Vaikų elgesio sutrikimai gali būti didelis iššūkis tiek vaikui, tiek jo artimiesiems. Šiame straipsnyje aptarsime prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimą (PNS) ir kitus elgesio sutrikimus, jų priežastis, simptomus, diagnozavimo ir gydymo metodus, bei pateiksime patarimų tėvams ir pedagogams, kaip padėti vaikams, turintiems elgesio sutrikimų.
Kas yra elgesio sutrikimai?
Elgesio ir emocijų sutrikimai - tai grupė sutrikimų, kurie pasireiškia elgesio ir (ar) emocinėmis reakcijomis, kurios stipriai skiriasi nuo įprastų amžiaus ir kultūros normų, nėra laikina reakcija į stresą keliančias situacijas bei pasireiškia nuolat bent dviejose skirtingose gyvenimo srityse. Šią sutrikimų grupę sudaro:
- Elgesio sutrikimai.
- Emocijų sutrikimai.
- Aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimai.
Nepaisant to, kad visi šie sutrikimai tarpusavyje skiriasi, tačiau visi stipriai veikia vaiko prisitaikymą kasdienybėje.
Prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimas (PNS)
Prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimas - tai vaikystėje pasireiškiantis elgesio sutrikimas, kuriam būdinga pikta ir (arba) dirgli nuotaika, prieštaraujantis ir (arba) iššaukiantis elgesys arba kerštingumas.
Priežastys
Tiksli sutrikimo priežastis nežinoma, tačiau manoma, kad tai yra genetinių, biologinių ir aplinkos veiksnių derinys.
Taip pat skaitykite: Psichiatro konsultacijos vadovas
- Šeimos veiksniai: Vaikams, augantiems šeimose, kuriose taikomi nenuoseklūs, šiurkštūs ar aplaidūs auklėjimo metodai, kyla didesnė sutrikimo išsivystymo rizika. Taip pat didesnė rizika susirgti yra vaikams, gyvenantiems šeimose, kuriose nuolat kyla nesutarimų arba kurių tėvai turi psichikos sveikatos sutrikimų, ypač elgesio sutrikimų, ADHD ar psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimų.
- Mokymosi aplinkos veiksniai: Mokyklose, kuriose trūksta struktūros arba kuriose mokiniams, turintiems mokymosi sunkumų, neteikiama tinkama parama, gali paaštrėti su prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimu susijusios elgesio problemos. Prie simptomų išsivystymo ir palaikymo gali prisidėti klasės, kuriose veiksmingai nesuvaldomas trikdantis elgesys arba neskatinama teigiama socialinė sąveika.
- Biologiniai veiksniai: Biologiniu požiūriu vaikai, turintys tam tikrų neurologinių sutrikimų arba patyrę smegenų traumą, gali būti labiau linkę patirti prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo simptomus. Tam tikri genetiniai veiksniai taip pat gali būti svarbūs, nes vaikai, kurių tėvai yra sirgę prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimu ar kitais psichikos sveikatos sutrikimais, dažniau patys suserga prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimu.
Simptomai
Prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo simptomai gali būti įvairūs, tačiau dažniausiai pasireiškia šie:
- Fiziniai simptomai: Gali būti stebimi miego sutrikimai, pavyzdžiui, nemiga ar košmarai, dėl kurių vaikai gali jausti nuovargį ar irzlumą. Be to, kai kuriems vaikams gali pasireikšti psichosomatiniai simptomai, pavyzdžiui, galvos ar skrandžio skausmai, dažnai susiję su stresu ar nerimu.
- Elgesio ir emociniai simptomai: Šie simptomai paprastai pasireiškia dažnais pykčio priepuoliais, nuolatiniu nepaklusnumu ir atsisakymu laikytis taisyklių ar nurodymų. Vaikai dažnai sąmoningai erzina kitus, kaltina kitus dėl savo klaidų ir patys lengvai sudirgsta. Jiems taip pat gali būti būdingas piktas ir kerštingas elgesys bei svyruojanti nuotaika.
- Socialiniai simptomai: Dėl agresyvaus elgesio ir polinkio kaltinti kitus, šiems vaikams dažnai sunku išlaikyti draugystę. Jie gali dažnai ginčytis su suaugusiaisiais ir atsisakyti paklusti taisyklėms, dėl to kyla problemų mokykloje ir kitose socialinėse aplinkose. Be to, bendraudami su kitais jie gali atrodyti nemalonūs ar pikti, o tai dar labiau izoliuoja juos nuo bendraamžių.
