Įvadas
Vaikų elgesys - sudėtingas ir nuolat kintantis reiškinys, kurį veikia daugybė faktorių. Netinkamas vaiko elgesys konsultacijoje gali būti susijęs su įvairiomis priežastimis - nuo natūralaus raidos etapo iki gilesnių emocinių ar psichologinių problemų. Šiame straipsnyje išnagrinėsime pagrindines priežastis, lemiančias netinkamą vaiko elgesį, aptarsime melo ir vagysčių fenomeną vaikų amžiuje bei pateiksime rekomendacijas, kaip tėvams ir specialistams reaguoti į tokį elgesį.
Melas Vaikų Gyvenime: Nuo Fantazijos Iki Bausmės Išvengimo
Suaugusieji vieną kartą per metus švenčia melagių dieną, tačiau vaikų gyvenime melas gali būti kasdienis reiškinys. Maži vaikai nelabai supranta, kas yra melas. Dažnai jie tai priima kaip žaidimo dalį ar fantazijos įgyvendinimą. Tačiau jei vaikui nebus aiškinama, koks jo elgesys yra tinkamas, o koks ne, ateityje jis gali turėti rimtų elgesio problemų bei žalingų įpročių. Vaiką supančioje aplinkoje turi būti sukurta tinkama aplinka, kurioje jis galėtų save realizuoti, pažinti pasaulį, sužinoti atsakymus į visus rūpimus klausimus bei atskirti pavyzdingą elgesį nuo visiškai netinkamo, gėdingo.
Melas - tėvų ir vaikų santykių neišvengiama dalis. Vaikai meluoja ne tik tėvams, bet ir vieni kitiems, o augant jų apgavystės darosi vis sudėtingesnės. Vaikai nuo pat mažens yra mokomi sakyti tiesą ir nemeluoti, tačiau laikui bėgant vaikai supranta, jog melas padeda padaryti įspūdį, išvengti bausmės arba išsisukti nuo nemėgstamų veiklų.
Gini Graham Scott (2012) knygoje apie melą pateikiama nemažai pavyzdžių, kaip krikščionių, judėjų bei kitų religijų tradicijos prieštarauja melui, idealizuoja atvirumą. Dėl šių religinių įsitikinimų tėvai jau nuo pat mažens vaikams seka pasakas, kuriose melagiai ir sukčiai vaizduojami kaip neigiami personažai, teigia, jog meluoti yra negražu ir už tai yra baudžiama. Vaikai iš tiesų bijo bausmės, mano, jog už melą jie bus nubausti ne tik tėvų, bet ir kitų stipriųjų galių, pavyzdžiui, Dievo. Todėl dažniausiai jaunesnio amžiaus vaikai skundžia savo vyresnius brolius arba seseris galvodami, kad daro gerą darbą, visada sakydami tiesą.
Tačiau tėvų žinia apie melą, kaip neigiamą savybę, vaikams gali pasirodyti veidmainiška, jei jie mato meluojančius suaugusiuosius. Tėvai dažniausiai meluoja, nes bando apsaugoti savo atžalas nuo blogos ar skausmingos informacijos, nenori išreikšti savo nepritarimo ar nepasitenkinimo, o kartais ima meluoti tik todėl, kad nori priversti savo mažuosius kažką daryti. Deja, toks elgesys ugdo netinkamą elgesį ir nepasitikėjimą vyresniais. Taip pat vaikams augant tėvai dažnai bando nuslėpti neigiamą nuomonę dėl įvairių jų veiksmų, nes nenori kištis į jų gyvenimą ir bando išvengti konfliktų. Slėpdami savo pykti ir nepasitenkinimą tėvai bando pritapti prie vaikų, nori jiems įtikti ir nesipykti. Tačiau dažniausiai apsimetinėjimas, jog viskas yra gerai, neišeina į naudą ir po kurio laiko tėvai su kaupu išlieja savo emocijas vaikams, taip griaudami tarpusavio santykius.
Taip pat skaitykite: Visuomenės atsakomybė už saugumą keliuose
Šeimos psichologė Erika Kern (2015) teigia, jog meluoja netgi kūdikiai. Naujagimis visada verkia kai nori valgyti, miegoti arba jam kažką skauda. Vos jam ,,cyptelėjus“ tėvai iš karto puola į pagalbą, supuoja, nešioja ir glaudžia prie savęs. Laikui bėgant mažylis perpranta, jog jam verkiant visada kažkas būna šalia ir juo rūpinasi. Tada norėdamas dėmesio jis gali be reikalo pradėti verkšlenti tik dėl to, kad kažkas juo pasirūpintų ir panešiotų. Tad meluoti pradedama jau ankstyvoje kūdikystėje.
