Šis straipsnis skirtas panagrinėti kolektyvinės pasąmonės sampratą, remiantis Sigmundo Freudo ir Carlo Gustavo Jungo teorijomis. Šios teorijos padėjo pagrindus gilesniam žmogaus psichikos supratimui, atskleidžiant pasąmonės svarbą ir jos įtaką mūsų elgesiui, jausmams bei mąstymui.
Pasąmonės samprata S. Freud ir C. G. Jung teorijose
Pasąmonė - tai žmogaus sąmonės tiesiogiai nesuvokiamų psichikos procesų ir būsenų visuma. Pasąmonės turinys yra glaudžiai susijęs su žmogaus jausmais, jo santykiu su pasauliu, todėl pasąmonė negali valingai kontroliuoti žmogaus veiksmų, įvertinti jų rezultatų, bet veikia sąmoningą elgesį. Pavyzdžiui, žmogus suvokia savo kalbą, bet nežino, kaip atmintyje randa reikiamus žodžius, kaip perduoda programas artikuliacijos aparatui ir kita. Pasąmonėje žmogus supanašina, sutapatina save su kitais žmonėmis ir reiškiniais kitaip negu sąmoningai išgyvendamas tikrovę: tiesiogiai emociškai įsijaučia, identifikuojasi, gretina įvairius objektus pagal kokius nors bendrumus, bet ne pagal loginius prieštaravimus, esminių požymių skirtumus. Pasąmonėje praeitis, dabartis ir ateitis dažnai susipina kuriame nors viename psichiniame akte (pavyzdžiui, sapne). Pasąmonei priklauso reiškiniai, kurie buvo išgyventi anksčiau, ir pamiršti dalykai (ankstyvoje kūdikystėje ir vaikystėje patirtos nuoskaudos, matyti vaizdai ir kita), automatinio veikimo reguliavimas (vaikščiojimo, mąstymo, kalbėjimo ir kiti įgūdžiai, organizuoto darbo įpročiai ir kita), hipnozėje įteigtų veiksmų vykdymas. Pasąmonės turinys atsiskleidžia intuicijoje, afektuose, panikoje, sapnuose, ikislenkstiniame suvokime (subsensorinis suvokimas), nevalingame įsiminime, be to, reiškiasi tokiais siekiais, jausmais ir poelgiais, kurių priežasties žmogus nesuvokia.
Pasąmonės raiškos būdai
Skiriamos 4 raiškos būdų grupės:
- Ikisąmoniniai reiškiniai.
- Neįsisąmoninti veiklos stimulai (neįsisąmoninti motyvai ir prasminės nuostatos), kuriuos lemia norimoji ateitis, turinti asmenybinę prasmę.
- Neįsisąmoninti veiklos būdų reguliatoriai (veiklos nuostatos, automatinio elgesio stereotipai), lemiantys veiklos kryptingumą ir nuoseklumą.
- Subsensorinio suvokimo apraiškos.
