Leonidas Donskis - iškili asmenybė, Lietuvos filosofas, eseistas, pedagogas, visuomenės veikėjas ir politikas, palikęs gilų pėdsaką šalies intelektualiniame gyvenime. Jo mąstymas, atvirumas ir kritiškumas įkvėpė daugelį diskutuoti ir reflektuoti sudėtingas socialines, politines ir etines problemas. Šiame straipsnyje panagrinėsime L. Donskio psichologines įžvalgas, remdamiesi jo tekstais, idėjomis ir bičiulių prisiminimais.
Talentas - gebėjimas sielotis
Leonidas Donskis, remdamasis genialaus Odesos humoristo Michailo Žvaneckio mintimi, talentą apibrėžė kaip gebėjimą sielotis dėl kitų, net kai jie patys nesisieloja. Tai įsijautimas į kitų žmonių įtampas ir patirtis, tarsi jos būtų savos. Filosofas klausė, ar gebėjimas patirti svetimą skausmą nėra tiesiog buvimo žmogumi apibrėžimas. Žmonėms skauda, mus žeidžia nesusikalbėjimas esminiais klausimais. L. Donskis teigė, kad brandos ženklas yra gebėjimas ir pasirengimas gyventi disonansų pasaulyje, nes gyvenimas modernioje visuomenėje niekada nebus harmoningas. Demokratija ir atvira visuomenė yra disonansinis gyvenimas nuolatinio diskomforto zonoje, žinant, kad vienmintystės komfortas yra mirtinai pavojingas liberaliai politikai ir minties atvirumui.
Filosofas kvietė grįžti prie Spinozos žodžių: non ridere, non lugere, neque detestari, sed intelligere (lot. „ne juoktis, ne skųstis, ne keikti, o suprasti“). Jis klausė, kaip galima suprasti kitą žmogų, net ir tą, kuris pats savęs nesupranta, viešai neaptarinėja. Suprasti, kur ir kada nubunda etinė gyvybė, kurią mes vadiname žmoniškumu.
Blogis - sąmoningas atsisakymas gyventi pagal savo įsitikinimus
L. Donskis, remdamasis Shakespeare'u, teigė, kad blogis slypi ne jo masinėje prigimtyje ir galimybėje bet kada įsitraukti į jo gamybą, o suvokime, kad sąmoningai atsisakai gyventi pagal scenarijų, kuriuo pats tiki arba tikėjai. Blogis suardo žmogų išskirdamas protą ir valią, mintį ir veiksmą, racionalumą ir tikėjimą, individualybės ir bendrystės galias, analitinę atsają ir emocinį intymumą. Blogio situacija - kai žinai, kad jis laimi, ir nieko nedarai.
Filosofas atkreipė dėmesį į takiosios modernybės blogį, kuris yra takus ir sunkiai užčiuopiamas - tai meduolio blogis. Jis suvilioja ir palieka su iliuzija, užuot vien banaliai gąsdinęs ir šantažavęs. Sykiu jis tyliai mus pakeičia. Blogio situacija - tai pasidavimas ir tyli kapituliacija priimant blogio žodyną ir frazeologiją. Tai atsisakymas apie save ir kitus kalbėti savo kalba, priimant prievarta ir jėga primestą žodžių ir jų reikšmių tinklą.
Taip pat skaitykite: Išsami apžvalga apie Diazepamo šalutinį poveikį
L. Donskis klausė, kas gi pagaliau tas mažasis blogis, be kurio išsektų ir didžiojo blogio versmės? Tai mūsų veiksmų teisinimas didžiojo blogio egzistavimu tada, kai mes atsisakome vadovautis individualia sąžine ir visą savo veiksmų logiką išvedame iš didžiojo blogio keliamo pavojaus. Sykiu tai nenoras mokytis iš ankstesnių žmonijos klaidų ir aklas įtikėjimas, esą aš niekada nepakartosiu to, ką iki manęs darė kiti. Mažasis blogis maskuoja paprastą dalyką: naujoji tvarka yra patogi ir leidžia dominuoti ar iškilti, nes tu turi saugų priešą ar apibrėžtą grėsmę. Toji grėsmė ir pavojus tampa tavo karjeros, iškilimo ir visos veiklos pateisinimu. Mažasis blogis - tai karo marodieriai, mirties biurokratai, tylioji ir klusnioji dauguma, sykiu iki paskutinio savo žydo už nepriklausomybę kovojantys „patriotai“, atsitokėjantys tik tada, kai didysis blogis juos pačius ima ir išmontuoja, palikdamas be institucijų ir legitimumo. Arba dar blogiau - kai juos ignoruoja ir išmeta iš herojiško naratyvo erdvės.
