Šiame straipsnyje nagrinėjama kultūrinės psichiatrijos raida ir ypatumai Lietuvoje, atsižvelgiant į istorinį kontekstą, sovietinės ideologijos įtaką ir nepriklausomybės laikotarpio pokyčius. Straipsnyje remiamasi interviu su psichiatrijos specialistais, istoriniais šaltiniais ir kultūrinės psichiatrijos teorinėmis koncepcijomis.
Įvadas
Psichiatrijos pažanga XX amžiaus pabaigoje įgavo didelį pagreitį: atsakyta į daug psichikos sutrikimų atsiradimo, gydymo klausimų, humanizuotas požiūris į psichikos ligonius, sudarytos sąlygos jiems reabilituotis, integruotis į visuomenę, pagerinti gyvenimo kokybę. Šiame kontekste itin svarbi psichiatrijos terminija, tiksliai apibūdinanti psichiatrijos procesus ir psichikos sutrikimus. Šiame straipsnyje siekiama apžvelgti kultūrinės psichiatrijos raidą Lietuvoje, išskiriant sovietinės okupacijos įtaką ir nepriklausomybės laikotarpio pokyčius. Straipsnis remiasi interviu su psichiatrijos specialistais, istoriniais šaltiniais ir kultūrinės psichiatrijos teorinėmis koncepcijomis.
Psichiatrijos terminijos svarba ir raida Lietuvoje
Lietuvoje 1996 m. išleistas „Trumpas psichiatrijos terminų žodynas“ nepatenkino profesinės medicinos literatūros poreikio. Matydami didelį medikų, teisininkų, socialinių darbuotojų ir visuomenės susidomėjimą psichiatrijos dalykais, autoriai prof. J. Šurkus, doc. A. Lapytė ir dr. V. Mačiulis tęsė darbą: įtraukė į žodyną naujų sąvokų, sukūrė nemažai tarptautinių terminų lietuviškų atitikmenų, papildė žodyną naujomis psichiatrijos mokslo žiniomis. Teikdami terminų apibrėžtis, žodyno autoriai stengėsi laikytis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijų, dabartinės lietuvių kalbos reikalavimų. Atsižvelgta į psichiatrijos terminų vartojimo Lietuvoje tradicijas, atsisakyta ypač specifinių, pasenusių terminų. Žodyne nurodomi tik dažniau vartojami sinonimai, nors psichiatrijos rašytinėje vartosenoje jų labai gausu. Kai įmanoma, pagrindiniu siūloma laikyti ne lotyniškos ar graikiškos kilmės, o lietuvišką terminą. Šis leidinys pirmiausia svarbus psichiatrijos specialistams - gydytojams, slaugytojams, taip pat kitų sričių medikams. Tačiau susidomėjimas psichiatrija jau seniai peržengė profesines ribas ir nuolat auga, apie įvairius psichikos procesus, sutrikimus rašo žurnalistai, rašytojai. Tai rodo, kad nusimanyti apie psichiatriją svarbu ne tik psichologams, socialiniams pedagogams, teisininkams, bet ir platesnei visuomenei.
Sovietinės psichiatrijos palikimas ir jo įtaka Lietuvai
Psichiatrija Lietuvoje sovietų okupacijos metais turėjo atskirą ideologiją. Taikyti žiaurūs gydymo būdai kaip piroterapija ar insulino komos yra tapę istorija, tačiau stigmos ir buvusi priespauda paliko ryškią žymę visuomenės sąmonėje. Besidomint sovietine psichiatrijos istorija, galima rasti šaltinių, kad gydytojai, kurie siekdavo tapti psichiatrais, nelabai turėdavo alternatyvios literatūros, kuomet vienintelė pripažįstama buvo Maskvos diktuojama linija.
Psichiatrijos modelis, kuris gimė Vakaruose 19-ojo amžiaus viduryje, buvo koncentruoti ligonius didelėse įstaigose, o taip pat koncentruoti ir specialistus, kurie pacientus prižiūri ir užtikrina visus jų poreikius. Vėliau, kai vystėsi 20 psichiatrija Vakaruose, ypač po Pirmojo pasaulinio karo, o tas tendencijas perėmė ir Rytų Europos šalys, psichiatrija tapo žymiai labiau įvairi, ji apėmė ir psichologijos mokslo atradimus, iš dalies ir psichoanalizę. Tik vėliau, Stalino valdymo metais, į pastarąją pradėta žiūrėti kaip į labai pavojingą mokslą, dėl to psichoanalizė neturėjo didesnės įtakos Sovietų Sąjungoje, taip pat ir Lietuvoje.