Neįsisąmoninti veiklos stimulai išryškėjo stebint žmogų po hipnozės, kurios metu jam buvo įteigta tam tikra veiksmų programa (pavyzdžiui, užeiti į parduotuvę ir pirkti tam tikrą prekę). Įteigtą programą atliekantis žmogus negalėjo paaiškinti savo elgesio priežasties. Austrų psichologas, psichiatras ir psichoanalitikas S. Freudas neįsisąmonintų veiksmų prigimtį aiškino psichoanalizės požiūriu. Jis teigė, kad pasąmonei būdingas dinamiškas išstūmimas. S. Freudo nuomone, pasąmonėje pirmiausia yra nerealizuoti potraukiai. Juos įsisąmoninti trukdo socialinės normos, todėl nerealizuoti potraukiai reiškiasi tik užuominomis, apsirikimais, sapnais ir kita. Kai žmogus net ir suvokia, kad nerealizuoti potraukiai yra susiję su psichiką traumuojančiais įvykiais, tų potraukių sukelti išgyvenimai neišnyksta, nes suvoktieji dalykai atrodo svetimi, su juo nesusiję. Pasąmonė nustoja reikštis veiksmu tada, kai jos veikimą sukėlusius įvykius žmogus suvokia kartu su kitu žmogumi (grupinė terapija). Neįsisąmoninti veiklos būdų reguliatoriai reguliuoja automatinius veiksmus (pavyzdžiui, uždavinio sprendimą). Šie reguliatoriai yra nesąmoningai sudaryti spėjamų būsimų įvykių ir veikimo būdų vaizdai, pagrįsti panašiomis aplinkybėmis ankstesnio elgesio patirtimi. Veiklos būdų reguliatorius žmogus gali įsisąmoninti tada, kai kokia nors kliūtis netikėtai sutrukdo įprastinį, automatinį elgesį. Nesąmoningo automatinio elgesio psichofiziologinį mechanizmą aiškina rusų psichofiziologo N. Bernšteino (1896-1966) sukurta judesių susidarymo lygių koncepcija. Pasąmonės prigimties, jos reiškimosi specifikos, žmogaus elgesį reguliuojančių pasąmonės mechanizmų ir funkcijų samprata padeda sukurti vientisą asmenybės psichinio gyvenimo vaizdą. Psichoanalizės šalininkai pasąmonę laiko neurozės ir kitų psichikos sutrikimų šaltiniu. Norint juos įveikti reikia padėti ligoniui įsisąmoninti pasąmonėje slypinčius išstumtus, užslopintus nepatenkintus poreikius.
Istorinis kontekstas
Pasąmonės procesų gyvavimo idėją iškėlė Platonas. Vokiečių filosofas ir matematikas G. W. Leibnizas pasąmonę laikė žemiausia dvasinės veiklos forma. Vėliau pasąmonės kategorija operavo filosofinės koncepcijos, sprendžiančios intuicijos, kūrybos problemas. Pasąmonės terminą 18 amžiaus pabaigoje pirmą kartą pavartojo vokiečių gydytojas ir filosofas E. Platneris (1774-1818), vėliau jį patikslino vokiečių fizikas ir psichologas G. T. Fechneris. 19 amžiuje prasidėjo pasąmonės psichologiniai tyrimai (J. F. Herbartas, W. M. Wundtas ir kiti). Juos stabdė prancūzų matematiko R. Descartes’o iškelta sąmonės ir psichikos tapatumo idėja (už sąmonės egzistuoja tik fiziologinė smegenų veikla). Naują susidomėjimą pasąmone sukėlė S. Freudo ir jo sekėjų darbai.
Taip pat skaitykite: Psichologija ir laisvės idėja
Sigmundas Freudas ir psichoanalizė
Zigmundas Froidas (Sigmund Freud, 1856-1939) savo darbuose, kurių ištakos yra biologijoje, neurologijoje ir psichiatrijoje, pateikė naują asmenybės supratimą, sukrėtusi tų laikų normas ir padariusį didžiulę įtaką Vakarų kultūrai. Froido sukurta teorija yra pirmoji visapusiška asmenybės teorija. Jos pagrindas - neįsisąmoninti seksualiniai bei agresyvūs instinktai. Pagrindinė šios teorijos mintis buvo ta, kad žmogaus elgesį lemia pasąmonė, kurios žmogus negali kontroliuoti ir dažnai net nesuvokia jos turinio.
Topografinis psichikos modelis
S. Freudas išskyrė 3 sąmonės kategorijas:
- Sąmonę: sistema, susidedanti iš pojūčių, išgyvenimų, kuriuos žmogus suvokia tam tikru momentu.
- Ikisąmonę: susideda iš patirties, kuri tam tikru metu nesuvokiama, bet lengvai grįžta į sąmonę spontaniškai arba valingai, pavyzdžiui, sutikto gatvėje pažįstamo vardas.
- Pasąmonę: giliausias psichikos sluoksnis, kuriame glūdi primityvūs instinktai, emocijos, socialiai nepriimtinos idėjos, siekiai, trauminiai prisiminimai, patekę per sąmonę ir įsitvirtinę pasąmonėje.