Diagnozė ir gydymas
Prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo diagnozė nustatoma atlikus išsamų vaikų psichiatro arba psichologo įvertinimą ir yra pagrįsta nuolatiniu dirglumu, prieštaraujančiu elgesiu ir kerštingumu. Gydant šį sutrikimą dažnai taikoma elgesio terapija, kurios tikslas - mokyti vaiką ir tėvus elgesio valdymo ir gerinimo strategijų. Tėvų ir vaikų sąveikos terapija (PCIT), kognityvinė elgesio terapija (KET) ir šeimos terapija yra vieni dažniausiai taikomų gydymo metodų.
- Elgesio terapija: Šios rūšies terapija siekiama nustatyti ir pakeisti elgesio modelius, dėl kurių vaikas patiria sunkumus. Dažnai taikoma kognityvinė-elgesio terapija (KET), kurios metu daugiausia dėmesio skiriama veiksmingų problemų sprendimo strategijų ugdymui, impulsų kontrolės gerinimui ir sveikesnių tarpasmeninių santykių įgūdžių ugdymui. Be to, tokiomis intervencijomis, kaip tėvų valdymo mokymas (PMT), siekiama suteikti tėvams įgūdžių ir strategijų, kurios galėtų teigiamai paveikti vaiko elgesį.
- Šeimos terapija: Šis metodas apima visą šeimą ir padeda gerinti bendravimą ir santykius šeimoje. Šeimos terapija gali padėti spręsti platesnės šeimos dinamikos, kuri prisideda prie trikdančio elgesio, problemas, padėti tėvams taikyti nuoseklias ir veiksmingas drausminimo strategijas ir sukurti labiau struktūruotą ir palankią namų aplinką.
Prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo gydymas yra ilgalaikis ir reikalauja vaiko, šeimos ir dažnai mokyklos ar kitų bendruomenės institucijų įsitraukimo. Ankstyva intervencija gali pagerinti prognozę ir padėti išvengti rimtesnių psichologinių ar elgesio sutrikimų.
Kiti elgesio sutrikimai
Elgesio sutrikimas (asocialus elgesys)
Pasireiškia nuolatiniu kitų teises ir amžių atitinkančias visuomenės nustatytas elgesio normas pažeidžiančiu elgesiu. Jam būdingas agresyvus elgesys (muštynių iniciavimas, žiaurus elgesys tiek su žmonėmis, tiek su gyvūnais, tyčinis skausmo kėlimas, žeminimas, kankinimas), kitų nuosavybės gadinimas, melavimas, vagystės, taisyklių pažeidimai, bėgimas iš namų.
Emociniai sutrikimai
Emociniai sutrikimai paprastai skiriasi nuo elgesio sutrikimų, nes dažniausiai vaikai, patiriantys emocinius sunkumus, kenčia viduje, todėl juos sunkiau pastebėti. Dažniausi emocinių sutrikimų požymiai yra nerimas, nuolatinė liūdna nuotaika, irzlumas, jautrumas, vienišumas, įprastos veiklos vengimas, susidomėjimo praradimas, įtampa, nuovargis.
Taip pat skaitykite: Kur rasti psichologą Lazdijuose
Emociniai sutrikimai yra skirstomi į dvi grupes - nerimo ir nuotaikos sutrikimus.
- Nerimo sutrikimai: Susiję su streso/baimės sistemos disfunkcija, pasireiškia stipriu nerimu, kuris trunka ilgą laiką, gali kilti be aiškios priežasties, gali tapti nekontroliuojamu ir stipriai trukdyti kasdienei veiklai. Nerimo sutrikimams priskiriami generalizuoto nerimo sutrikimas, obsesinis kompulsinis sutrikimas, panikos sutrikimas, specifinės fobijos, atsiskyrimo nerimo sutrikimas, selektyvus mutizmas, socialinė fobija, potrauminio streso sindromas.
- Nuotaikos sutrikimai: Būdingas pasitenkinimo jausmo praradimas, žema savivertė, užsisklendimas, dėmesio koncentracijos pablogėjimas. Dažniausiai pasitaikantis nuotaikos sutrikimas - depresija.
Aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimai (ADS)
Aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimas - trečia grupė sutrikimų, sudarančių elgesio ir emocijų sutrikimus. Jam būdingas padidėjęs aktyvumas, impulsyvumas ir dėmesio trūkumas. Vaikams, kuriems būdingas aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimas būdingas sunkumas sulaukti savo eilės, atidėti kažką malonaus, nuolatinis judėjimas, bėgiojimas, triukšmavimas, silpna dėmesio koncentracija, sunkumas užbaigti pradėtą darbą. Tam, kad būtų nustatytas šis sutrikimas, jo požymiai turi pasireikšti bent dviejose skirtingose aplinkose (pavyzdžiui, ir namie, ir mokykloje), dažniausiai išryškėja ikimokykliniame amžiuje.
Priklausomai nuo pasireiškiančių požymių, šis sutrikimas skirstomas į dėmesio (būdinga silpna dėmesio koncentracija), aktyvumo (būdingas sunkumas sulaukti savo eilės, nuolatinis judėjimas) bei aktyvumo ir dėmesio sutrikimus (būdinga tiek silpna dėmesio koncentracija, tiek stipriai išreikštas aktyvumas).
Patarimai tėvams ir pedagogams
Bendravimo su vaiku strategijos
Efektyvus bendravimas su vaiku, kuriam diagnozuotas prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimas, yra labai svarbus vaiko vystymuisi ir šio sutrikimo simptomų valdymui. Tėvai ir pedagogai, bendraudami su vaikais gali susidurti su tam tikrais sunkumais susijusiais su nepaklusnumu ar prieštaravimu. Svarbu prisiminti, kad empatiškos, kantrios ir supratingos pozicijos išlaikymas gali būti labai veiksmingas.
- Aktyvus klausymasis: Parodydami, kad suprantame vaiko jausmus ir požiūrį, validuojame vaiko jausmus, o tai gali sumažinti dalį pasipriešinimo. Skatinkite atvirą ir nuoširdų dialogą ir stenkitės suprasti esmines problemas, kurios gali lemti vaikų priešišką elgesį.
- Teigiamas pastiprinimas: Teigiamo elgesio, tokio kaip prašymų laikymosi ar kantrybės demonstravimo, pripažinimas ir apdovanojimas, gali motyvuoti vaiką dažniau kartoti tokį elgesį. Ši strategija gali palaipsniui nukreipti dėmesį nuo neigiamo elgesio ir padėti skatinti pozityvesnius elgesio modelius.
Aplinkos organizavimas
Vaiką supanti aplinka turi didelę įtaką prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo simptomų valdymui ir progresavimui. Chaotiška ar nenuspėjama aplinka gali sustiprinti sutrikimo simptomus, todėl dažniau pasireiškia nepaklusnumo ar priešiškumo epizodai.
Taip pat skaitykite: Tvarka dėl psichologinės pagalbos vaikams
Tėvai ir pedagogai turėtų stengtis sukurti nuspėjamą, ramią ir struktūruotą aplinką. Nuosekli rutina ir tvarkaraščiai bei aiškios taisyklės gali suteikti vaikui stabilumo ir nuspėjamumo jausmą. Žinojimas, ko tikėtis, gali sumažinti nesaugumo ar sumaišties jausmą, kuris gali paskatinti prieštaraujantį elgesį.
Be to, prie struktūruotos aplinkos kūrimo gali prisidėti ir aiškiai apibrėžtų pasekmių už taisyklių pažeidimą taikymas. Užtikrinimas, kad šios pasekmės būtų teisingos ir nuoseklios, padeda vaikui suvokti veiksmų ir pasekmių ryšį, skatina atsakomybę.
Aiškūs lūkesčiai vaikui
Tėvai ir pedagogai turėtų bendradarbiauti siekdami nustatyti aiškius ir realius vaiko elgesio lūkesčius. Tai galima daryti įtraukiant vaiką į diskusiją, kad jis jaustų atsakomybę ir įsipareigojimą dėl šių lūkesčių.
Taip pat svarbu nustatyti nuoseklias ir teisingas pasekmes už taisyklių pažeidimus. Pasekmės turėtų būti proporcingos elgesiui ir visada nuosekliai vykdomos, kad būtų išvengta painiavos ar manipuliacijų.
Teigiamo elgesio pastiprinimas pagyrimais, apdovanojimais ar privilegijomis gali motyvuoti vaiką laikytis taisyklių ir dažniau rodyti teigiamą elgesį.
Labai svarbu pažymėti, kad strategijos turėtų būti nuoseklios įvairiose aplinkose. Tai apima namus, mokyklą ir bet kokią kitą aplinką, kurioje vaikas dažnai bendrauja. Vienodas požiūris į sutrikimo valdymą gali sustiprinti nustatytas taisykles ir lūkesčius, padėti vaikui saugiai jaustis ir taip prisidėti prie jo pažangos.