Taip pat skaitykite: Negalios aspektai: fizinis, psichologinis, socialinis, kultūrinis
Skyrėsi Maskvos ir Leningrado psichiatrijos mokyklos. Labai svarbią vietą Maskvos psichiatrijos mokykloje vaidino ideologija ir kontrolė, ji daug dėmesio skyrė vokiečių tradicijai, perėmė iš vokiečių klasikinės psichiatrijos, taip pat iš šveicarų, iš Vienos medicinos mokyklos, kuri buvo labai įtakinga ir darė teigiamą įtaką ir Lietuvoje, ypač Vilniaus universiteto medicinos fakultetui. Jos tikslas labiau buvo kontroliuoti ideologiškai pavojingus žmones, valdžia anksti tą suprato ir jau 5-ame dešimtmetyje kilo idėjos, kad galima būtų panaudoti KGB psichiatrijai. Leningrade, kadangi ta buvo carinės Rusijos miestas su ilgamete kultūrine tradicija ir geriausiomis Vakarų kultūros ir mokslo tendencijomis, požiūris buvo kitoks. Sakyčiau, Leningrade gyveno laisvi žmonės ir tą tradiciją puoselėjo iš kartos į kartą, dėl to ir psichiatrija buvo kitokia. Ir Bechterevo instituto kursai visiškai skyrėsi nuo Maskvos požiūrio, jis buvo žymiai humaniškesnis, orientuotas į pacientą, pagalbą jam, surandant optimalų būdą net ir esant tokiems simptomamas kaip klausos haliucinacijos sergant šizofrenija arba esant galvos smegenų pažeidimui, dėl kurio atsiranda psichozės simptomai ar kliedesiai - kaip padėti geriau tam žmogui adaptuotis, pritaikant jo aplinką, išmokant jį naujų įgūdžių.
Psichoanalizės įtaka ir ribojimai
Iš tiesų psichoanalizės poveikis labai skyrėsi Vakarų visuomenėje. Kai ji atsirado 19 a. pabaigoje - 20 a. pradžioje, ji padarė milžinišką įtaką Vakaruose. Seksualumo teorija ir kaip ją suprasti, kaip su vaikais kalbėtis apie seksualumo temas, kaip suprasti savo paties pasąmonės impulsus, kaip tvarkytis įvairiose situacijose - psichoanalizė padarė didelę įtaką ir psichologijai, ir psichiatrijai, buvo netgi atskira sritis: psichoterapinė arba psichodinaminė psichiatrija.
Kalbant apie literatūra, jos gavimas buvo ribotas, tačiau visuomet būdavo galimybių žmonėms, kurie norėjo. Pavyzdžiui, Leonarda Kuzmickienė tiesiog turėjo gauti leidimą važiuoti į Maskvą, specialias bibliotekas.
KGB įtaka psichiatrijos įstaigoms
Tikriausiai istorikai geriau galėtų istorikai atsakyti į šį klausimą. Teko bendrauti su keliais istorijos specialistais, jų nuomone, KGB tikrai labai kontroliavo visas psichiatrijos įstaigas Lietuvoje, jų vadovai paprastai būdavo kontroliuojami ir stebimi, iš dalies ir skyrių vedėjai būdavo skiriami su KGB žinia, ir tai, kas vykdavo skyriuose tam tikruose.
Nepriklausomybės laikotarpis: naujos galimybės ir iššūkiai
Kaip išsivadavimas iš sovietų okupacijos pakeitė Lietuvos psichiatriją ir mūsų šalies požiūrį į psichikos sveikatą per 30 nepriklausomybės metų?
Taip pat skaitykite: Rekomendacijos psichiatrijos skyriui
Kai teko pačiam penktame kurse matyti psichiatrijos ligoninę tiek Naujojoje Vilnioje, tiek Vasaros gatvėje, jos atrodė prastai. Kai teko lyginti su Vokietijos ir Šveicarijos klinikomis, tai tikrai padarė didelį įspūdį ir pagalvojau, kad tai įdomi, perspektyvi sritis, nors pirmame-antrame kurse svajojau apie kardiochirurgiją.
Sovietmečiu pasirinkimo sistema buvo tokia, kad tie, kurie geriausiai mokėsi, turėjo teisę pasirinkti darbo vietas, į kurias siųsdavo. Taip, nes į psichiatriją tuo metu tikriausiai eidavo ne tie, kurie norėdavo, bet kas likdavo.
