Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS) yra vienas iš trijų svarbiausių ramsčių, ant kurių stovi šiuolaikinės Lietuvos valstybės konstitucija. Kartu su 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktu ir 1990 m. kovo 11 d. Atkurtos nepriklausomybės aktu, LLKS vaidmuo yra esminis suvokiant Lietuvos valstybingumo tęstinumą. Šis straipsnis skirtas išnagrinėti LLKS veiklą, atskleisti svarbiausias asmenybes ir įvertinti organizacijos istorinę reikšmę.
Ginkluotas Pasipriešinimas ir LLKS Įkūrimas
Lietuva pradėjo ginklu priešintis sovietinei okupacijai 1944 m. Organizuota kova truko iki 1953 m., kai buvo sunaikintos Lietuvos partizanų struktūros. Pirmieji partizanų būriai pradėjo kurtis 1944 m. vasaros pabaigoje, o vėliau būrėsi į didesnius organizacinius vienetus: formavosi rinktinės, apygardos, sritys. Buvo siekiama suvienyti okupuotoje Lietuvoje veikusias karines teritorines partizanų struktūras, įsteigti organizaciją, kuri politinėmis ir karinėmis priemonėmis kovotų už šalies išlaisvinimą, bei sudaryti bendrą politinę ir karinę ginkluotojo pasipriešinimo vadovybę.
1949 m. vasario mėn. buvo sušauktas Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuriame dalyvavo atstovai iš visos Lietuvos. Vasario 2-10 d. vyko pasitarimai. Vasario 10 d. Šiaulių apskr. (dabar - Radviliškio r.) Minaičių k. Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame Prisikėlimo apygardos vado Leonardo Grigonio-Užpalio bunkeryje prasidėjo darbas. Jau pirmame posėdyje buvo nutarta Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo organizaciją pavadinti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu (LLKS). Kituose posėdžiuose buvo sudaryta LLKS vadovybė, svarstoma sąjūdžio politinė programa, ginkluotojo pasipriešinimo programa, taktika, sąjūdžio politinė, ideologinė, organizacinė ir kita veikla, LLKS statutas, partizanų uniformos, pareigų ir laipsnių ženklai ir kt. Priimti kreipimaisi į sąjūdžio dalyvius ir kitus Lietuvos gyventojus.
1949 m. Vasario 16 d. Deklaracija: Teisinis ir Politinis Pagrindas
Svarbiausias tuomet parengtas dokumentas - tai 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos posėdyje priimta Deklaracija, kurią pasirašė aštuoni posėdžio dalyviai: LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas ir LLKS Tarybos nariai Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesys-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Petras Bartkus-Žadgaila.
Deklaracija, kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais, sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuotinio organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą - kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.
Taip pat skaitykite: Psichologo etikos principai
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius Arūnas Bubnys teigia: „Nors prieš daugiau kaip 70 metų Lietuva knibždėte knibždėjo sovietų kariuomenės, saugumo agentų ir smogikų, Lietuvos partizanams pavyko pasiekti sunkiai įsivaizduojamą tikslą - einant šeštiems pasipriešinimo okupacijai metams Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo vadovybei pagaliau pavyko įgyvendinti centralizacijos idėją, o 1949 m. vasario 16 d. LLKS tarybos deklaracija paklojo pamatus Nepriklausomos valstybės atgimimui“.
Deklaracija, pasirašyta Minaičiuose, pripažįstama Lietuvos valstybės teisės aktu. Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. sausio 12 d. priėmė nutarimą, jog LLKS jungė karines formuotes bei visuomenines grupes, buvo vadovaujamas vieningos vadovybės ir politinėmis bei karinėmis priemonėmis vykdė pasipriešinimą ir kovojo už Lietuvos išlaisvinimą. Buvo pripažinta, kad 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją paskelbusi LLKS Taryba vykdė aukščiausios politinės ir karinės struktūros funkcijas ir buvo vienintelė teisėta valdžia okupuotos šalies teritorijoje.