Bendrystės jausmas - prasmės šaltinis
L. Donskis teigė, kad prasmę suteikia tik bendrystės jausmas, dėl kurio atsiranda tai, kas susieja - kalba, tėvynė, praeities jausmas, ateities projektas. Jis klausė, kodėl mes kartu? Tai stebuklas. Žmonės nebrangina ir nemėgsta vieni kitų - ypač jei jie atsiduria galios lauke. Maža to, žmonės vieni kitiems niekada nesako tiesos apie save, savo tikruosius tikslus ir išgyvenimus. Kodėl vis dėlto lieka ir veikia žmonių solidarumas tokiame pasaulyje? Tai stebuklas. Stebuklas yra noras būti kartu ir kam nors skirti savo gyvenimą sykiu atsisakant visa tai aiškinti. Nes kiekvienas išaiškinimas nuvilia. Geriau jų net nežinoti. Geriau tikėti netikint ir veikti net nematant prasmės. Tai įmanoma, nes tai - stebuklas.
Laisvės šokas ir tolerancijos iššūkiai
L. Donskis teigė, kad Lietuvą ištiko laisvės šokas. Paaiškėjo, kad iš demokratijos paketo negalima išsirankioti to, kas patinka, sykiu atmetant viską, kas mums atrodo svetima ir nemiela. Negalima tarti „taip“ vienai religijai, kategoriškai atmetant kitas, lygiai kaip negalima gerbti tik mums problemų nekeliančių negausių etninių mažumų, tuo pat metu ignoruojant ir svetimkūniais laikant savo šalies homoseksualius piliečius. Mes ilgai tikėjome, kad privalome atkurti ignoruotas ir pažeistas mūsų teises - teisę laisvai vartoti gimtąją kalbą, lankyti bažnyčią, krikštyti vaikus ir panašiai. Bet egzistuoja daugumos skirtingų šalia gyvenančių žmonių teisės, tapatybė ir orumas.
Filosofas citavo Zygmuntą Baumaną, kuris įspėjo, jog socialinės medijos yra naujieji spąstai tiems, kurie nuoširdžiai tiki, kad socialiniuose tinkluose mes galime kurti naujas bendruomenes ir plėtoti savo bendrystės galias. Ten, anot Baumano, formuojasi viso labo mūsų palaikomosios grupės, ištransliuojančios mūsų nuomones, todėl tikras dialogas nevyksta. Mes girdime tik pačius save. Kitos nuomonės ir kitokio pasaulio matymo niekam nereikia. Vyksta dialogo klastojimas. Ne tavo veiklos ir kalbėjimo turinys svarbus mūsų laikais, o pats pasirodymo ir patekimo į masinę areną ar dėmesio erdvę faktas. Patekęs į mediją ir pasiviešinęs iškart tampi Alisa Stebuklų šalyje. Koks skirtumas, ką tu kalbėjai - vieša paslaptis yra ta, kad svarbu, kiek kartų kalbėjai ir ar dar turi šansą sugrįžti į tą stebuklų šalį ir vėl pakalbėti. Tai ir yra tikrieji spąstai. Apgauti mes esame ne todėl, kad neišgirstame kito žmogaus ir neatsiveriame jam, o todėl, kad esame provokuojami viešinti savo privatų gyvenimą ir priimti tariamus mainus kelyje į sėkmę - maksimalų atvirumą apie save ir savo išgyvenimų bei jausmų apnuoginimą mainais į populiarumą ir tvarų pripažinimą.
