Krikščionybė - tai monoteistinė religija, kurios pagrindas yra Jėzaus Kristaus gyvenimas ir mokymai, užrašyti Naujajame Testamente. Būdama viena iš trijų didžiausių pasaulio religijų, ji yra plačiausiai paplitusi. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kokios asmenybės ir idėjos turėjo didžiausią įtaką krikščionybės formavimuisi.
Jėzus Kristus: Religijos Pradininkas
Jėzus Kristus (apie 4 m. pr. Kr. - apie 30 m.) buvo religinis reformatorius ir krikščionybės pradininkas, gyvenęs Palestinoje. Jo mokymai skyrėsi nuo kitų religijų tuo metu, nes skelbė, kad visi žmonės prieš Dievą yra lygūs. Jis mokė mylėti artimą kaip save patį ir teigė, kad išsigelbėjimas pasiekiamas per išganymą. Jėzaus mokymai pritraukė pasekėjų, vadinamų apaštalais, kurie kartu su juo keliavo ir skleidė naująją religiją. Tačiau romėnams ir Judėjos dvasininkams tai nepatiko, todėl apie 30 m. Jėzus buvo nukryžiuotas įsakius Poncijui Pilotui.
Apaštalai Petras ir Paulius: Krikščionybės Plėtros Architektai
Po Jėzaus mirties du apaštalai, Petras ir Paulius, tapo pagrindiniais krikščionybės skleidėjais po visą Romos imperiją. Iš pradžių krikščionimis galėjo tapti tik žydai, bet vėliau nuspręsta tikėjimą skleisti tarp visų tautų. Roma laikė krikščionis pavojingais imperijos stabilumui, nes jie nedievino imperatoriaus ir nemokėjo mokesčių, todėl pradėjo juos persekioti. Ypač žiauriai su krikščionimis elgėsi Nerono laikais, kai imperatorius pradėjo kankinimus ir žudynes. Tačiau krikščionys net kankinami neišsižadėjo savo religijos, nes tikėjo, kad už tai bus apdovanoti Dievo karalystėje. Tai tik sustiprino tikėjimą ir padidino krikščionių skaičių.
Konstantinas ir Teodosijus: Imperatoriai, Įteisinę Krikščionybę
Imperatoriai suprato, kad krikščionybės nepavyks nugalėti jėga. Todėl imperatorius Konstantinas 313 m. Milano ediktu suteikė bažnyčiai dideles laisves. Nors Konstantinas pats nebuvo krikščionis, jis savo vaikus auklėjo krikščioniškai. Galiausiai, imperatorius Teodosijus I 380 m. Tikėjimo ediktu paskelbė krikščionybę valstybine religija ir uždraudė pagonių susirinkimus.
Šventasis Benediktas: Vienuolystės Pradininkas
Šv. Benediktas (480-547) buvo vienuolis, įkūręs vienuolyną ir suformulavęs griežtas taisykles. Taisyklės numatė bandomąjį laikotarpį, asketišką gyvenimą ir besąlygišką paklusnumą abatui. Benedikto įkurtas vienuolynas tapo pavyzdžiu kitiems, o jo taisyklės - vienuolinio gyvenimo standartu.
Taip pat skaitykite: Apie žymius XX a. žmones
Grigalius I Didysis: Popiežius, Išplatinęs Krikščionybę Europoje
Grigalius I Didysis (540 - 604) buvo Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 590 m. iki mirties. Jis įkūrė 7 vienuolynus Italijoje, įvedė grigališkąjį choralą, mišių reglamentą, bažnytinę dešimtinę ir draudė persekioti žydus. Jam vadovaujant, krikščionybė stipriai išplito Europos Vakaruose ir Šiaurėje.
Grigalius VII: Popiežius, Kovojęs Už Bažnyčios Nepriklausomybę
Grigalius VII (1020-1085) buvo popiežius 1073-1085 m. Jis stiprino Bažnyčios ir popiežiaus nepriklausomybę nuo pasaulietinės valdžios ir rėmė Kliuni reformą. Grigalius VII stojo prieš simoniją ir paskelbė dekretus apie dvasininkų celibatą bei pasaulietinės investitūros panaikinimą. Jo susidūrimas su imperatoriumi Henriku IV, kurį ekskomunikavo, o vėliau Kanosoje privertė melsti atleidimo, buvo ypač įspūdingas.
Urbonas II: Popiežius, Paskelbęs Kryžiaus Žygį
Urbonas II (1042-1099) buvo Romos popiežius, kuris 1095 m. paskelbė kryžiaus žygį. Šis žygis turėjo didelės įtakos krikščionybės plitimui ir politinei situacijai Europoje.
Tomas Akvinietis: Filosofas, Susiejęs Tikėjimą ir Protą
Šv. Tomas Akvinietis (1225-1274) buvo viduramžių sistemintojas, italų filosofas scholastas, teologas, tomizmo pradininkas ir Bažnyčios mokytojas. Jis dėstė Paryžiaus universitete, dirbo Italijos domininkonų mokyklose ir parašė "Teologijos sąvadą", kuriame į tikėjimą ir protą žiūrėjo kaip į vienas kitą patvirtinančią vienybę. Po mirties Tomas Akvinietis buvo paskelbtas šventuoju ir jam suteiktas Bažnyčios mokytojo vardas.