Paramos ir pagalbos svarba
- Darbas su psichologu: Psichologas, turintis specialų darbo su elgesio ir emocijų sutrikimais parengimą, gali pasiūlyti veiksmingus gydymo metodus, pritaikytus unikaliems vaiko poreikiams. Tai gali būti individuali terapija, kurios metu siekiama padėti vaikui išmokti naujų įgūdžių, pavyzdžiui, kaip veiksmingiau valdyti savo emocijas ir elgesį. Vaikas mokosi, kaip susidoroti su frustracija, tinkamiau reikšti savo jausmus ir įsitraukti į bendradarbiavimu pagrįstą elgesį. Be to, psichologai gali suteikti tėvams ir pedagogams įgūdžių ir strategijų, paaiškinančių kaip elgtis situacijose, kurios iššaukia vaiko prieštaraujantį elgesį, ir nurodyti, kaip skatinti ir stiprinti teigiamą elgesį. Šios rekomendacijos gali padėti suaugusiesiems sukurti vaiko emociniam augimui ir raidai palankią aplinką.
- Parama šeimai: Tėvų, kaip pagrindinių globėjų, reakcijos ir atsakas į vaiko elgesį gali turėti didelę įtaką sutrikimo eigai. Pavyzdžiui, išlaikant ramų ir empatišką elgesį, reaguojant į vaiko nepaklusnumą, galima deeskaluoti galimus konfliktus ir sukurti palankesnę atmosferą. Be to, šeimos narių dalyvavimas terapijos sesijose gali būti naudingas. Taip jie gali sužinoti apie sutrikimą, jo pasekmes ir veiksmingas valdymo strategijas. Supratus sutrikimo prigimtį, gali sumažėti kaltės ir nusivylimo jausmai. Tai padeda kurti labiau palaikančią ir kantresnę šeimos aplinką.
- Tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas: Palaikant atvirą bendravimą apie vaiko elgesį, pažangą ir iššūkius galima užtikrinti nuoseklias elgesio valdymo strategijas įvairiose aplinkose. Be to, mokytojai gali padėti vaikui pritaikydami tam tikras klasės strategijas.
Kaip padėti vaikams su aktyvumo ir dėmesio sutrikimu?
Vaikai, turintys aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (ADS), dažnai yra vadinami “sunkiais” vaikais. Auginti vaiką su ADS yra iššūkis tėvams, nes sunkumų kyla ne tik namuose, bet taip pat tėvai dažnai susiduria su vaiko atstūmimu kitose aplinkose (pvz., ugdymo įstaigoje, laisvalaikio erdvėse).
Svarbu prisiminti, kad visi vaikai turi savo unikalius gebėjimus, talentus, stiprybes ir išskirtinumus, tik vaikams, turintiems ADS, reikia daugiau pagalbos mokantis įveikti gyvenimo sunkumus ir atskleisti savo potencialą nei ADS neturintiems. Tėvams, auginantiems ADS turinčius vaikus, padedant atskleisti jų gabumus, svarbu orientuotis į pozityvius aspektus ir vengti kritikos išsakymo. Pavyzdžiui, dažnai vaikai su ADS turi labai greitą orientaciją ir išreikštą kūrybišką mąstymą, kas padeda jiems būti išradingiems ir kurti naujas, įdomias idėjas. Jie gali būti bendraujantys, aktyvūs, ekstravertiški bei intuityvūs. Šie vaikai gali nukreipti savo energiją į sportą arba kitaip nei kiti vaikai, t. y. savo būdu, atlikti įvairius dalykus.
Atsparumas yra vidinės žmogaus savybės, kurios kartu su lavinamais įgūdžiais tampa stiprybėmis. Atsparumas turi didelę reikšmę viso gyvenimo eigoje ir jam susiformuoti padeda išvystytas pasitikėjimas savimi, suformuoti įgūdžiai ir tam tikros kompetencijos. Susiformavusio atsparumo dėka, vaikas gali adaptuotis ir atlaikyti stresinius įvykius ar nepalankias situacijas. Vaikai yra tarsi kempinės sugeriančios visą informaciją iš aplinkos, todėl yra svarbu, kokioje aplinkoje vaikai auga ir ugdosi bei kokią informaciją apie save gauna iš aplinkos. Vaikai įvidina informaciją apie save, kurią gauna iš tėvų, mokytojų ir bendraamžių.