L. Donskis teigė, kad žmogus - mylinti ir mylima būtybė. Kitaip jo nėra. Lieka tik kaukės, iliuzijos, šešėliai ir saviapgaulė. Turi būti kas nors tau svarbesnis už tave patį. Kuo nors turi gyventi, apie ką nors būtina svajoti. Ko nors geisti.
Taip pat skaitykite: Alternatyvos Klonazepamui
Tolerancija - nuolatinis darbas ir atsidavimas
L. Donskis kalbėjo apie toleranciją kaip apie nuolatinį darbą ir atsidavimą. Ginti kitokius, egzotiškus žmones arba marginalus, kurie skiriasi nuo mūsų ir neretai sukelia šoką, nėra paprasta. Vieniems dalykams tolerantiška visuomenė gali tapti netolerantiška būtent tai kitai, egzotiškai, grupei. Būna, kad visuomenės pakančios homoseksualios orientacijos bendrapiliečiams, bet toje pačioje visuomenėje staiga gali kilti netikėtų problemų, tarkim, dėl romų. Arba toleruojami žydai, bendruomenėje nėra daug antisemitizmo apraiškų, bet staiga ima ir paaiškėja didelė netolerancija kitai mažumai. Variacijų daug, įsivaizduoti visuomenę, kurioje būtų plačiai įtvirtinta tolerancija visiems žmonėms, nelengva. Kartais, kai visuomenė patenka į ekonominę, politinę ar kitokią krizę, susvyruoja saugumo ir stabilumo pojūtis, pamatome labai keistų, gan greitai, netikėtai kylančių netolerancijos apraiškų.
Filosofas teigė, kad nepakantumo šaknys yra susijusios su daugybe išmėginimų. Kartais, kai mūsų pačių saugumo jausmui iškyla pavojus, kai norime rasti supaprastintus atsakymus į įvairius klausimus, pradedame svarstyti, kas kaltas dėl visuomenę persekiojančios vienos ar kitos bėdos. Atpirkimo ožio ieškojimas yra dramatiškas dalykas, tai net nėra žmogiška kvailybė, tai - noras supaprastintai ir greitai gauti atsakymą į kankinantį klausimą. Tada prireikia kitaip atrodančių, kitų, kuriems mažiau simpatizuoja didesnė visuomenės dalis, tuos kitokius lengviau apkaltinti. Nepakantumas, deja, yra beveik nuolatinė žmonijos būklė. Su tuo kovoti tenka patiems šviesiausiems, sąmoningiausiems visuomenės nariams. Net moderniose visuomenėse nepakantumas yra labiau išplitęs negu pakantumas. Kitaip argi reikėtų taip dramatiškai ir sunkiai kovoti už moterų, vaikų teises, už laisvę?
L. Donskis pabrėžė, kad pagarba gyvybei, kito žmogaus vertei, orumui pirmiausia turi būti ugdoma šeimoje. Tačiau kaip išvengti primityvaus tolerancijos mokymo ir suvokimo? Jis suprato tėvus, kurie auklėjo savo vaikus dvasia „verčiau patylėk, užuot šnekėjęs, ko nereikia“, „virš minios iškišta galva nukertama pirmoji“, ypač nesaugiais, pavojingais, brutaliais laikais. Tačiau tokia pozicija modernioje visuomenėje gali tapti pavojinga. Jei matai neteisybę arba tai, dėl ko verta diskutuoti, reikia netylėti - daugybė dalykų nėra savaime aiškūs. Pavyzdžiui, moterų teisės, moterų orumas patriarchalinėje Lietuvos kultūroje nėra savaime aiškus dalykas, tad būtinai reikia kelti balsą, nesutikti, daryti tai mandagiai, su pagarba žmonėms ir nelaikyti blogiu jų nuomonių. Į aktyvaus sąmoningo piliečio sąvoką įeina būtinybė netylėti, kai kalbama apie tavo tėvynę. Yra iliuzija, kad civilizuotoje visuomenėje atsiras stebuklingų jėgų, kurios ims ir viską sutvarkys. Nesutvarko. Filosofas teigė, kad geriau jau netylėti. Tyloje gimsta monstrai.