Remiantis 1949 m. vasario 16 d. deklaracija, 2009 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą, kad būtent nuo 1949 m. vasario 16 d. iki savo mirties 1953 m. gegužės 30 d. Jonas Žemaitis-Vytautas buvo „kovojusios su okupacija Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Respublikos Prezidento pareigas“. 2018 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą, jog po Jono Žemaičio-Vytauto mirties, kovojančios Lietuvos Prezidentu tapo Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
A. Bubnys teigia: „Deklaracija - tai ir Lietuvos valstybės tęstinumą liudijantis teisės aktas, tai ir Lietuvos valstybės atkūrimo programinis dokumentas, tai ir teisės aktas, kuriame nurodyti nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės konstituciniai pagrindai“.
Pasak jo, skaitant Deklaraciją apima pagarbus jaudulys ir pasididžiavimas. Jis negali nesistebėti, kokios didelės dvasios ir pasiaukojimo buvo žmonės, kokį begalinį tikėjimą, kad okupuota Lietuvos valstybė vėl bus laisva, jie turėjo, kai partizanų bunkeryje, žibalinės lempos šviesoje, aplinkui siaučiant sovietų kariuomenės daliniams, tykant mirtiniems pavojams kūrė šį unikalų dokumentą. Dokumentą, kuriame atsispindi ir skaudi to meto Lietuvos istorinė patirtis, ir tautos pasiryžimas priešintis Sovietų Sąjungos okupacijai, ir gilios įžvalgos apie tai, kokia turėtų būti Lietuvos valstybė, kai ji vėl taps nepriklausoma.
Taip pat skaitykite: Vaikų savigarba: svarba ir ugdymas
Konstitucinis Teismas ir LLKS Deklaracijos Svarba
Teisės profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas teigia, kad Konstitucinio Teismo nutarimas iš naujo verčia rašyti konstitucinės teisės vadovėlius. Jame pirmą kartą aiškiai išdėstyta konstituciškai reikšmingų aktų hierarchija, išskiriant tris pamatinius šiuolaikinės Lietuvos valstybės konstitucinius aktus - 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad šie aktai yra pirminiai Lietuvos konstitucinės teisės šaltiniai, jie niekada negali būti pakeisti ar panaikinti. Iš jų kyla ir į juos atsižvelgiant aiškintina galiojanti Konstitucija.
Jo teigimu, konstitucijos požiūriu Lietuvos valstybės pamatiniai konstituciniai aktai yra ikikonstitucinio ir net virškonstitucinio pobūdžio, nes juose įtvirtinti pamatiniai Lietuvos konstitucinės santvarkos principai - nepriklausomybė ir demokratija, nuo kurios neatsiejamas prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, yra nepakeičiami ir negali būti panaikinti net referendumu.
D.Žalimas, kalbėdamas apie 1949 m. vasario 16 d. dokumento svarbą, pabrėžė dar kelis svarbius momentus - LLKS tuo metu turėjo tautos atstovų statusą, o partizanai buvo valstybės ginkluotosios pajėgos. Deklaracija skelbė, kad Lietuva yra parlamentinė respublika, atmetantį autoritarinį rėžimą, nesuderinamą su Konstitucija. Taip pat joje kalbama apie vienodą fašistinio ir komunistinio rėžimo pasmerkimą. Dokumente, anot D.Žalimo, yra ir specifinė nuostata - uždraudžiama komunistų partija. Taip pat Lietuva įsipareigojo laikytis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos LLKS 1949 m. vasario 16 d. deklaracija ir Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo 1991 m. kovo 12 d. nutarimu.
D. Žalimas pastebi: „Prieš 74 metus pasirašytoje deklaracijoje pirmą kartą įvardinamas aiškus Lietuvos pasirinkimas - vakarietiška geopolitinė orientacija“.
