Įvadas
Asmenybė yra sudėtingas ir daugialypis konstruktas, dominantis mokslininkus ir mąstytojus šimtmečius. Nuo senovės Graikijos filosofų iki šiuolaikinių psichologų, daugybė teorijų ir požiūrių buvo pasiūlyta siekiant paaiškinti individualius skirtumus ir suprasti asmenybės struktūrą. Šiame straipsnyje mes panagrinėsime pradininkų asmenybių skirtumus, apžvelgsime įvairius požiūrius ir teorijas, siekdami geriau suprasti, kas mus daro unikaliais.
Asmenybės Teorijų Apžvalga
Bruožų ir Faktorių Teorijos
Bruožų teorijos kūrėjai domisi charakterio ir temperamento savybėmis. Vienas iš bruožų ir faktorių teorijos kūrėjų, R. Ketelas (R. Kettell, 1965), bruožu laikė psichinį darinį (konstruktą), įgalinantį daryti išvadas dėl tolesnio elgesio. Tuo tarpu kitam šios teorijos kūrėjui, Dž. Gilfordui (J. Guilford, 1959), bruožas yra tai, kas skiria du individus. Dž. Gilfordas suskirstė bruožus į septynias grupes ir sudarė tokią asmenybės struktūrą: jos pagrinde glūdi fiziologiniai ir morfologiniai bruožai. Su pirmaisiais siejasi poreikiai ir interesai, su antraisiais - gabumai ir temperamentas. Jų viršūnėje yra nuostatos.
R. Ketelas išskyrė 16 porų pradinių - giluminių temperamento ir gabumų bruožų, panaudodamas matematinį faktorių analizės metodą. Tuos pradinius - giluminius bruožus jis pavadino faktoriais ir jiems diagnozuoti sukūrė aprašą (inventorių) 16 PF (16 ASMENYBĖS FAKTORIŲ). Gordonas Olportas, kartu su savo bendradarbiu, parengė asmenybei diagnozuoti „Vertybių skalę“, kurios pagrindu paimti Eduardo Šprangerio (E. Spranger, 1914) idealieji asmenybės tipai: teorinis, ekonominis, estetinis, politinis, religinis. Šių tipų diagnostika parodanti individualius skirtumus, t.y. individualias dispozicijas.
Šiuolaikinis anglų psichologas H. Aizenkas (H. Eysenck, 1972) derina bruožų ir faktorių teorijos metodus su Hipokrato temperamento ir I. Pavlovo CNS tipologija.
Dinaminės Asmenybės Teorijos
Dinaminės asmenybės teorijos pradininkas yra Zigmundas Froidas (S. Freud., gyv. 1856 - 1939). Jis asmenybę sutapatina su žmogaus psichika, kuri susidedanti iš trijų lygių: pasąmonės, ikisąmonės ir sąmonės, taip pat iš trijų struktūros elementų, savotiškai perkertančių tuos lygius. Giliausiame pasąmonėje vykstantys procesai, potraukiai, kurių du esą svarbiausi - lytinis potraukis (libido) ir agresijos, griovimo potraukis, kartais dar vadinamas mirties potraukiu. Šie potraukiai sukelia ir reguliuoja žmogaus elgesį, gyvenimą. Aukštesnėje pakopoje yra “aš” (ego struktūra, aukščiausioje - “virš-aš” (superego). Aš būna tai sąmoningas, tai nesąmoningas. Virš-aš - visuomeninės sąmonės darinys, verčiantis asmenybę elgtis pagal visuomenės nustatytas normas, tačiau virš-aš gali būti visų trijų lygių (pasąmonės, ikisąmonės, sąmonės). Aš turįs realistiškai vertinti iš vidaus kylančius potraukius pagal išorės pasaulio reikalavimus. Todėl AŠ visada esti konfliktinėje būsenoje tarp Tai ir Virš-aš. Intensyvūs ar nuolatiniai konfliktai sukelia neurozes ar kitokius psichinius susirgimus.
Taip pat skaitykite: Skirtumai tarp psichologo, psichoterapeuto ir psichiatro
Asmenybės dinaminę prigimtį tyrinėjęs Kurtas Levinas sukūrė “jėgų lauko” teoriją (K. Lewin, 1935). Individas visada esąs kokioje nors situacijoje, kuri jį veikia. Tai - laukas jėgų, nuo kurių priklauso individo elgesys. Pavyzdžiui, jį atstumia kokia nors užduotis, patraukia koks nors daiktas, nes objektai asmenybei yra valentingi (tarsi ją prie savęs “kviečia”, patraukia arba stumia). Objektai darosi valentingi, įgyja kviečiamąją galią, kai jie atitinka poreikius, siekius, tikslus.