Moterų teisės ir visuomenės vertybės
L. Donskis apgailestavo, kad Lietuvoje tariamos raganos degintos net XVIII amžiuje, kai likusioje Europos dalyje jau skleidėsi tolerancijos sąvoka. Tam tikros visuomenės grupės moterims iki šiol mėgina primesti savo nuomonę, pavyzdžiui, uždrausti abortus, apriboti medicininių nevaisingumo problemų sprendimų galimybes, moters ir vaiko šeima Lietuvoje laikoma nepilna, tad galima manyti - nevisavertė ir t. t. Jis klausė, kaip mandagiai susitarti dėl dalykų, kurie, viena vertus, pažeidžia moters teises, kita vertus, yra nepajudinama katalikiškos visuomenės vertybė?
Filosofas teigė, kad kalbame ne apie idėjinius, ideologinius skirtumus tarp katalikų ir nekatalikų, o apie labai neteisingą požiūrį į politikų ir parlamento funkcijas. Ne parlamento ir ne politikų reikalas kištis į privatų žmonių gyvenimą ir nurodinėti jiems, kaip gyventi - tikroje šeimoje ar netikroje. Čia kažkas fundamentaliai supainiota. Reikia tam tikros šeimos politikos siekiant padėti šeimai, motinoms, vaikams, bet apibrėžti, kas yra šeima, klasifikuoti žmones - tai demonstruoti jiems didelę nepagarbą. Mūsų politikai šioje vietoje susipainiojo. Diskusija apie tai, kas yra tikra ir netikra šeima, meta negerą šešėlį ant mūsų parlamento. Jei vieniša mama užaugina vaiką, tai ar jiedu nėra šeima? Ar šeima, kurioje vyras nuolat žemina moterį, muša ją ir vaikus, yra visavertiškesnė nei orios motinos, kuri dirba, nesižemina, augina vaikus, atiduoda jiems visą savo motinišką globą ir meilę? Tokiu atveju tai - ne šeima?
Taip pat skaitykite: Duloksetino šalutinio poveikio vadovas
L. Donskis buvo įsitikinęs, kad mes, vyrai, neturime jokios teisės nurodinėti moteriai, ką ji gali daryti su savo kūnu. Tai - ne mūsų reikalas. Jam atrodė, labai nemaloniai grįžta pasenusios patriarchalinės temos, bylojančios, kad vyras yra labiau žmogus nei moteris ir kad jis gali patarti moteriai, kaip elgtis.
Daugiakultūriškumas ir emigracijos patirtis
L. Donskis teigė, kad pliuralistinė šiuolaikinė visuomenė turi suprasti žmonių skirtumus ir juos pripažinti, tačiau taip toli gražu nėra. Lietuva, skirtingai nuo kai kurių Vakarų Europos šalių, neturi kolonijinės, imperinės patirties. Kitaip tariant, mes neturėjome kolonijų, kad jų žmonės dabar atvyktų ir taptų bendrapiliečiais. Lietuvoje į japonus, kinus, indus arba į juodaodžius visada žiūrėta kaip į egzotiką. Kita vertus, reikia prisiminti gražią istorinę lietuvių patirtį, tradiciją: LDK buvo daugiatautė, daugiakonfesė, labai atvira valstybė. Lietuva garsėjo savo legendine istorine žydų bendruomene, savo karaimais, totoriais, sentikiais rusais, savo didžiule gudų bendruomene Vilniuje. O XX a. patirtis tokia: Lietuvos valstybė iki Antrojo pasaulinio karo gyvavo trumpai, paskui sovietmetis primetė mums tam tikrą uždarą pasaulio sampratą. Manėme, kad lietuvis gali būti tik mėlynakis blondinas, dainuojantis gražią lietuvių liaudies dainą. Pamiršome, kad istoriškai jis - žmogus, kuris pirmiausia laikėsi Lietuvos įstatymų ir nepaisydamas savo kilmės buvo Lietuvos patriotas.
