūbas pasirinkimo neturi, jis baudžia save moraliai ir kaip krikščionis, o skaitytojui leidžiama pasirinkti, ar smerkti Jokūbą dėl žmogžudystės, ar pateisinti jo poelgį, nes tai buvo savigyna. Humanistinis požiūris svarbus vertinant moralinius aspektus (kaltę, skriaudą), anot J.
Kaltė Už Kitų Poelgius
Kaltę žmogus gali išgyventi ir nenusikaltęs. Novelės „Ubagas“ pasakotojas, grįžęs į brolio namus, sutinka senelį, kurį anksčiau gerai pažinojo. Pasakotojas jaučia kaltę, kad tik duonos rieke gali padėti Petrui Sabaliūnui, kadaise vaikus medaus koriais vaišindavusiam. Beje, svarbesnis moralinis veiksnys - kaltės jutimas už netinkamą vaikų elgesį su tėvais: „Jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju.“ Pasakotojas prisiima kaltę už P.
Atjauta ir Pagarba
Toks yra ir tėvas (novelė „Lazda“), kuris po baudžiavos panaikinimo priima dvaro prievaizdą Dumbraucką gyventi savo namuose. Po skriaudėjo išsikraustymo tėvas neleidžia vaikams deginti dovanotos obelinės lazdos, kuria kitados Dumbrauckas smarkiai sumušė tėvą. Pateisinęs buvusio prievaizdo elgesį, tėvas pagarbos moko savo vaikus: „<…> tegu šitoj lazda lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami, atminsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motina jums kartais žabeliu suduodavova. Darydavova taip dėl jūsų pačių gero… Gal ir mus ponai baudė dėl mūsų gero?..“ Be to, šiose novelėse svarbus ir atjautos motyvas: pasakotojas yra jautrus P.
Juozapotos Išgyvenimai ir Atjautos Motyvas
Skriaudos motyvas ryškus apysakoje „Liūdna pasaka“, kurios pasakotojas perteikia vargšės Juozapotos išgyvenimus. Moteris per 1863 m. sukilimą neteko dėl socialinio teisingumo kovojusio vyro, prarado sveikatą, kūdikį, namus. Pamišusi, kampininke tapusi moteris kelias dešimtis metų ieško vyro („Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?..), bet, anot pasakotojo, nežinia: „Ar suprato pati tą savo klausimą? Ar atminė dar savo Petriuką? Ar tikėjosi nors numirus, jį pamatyti?..
Taip pat skaitykite: Bromazepamo vartojimas ir rizika
Netekties Psichologija
Netektis - viena sunkiausių žmogaus patirčių, lydima sielvarto, skausmo ir kaltės jausmo. Netekties psichologija apima įvairias gedėjimo stadijas ir mechanizmus, padedančius žmogui susidoroti su praradimu.
Gedėjimo Stadijos
Remiantis Elisabeth Kubler-Ross, gedėjimas paprastai apima šoką, neigimą, pyktį, depresiją ir galiausiai priėmimą bei susitaikymą. Tačiau, kaip teigia jungiškoji psichoanalitikė Sharlotte Mathes, gedėjimas nėra linijinis procesas, o judėjimas nuo pirminio šoko į aštrų kentėjimą ir palaipsnį grįžimą atgal į gyvenimą. Gedinčiojo jausmai labai kinta ir prieštarauja vienas kitam - neigimas, pyktis, liūdesys ir priėmimas keičia vienas kitą nuo pat pradžių.
Kaltės Jausmas ir Traumos Įsirašymas
Giliausia kančia susijusi su baisiu kaltės jausmu, žinojimu, jog nieko atitaisyti jau nebeįmanoma ir negalėjimu paaiškinti, įprasminti netekties. Dar sunkiau, kai motina ir tėvas patys yra apkaltinami dėl vaiko mirties, tiesiogiai arba netiesiogiai. Tokia motina net ir po kelių metų nuo vaiko mirties sapnuoja, jog yra nuteisiama mirties bausme ir nuosprendis neskundžiama, jos negalima pasigailėti.
Mitai, Trikdantys Gedėjimą
John W. James ir Russel Friedman aptaria kelis mitus, trukdančius gedėti ir pabaigti gedėjimą, kurie verčia jame įstrigti, įšalti. Tai tarsi šeimos ir visos kultūros įteigti imperatyvai, kurie vaiko netekties atveju įgyja labai konkrečias išraiškas:
- Neliūdėk: „Tavo vaikas virto angeliuku danguje“, „Na štai, dabar danguje turi savo angelą“, „Neliūdėk, nes tavo ašaros trukdo jo sielai iškeliauti“.