Biheviorizmas
Biheviorizmas tiria elgesį kaip vienintelį psichologijos objektą. Jis nesidomi vidine asmenybės struktūra. Įtakingas dabarties psichologas bihevioristas B. Skineris mano, kad asmenybės teorija visiškai nereikalinga, kad reikia tik išmokti prognozuoti ir valdyti žmonių elgesį, nes mokslui neprieinama tirti, kas dedasi žmogaus viduje, nors vidaus buvimas neatmetamas. Asmenybė - nuolat kintančių reakcijų į aplinkos situacijas visuma. Reakcijas valdo pastiprinimai (nesąlyginiai dirgikliai, malonumai, malonumų atėmimas ir kt.), kurie esą bendri gyvūnams ir žmogui.
Humanistinė Psichologija
Biheviorizmą, tipų ir bruožų teorijas, taip pat klasikinę psichologiją griežtai kritikuoja šiuolaikinė nauja asmenybės teorija, vadinamoji humanistinė psichologija. Asmenybė esanti tai, kaip žmogus šiuo momentu suvokia save ir aplinką. Nuo to ir priklauso elgesys, gyvenimas. K. Rogersas mano, kad žmogus gyvena “fenomenaliame patirties lauke”, kuriame įgyja subjektyvios patirties. Ji esanti samoninga ir kartu nesąmoninga, sąlygojanti savęs ir aplinkos suvokimą. Elgesys ir yra atsakas į savo paties poreikių ir aplinkos suvokimą, bet pirminis elgesio variklis- įgimta organizmo tendencija save teigti, aktualizuoti, įtvirtinti.
Daugeliui Maslo minčių pritarė kitas humanistinės krypties psichologas Carlas Rogersas. Jis buvo įsitikinęs, kad žmonės iš esmės yra geri ir visi turi saviraiškos polinkių. Žmonės padeda augti kitiems būdami nuoširdūs - atviri savo pačių jausmams, nesistengdami rodyti kitokie, nei yra, atsiskleisdami. Rogersas palankumą pavadino besąlygiška pagarba - tai pripažinimo, palankumo nuostata, vertinanti žmogų net tuomet, kai ji sklysta.
Humanistinės krypties psichologas Rollo May mano, kad žmogus iš esmės nėra geras, 1982 m. jis taip išsakė savo nuomonę: “Pripažįstama, kad mus stipriai veikia kultūra. Tačiau ji taip neveiktų, jei mes neturėtume tam tikrų polinkių. Kas kuria kultūrą, jei ne tokie asmenys, kaip jūs ir aš? Kultūra yra bloga ir gera, nes mes, žmonės, kurie ją sudarome, esame ir blogi ir geri. Mumyse slypi ir blogio, ir gėrio pradai. Kai kurie žmonės pritaria ir vadovauja humanistiniam sąjūdžiui, norėdami rasti rojų arba uostą audroje, bendruomenę panašiai mąstančių žmonių, kurie taip pat dedasi nenutuokią apie aplink plytintį blogį. Gyvenimas, jo supratimu, nėra reikalavimas išgyventi iš anksto lemtą gėrį, bet jis yra amžių glūdumos mus pasiekiantis iššūkis, kylantis iš to, jog kiekvienas iš mūsų galime nusverti svarstyklių lėkštę gėrio ar blogio pusėn. Maslow ir ypač Rogersas laikė, kad svarbiausias asmenybės požymis yra savasties, arba savojo AŠ ieškojimas, samprata - visos mintys ir jausmai, kuriais atsakome į klausimą “Kas aš esu?”. Jei mūsų AŠ samprata ir jausmai yra teigiama, paprastai esame linkę teigiamai elgtis ir taip suvokti pasaulį. Jei toji samprata neigiama - jei savo pačių akyse mes esame toli nuo mūsų “idealaus AŠ”, tai, pasak Rogerso, jaučiamės nepatenkinti ir nelaimingi.