Struktūrinis modelis
Vėliau S. Freudas šią teoriją pakeitė kita teorija apie id, ego ir superego. Čia pasąmonė atitinka id (nors kartais ego ir superego sritys gali būti nesąmoningos).
- Id: seniausias, didžiausią reikšmę turintis asmenybės sluoksnis, kuris yra pasąmonės energijos šaltinis, teikiantis ją asmenybei iš įgimtų instinktų maistui, orui, giminės pratęsimui, agresijai. Id veikimas grindžiamas malonumo principu: jei nevaržytų tikrovė, nedelsiant būtų siekiama pasitenkinimo ignoruojant aplinkos reikalavimus, visuomenės normas. Jeigu asmenybėje vyrauja šis pradas, žmogus išgyvena konfliktus sus visuomene, jos normomis. Pagrindiniai instinktai, teikiantys gyvybinę energiją (Libido), nuolat prieštarauja tarpusavyje ir sąlygoja asmenybės veiklą.
- Ego: sąmoningoji asmenybės dalis, besivadovaujanti realybės principu. Jos dėka žmogus gali suderinti savo poreikius su visuomenės normomis, bendrauti su aplinka.
- Superego: viršutinis asmenybės sluoksnis, suformuotas visuomenės normų ir taisyklių, kurį žmogus įgyja patirties ir auklėjimo dėka. Tai pati nepastoviausia asmenybės dalis, nes normos tarsi primetamos iš šalies, ir geriausiu atveju žmogus jas internalizuoja, t.y. įsisavina ir ima jomis vadovautis kaip savomis. Gali būti situacijų kai žmogus lengvai atsisako šių taisyklių ir ima vadovautis instinktais.
Asmenybės dalys nuolat konfliktuoja tarpusavyje, dažni ir asmenybės konfliktai su aplinka dėl poreikių patenkinimo. To pasekoje žmogus nuolat gyvena įtampoje, veikiamas vidinių ir išorinių konfliktų. Asmenybė gali sėkmingai funkcionuoti, tik išsprendusi savo vidinius ir išorinius konfliktus. Į pasąmonę perėję konfliktai trukdo žmogui gerai jaustis, todėl tokiais atvejais reikalinga terapija. Jeigu asmenybė išsprendžia savo vidinius konfliktus, ji tampa psichiškai sveika ir brandžia. Pagal Froidą brandi asmenybė yra asmuo, sugebantis palaikyti gilius, ilgalaikius ryšius su savo artimaisiais ir atliekantis visuomenei reikalingą darbą.
Instinktai ir psichinė energija
Pagal Froidą, bet koks žmogaus aktyvumas (mąstymas, suvokimas, atmintis, vaizduotė) remiasi instinktais. Taigi, varomoji elgesio jėga - instinktai. Jie elgesį gali veikti tiesiogiai ir netiesiogiai. Žmogus elgiasi vienaip ar kitaip, todėl, kas juos žadina pasąmonės įtampa - instinktų veiksniai siekia šią įtampą sumažinti. Froidas nuosekliai laikėsi psichinio determinizmo principų, pagal kuriuos yra dėsninga ir būtina psichinių reiškinių priklausomybė nuo juos sukeliančių veiksnių. Žmogus yra sudėtinga energetinė sistema. Energija gali pereiti iš vienos žmogaus būsenos į kitą, bet negali niekur išnykti, t.y. psichinė energija gali transformuotis į fiziologinę ir atvirkščiai. Psichinės energijos šaltinis yra sujaudinimo būsena , atsirandanti nepatenkinus kūno poreikių. Froido teigimu, kūno poreikių psichinis vaizdinys yra instinktas. Thanatos - mirties instinktas. Eros instinktams atstovauja seksualiniai instinktai. Libido - tai psichinės energijos dalis, kuri save realizuoja per seksualinį elgesį. Erogeninės zonos - libido susikaupimo vieta. Manipuliacijos šiose zonose duoda iškrovas ir teikia malonumą. Pvz.: kramtymas, čiulpimas duoda oralinį pasitenkinimą, tuštinimasis - analinį, masturbacija - genitalinį.
Taip pat skaitykite: Universalus žmonijos psichikos laukas
- Šaltinis: organizmo būsena ir poreikis, sukeliantis šią būseną.