- Tai, ko netekai, pakeisk kuo nors kitu: „Tu gali turėti daugiau vaikų“, „Tu turi kuo greičiau pastoti ir pagimdyti - tai bus ta pati siela.“
- Sielvartauti reikia vienam.
- Būk tvirta: „Tu turi ir kitą vaiką, negalima jo apkrauti savo emocijomis, tu turi gyventi dėl jo.“
- Imkis veiklos: „Neišsigalvok depresijos, tai poniučių liga - imkis veiklos.“
- Laikas gydo visas žaizdas.
Vis dėlto gydo ne laikas, o pasikeitęs suvokimas, leidžiantis suteikti prasmę netekčiai, pasikeitęs santykis.
Taip pat skaitykite: Vadovo kompetencijos ugdymas
Archetipinės Istorijos Netekčiai Išgyventi
Sharlotte Mathes siūlo pažvelgti archetipiniu požiūriu, rasti archetipines istorijas netekčiai išgyventi.
Niobės Mitas
Niobės istorija yra apie pyktį, kerštą ir sustingimą sielvarte. Daugeliui tėvų atleisti gydytojams, prievartautojams, žudikams ar patiems sau dėl vaiko mirties tampa neįmanoma užduotis. Laukiama, kad kaltininkas gailėsis, tuomet dalis tėvų atleisti sugeba, ir šį veiksmą vadina labiausiai gydančiu veiksmu, padarytu savo gyvenime. Visgi daliai yra svarbu leisti sau neatleisti, ir neteisti savęs dėl to. Svarbu suvokti, kad per ankstyvas atleidimas gali būti susijęs su vengimu iš esmės pripažinti natūralius žmogiškus tamsius impulsus. Kad galėtum iš tikrųjų atleisti, turi pirmiausia pajusti savo pyktį, skausmą, įsisąmoninti keršto fantazijas ir tą atleidimą subrandinti. Su atleidimu įmanomas atgimimas, tačiau Niobė amžinai verkia, ji lieka įstrigusi.
Demetros ir Persefonės Mitas
Demetros mitas leidžia pajausti motinos kančios gelmę ir universalumą: net deivė negali išvengti dukters praradimo. Jos begalinis sielvartas kone apakina ir verčia apleisti visa, kas gyva - kaip būna didžiojoje depresijoje. Pagrindinis Demetros jausmas - begalinis ilgesys ir juntama žiojinti tuštuma, kuri atrodo niekuo neužpildoma. Tai sunkiausi motinai ir tėvui išgyvenimai, jų skausmo bedugnė.
Kaltės Jausmo Formavimasis
Kaltė - ne įgimtas jausmas, jį išprovokuoja su mumis susiję aplinkiniai. Paprastai kaltės jausmą kartais sąmoningai, kartais patys to nesuvokdami vaikui suformuoja tėvai ar kiti mažylį auklėjantys suaugusieji. Tėvai, spręsdami auklėjimo problemas, dažnai naudoja tokią schemą: „Pats prisipažink, ką blogai padarei, prisiimk kaltę, atsiprašyk ir tada tavęs nebausime“ ir pan. Vaikystėje išmokę kaltės jausmu išsisukti nuo nepalankių situacijų, užaugę mes automatiškai prisidengiame kalte, norėdami pasiteisinti dėl įvairių problemiškų dalykų.
Pozityvioji Kaltės Pusė
Psichologų nuomone, gebėjimas jausti kaltę apskritai yra svarbus psichinės sveikatos požymis. Pastebėta, kad kaltės jausmo neturi psichikos ligomis sergantys žmonės. Apgailestavimas padeda žmogui suprasti, kad poelgis buvo tikrai netinkamas ir jis galėjo pasielgti kitaip. Apgailestavimas mus skatina atgailauti ir atsiprašyti. Būtent apgailestavimas padeda žmogui atrasti save.
Kaltės Jausmas ir Priklausomybės
„Priklausomybė vienareikšmiškai susargdina visą šeimą, serga ir tėvai, ir vaikai“, - teigia psichologė. Kalbėdama apie vaikų patiriamas emocijas ji akcentuoja, kad tokiose šeimose vaikai patiria gėdos ir kaltės jausmus. Pasekmės emocinei ir kognityvinei raidai: „Gali kilti emocijų reguliavimo sunkumų, gali būti sunku suprasti ir tinkamai išreikšti savo jausmus. Dėl nuolatinės įtampos gali atsirasti nerimo ar depresijos sutrikimų, beje, jie dažniau atsiranda priklausomų tėvų vaikams.