Taip pat skaitykite: Amžini klausimai apie žmogaus ir gyvūno psichiką
Kognityvinė psichologija
Jau seniai protui skiriamas svarbiausias vaidmuo pasaulio pažinimo vyksme. Racionalizmas aiškino, kad protas, o ne pojūčiai gali atskleisti tiesą apie tikrovę. Jo dėka įgyjamas žinojimas. Tik neseniai psichologai svarbiausiu asmenybės struktūros komponentu paskelbė žinojimą. Kognityvistai nesidomi žmogaus poreikiais, jausmais, motyvacija. Įvairios kognityvinės teorijos apibendrina proto vystymosi, pažinimo ypatumų amžiaus tarpsniais tyrimus, sprendimų priėmimo vyksmą, intelektinę veiklą.
Socializacija
Psichologai, nagrinėjantys socializaciją socialinės psichologijos požiūriu, aiškina, kad žmogus ne tik perima socialinę patirtį, bet ir ją pertvarko į asmenybei reikšmingas vertybes, nuostatas, orientacijas (D. Goslin, 1989). Tai vadinama interiorizacija. Psichoanalitinės teorijos pagrindu E. Eriksonas (1993), kaip ir S. Freudas (1997m.) teigė, jog tik sveikas žmogus geba patenkinti savo požiūrius per ego (‘aš’ norus), o kartu atsakyti į visuomenės reikalavimus.
Asmenybės Tipų Teorija
Asmenybės tipai skiriami pagal pastovias esmines asmenybės savybes. Tipų teorijai artima bruožų teorija. Populiari konstitucinė tipų teorija grindžiama prielaida, kad asmenybės savybės priklauso nuo žmogaus kūno sandaros (konstitucijos). Seniausia konstitucinė tipų teorija yra senovės graikų mokslininkų Hipokrato ir Galeno. Hipokratas teigė, kad asmenybės tipą lemia keturių organizmo skysčių (kraujo, gleivių ir geltonosios bei juodosios tulžies) dominavimas, pagal tai skyrė temperamento 4 tipus (sangvinikas, flegmatikas, melancholikas ir cholerikas).
Labiausiai paplitusi yra E. Kretschmerio (Vokietija) konstitucinė tipų teorija (1916), pagal kurią skiriami 3 pagrindiniai konstituciniai tipai - atletinis (stambių kaulų, plačios krūtinės, raumeningas, siauro dubens, tvirtų galūnių, ant tvirto kaklo pailga galva, grubokų veido bruožų, plaukuotas), pikninis (apkūnus, kresnas, trumpų galūnių, plačios krūtinės, minkšto kūno, ant trumpo kaklo didelė apskrita galva, vyrai linkę plikti) ir asteninis (lieknas, siauros krūtinės, siaurų pečių, ilgų galūnių, plonas poodinis riebalų sluoksnis, ant ilgo plono kaklo nedidelė galva), t. p. 2 asmenybės tipai - cikloidinis (būdinga polinkis bendrauti, emocionalumas, geraširdiškumas) ir šizoidinis (uždaro būdo, sunkiai prisitaiko prie naujų sąlygų).
Šiuolaikinės tipų teorijos pradininkas C. G. Jungas (Šveicarija) knygoje Psichologiniai tipai (Psychologische Typen 1923) teigė, kad vienaip ar kitaip žmonės elgiasi ne atsitiktinai, bet dėl tam tikrų asmeninių savybių ir psichikos tipinių skirtumų. Pagal vyraujančias žmogaus psichikos savybes jis skyrė ekstravertą (ekstraversija) ir introvertą (introversija), pagal vyraujančias psichikos funkcijas (mąstymas, jausmai, pojūčiai ir intuicija) - racionalųjį (mąstytojiškas ir emocionalus) ir neracionalųjį (sensorinis ir intuityvus) tipus.
Taip pat skaitykite: Elgsenos ypatumai: karvės ir žirgai
Jungtinių Amerikos Valstijų psichologės K. Cook Briggs (1875-1968) ir I. Briggs Myers (1897-1980) remdamosi C. G. Jungu išplėtojo tipų teoriją ir 1962 sukūrė Myers ir Briggs tipų indikatorių, skirtą nustatyti individualius žmonių skirtumus ir psichologines nuostatas, susijusias su pasaulio suvokimu ir sprendimais. Pagal šį indikatorių išskirtos 4 priešingos poros, arba dichotomijos (ekstravertas ir intravertas, jaučiantis ir intuityvus, mąstytojas ir jausmingas, suvokiantis ir sprendžiantis), kurios suformuoja 16 galimų asmenybės tipų.