- Tikslas: reiškia sužadinimo, kurį sukelia poreikis, pašalinimas ir redukcija. Jei tikslas pasiektas žmogus patiria trumpą pasitenkinimą.
- Objektas: reiškia bet kokį žmogaus aplinkos daiktą arba kūno dalį, užtikrinančią pasitenkinimą (t.y. tikslą).
- Stimulas: energijos, jėgos spaudimo, reikalingo patenkinti instinktui, kiekis.
Froidas manė, kad daugelį socialinių - psichologinių fenomenų gali suprasti dviejų pagrindinių instinktų - seksualinių ir agresijos pakeitimo kontekste. Pagal Froidą, visa dabartinė socializacija (menas, muzika, literatūra) yra pakeistos seksualinės ir agresijos rezultatas - negalėdami patirti pasitenkinimo tiesiogiai ir nedelsiant, žmogus išmoko savo instinktyvią energiją perkelti į kitus žmones, objektus, veiklą. Taip atsirado sudėtingi religiniai, politiniai, ekonominiai ir kt. Froidas manė , kad individo raida vyksta stadijomis. Psichoanalitinėje jo teorijoje raidos stadijos skiriamos atsižvelgiant į tai, kurios kūno vietos tam tikro amžiaus individų yra malonių pojūčių šaltinis ir yra stipriai sužadinamos. Froido teigimu, vaikystės išgyvenimai turi lemiamą reikšmę suaugusiojo asmenybės formavimuisi. vystymosi stadijas, kurios yra biologiškai sąlygotos ir būdingos visiems žmonėms, nepriklausomai nuo kultūrinės aplinkos, kurioje jie gyvena. Pagrindinis faktorius, nulemiantis asmenybės vystymąsi, yra seksualinis instinktas. Asmenybės vystymesi akcentuojama per didelio rūpinimosi ir frustracijos reikšmė. Per daug rūpinantis vaiku, jis netenka didelės dalies galimybių pačiam valdyti savo vidines funkcijas ir tampa priklausomas nuo kitų žmonių. Frustracija - psichoseksualiniai vaiko poreikiai nėra patenkinami.
Edipo kompleksas
Zigmundo Froido mokyklai pats svarbiausias ir universaliai galiojantis kompleksas ir jo veikimo principas yra Edipo kompleksas, kuris labiausiai atitinka mūsų indoeuropietiškajam šeimos suvokimo modeliui, kuris yra orientuotas į tėvystės, tėvo viršenybę; įstatymiškai tai įtvirtinta pradedant nuo Romos teisės laikų, krikščioniškoje moralėje ir galutinai užvirtinta turtingų darbdavių moderniojo industrializmo laikais, Europoje ir vakarietiškame pasaulyje.
Zigmundas Froidas gina poziciją teigdamas, kad „paveldėjimas iš motinos pusės yra daug senesnis už tėviškąjį, nes yra pagrindo manyti, kad toteminiai draudimai visų pirma nukreipti prieš kraujomaiša grįstus vaiko potraukius“. Zigmundo Froido teigimu, tėvas yra tas, kuris suvaidino svarbiausią vaidmenį nubrėžiant aiškias ribas, tai, ko nevalia peržengti. Jo naudojamas instrumentas - kalbėjimas apie totemą ir tabu leidžia analizuoti sunkiai suvokiamą tikrovę.
Totemas ir tabu
Čia analizuojama dviguba koncepcija: to kas šventa (totemas) ir to, kas uždrausta (tabu). „Totemas ir tabu“ yra puiki pirmykštės ordos iliustracija, kuri analizuoja Edipo kompleksą mitiniais laikais.
Zigmundas Froidas terminą tabu apibrėžia dviem būdais: iš vieno taško žvelgiant tai - šventas, pašvęstas, iš kito - pavojingas, netyras, neleistinas. Tai galioja ne tiktai kalbant apie fizinį kontaktą, tačiau ir apie mintis. Įvairių neurotinių sutrikimų eigoje stebimas libido suintensyvėjimas, nukreipiantis link veiksmų, pagal prigimtį draudžiamų. Už kiekvieno tokio veiksmo slypi noras, troškimas. Bet kuris siekis, kurį galėtume pavadinti ištvirkavimu, savo šaknis turi vaikystėje ir kyla iš nesąmoningų, pasąmoninių veikimo mechanizmų. Mechanizmų, kuriuose stinga tėvo statuso ar jo realaus buvimo.