Teigiama, jog iki ketverių metų vaikas nemoka meluoti, jis tiesiog fantazuoja ir išsigalvoja nebūtus dalykus, kuriais neretai pats tiki. Tokio amžiaus vaikas prieš pradėdamas fantazuoti yra įsitikinęs, jog tai, ką jis sako, yra netiesa, bet pasinėręs į svajonių pasaulį pradeda dvejoti, ar tai nebus tiesa. Pavyzdžiui, vaikas darželyje gali pradėti pasakoti draugams apie namuose esantį šuniuką bei ką jis su juo veikia, o grįžęs namo gali stebėtis, jos vis dėto šunelio nėra ir jis buvo tik jo fantazijos dalis. Tačiau jau nuo ketverių metų vaikai ima suprasti, jog meluodami jie gali išsisukti nuo bausmės, nuslėpti netinkamą elgesį ir t.t. Situacija tampa sunkiau valdoma, kai vaikai yra verčiami daryti tai, ko jie labai nenori, nes tokiu atveju jie yra priversti meluoti ir išsisukinėti. Pavyzdžiui, mama vaiką verčia valgyti nemėgstamą maistą arba kasdien ryte ir vakare valytis dantis. Tada vaikas dažnai išmeta valgį, sakydamas, kad jau pavalgė, arba meluoja, jog jau išsivalė dantis, nors ryte net nebuvo vonioje.
Anglų psichologų Warneken F., Emili O. (2015) atliktame tyrime buvo tiriama, ar vaikai turi savo nuomonę ir ar nesistengia apgaudinėti. Tyrimo metu buvo stebimas septynerių - vienuolikos metų vaikų elgesys, kai suaugę piešia kokį nors portretą ir visiškai jį subjauroja, tada vertintojas pasako, kad šis portretas iš ties labai gražus, o vaikui paliekamas atskiras vertinimas. Arba iš pradžių vaiko buvo paklausiama, ką jis norėtų gauti dovanų, o vėliau jam padovanojamas visai kitas daiktas ir stebima, ar vaikas parodys savo apmaudą, gavęs ne taip norimą dovaną. Didžioji dalis tyrime dalyvavusių vaikų pažiūrėję i portretą ir išklausę suaugusiųjų teigiamo vertinimo taip pat pasakė, kad portretas yra iš ties gražus ir atliktas originaliai. Gavę ne tai, ko norėjo, vaikai vėlgi nepasakė, kad ši dovana jiems netinka, nes norėjo kitos. Jie maloniai padėkojo iš išreiškė pasitenkinimą gautu daiktu. Psichologai, vertindami tyrimo rezultatus teigia, jog tokio amžiaus vaikai dar vis meluoja ,,baltu melu“. Jie sako netiesą ne tam, kad kažką apgautų, bet jie nenori įžeisti kito žmogaus nuomonės ar pastangų. Toks melavimo būdas tikrai nėra pavojingas ir nežadantis netinkamo elgesio ateityje.
Pagrindinės melo priežastys:
- Melas vengiant bausmės. Griežtai auklėjamas vaikas, kuris yra baudžiamas už kiekvieną nusižengimą, daug greičiau išmoksta meluoti. Vaiko negalima bausti už menkiausią prasižengimą, nes negaudamas tinkamo paaiškinimo, patarimo ar pagalbos vaikas niekada nenorės prisipažinti, jog padarė kažką netinkamo.
- Suaugusiųjų pavyzdys. Dažnai vyresni žmonės patys to nesuprasdami moko vaikus meluoti. Pavyzdžiui, kasoje tėvai nieko nepaaiškinę sako vaikui, jog neturi pinigų žaisliukui, tačiau neužilgo susimoka už nusipirktas prekes.
- Siekimas padaryti įspūdį. Vaikai, kaip ir suaugę, siekia nuslėpti savo silpnybes ir pasirodyti geresniais nei iš tiesų yra. Jei vaikas nesulaukia pakankamai dėmesio ir pagyrimų iš tėvų, yra žeminamas ir nevertinamas, jis ima aplinkiniams meluoti apie savo šeimos situaciją. Pradeda visiems pasakoti, koks jis yra laimingas, kaip gerai gyvena ir kokius gerus darbus atlieka.