Geštalto Psichoterapija ir Egzistencinė Terapija
Geštaltinė psichoterapija artima ir humanistinei, ir egzistencinei kryptims. Jos pradininkas F. Perlis teigė, jog geštaltinė psichoterapija yra viena maištingų, humanistinių, egzistencinių jėgų psichologijoje. Galima kalbėti apie tris svarbiausius šios psichoterapijos „stulpus“: lauko teorija, teigianti visa ko susietumą, fenomenologinis metodas, teikiantis ypatingą reikšmę patyrimui bei tiesioginiam išgyvenimui, ir dialogas - atviras, nuoširdus dviejų žmonių susitikimas.
Kaip ir egzistencinės terapijos atstovai, geštalto psichoterapeutai atmeta deterministinę poziciją, pasak kurios, žmogus tik reaguoja į stimulus, yra valdomas vaikystės psichologinių traumų ir galiausiai yra praeities produktas. Geštaltinė psichoterapija susitelkia ties dabartimi, nes tik dabartis yra ta akimirka, kai mes galime gyvenime kažką pakeisti, galime pradėti gyventi kitaip. Skirtingai nei psichoanalitikai, geštalto psichoterapeutai neieško kliento pasisakymų slaptų prasmių, nebandome kliento demaskuoti, bet pagarbiai priimame jo mintis ir jausmus.
Svarbu ne paveikti kliento elgesį, bet padėti jam atpažinti ir įsisąmoninti savo norus, ketinimus, vertybes, tikslus. Kaip ir egzistencinės krypties atstovas, geštaltinis psichoterapeutas nei yra, nei apsimeta gudresnis už klientą arba žinantis, ką ir kaip žmogus turėtų daryti. Psichoterapijos procesas - dviejų žmonių susidūrimas, ir transformacija vyksta per tai, kad žmogus pamato save santykyje su kitu, atpažįsta savo reagavimo, pasipriešinimo kontaktui būdus.
Nors geštaltinei psichoterapijai svarbus ir fenomenologinis metodas ir egzistencinė filosofija, tačiau ji išlieka psichologinėje paradigmoje, remiasi asmenybės raidos samprata. Esminės asmenybės raidos sąvokos, geštaltiniu požiūriu, - tai savireguliacija ir kūrybiškas prisitaikymas. Augdamas žmogus įgyja vis daugiau savarankiškumo, geba remtis savimi, natūraliai integruoja įvairias savo psichikos dalis. Kūrybinis prisitaikymas - tai gebėjimas rasti geriausius būdus gyventi, būti, išlikti aplinkoje, kurioje vaikui lemta augti.
Pasak geštaltinės psichoterapijos, asmenybės branda - tai laipsniškas perėjimas nuo rėmimosi aplinka prie rėmimosi savimi. Psichoterapeutas negali ir neturi versti žmogaus keistis, - tai reikštų ne padėti bręsti, bet tapti atrama, leidžiančia žmogui nesiimti atsakomybės. Geštaltinės psichoterapijos požiūriu, pokyčiai vyksta ne tada, kai žmogus siekia kažkuo tapti, bet tada, kai pažįsta ir priima save tokį, koks jis yra. Labai svarbus vaidmuo tenka įsisąmoninimui, kuris geštalto psichoterapijoje suvokiamas ne kaip intelektualinė įžvalga, bet kaip visybiškas savęs patyrimas, išgyvenimas čia ir dabar. Kita vertus, panašiai, kaip egzistencinėje terapijoje, įsisąmoninimas neatsiejamas nuo atsakomybės ir gebėjimo kūrybingai reaguoti į kiekvieną problemą ar kliūtį, su kuria susiduriama.
R. Kočiūnas teigia, kad svarbus egzistencinės terapijos išskirtinumas yra tas, kad čia nesiremiama kokia nors struktūrine asmenybės teorija. Egzistencinės terapijos nuostata - žmogaus prigimtis nėra fiksuota, ji nuolat vystosi, mes nuolat apibrėžiame save nepaliaujamo tapsmo tėkmėje. Mūsų pasirinkimai svarbesni nei įgimtos struktūros. Tai nereiškia naivaus įsitikinimo, kad mūsų savikūros procesas neturi ribų, kiekvienas žmogus pats kuria savo gyvenimą, tačiau ši kūryba vyksta tam tikrų duotybių pagrindu. Visi mes esame „įmesti“ į pasaulį, ir tai sudaro mūsų gyvenimo konkretybę, esame įaugę į pasaulį ir todėl, kai psichologija bando susitelkti ties individualios sąmonės sfera, tai yra neleistinas supaprastinimas.