J. Biliūno Apysakos „Liūdna Pasaka“ Analizė
Kūrinio veiksmą J. Biliūnas nukėlė į 1863 m. sukilimo laikotarpį. Pirmasis sakinys iškelia lietuviams šią svarbią ir skaudžią datą. Petras išeina į sukilimą, jis trokšta gražesnio gyvenimo. Apysakos tikslas - pasmerkti carizmo priespaudą, valdžios neteisybes, nežmoniškumą, iškelti liaudies kovos su carizmu moralinį aukštumą. Juozapotos charakteristikoje ypač ryškus akių vaidmuo. Jos atspindi moters vidinę būseną. Apysakos pradžioje - tai nuostabios akys „kaip dvi gražios žvaigždės - laimės žvaigždės“. O Juozapota - linksma, jauna, laiminga, kupina šviesiausių svajonių, tikėjimo gyvenimo gerove.
Žmogaus Dvasingumas J. Biliūno Kūryboje
Biliūno kūryboje žmogus ir jo dvasia - visa ko centras. Žmogus gražus savo dvasia, o ne išore, jo dvasiai nesvarbūs luomai, turtinės sąlygos. Jis pasireiškia jautrumu, artimo kančios išgyvenimu. Dvasios jėgos veikėjai semiasi iš tikėjimo. Dvasingumas reiškiasi tolerancija.
Jono Biliūno kūrybos aktualumas šiandien
Jono Biliūno kūryba išlieka aktuali ir šiandien, nes joje nagrinėjamos universalios žmogiškumo problemos, kurios aktualios visais laikais.
J. Biliūno Biografijos Bruožai
J. Biliūno biografijoje nemaža bruožų, būdingų pažangiai ano meto inteligentijai. Kilęs iš valstiečių, kaip ir dauguma to laiko inteligentų (gimė 1879 m. balandžio 11 d. dabartiniame Anykščių rajone, Niūronių kaime), jis nuo vaikystės pažino valstiečių gyvenimą, psichologiją. Kaimo buitis jam davė medžiagos grožinei kūrybai, ji teikė socialinių žinių ir publicistikai, kada gyveno visuomenines problemas. Būsimajam rašytojui iš mažens buvo žinomi ne tik XIX a. pabaigos valstietijos reikalai, bet ir ne taip seniai panaikintos baudžiavos atmosfera (perteikta tėvų ir artimųjų pasakojimais). J. Biliūno tėvai, kaip ne vienas vakarykštis baudžiauninkas, dabar pakutęs ir sustiprėjęs, norėjo pamokyti savo vaikus. Į didesnius mokslus Biliūnų buvo numatyta leisti Jonuką, kurį tikėjosi pamatyti kunigu.
Gimnazijos Metai: Idėjinė Krizė ir Pasaulėžiūros Formavimasis
Gimnazijoje praleisti metai J. Biliūnui buvo labai reikšmingi. Susidūrė jis čia su visai kita aplinka, kitomis pažiūromis ir idėjomis negu atsinešė iš kaimo. Susipažino ir su nepažįstamu darbininkijos pasauliu. Susidarė jis čia sau naują pasaulėžiūrą. Visi jo biografai ir kūrybos tyrinėtojai nurodo didžiulę idėjinę krizę ir perversmą, kurį pergyveno J. Biliūnas gimnazijoje. Religinis jo pasaulėvaizdis žlugo, susipažinus su ano meto mokslo laimėjimais, marksizmu, pozityvumo idėjomis. J. Biliūnui nepakako dėstomų žinių, jis pats daug skaitė, dažnai ne tik nerekomenduojamą, bet ir draudžiamą literatūra. Galvotesnius mokinius jis buvo subūręs į slaptus būrelius (vyresniųjų ir jaunesniųjų), kuriuose skaityta referatai, svarstyta gamtos mokslų, visuomeniniai klausimai. Ypač domėtasi gamtininkų Č. Darvino, T. H. Hakslio, K. Flamariono raštais, studijuota K. Markso, K. Kautskio, F. Lasalio ir kitų socialistinės krypties veikėjų idėjos. Rūpėjo J. Biliūnui ir jo draugams nacionalinio lietuvių judėjimo reikalai - kova už lietuvišką spaudą, mokyklas. Būsimasis rašytojas gaudavo nelegalios lietuviškos spaudos, duodavo jos skaityti bičiuliams. Žodžiu, J. Biliūno pasaulėžiūra brendo, veikiama trijų didelių idėjinių srautų, formavusių ano meto pažangiosios mūsų inteligentijos dvasinį pasaulį - XIX a. mokslinės minties, socializmo idėjų ir lietuvių nacionalinių siekimų. J. Biliūno veikla ir kūryba vienaip ar kitaip atspindi tų visuomeninių bei idėjinių srautų aspiracijas. Vis dėlto Liepojos laikai stipriausiai susiejo J. Gimnazijoje J. Biliūnas tapo griežtu carizmo priešu, ėmė orientuotis į proletariato ir pažangiosios visuomenės kovą už socialinius pertvarkymus, pasaulėžiūrą grįsti moksliniais, materialistiniais įsitikinimais. Savo pažangių pažiūrų jis neslėpė ne tik nuo mokinių, bet ir namiškių. Ir tai jam daug kainavo. Atsisakęs eiti į kunigus, jis jau penktoje klasėje neteko namiškių paramos ir turėjo verstis korepetitoriaus darbu.