Vaikų ADS turėtų būti vertinamas, kaip sąlyga, kuri turi įtakos vaiko vystymuisi. Todėl ypač svarbi tėvų ankstyva pagalba vaikui, kuri padėtų jam įgyti pasitikėjimo savimi.
Vaikams su ADS mokykloje yra gausu stimuliacijų, kurios gali būti trukdančios ir iššaukiančios sunkumus. Kai vaikui mokymosi procese reiškiasi dėmesio sunkumai, atliekant užduotis gali atsirasti aplaidžios klaidos, nes jam sunku pastebėti detales bei sunku išlaikyti dėmesį visos pamokos metu. Taip pat šie vaikai gali vengti užduočių, kurioms reikia ilgesnio dėmesio sukaupimo. Dėl to gali susidaryti įspūdis, kad vaikas nesiklauso, nesidomi kas jam sakoma.
Kaip padėti vaikui su ADS mokykloje:
- Skaidykite informaciją.
- Leiskite daryti pertraukas.
- Koreguokite aplinką.
- Darykite patikslinimus.
- Dažniau teikite vaikui pozityvų grįžtamą ryšį.
Reiškiantis hiperaktyvumui, vaikas pamokoje gali dažnai muistytis ir nenusėdi vietoje, pavyzdžiui: judinti rankas ir kojas, sukinėtis. Taip pat šie vaikai savo elgesiu gali trukdyti kitiems, nes jiems yra sunku išbūti ramiai.
Kaip padėti vaikui su hiperaktyvumu mokykloje:
- Stebėkite, kas blogina situaciją.
- Įtraukite fizinį aktyvumą.
- Jei yra galimybė, išlaikant taisykles suteikite galimybę fizinio aktyvumo pertraukėlei ir po to vėl grąžinkite vaiką prie užduoties.
- Aptarkite galimybę vaikui pajudėti klasėje netrukdant kitiems.
Reiškiantis impulsyvumui, vaikas gali dažnai sakyti dalykus neapgalvojęs, skubėti atsakinėti į klausimus bei daryti daug skubos klaidų. Šiems vaikams kyla sunkumų išlaukti savo eilės, todėl jie gali pertraukinėti kitus, komentuoti. Pasireiškiantis netinkamas elgesys yra susijęs su sunkumais numatyti elgesio pasekmes bei mokytis iš pasekmių, todėl kyla nepaklusnaus vaiko įvaizdis. Impulsyvumas yra susijęs su emocinėmis reakcijomis, kurios gali būti staigesnės ir stipresnės, kas apsunkina santykius su kitais vaikais.
Kaip padėti vaikui su impulsyvumu mokykloje:
- Pastebėkite ir skatinkite tinkamą elgesį.
- Pagirkite, jei vaikui pavyko išlaukti savo eilės, jei užbaigė užduotį ar ilgiau ramiai išsėdėjo savo vietoje.
- Imkitės prevencijos.
Kur kreiptis pagalbos?
Pastebint, kad vaikui būdingos anksčiau aptartos emocinės ar elgesio reakcijos, svarbu kreiptis profesionalios pagalbos ir pasikonsultuoti su vaikų - paauglių psichologu ir (arba) psichiatru. Taip pat galite kreiptis į savo šeimos gydytoją, kuris siunčia tolimesniems tyrimams pas neonatologą, neurologą; socialinį arba raidos pediatrą, ortopedą ir kt. Svarbiausia nesigėdyti, net kilus menkiausiems įtarimams. Geriau apsidrausti, nei pavėluoti. Ir žinoma, taip pat svarbu nenumoti ranka manant, kad vaikas dar mažas ir viską išaugs.
Gydymo galimybės
- Psichoterapija.
- Elgesio terapija.
- Vaistai.
Kadangi elgesio ir emocijų sutrikimai tarpusavyje nėra vienodi, tai gali skirtis ir pagalbos būdai. Kai kurie iš elgesių ir emocijų sutrikimų turi medikamentinį gydymą, kurį gali paskirti gydytojas psichiatras įvertinęs vaikui būdingus simptomus. Taip pat, dažnai rekomenduojama ir kompleksinė pagalba - vaistai ir psichologo/psichoterapeuto konsultacijos kartu. Kartais gydymas vaistais nėra paskiriamas, tokiu atveju dažniausiai rekomenduojamos vaikų - paauglių psichologo/psichoteraeuto konsultacijos.