Janas Husas: Reformatorius, Kritikavęs Bažnyčios Ydas
Janas Husas (1369-1415) buvo čekų kultūros veikėjas ir teologas. Savo veikaluose jis kritikavo katalikų dvasininkų ydas, Bažnyčios organizacinę struktūrą ir kai kurias bažnytines dogmas. Husas buvo sudegintas ant laužo už savo įsitikinimus, tačiau jo idėjos turėjo didelės įtakos vėlesnėms reformacijos judėjimams.
Taip pat skaitykite: Apie įkvepiančias asmenybes
Krikščionybės Įtaka ir Plėtra
Krikščionybė turėjo didžiulės įtakos Vakarų civilizacijai. Ji paveikė kultūrą, meną, muziką, literatūrą, filosofiją, teisę ir politiką. Krikščionybė buvo vienintelė jungtis, siejanti viduramžių Europos kultūrą su antika. Bažnyčios buvo vieninteliai kultūros ir švietimo židiniai, todėl viduramžių kultūra iki XI a. vadinama vienuolynų kultūra. Krikščionybė sudarė sąlygas suklestėti architektūrai, skulptūrai, tapybai ir kitoms meno rūšims.
Visuomenėje krikščionybė atliko vienijamą vaidmenį. Vienintelis dalykas, kuris siejo Europos gyventojus ankstyvaisiais viduramžiais ir feodalinio susiskaldymo laikotarpiu, buvo religija. Dvasininkai dažnai per karą skelbdavo „Dievo taiką“ ir „Dievo paliaubas“, taip pat jie ir patys vadovavo gynybai. Krikščionių bažnyčia rūpindavosi dvasiniu gyventojų išganymu, padėdavo ligoniams ir vargšams.
Krikščionių bažnyčiai viduramžiais priklausė apie 1/3 žemių, visi krikščionys privalėjo mokėti bažnytinę dešimtinę. Stiprėjant ekonominei galiai, stiprėjo ir Bažnyčios politinė galia. Tik popiežius galėjo suteikti karaliaus ar imperatoriaus titulą, atskirti nepaklusnius valdovus nuo Bažnyčios - ekskomunikuoti. Stiprindami savo valdžią, popiežiai neretai tuo naudodavosi, kišdavosi į valstybių vidaus reikalus, į santykius tarp valstybių.
Vienuolynai ir Jų Vaidmuo
Vienuoliai buvo tikintieji, atsisakę įprasto pasaulietinio gyvenimo ir pasišventę tarnauti Dievui. Jie atsiskirdavo nuo visuomenės ir gyvendavo labai asketiškai. Stodami į vienuolyną, vienuoliai duodavo neturto, paklusnumo ir skaistybės įžadus. Jų veikla buvo nukreipta į bažnyčios galių stiprinimą. Kad galėtų tai atlikti žymiai efektyviau, jie jungėsi į ordinus - uždaras katalikų vienuolių organizacijas, turinčias savus įstatus. Kiekvienas vienuolių ordinas turėjo regulą - veiklos taisykles, kurios griežtai reglamentuodavo vienuolyno ir vienuolių gyvenimą. Vienuolynams karaliai ir feodalai dovanodavo žemes su priklausančiais valstiečiais, vienuolynams atitekdavo stojančiųjų į jį turtas.
Kliuni Reforma
Kliuni reforma X-XI amžiuje buvo pirmasis bandymas reformuoti bažnyčią. Reformos idėją iškėlė Kliuni vienuolyno Burgundijoje vienuoliai. Šią reformą įtvirtino popiežius Grigalius VII. Kai kurie Europos valstybių valdovai nenorėjo paklusti šioms reformoms ir prasidėjo įvairūs konfliktai. Ypač didelis konfliktas kilo tarp Grigaliaus VII ir Šv. Romos imperijos imperatoriaus Henriko IV. Popiežius atskyrė Henriką IV nuo bažnyčios (ekskomunikavo) ir todėl jo vasalai neprivalėjo vykdyti jam savų pareigų. Henrikas IV turėjo prašyti popiežiaus atleidimo („ėjimas į Kanosą“). 1122 m. buvo pasirašytas konkordatas tarp popiežiaus ir imperatoriaus, kuriuo susitarta, kad vyskupus skiria popiežius, bet jie yra imperatoriaus vasalai.
Taip pat skaitykite: Psichikos liga ir nusikalstamumas
Erezijos ir Inkvizicija
Erezija - religinė srovė, prieštaraujanti oficialiai bažnyčiai ir tradiciniam jos mokymui. Katalikų tikėjime vis atsirasdavo erezijų, kurios virsdavo socialiniais sąjūdžiais, ginančiais neturtingųjų interesus. Eretikus katalikų bažnyčia ėmėsi persekioti. XIII a. buvo įsteigta inkvizicija - specialus bažnytinis teismas.
Kryžiaus Žygiai
Kryžiaus žygiai buvo to Vakarų Europos feodalų žygiai į Artimuosius Rytus 1095-1254 m. Kryžiaus žygį Klermone (Prancūzija) 1095 m. paskelbė popiežius Urbonas II. Iš viso XI-XIII a. įvyko penki kryžiaus žygiai.
tags: #kurios #asmenybes #idejos #dave #pradzia #krikscioniu