Kova už Socialinę Teisybę ir Publicistinę Veiklą
Įstojęs 1900 m. į Dorpato (Tartu) universitetą medicinos studijuoti, J. Biliūnas kitų metų pavasarį iš ten pašalinamas - už dalyvavimą studentų protesto prieš carizmą judėjime. Apsigyvenęs Šiauliuose, jis įsitraukia į kovą prieš socialinę neteisybę. Pažintis su Lietuvos socialdemokratinio judėjimo organizatoriais priartino J. Biliūną prie proletariato politinės kovos reikalų. Persikėlęs 1902 m. su žmona į Panevėžį, jis dar aktyviau įsitraukia į darbininkų judėjimą: leidžia atsišaukimus, organizuoja streikus. Nors nenutraukė ryšių su liberalinės inteligentijos atstovais ir jų spauda („Ūkininku”, „Varpu”), tačiau ne vieną socialinio gyvenimo problemą sprendė marksistiškai: ieškojo lietuvių nacionaliniam judėjimui glaudesnių ryšių su proletariatu, darbininkus ir valstiečius laikydamas pagrindine jėga kovoje prieš carizmą („Piešinėlis apie mūsų inteligentus”). Šiaulių - Panevėžio laikotarpiu jis daugiau atsideda publicistikai: parašo ir paskelbia politinių, mokslo populiarinimo brošiūrų, straipsnių. Spausdina korespondencijų (jas rašinėja nuo 1900 m.) apie lietuvių darbininkų ir valstiečių nuotaikas, priešinimąsi carinei biurokratijai, socialinei priespaudai. Kartu J. Biliūnas domisi grožine literatūra. Dar 1900 m. apsiima parašyti studiją apie Žemaitės, tuo metu jau pagarsėjusios rašytojos, kūrybą, dabar užbaigia tos studijos teorinę įžangą. Bando savo jėgas poezijoje. 1900 - 1902 m. laikotarpiui priklauso ir pirmieji grožinės prozos kūriniai - „Betėvis”, „Klebonas”, „Per sapną” ir kt. Įtakos posūkiui į grožinę literatūrą bus turėjusi pažintis su Povilu Višinskiu. Padėjęs į literatūrą įsijungti Žemaitei, Šatrijos Raganai, Lazdynų Pelėdai, P. Višinskis naujajame savo bičiulyje bus greit įsižiūrėjęs polinkį į meninę kūrybą. V. Kapsukas, gerai abu pažinęs, apie jų draugystę rašo: „Geriausi draugai jiedu pasidarė.