Taip pat skaitykite: Psichoanalitinė laisvės analizė
„Toteme ir tabu“ Zigmundas Froidas tvirtina, kad žmogui išmokus kalbėti, jis išėjo iš savo elgsenos taisyklių, grįstų malonumo ir nemalonumo principu. Kalba, gebėjimas kalbėti pakylėjo žmogų virš jo instinktyvumo. Tai, ką pirmykštis žmogus sukūrė per savo vidaus projekciją į išorę, tapo šiandieninės psichologijos pagrindu. Čia, pagal austrų kilmės mokslininką, gali būti du paaiškinimai: sisteminis (besiremiantis priklausymu socialinei grupei) ir tikrove besiremiantis, tačiau pasąmoninis.
Masių psichologija
„Masių psichologijoje ir Ego analizėje“ Zigmundas Froidas bando paaiškinti masių fenomeną ir atsakyti į klausimą, kodėl žmogus elgiasi kitaip, kada yra ne vienas. Zigmundui Froidui sociologija, kuri analizuoja žmogiškuosius santykius visuomenėje, tampa taikomąja psichologija; tai reiškia, kad individo psichologija pritaikoma masėms. Čia kyla Zigmundo Froido minties originalumas, nes tai, kas laikoma sociologijos mokslo šaka, pritaikoma psichologijoje. Masės viduje atskiras individas patiria psichikos veikimo pokyčius: „jo jausmingumas neįtikėtinai išaukštinamas, jo intelektualiniai gebėjimai ženkliai sumažėja ir abu procesai akivaizdžiai yra linkę prilyginti jį kitiems masės individams. Masės viduje atskiras individas patiria psichikos veikimo pokyčius: „jo jausmingumas neįtikėtinai išaukštinamas, jo intelektualiniai gebėjimai ženkliai sumažėja ir abu procesai akivaizdžiai yra linkę prilyginti jį kitiems masės individams. Taip individas apleidžia savo asmeninį būdą būti ir leidžia kitiems jam vadovauti. Tai glaudžiai susiję su siekiu nebūti kitokiu nei visi kiti. Nepaisant intelektinių gebėjimų susilpninimo, jausmingumo perkeitimo, galimybės veikti apribojimo, nepaisant jo esminių pagrindinių poreikių patenkinimo būtinybės, toks individas jaučiasi laimingas.
Nepaisant to, kad „masės“ veikia pagal bandos principą, tačiau yra linkusios į tam tikrą paklusnumą ir negali egzistuoti be vedlio, kuris tos masės narius nukreipinėtų. Tai reiškia, pagal Zigmundą Froidą, kad toks darinys (reiškinys) negali egzistuoti be modelio, be statuso, vaidmens, su kuriuo nori identifikuotis.
Zigmundas Froidas teigia, kad dukrą ištinka vyriško lytinio organo trūkumo suvokimo krizė (pavydas) ir kada šis skirtumas nustatomas, įvyksta taip vadinamas „kastracijos“ sindromas. Galima būtų tvirtinti, kad „identifikavimas užima objekto pasirinkimo vietą ir objekto pasirinkimas regresuoja iki identifikacijos“.
Mozė ir monoteizmas
Analizuodamas religijų fenomeną prieina išvados, kad dievai yra kintančios figūros, paremtos žmogiškojo norėjimo išpildymo principu. Tačiau, kada kalbama apie Vieną Dievą, yra visiškai kitaip. Jis atitinka tėvo statusą. Jis duoda įstatymą. Jis nustato tvarką.