- Gina savo interesus. Dažnai tėvai mano, jog vaikas yra visiška jų nuosavybė ir neturi teisės turėti savo paslapčių. Tada jie savo atžalas šnipinėja, kamantinėja, seka bei kasdien verčia pasakoti ką nuveikė, su kuo kalbėjo ir t.t.
Vaikų Vagiliavimas: Impulsyvumas Ar Emocinis Poreikis?
Visgi, ne ką mažesnis vaikų pragyvenimo šaltinis yra vagiliavimas, kai vaikai norėdami turėti jiems labai patinkančius daiktus tiesiog juos pasisavina. Kaip ir apie melavimą, taip ir apie vagiliavimą vaikai iki trijų - ketverių metų nenusimano. Maži vaikai ima svetimus daiktus, nes jie mano, kad viskas, ką jie gali pasiimi savo rankele, yra jų.
Psichologė Erika Kern (2016) teigia, jog tėvai neturėtų iš karto pulti į paniką, jei vaikas vieną kartą paima kažką svetimo. Tokia tėvų reakcija gali labai sutrikdyti vaiką, ateityje jis gali bijoti bandyti kažką naujo. Atvirkščiai, reaguoti reikėtų labai adekvačiai, paaiškinus, kad taip elgtis nėra gerai ir kitą kartą gali laukti nemalonumai. Vis dėlto, vaiko moralės supratimas vystosi su jo amžiumi. Dažnai vaikų netinkamas elgesys rodo ne tai, kad tėvai nesugeba vaikui įteigti teisingų moralės normų, bet tai, jog vaikas tiesiog yra dar per mažas, kad suvoktų, jog tam tikras jo poelgis yra netinkamas.
Taip pat skaitykite: Praktiniai patarimai
Vaikas turi suvokti, jog namuose kiekvienas turi savo asmeninę erdvę, kuri priklauso tik vienam šeimos nariui ir niekas kitas negali jo daiktų liesti. Pavyzdžiui, vaikui turi būti paaiškinama, jog nuo tėvo darbo stalo negalima imti jokių daiktų ir tada vaiko asmeniniai žaislai taip pat bus neliečiami. Taip vaikas išmoksta skirti, kas yra svetima, o kas jo. Taip pat nederėtų vaikui leisti pasiimti žaislų iš kitų namų, kai vaikas atėjęs į svečius apsikabina kokį nors žaislą ir nenori jo paleisti. Vaikui turi būti paaiškinta, jog svetimus daiktus galima tik trumpam pasiskolinti, negalima neštis namo visko, kas jam patinka, nes tokiu atveju ateityje jis bus įpratęs pasiimti viską, kas jam atrodo patrauklu.
Iš tikrųjų, vaikai vagia ne todėl, kad jie nori blogai elgtis, bet todėl, kad tuo metu jų impulsas yra stipresnis nei noras klausytis tėvų. Jei už kiekvieną daikto paėmimą vaikas bus baudžiamas, jis ims meluoti ir išsisukinėti, kadangi visi vaikai nori pačiupinėti kažką svetimo, jei jam tai daryti bus nuolat draudžiama, išsisukinėjant nuo bausmės teks meluoti. Suaugusieji turi nuo mažens mokinti atskirti sąvokas ,,mano“, ,,tavo“, ,,jo arba jos“.
Anot psichologės Elgės Žaronaitienės (2016), vaikai, kurie dažnai pasiima svetimus daiktus, yra nepakankamai emociškai brandūs ir menkai save vertina. Kaupdamas svetimus daiktus mažametis taip save įtvirtina bendraamžių tarpe. Pavyzdžiui, vaikas gali paimti tėvų pinigus ir nupirkti draugams saldainių. Toks jo poelgis jam neatrodys blogas, nes jis tai padarė ne dėl savęs, o dėl kitų. Taip pat vaikas gali pasisavinti kažką svetimo norėdamas atkeršyti. Pavyzdžiui, darželyje vaikas, kuris buvo įskaudintas savo bendraamžio, gali slapta paimti jo mėgstamą žaislą tam, kad suerzinti jį. Tokie vaikai nėra linkę į vagystes ateityje, nes tai yra tik laikina pykčio parodymo dalelė.