Filosofas pabrėžė, kad Europoje nebeliko homogeniškų visuomenių. Esame labai lietuviška visuomenė, būtų nuodėmė skųstis. Nėra net teorinės grėsmės lietuvių kalbai, kultūrai, tačiau dėl darbo, karjeros, socialinio mobilumo, specialistų trūkumo Lietuvoje neišvengiamai atsiras ne tik mums pažįstamų mažumų, bet ir mažiau pažįstamų - kinų, libaniečių, afrikiečių. Turėsime taikytis su akivaizdžia realybe, kad žmonės, augantys mišriose santuokose arba gyvenantys čia nuo vaikystės, išmoksta kalbėti lietuviškai ir pradeda mylėti Lietuvą labiau negu savo gimties ar tėvų šalį. Mums padės emigracijos patirtis, kai grįš daugiau išeivių, kurie dabar gyvena Ispanijoje, Airijoje, Anglijoje. Tie žmonės supranta: jei jie normaliai priimami kitose šalyse, reikia taip pat pagarbiai, žmogiškai priimti ir kitataučius.
Netolerancijos apraiškos ir asmeninė patirtis
L. Donskis pasidalijo patirtimi, kaip vienos išsilavinusios užsienio lietuvės atsisakymas kalbėtis su juo dėl to, kad jis rašė apie romus, atspindi netoleranciją. Kalbėti su panieka apie žmones, kurie gyvena tavo paties visuomenėje, - ypač nemalonus dalykas. Šis atvejis dvelkia iracionalia, nepaaiškinama fobija arba traumine patirtimi. Arba žmogus niekada nėra susidūręs su romais ir fantazuoja, o šios fantazijos primena F. Goyos paveikslus.
Filosofas teigė, kad yra matęs visko. Pavyzdžiui, Alabamoje - šios pietinės Amerikos valstijos sudėtinga rasistinė praeitis jau tarsi įveikta - gali netikėtai išgirsti su baisia panieka kalbant apie juodaodžius. Jis pastebėjo, kad Amerikoje juokauta, kad yra trys kategorijos žmonių, kuriems neaišku kada bus lemta patekti į Baltuosius rūmus, tapti prezidentais. Manyta, kad tai - žydai, moterys ir juodaodžiai. Barackas Obama įvykdė žygdarbį: jis - pirmasis juodaodis žmogus, intelektualas, teisės profesorius, tapęs šalies prezidentu. Jei, duok Dieve, tapti prezidente pavyktų moteriai, pavyzdžiui, Hillary Clinton, įvyktų antras lūžis.
L. Donskis atkreipė dėmesį į tylius konsensusus Europoje. Pavyzdžiui, Prancūzijoje tarsi priimama tai, kad dalis alžyriečių, marokiečių, juodaodžių yra frankofonai, bet vieša paslaptis, kad jiems be galo sunku patekti į prancūzų elito sluoksnį. Tas pat pasakytina ir apie Rytų europiečius: Vakaruose jiems, nors yra tokie patys žmonės, patekti į elito sluoksnį labai sunku. Todėl neidealizuoju ir Vakarų, mano patirtys - įvairios.
Amerikos ir Europos skirtumai
L. Donskis, gyvenęs Amerikoje, teigė, kad amerikiečiai yra atviresni ir šiltesni atvykėliams, skirtumo tarp vietinio ir imigranto beveik nėra. Tave, vos atvykusį, kaimynas gali pakviesti į savo šeimos šventę jau antrą vakarą. O štai tikėtis, kad į savo namus pakvies švedas arba anglas, ne taip paprasta. Nors santykiai ir puikūs, reikalai bus tvarkomi darbe, kavinėje. Amerikiečiams užsieniečiai lengviau tampa draugais, todėl emigrantams Amerika yra labai šilta šalis. Kita vertus, amerikiečiai menkiau negu europiečiai suvokia kultūrinę įvairovę, juos nemaloniai stebina jiems girdint vartojama svetima kalba. O europiečiams tai yra normalu, nebent prancūzai reikalauja, kad pasaulis kalbėtų tik prancūziškai. Europa yra daugiakalbė ir daugiakultūrė, o Amerikos daugiakultūriškumas yra labiau ideologinis nei giluminis ir kultūrinis. Amerika yra lydomojo katilo ir tam tikro politinio jautrumo derinys. O Europa - sudėtingas kultūrinis audinys, kur kas šimtą kilometrų randi po naują kalbą ir kultūrą.