Šioje knygoje Zigmundas Froidas vysto mintį, kalbėdamas apie tautą, kuri paveldėja kaltės jausmą, tačiau tuo pačiu metu turi išskirtinį likimą. Analizuodamas religijų fenomeną prieina išvados, kad dievai yra kintančios figūros, paremtos žmogiškojo norėjimo išpildymo principu. Tačiau, kada kalbama apie Vieną Dievą, yra visiškai kitaip. Jis atitinka tėvo statusą. Jis duoda įstatymą. Jis nustato tvarką.
Karlas Gustavas Jungas ir kolektyvinė pasąmonė
Šveicarijos psichologas C. G. Jungas praplėtė S. Freudo psichoanalitinį požiūrį įvesdamas kolektyvinės pasąmonės ir archetipo sąvokas.
Asmenybės struktūra
Asmenybė sudaryta iš kelių diferencijuotų, bet tarpusavyje susijusių sistemų: sąmonės, asmeninės pasąmonės ir kolektyvinės pasąmonės.
- Sąmonė: Apima mintis, jausmus ir prisiminimus, kuriuos žmogus suvokia.
- Asmeninė pasąmonė: Ją sudaro elementai, įgyjami per visą gyvenimą.
- Kolektyvinė pasąmonė: Nepriklauso nuo asmeninio patyrimo. Ji yra sudaryta iš pirminių vaizdinių - archetipų. Kolektyvinėje pasąmonėje gali būti neribotas archetipų kiekis.
Kolektyvinės pasąmonės esmė
Kolektyvinė pasąmonė yra bendra visai žmonijai. Ji aktyviai veikia žmogaus mintis, elgesį ir emocijas, yra atsakinga už įsitikinimus (mitai, legendos, pasakos, sapnai…). Kolektyvinės pasąmonės terminas teigia, kad žmogus gimsta ne tuščias, bet su tam tikra parengtimi kažkaip elgtis, jausti, suvokti, galvoti.
Archetipai
Archetipai - tai dinamiški ir instinktyvūs kompleksai. Archetipas sukelia emocijas. Archetipai yra amžini. Archetipų pavidalu kolektyvinėje pasąmonėje yra saugoma universali patirtis.
Pavyzdžiai: gimimo, atgimimo, mirties, valdžios, magijos, vienovės, herojaus, vaiko, Dievo, demono ir t.t.
Svarbiausios archetipų rūšys:
- Persona
- Šešėlis
- Anima-Animus
- Savastis
Transformacijos archetipai:
- „Herojaus mitas“
- Motinos ir dukters santykių mitas
- Išdaigininko
Asmenybės nuostatai
- Introvertai
- Ekstravertai
Alternatyvūs požiūriai į pasąmonę
Austrų gydytojas ir psichologas A. Adleris pabrėžė žmogaus nedalomumą, teologinę ir socialinę orientaciją. Pasak jo, ankstyvosios vaikystės įvykiai nesąmoningai veikia suaugusio žmogaus gyvenimo stilių. Erich Fromm (1900-1980), humanistinės psichoanalizės atstovas, domėjosi Froidu ir Karlu Marksu (Karl Marx), todėl teigiama, jog jo teorija yra šių dviejų autorių teorijų unikalus mišinys. Fromo tvirtinimu, žmogaus elgesį galima suprasti tik konkrečiu istoriniu momentu egzistuojančios kultūros kontekste. Asmenybė yra įgimtų poreikių bei socialinių normų sąveikos produktas. Fromas nesutiko su tuo, kad elgesio motyvacija susijusi vien tik su fiziologinių poreikių patenkinimu (alkis, troškulys, seksas). Fromas skyrė ir egzistencinius poreikius, būdingus tik žmogui. Jie atsirado vystantis kultūrai ir bandant suprasti egzistavimo prasmę. Žmogaus elgesio motyvacinė jėga - tai konfliktas tarp veržimosi į laisvę ir veržimosi į saugumą.
Neuropsichologinis požiūris
Neuropsichologijos teigimu, sąmonė jungia daugelį ją sudarančių įgyto patyrimo sistemų - būdravimą, kūno reprezentavimą, erdvės ir laiko suvokimą, tikslingą subjekto ir objekto skyrimą, prisiminimus.
tags: #kolektyvine #pasamone #freud