Tuo tarpu psichologė, psichoterapeutė Rosita Pipirienė (2011) ir psichologė Svetlana Ramoškienė (2016) dažną vaikų vagiliavimo priežastį įvardiją kaip norą atkreipti į save dėmesį. Vaikui pradėjus vogti, reikėtų susimąstyti, kodėl jis taip elgiasi. ,,Dažniausiai vagia tie vaikai, kurie yra emociškai apleisti, jaučiasi nereikalingi, neįdomūs, nieko nesugebantys ir nesvarbūs.“ Su tokiu vaiku reikėtų praleisti kuo daugiau laiko, ji užimti. Be to vaikui reikėtų sukurti šiltą klimatą, kad jis jaustųsi saugus ir mylimas. Psichologų tyrimu, dažnai vaikai pasisavina svetimus daiktus tam, kad suaugusieji atkreiptų į juos dėmesį. Apklausus tokius vaikus jie dažnai teigia, jog tėvai juos atmeta ir nesupranta jų, dėl to toks elgesys atkreipia tėvų dėmesį, jog vaikui kažkas yra negerai.
Bendravimas ir nuoširdus domėjimasis vaiko gyvenimu suteikia jam pilnavertiškumo jausmą, skatina pasitikėti savimi ir džiaugtis tuo, ką turi. Dažnai tėvai daro klaidą neduodami vaikui kišenpinigių, mokėdami už viską auklėtojams. Vaikas matydamas, kaip kiti vaikai už savo pinigus perka norimus skanumynus, pats pasiima pinigus iš tėvų, nes jis nenori išsiskirti iš savo bendraamžių. Žinoma, duodant pinigus reikia paaiškinti kam jie yra skirti ir, kad juos galima ne tik išleisti, bet taip pat taupyti. Tačiau vaikų ir paauglių psichiatre Dalia Minialgiene (2012) pastebi, jog neretai pasitaiko vagiliaujančių vaikų ir per daug dėmesio gaunančių vaikų šeimose. Jei vaikas yra nuolat stebimas, tikrinamas, kamantinėjamas, jis ima vagiliauti, taip išreikšdamas savo protestą. Vaikai, kuriems vos užsigeidus yra viskas nuperkama mano, jog visi pasaulio daiktai priklauso jam, todėl jis bet kur ir bet kada gali pasiimti norimą daiktą.
Taip pat skaitykite: Kaip elgtis su netinkamu paauglių elgesiu
Reagavimas į vagystes:
Tėvai visada turi būti pasiruošę tinkamai įvertinti vaikų vagystes. Negalima pastebėjus, kad vaikas pasisavino svetima daiktą, pulti garsiai ant jo šaukti ar kitaip gėdinti. Reikia vaikui leisti pasijausti nukentėjusiojo vietoje, pagalvoti, kaip jam būtų skaudu jei kažkas pavogtų jo mėgstamiausią žaisliuką. Įvertinus situacija vaikui turėtų būti sukeltas apmaudas dėl jo poelgio bei noras grąžinti daiktą savininkui. Tai ir yra kone pati skausmingiausia ir gėdingiausia bausmė vaikui, kai reikia grąžinti pasisavintą daiktą ir atsiprašyti. Tačiau toks būdas yra veiksmingiausias, nes pasijutęs kito žmogaus padėtyje ir pajutęs gėda, vaikas nebenorės daugiau taip elgtis. Vis dėlto, jei vaiko vagystės dažnai kartojasi reikia kreiptis į specialistus.
Netinkamas Elgesys Ugdymo Įstaigoje: Priežastys ir Sprendimai
Jei iš darželio susilaukiate nusiskundimų, jei auklėtoja praneša, jog Jūsų vaikas nesusikaupia, keikiasi, vertėtų susirūpinti - kažkas išties gali būti negerai arba vaiko elgesyje, arba santykiuose. Vaikai elgesio problemų ugdymo įstaigoje gali turėti dėl daug priežasčių, aptarsime keletą jų. Kai kurie vaikai, jausdami žinių ar gebėjimų stoką tam tikroje situacijoje, stengdamiesi nuslėpti savo gėdos ar nerimo jausmus, gali elgtis netinkamai. Kitiems - priešingai, gali būti nuobodu, jei jie nemoka rasti sau įdomios veiklos, užsiimti vieni arba kai šalia nėra technologijų. Netinkamą elgesį gali paskatinti ir prasti santykiai su grupės draugais ar auklėtoja, arba bendraamžių atstūmimas. Elgesio problemos ugdymo įstaigoje įprastai turi tam tikrą priežastį, dažniausiai jos gali būti susijusios ir su tam tikrais stresiniais įvykiais šeimoje arba svarbiais ir nerimą keliančiais pokyčiais vaiko gyvenime (pavyzdžiui brolio/sesės gimimas, persikraustymas, tėvų nesutarimai, naminio gyvūnėlio netektis ir pan.).
