Straipsnyje nagrinėjama laisvės samprata antikos filosofijoje, remiantis įvairių autorių įžvalgomis ir interpretacijomis. Aptariamos skirtingos laisvės sampratos, pradedant nuo metafizinės patirties iki politinės ir egzistencinės laisvės, taip pat nagrinėjama laisvės ir atsakomybės sąsaja bei laisvės ribos.
Antikos filosofijos recepcija Vilniaus universitete
Vilniaus universitetas, seniausia Lietuvos aukštoji mokykla, vaidino svarbų vaidmenį XX a. plėtojant ir interpretuojant antikinės filosofijos idėjas. Politinės filosofijos dėstytojas dr. Jonas Čiurlionis ir dr. Mindaugas Stoškus kartu su kolega iš Lenkijos Zielona Guros universiteto pradėjo tyrimą „Antikinės filosofijos recepcija XX a. Vilniaus universitete“. Šio tyrimo tikslas - atskleisti, kaip kito požiūris į antikinę filosofiją priklausomai nuo istorinio laikotarpio, ir išsiaiškinti, ar lietuviški Platono, Aristotelio ir kitų filosofų skaitymai atsiliko ar pranoko tokius pačius tyrimus Vakaruose.
Pasak M. Stoškaus, šiuolaikinės vakarietiškos valstybės kultūra yra tiek išsivysčiusi, kiek ji yra reflektavusi ir perėmusi antikinės filosofijos. Kiekviena epocha ir kiekvienas mąstytojas turi filosofiškai užaugti iki tam tikro lygio.
J. Čiurlionis teigia, kad Vakarų kultūra, mokslas, demokratija - visa vertybių sistema, etika, estetika didele dalimi stovi ant antikos kultūros pagrindų. Antikinės filosofijos recepcija Vilniaus universitete nėra išimtis. VU mokslininkų idėjos formavo studentus, kolegas, kitus jų straipsnių ar knygų skaitytojus.
Laisvės sampratos įvairovė
Filosofas Arvydas Šliogeris savo veikale „Transcendencijos tyla“ aptaria kelias laisvės sampratas:
Taip pat skaitykite: Kovo 11-osios Akto signatarai
Metafizinė laisvė: Laisvė kaip metafizinės patirties branduolys.
Psichologinė laisvė: Galimybė siekti ir elgtis „kaip nori“. Žmogus yra motyvų šeimininkas ir jų pirminė priežastis. Tačiau, kaupiant patirtį, žmogus vis geriau įsisąmonina savo minčių ir veiksmų reguliarumą, jų neišvengiamybę.
Socialinė laisvė: Galimybė pasirinkti profesiją, užsiėmimą, gyvenimo būdą, elgtis nepaisant prietarų, viešosios nuomonės, moralės ir etiketo reikalavimų, nepriklausyti jokiai interesų ar jėgos grupei. Laisvės sinonimu tampa individo anarchija.
Ekonominė laisvė: Poreikis materialiai nepriklausyti nuo bendruomenės ar bent jau priklausyti minimaliai. Ši laisvė siejama su turtu, vadovaujantis įsitikinimu, kad juo individas turtingesnis, tuo jis mažiau priklauso nuo bendruomenės, vadinasi, yra laisvesnis.
Politinė laisvė: Bendruomenė sudaro individo substanciją, todėl individas negali būti laisvas nuo bendruomeninės substancijos. Bendruomenė tampa svarbiausia individo laisvės sąlyga. Ji saugo visų individų laisvę, apribodama pavienio individo savivalę ir jo natūralios jėgos siekį plėstis iki begalybės, paneigiant kitų individų egzistenciją.
Taip pat skaitykite: Kaip naudoti emocinės laisvės techniką
Egzistencinė laisvė: Žmogus pasmerktas laisvei vien todėl, kad jis negali nesirinkti ir nebūti atsakingas už savo mintis bei veiksmus. Netgi nesirinkdamas jis renkasi nesirinkimą, vadinasi, yra atsakingas už tai, kad atsisako atsakomybės. Laisvė sutapatinama su atsakomybe.
Hegelio pono ir vergo dialektika
Hegelis savo filosofijoje nagrinėjo laisvės autonomiškumo idėją, susiedamas ją su aristoteliškąja ypatinga daiktų tvarka. Jis teigė, kad visa, kas egzistuoja, yra save suprantanti pasaulinė dvasia (Weltgeist), arba pasaulinis protas. Dvasia pereina tam tikras raidos pakopas: subjektyviąją, objektyviąją (šeima, pilietinė visuomenė, valstybė) ir absoliutinę (religija, menas, filosofija).
Hegelis aprašė du priešingus sąmonės pavidalus: savarankišką sąmonę (poną) ir nesavarankišką sąmonę (vergą). Ponas reikalauja vergo laisvės netiesiogiai, o vergas nesuvokia savo esmės, savo begalybės, laisvės.