Asmeninės patirtys ir įkvėpimo šaltiniai
Psichiatrija mane sudomino tada, kai prasidėjo psichosomatikos ir kontakto su pacientu paskaitos, kurias tuo metu vedė docentas Eugenijus Laurinaitis, jis yra puikus lektorius. Tai tikriausiai buvo vienas iš mano inspiracijos šaltinių pagalvoti apie šią specialybę, įkvėptas Eugenijaus aš pradėjau lankyti psichiatrijos ir psichoterapijos būrelį, studentų mokslinėje veikloje tai buvo tikrai labai įdomu, nes daug skaitydavome papildomai, ruošdavomės ir docentas Laurinaitis suorganizuodavo labai įdomius užsiėmimus. Kitas įkvėpimo šaltinis buvo „Jaunimo linijos“ centras, kuriam vadovavo Kristina Ona Polukordienė ir iš kurio išsivystė labai daug gerų iniciatyvų - anoniminės psichologinės pagalbos telefonu tarnyba, taip pat internetinės konsultacijos, daug psichologų savanorių, manau, kad per trisdešimt metų keli tūkstančiai tikriausiai jau prisiskaičiuotų, praėjusių puikią praktiką šioje įstaigoje. „Jaunimo linija“, nevyriausybinė organizacija, yra tikrai vienas iš svarbių lyderių, papildančių valstybinę psichiatrijos ir psichoterapijos sistemą.
Dar iš dėstytojų, kurie galbūt nebuvo labai tiesiogiai susiję su medicinos sritimi, bet darė didelę įtaką savo erudicija ir plačiu pasaulio matymu, buvo profesorė Danutė Gailienė. Jos iniciatyva aš jau nuo trečio kurso gavau galimybę vasaromis važiuoti į Berlyną, kur dalyvaudavau seminaruose, kurie buvo skirti ne tik psichologijai ir psichiatrijai, bet ir kitoms temoms - ir politikai, ir Rytų-Vakarų santykiai. Tuo metu kaip tik buvo jau diskutuojama, kaip įvyks Vokietijos susijungimas, aš buvau bene vienintelis rytų Europietis, kuriuo vokiečiai domėjosi, jie domėjosi tuo, kas vyksta Lietuvoje, Baltijos valstybėse.
Asmeninę didelę įtaką man darė ir žmona, labai norėjusi į psichiatriją, aš pats dar galvojau apie neurologiją, bet galiausiai nusprendžiau, kad psichiatrija yra įdomi sritis. Na, ir mano uošvė, amžinatilsį Leonarda Kuzmickienė, buvo filosofė, viena pirmųjų sovietmečiu besidomėjusių psichoanalize, jos disertacija buvo skirta būtent psichoanalizės autoriams, nagrinėjant filosofijos šviesoje taip, kad paprasti žmonės suprastų. Mes diskutuodavome daug su ja apie Freudą, Lacaną, kitus didžiulę įtaką psichiatrijai padariusius šviesulius.
Taip pat skaitykite: Psichiatrijos klinikos istorija
Kultūrinės psichiatrijos asociacijos veikla Lietuvoje
Palmira Rudalevičienė yra Lietuvos kultūrinės psichiatrijos asociacijos steigėja, prezidentė, Pasaulinės kultūrinės psichiatrijos asociacijos narė ir steigėja, Pasaulinės psichiatrų asociacijos narė, tarptautinių mokslinių psichiatrijos kongresų organizatorė, dalyvė ir pranešėja, mokslinių psichiatrijos žurnalų redkolegijų narė, kelių personalinių ir kolektyvinių monografijų autorė, knygų psichiatrijos tema autorė.
Žymūs Lietuvos asmenys, susiję su medicina ir psichiatrija
Šiame skyriuje pateikiami žymūs Lietuvos asmenys, susiję su medicina ir psichiatrija, įskaitant gydytojus, mokslininkus ir visuomenės veikėjus.
- M. Georgina Radavičienė (1910-2007): Medikė (pediatrė). 1992 m. medikei suteiktas Lietuvos gydytojų sąjungos garbės nario vardas.
- Egidijus Rimkus (1958-2014): Gydytojas (ginekologas), verslininkas, medicinos mokslų daktaras, politikos bei visuomenės veikėjas, Palangos miesto savivaldybės narys (2000-2004), Palangos miesto meras (2001-2002).
- Liudas Saldūnas (1940-2004): Medikas, Palangos reabilitacinių ir sanatorinių įstaigų asociacijos prezidentas, visuomenininkas, politikas. L. Saldūnui suteiktas LTSR nusipelniusio gydytojo vardas (1989), suteikta aukščiausia gydytojo sveikatos apsaugos administratoriaus kvalifikacinė kategorija (1992).
- Renaldas Reivytis (1968-2010): Kunigas, teol. licenciatas. Palangos vikaras ir Vydmantų koplyčios kuratorius (1998-2002).
tags: #kulturines #psichiatrijos #vadovelis