Pagrindinės priežastys, lemiančios netinkamą elgesį ugdymo įstaigoje:
- Per didelis tėvų nuolaidumas. Jei namie vaikas turi per mažai pareigų ir per daug laisvės bei nėra aiškių ribų, kas galima ir kas ne, darželyje vaikui gali būti sunku prisitaikyti prie ugdymo įstaigos dienotvarkės ir sugebėti būti grupėje.
- Su ugdymu susiję sunkumai arba dėmesio koncentracijos stoka, su nerimu susijęs vaiko aktyvumas: muistymasis kėdėje, negebėjimas ramiai išbūti keliolika minučių.
- Nepagarba autoritetui. Labai svarbu, ką patys tėvai kalba apie vienas kitą, senelius, vaiko auklėtojus, kitus suaugusius vaikui reikšmingus asmenis. Kartais tėvų natūralus elgesys - bet kokia kaina palaikyti savo vaiką, besąlygiškai tikėti juo bei būti vaiko gynėjais gali turėti veidrodinį efektą: vaikas situacijas matys ir vertins tėvų (suaugusiųjų) akimis, kas mažins pasitikėjimą savo matymu, savo jau įgytais, išmoktais socialiniais gebėjimais, tuo pačiu iškreips realybės pajautą bei buvimą joje. Nepagarba autoritetui gali sukelti problemų darželyje, vėliau - ir mokykloje. Be to, jei mes leidžiame vaikui suprasti, kad autoritetu nebūtina kliautis ir jį gerbti, galiausiai vaikas gali imti abejoti ir savo tėvais kaip autoritetais.
- Netinkamas auklėjimas. Kartais tėvai aptarinėja senelių, auklėtojų, kitų vaikui svarbių asmenų elgesį su jų vaiku, jį kritikuoja ir peikia. Be abejo, tėvai gali turėti tokią nuomonę, tačiau jei šią informaciją jie nuolat sustiprina ir nepateikia alternatyvų, „kas gero nutiko darželyje“, „kas patiko šiandien“, formuoja pesimistinį požiūrį, skatina vaiką įvairiose aplinkose ieškoti tik blogų dalykų. Vaikas gali padaryti išvadą, kad jis visada elgiasi gerai, net jei kiti atitinkamose situacijose taip nemano, o kiti nuolat elgiasi netinkamai. Vaikas tai suvokia štai taip: „nėra blogai negerbti senelių ar auklėtojų (bei kitų suaugusiųjų) ir elgtis su jais nepagarbiai, aš neprivalau laikytis taisyklių ir jei kažką ir prisidirbsiu, mama ir tėtis vis tiek mane palaikys ir tikės tik manimi“. Tuo pačiu „niekas negali man pasakyti pastebėjimų apie mano netinkamą elgesį, nes tik kiti elgiasi netinkamai“.
Sprendimo būdai:
Labai svarbu stebėti savo vaiką ir su juo kalbėtis. Galima tiesiog vaiko paklausti, kaip jis įsivaizduoja tobulą darželį, kuriame jam patiktų būti. Atsakymas į tokį klausimą gali padėti geriau suprasti, kas ugdymo įstaigoje vaikui sekasi, o kas galbūt kelia nerimą. Taip pat svarbu vaikui leisti spręsti savo problemas pačiam. Kartais vaikai, kaip ir mes, kasdien susiduria su įvairiomis problemomis - jiems nepavyksta atlikti užduoties, jie nesutaria su draugais, nežino, kaip apsirengti, kokia veikla užsiimti. Jeigu vaikas turi pakankamai įgūdžių problemą išspręsti savarankiškai, jis jausis pasitikintis savo priimamais sprendimais. O jei jis neturi pakankamai įgūdžių šią situaciją išspręsti pats, gali rinktis tiesiog nedaryti nieko, nes jis nežino, kaip reaguoti. Tokiu atveju svarbu su vaiku diskutuoti apie kelis elgesio variantus, aptari įvairaus elgesio pasekmes. Čia padės klausimai „kaip dar gali pasielgti tokioje situacijoje?“, „ką dar gali veikti, kai pasidaro nuobodu?“, „kaip gali prisijungti prie draugų žaidimo?“, „kaip gali pakviesti draugą į savo sugalvotą veiklą?“ ir pan.