Sartre'o laisvės samprata
Filosofas J. P. Sartre'as teigė, kad žmogus yra pasmerktas laisvei vien todėl, kad jis negali nesirinkti. Net nesirinkdamas jis renkasi nesirinkimą. Sartre'o filosofijoje laisvė sutapatinama su atsakomybe. Žmogus atsakingas už viską, ką daro ir ko nedaro.
Sartre'as atskleidė dviejų asmenų meilės santykį per „pono-vergo“ dialektiką. Įsimylėjėlis nori mylimajam būti tuo, kas vergui yra Hegelio ponas, tačiau nenori šios laisvės valdyti kaip nuosavybės, nenori mylimojo paversti „automatu“. Mylintysis trokšta valdyti laisvę kaip laisvę ir būti laisvai pasirinktu mylimojo mylimuoju.
Taip pat skaitykite: XX amžiaus lietuvių proza ir laisvė
Kanto laisvės samprata
Imanuelis Kantas kosmologine prasme laisvę suprato kaip sugebėjimą savaime pradėti būtį. Laisvės priežastingumas savo ruožtu nesubordinuotas pagal gamtos dėsnį kitai priežasčiai, kuri jį apibrėžtu laike. Praktine prasme laisvė yra valios nepriklausomybė nuo juslinių impulsų prievartos.
Pasak Kanto, protas negali vienareikšmiškai atsakyti, ar pasaulyje yra laisvė, ar viskas vyksta pagal gamtos dėsnius.
Merabo Mamardašvilio įžvalgos apie būtį ir laisvę
Gruzinų filosofas Merabas Mamardašvilis teigė, kad bet kurios filosofijos šaltinis yra stebėjimasis ne chaosu, ne betvarke, ne blogiu, o faktu, kad būna tvarka, būna grožis ir būna tiesa. Graikai vienu ryžtingu aktu išskyrė ir būtį, ir mąstymą. Būtis yra tai, kas reikalauja supratimo ir kas tampa tik supratimo prošvaistėje.
Pasak Mamardašvilio, tai, ką graikai vadina būtimi, yra tai, ką jie vadina laisve. Laisvas žmogus nedaro klaidų. Būdraujanti vertikali stovėsena, kurioje yra sutelktis, yra būtis. Šioje vidinėje sutelktyje, jokiame momente, jokiame būties pjūvyje nėra nieko, kas negimtų iš pačios būties, kas gimtų iš srauto, arba stichiškai, savaime.
Laisvė ir atsakomybė
Laisvė ir atsakomybė yra glaudžiai tarpusavyje susijusios sąvokos. Neribotos laisvės nėra. Žmogaus laisvę riboja aplinka, įvairios išorinės jėgos ir jo prigimtis. Kiekvieno laisvės ribos yra kitų laisvėje. Laisvė negali būti priskiriama tik sau.
Atsakomybė ne tik nurodo laisvės ribas, bet ir įprasmina laisvę, padaro ją turiningą. Laisvę užbaigia atsakomybė. Be atsakomybės laisvė yra tik negatyvus fenomenas.
I. Berlino dvi laisvės sąvokos
Isaiah Berlinas išskyrė dvi esmines laisvės sampratos skirtis: negatyvią laisvę (laisvė nuo ko nors, t. y. išorinių trikdžių) ir pozityvią laisvę (laisvė save determinuoti ir siekti savo gėrio).
Negatyvi laisvė reiškia išorinių kliūčių nebuvimą veiklai. Jei kiti trukdo daryti tai, ką daryčiau netrukdomas, tai tam tikru laipsniu aš esu nelaisvas.
Pozityvi laisvė - tai laisvė veikti ne bet kaip, o veikti tikslingai, gyventi ne bet kaip, o vertingai, teisingai. Tai nepriverstas asmens angažavimas vertybėms.
Berlinas teigė, kad abi laisvės sampratos būtinos viena kitai egzistuoti ir sėkmingai funkcionuoti.
Žmogaus samprata filosofijoje
Filosofijoje žmogus suprantamas nevienodai. Antikoje žmogus laikytas būties, kosmo dalimi. Krikščionybėje žmogus suvokiamas kaip būtybė, Dievo sukurta pagal savo atvaizdą ir panašumą. Renesanso mąstytojai pabrėžė žmogaus autonomiškumą, beribį kūrybiškumą ir savęs tobulinimą.
Egzistencializmo ir personalizmo sampratose žmogaus asmenybės problema yra esminė, šios teorijos neigia, kad žmogus gali būti suvokiamas tik kokiu nors vienu - biologiniu, psichologiniu, socialiniu ar dvasiniu aspektu.