Vienas svarbiausių dalykų, apibūdinančių egzistencinio terapeuto poziciją, yra jo „nežinojimas“. Tai yra atsisakymas žinoti, kas klientui gali būti gerai ar kas gali būti blogai. Atsisakymas žinoti, kur turėtume nueiti. Atsisakymas įvairių stereotipų, problemos sprendimo algoritmų. Klientas visada apie save žino daugiau, negu aš kada nors apie jį žinosiu. Kai priskiriu žinojimo apie save teisę pačiam klientui, mes tampame lygūs. Klientas ateina pas terapeutą, turėdamas tam tikrą klausimą, rūpestį. Svarbiausias dalykas, į kurį turėtų būti kreipiamas dėmesys terapijos metu - kaip jūs gyvenat, kad jums iškilo šitas klausimas? Tai terapijos pradžios taškas.
Egzistencinėje terapijoje terapeutas nesiekia būti reikšmingu asmeniu kliento gyvenime, neįsipareigoja išspręsti jo problemas. Terapija orientuota į pagalbą klientui atsistoti ir stovėti ant savo kojų, o ne ramstytis į kitus ar kitiems leisti ramstytis į jį. Terapeutas yra greičiau kliento gyvenimo aiškinimosi katalizatorius. Jo tikslas - ne kliento gyvenimą daryti lengvesnį, o padėti galiausiai jam lengviau gyventi.
Taigi, svarbiausias egzistencinės terapijos tikslas - įsižiūrėti, kas yra kliento gyvenimo pasaulyje, padėti jam aiškiau įsisąmoninti gyvenimo teikiamas galimybes ir tų galimybių ribas, aiškiau suprasti natūralius gyvenime slypinčius prieštaravimus ir paradoksus, polinkį pasiduoti iliuzijoms ir apgaudinėti save, geriau susigaudyti savo noruose ir troškimuose, atrasti prasmę kasdieniuose užsiėmimuose. Terapija suteikia labiau realistišką savo gyvenimo supratimą.
Vaikystės Įtaka Asmenybei
Vaikystės patirtys ne tik veikia suaugusio asmens gyvenimą, bet nuo jos priklauso ir tai, kokia bus suaugusio žmogaus asmenybė ir elgesys. Jeigu vaiką augina per daug globėjiška šeima, jis gali įgyti baimių ir būti kamuojamas nesaugumo jausmo, nes viduje bus giliai įsitikinęs, kad pasaulis yra nesaugi vieta gyventi. Vaikas, kuris jaučiasi nesaugus, gali išsiugdyti nepažįstamų žmonių baimę ir gali būti labiau linkęs mieliau leisti laiką su tėvais negu su savo draugais. Individualiosios psichologijos pradininkas Alfredas Adleris (1870 - 1937) kartą pasakė, kad mes išsiugdome savo norus ir aistras vaikystėje ir todėl visas mūsų kaip suaugusių žmonių gyvenimas yra veikiamas vaikystės patirčių. Suaugusieji su savo elgesiu ir asmenybės bruožais yra iš esmės vaikystės patirčių, kurios galėjo nutikti ir labai seniai, pratęsimas.
Slapukų naudojimas
Kai naudojate naršyklę turiniui pasiekti, galite konfigūruoti savo naršyklę taip, kad būtų priimti visi slapukai, atmesti visi slapukai arba būtų pranešama, kai slapukas atsiunčiamas. Jei nenorite, kad informacija būtų renkama slapukų pagalba, pasinaudokite daugelyje naršyklių esama paprasta procedūra, kuri leidžia jums atsisakyti slapukų naudojimosi. Svetainėje gali būti pateikta nuorodų į išorines svetaines - mūsų partnerių svetaines ar svetaines, kuriose reklamuojamos mūsų paslaugos. Sekdami pagal tokias nuorodas į kurią nors iš svetainių, atkreipkite dėmesį į tai, kad šios svetainės ir per jas pasiekiamos paslaugos turi savo atskiras privatumo politikas ir mes neprisiimame atsakomybės ar įsipareigojimų už šias politikas ar už šiose svetainėse ar teikiant paslaugas renkamus asmens duomenis, pavyzdžiui, kontaktinius ar vietos duomenis.
tags: #kuo #skiriasi #pradininkas #nuo #asmenybes