Bendrosios Netinkamo Elgesio Priežastys ir Reagavimo Strategijos
Turbūt nerastumėme tokių tėvų, kurie nesusidūrė su netinkamu vaikų elgesiu. „Kodėl mano vaikas taip neklauso?“ - dažnai ne vienai mamai kylantis klausimas, o atsakymų ir nuomonių galima išgirsti įvairių. Dauguma šeimų į psichologą kreipiasi būtent dėl „blogo“ vaiko elgesio. Žinoma, ne visada tai reiškia, kad vaikas turi rimtų elgesio problemų. Pirmiausia tėvams reikia pagalvoti, kas būtent jiems yra netinkamas elgesys, ir įsivardinti, kokio vaikų elgesio jie pageidauja. Vienų tėvų manymu, yra normalu, kad vaikas kartais rėkia, mėto savo žaislus, kitus daiktus, tuo tarpu kitoje šeimoje toks elgesys netoleruojamas ir už tai baudžiama. Taigi, kada vaikai elgiasi netinkamai, dažniausiai sprendžia kiekviena šeima individualiai.
Visi vaikai kartais suirzta, supyksta ar tiesiog maištauja ir tuo metu gali elgtis netinkamai - jie ožiuojasi, supykę rėkia, krenta ant grindų, verkdami ir klykdami reikalauja to, ką nori gauti, ir pan. 2-5 metų vaikai taip elgiasi gana dažnai, taip jie išbando naujus dalykus, stebi tėvų reakciją į tokį savo elgesį. Būtų netgi keista, jeigu vaikas nemaištautų ir visuomet elgtųsi teigiamai, taip pat kaip būtų keista, jei paauglys niekuomet nebandytų prieštarauti savo tėvams ar nesiginčytų su jais.
Nėra vienos aiškios priežasties, kurią nustačius būtų galima „išgydyti“ vaiką. Dažniausiai vaiko elgesys atspindi tai, ko vaikas negali išsakyti žodžiais. Ne tik maži, bet ir vyresni vaikai trokšta dėmesio ir kartais, jo siekdami, pradeda elgtis netinkamai. Brolių ir seserų „kova dėl viršenybės“ yra nuolat lydima peštynių, rėkimų, agresijos. Netinkamas elgesys kartais vaikams padeda išvengti tam tikrų jiems nemalonių situacijų. Kartais vaikas nemoka tinkamai pasakyti apie savo norus, poreikius ir jausmus (arba mes, suaugusieji, negalime to suprasti) ir vidinę savo būseną išreiškia tam tikru elgesiu: tuomet kyla pykčio priepuoliai. Deja, dažnai tėvai į psichologą kreipiasi matydami tik elgesio problemas, nebandydami suprasti, kas po jomis slypi. Pastebimas toks nusistatymas: „Pasakykit, kodėl tas mano vaikas neklauso, patarkit, ką daryti, ir greitai išspręsim šitą problemą“.
Vis dėlto itin dažna pastaruoju metu pasitaikanti problema yra tai, kad vaikams nuo mažų dienų itin daug leidžiama. Tai daroma vaikui norint tik gero - malonu rūpintis savo mažuoju, matyti, kad jis laimingas. Tačiau tai turi sunkių pasekmių - vaikas ne tik pyksta, tampa agresyvus, ima manipuliuoti, kai negauna, ko nori, jis taip pat lieka nepažinęs pasaulio, kuriame jam teks gyventi. Tėvams reikėtų suprasti, kad vaikui augant vis tiek iškils situacijų, kai vaikas, o ne aplinka, turės prisitaikyti. Reikia tam vaiką ruošti.
#
tags: #konsultacijoje #stebimas #netinkamas #vaiko #elgesys