Filosofas netikėjo, kad yra tobulų šalių. Kai kas man labai miela Amerikoje, ten esu gyvenęs ir dirbęs ketverius metus, bet kai ko beprotiškai ilgiuosi Europoje. Amerika yra pavyzdys, kaip galima laimėti iš emigracijos. Amerika yra pavyzdys, kaip šalis laimi savo atvirumu. Europa - pavyzdys, kaip galima išsaugoti unikalią kultūrų įvairovę.
Europiečių nepakantumas ir moterų padėtis
L. Donskis teigė, kad žvelgiant istoriškai, europiečiai iki mūsų dienų labiausiai buvo nepakantūs žydams, ši nepakanta įtvirtinta religiniu pagrindu. Vėliau, po visų tragiškų patirčių, keičiantis Europai, keitėsi ir ši padėtis. Šiandien yra žmonių grupė, kuriai kur kas sunkiau nei žydams. Tai - moterys. Esu įsitikinęs, kad vyrų ir moterų lygybė, deklaruota kaip šimtaprocentinė Europos vertybė ir idealas, įgyvendinta ne visur. Statistika kraupi: kas trečia moteris pasaulyje yra patyrusi seksualinę prievartą, buvo sumušta ir pažeminta. Seksualinė prievarta, moters orumo žeminimas - tie dalykai, kurių žydai beveik nepatiria. Pagaliau žydai turi savo valstybę, o moterų valstybės nėra. Nors ir egzistuoja puošni retorika apie meilę moterims, realybė tokia: moteris iki šiol yra labiausiai Europoje kenčianti būtybė. Ekonomikos svyravimai ir krizės jaunas, talentingas moteris vien dėl silpnos jų šalies ekonomikos priverčia tapti sekso darbuotojomis stipresnės ekonomikos šalyse. Tokia kraupi yra tikrovė.
Lietuvos istorija ir tolerancijos tradicijos
L. Donskis teigė, kad mūsų visuomenės pakantumo tradicijų galima ieškoti praeityje. XVI-XVII a. Lietuva buvo tolerantiška šalis, joje prieglaudą rasdavo įvairių religinių pažiūrų atstovai, tačiau istorija mena ir tokius periodus, kai rūpesčiai dėl tautybės, tapatybės buvo ypač aštrūs. Lietuvos žydai man yra pasakoję, kad jų seneliai, tėvai turėjo keisti savo kilmę liudijančius vardus, pavardes. Jis klausė, ar galima teigti, kad šiuolaikinė Lietuvos visuomenė jau yra pakankamai tolerantiška?
Filosofas teigė, kad yra tam tikrų pokyčių. Lietuvos istorija labai graži. Mūsų šalį patys žydai iki Antrojo pasaulinio karo vadino mažąja Amerika, nes jautėsi čia laimingi. Net kai per Vakarus ritosi baisaus antisemitizmo bangos, Lietuvoje tokio aršaus ideologinio priešiškumo žydams nebuvo. Lietuvoje su žiburiu nebūtum radęs tokių klaikių pogromų, kokie rengti Moldovoje, Ukrainoje, Rusijoje. Ką ir kalbėti apie Antrąjį pasaulinį karą ir žydų Katastrofą, kurios faktai ir siaubas visiškai prieštaravo Lietuvos tradicijai.
L. Donskis apgailestavo, kad po karo, kai nebeliko žydų bendruomenės, ypač mažuose miesteliuose, ši tradicija išrauta su šaknimis, šilto bendravimo salelės liko tik Vilniuje, o provincijoje žmonės užmiršo, kad iki karo lietuviai ir žydai draugavo visur. Todėl lietuvio sąmonėje tą realų žydą, su kuriuo buvo galima draugauti, užėmė fantazijos apie žydus, su kuriais lietuviai nebesusiduria.
tags: #leonidas #donskis #taip #psichologijos #knyga