Studijos Leipcige ir Posūkis į Literatūrą
Caro biurokratijai galutinai atsakius leidimą grįžti į Tartu universitetą, J. Biliūnas 1903 m išvyksta į Leipcigą, tampa aukštosios komercijos mokyklos studentu. Tačiau meno dalykai jį smarkiau traukia negu prekyba, ir jis jau 1904 m. pavasarį pereina į Leipcigo universitetą vien literatūros studijuoti, svajodamas ateityje verstis vien literato darbu. Su socialdemokratiniu judėjimu ryšio nenutraukia, padeda suredaguoti porą „darbininkų balso” numerių, rūpinasi socialdemokratų organizaciniais reikalais. Talkina V. Kapsukui, kuris redagavo jaunimo žurnalą „Draugas” , paremia jį savo naujais kūriniais. Tačiau socialdemokratų partijos veikėjų nesutarimai apvilia J. Biliūną partiniu darbu. „Jį traukė kita sritis - dailioji literatura, ir jis nuėjo, kur jį traukė” - taip V. Kapsukas apibūdina J. Biliūno posūkį nuo politinių reikalų prie literatūros. Leipcige jis parašo savo žymiausius proletarinės tematikos apsakymus - „Be darbo”, „Pirmutinis streikas”. Nors šelpiamas labdaringos „Žiburėlio” draugijos, kartais - Amerikos lietuvių, J. Biliūnas, gyvendamas nuolat pusbadžiu, Leipcige suserga džiova. Į Lietuvą grįžta ligonis, ir gydytojai liepia rimtai susirūpinti savo sveikata. 1904 m. manydamas ten rasti palankesnių gamtos sąlygų sveikatai. Tačiau neturint iš ko įmanomiau gyventi, sveikata geryn neina. Prasideda kova su lemtinga negalia. Kaip matyti iš laiškų, tuo laiku J. Ciuriche J. Biliūnas parašė apsakymus „Laimės žiburys”, „Nemunu” , „Vagis” , „Kliudžiau”, „Tikėjimas”.
Gydymasis Zakopanėje ir Literatūriniai Šedevrai
1905 m. rudenį, gydytojų rekomenduojamas, jis išvažiuoja į Zakopanę (Lenkija) gydytis. Čia, lovoje gulėdamas, jis sukuria tokius savo prozos šedevrus, kaip „Joniukas” , „Lazda” ,„Ubagas” , „Piestupys”. 1906 m. vasarą gydosi Rozalime, Kačerginėje. Tą vasarą parašo „Svečius” , „Abejojimą” , „Brisiaus galą” , „Vieną rudens dieną”. Rudenį vėl važiuoja į Zakopanę. Beveik nesikeldamas iš lovos, kartais negalėdamas pats rašyti, todėl diktuodamas jį slaugiusiai žmonai, jis ten užbaigia savo stambiausią kūrinį „Liūdna pasaka”. Nenustoja domėjęsis lietuvių literatūros naujienomis: prašo draugą siųsti vis naujų knygų, rūpinasi bendrais lietuvių kultūros reikalais. Buvo sumanęs leisti plataus profilio literatūros almanachą „Aitvaras” , kuris pagyvintų lietuvių literatūrinį gyvenimą.
Paskutinės Gyvenimo Akimirkos ir Religiniai Įsitikinimai
Beviltiškos ligos alinamas, silpstant kūno ir dvasios pajėgoms, grįžo prie vaikystės religinių įsitikinimų. „Bet negalima abejoti , kad jo tikėjimas didžiai skyrėsi nuo viešpataujančio krikščionių tikėjimo. Tai, galima sakyti, diena ir naktis.<.> Jo tikėjimas - tai ne kitatikių ir netikėlių neapykantos tikėjimas, ne išnaudotojų tikėjimas, ne įrankis žmonėms savo rankose laikyti. Bet toks sąžinės varžymas jam po senovei buvo šlykštus”. Mirė J. Biliūnas 1907 m. gruodžio 8 d., palaidotas Zakopanėje. Tarybinės vyriausybės rūpesčiu, jo palaikai 1953 m. Mirė J. Vaičaitį , P. Višinskį , J. Gurauskį. J. Biliūnas gerai suprato savo likimą esant nepakeliamų sąlygų rezultatą. Graudoka ironija skamba jo laiško, rašyto 1907 m. rugpjūčio 27 d., t. y. trys mėnesiai iki mirties, žodžiai apie savo gyvenimą, kartu jautriai, biliūniškai, prisimenant kitų žmonių paramą, jų širdies gerumą: „Sveikink p. Gabrielę [Petkevičaitę - Bitę, J. S.] ir Žemaitę: trokštu jomdviem visa gera. Dažnai dabar atsimenu, kaip Žemaitė kartą Šiauliuose mylėjo mane ir Jasiukaitį gardžia sodžiaus mėsa ir duona, išalkusius. Jeigu tuo laiku dažniau kas man tokios mėsos būtų davę, gal dabar ir džiova nereiktų sirgti. Bet praeities nesugrąžinsi.