Vizija į Ateitį ir Karinės Vertybės
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos vadovas, brigados generolas Almantas Leika pasakoja, kad bendras LLKS 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos kontekstas yra vizija į ateitį. „Dokumente aptariama, kokia Lietuva bus ir už kokią ją yra kovojama. Iš pradžių ginklu, o vėliau, iki pat 1990 metų kovo, kitomis priemonėmis“, - pastebi pašnekovas.
Taip pat skaitykite: Reikalavimai psichologo individualiai veiklai
Anot jo, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas ir kiti partizanų vadai šių laikų jaunimui, ypač būsimiems karininkams, yra sektini pavyzdžiai, pademonstravę karines vertybes - ištikimybę Lietuvos valstybei, nepalaužiamą kovos dvasią, iniciatyvumą ir profesionalumą. „Ypač mums, Lietuvos karo akademijai, pavadintai Generolo Jono Žemaičio vardu, svarbu atminti kad, Jonas Žemaitis neabejotinai buvo išskirtinis vadas ir tikras lyderis, kuris nepaisant sunkios situacijos sugebėjo sutelkti visus partizanų vadus vardan kovos už Lietuvos laisvę“, - sako pašnekovas.
Įamžinimas ir Atminimo Išsaugojimas
2010 m. visiems Deklaraciją pasirašiusiems asmenims po mirties buvo suteiktas signatarų statusas. Tų pačių metų lapkričio 22 d. Minaičių kaime atidengtas šiai Deklaracijai ir jos signatarams skirtas paminklas. Jo autorius - skulptorius Jonas Jagėla.
2010 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) bei Krašto apsaugos ministerijos iniciatyva nuspręsta Minaičių kaime Miknių sodyboje buvusios klėties bei bunkerio vietoje atlikti archeologinius tyrimus, remiantis tyrimų duomenimis šiuos svarbius mūsų istorijai paveldo objektus atstatyti ir įkurti 1949 m. įvykius menančią ekspoziciją.
2010 m. gegužės mėn., pirmą kartą Lietuvos istorijoje, pokario laikų rezistentų bunkerio vietoje buvo atlikti profesionalūs archeologiniai tyrinėjimai. Tyrimus organizavo ir koordinavo LGGRT centro vyriausiasis istorikas Dalius Žygelis, archeologinę tyrimų dalį vykdė archeologas Gintautas Vėlius. Ekspedicijos dalyviai nesitikėjo bunkeryje aptikti kokių nors radinių, mat manyta, kad partizanai visus jiems reikalingus daiktus bus išsinešę su savimi, todėl tie keli daiktai buvo netikėta staigmena. Kita staigmena - paties bunkerio matmenys. Beveik visuose prisiminimuose minima kur kas didesnė ir erdvesnė bunkerio patalpa, tačiau atlikus archeologinius tyrimus paaiškėjo, kad bunkeris tėra vos 2 m pločio, 3 m ilgio ir 1,35 m aukščio.
A. Bubnys sako: „Štai tokiomis sąlygomis 8 vyrai iš visos Lietuvos 1949 m. vasarį posėdžiavo bei priėmė istorinius ir net unikalius visame pokario Europos kontekste sprendimus. Remiantis istorinių ir archeologinių tyrimų duomenimis šie svarbūs mūsų istorijai paveldo objektai buvo rekonstruoti ir įkurta 1949 m. įvykius menanti ekspozicija“. 2012 m. Miknių-Pėtrėčių sodyboje Minaičių kaime buvo atkurtas bunkeris ir įrengta ekspozicija „Atiduok Tėvynei, ką privalai“.
LLKS Valdymas ir Struktūra
LLKS valdymas buvo patikėtas Tarybai, sudarytai iš Prezidiumo pirmininko ir sekretoriaus, Gynybos pajėgų ir Visuomeninės dalies vadovybių narių, taip pat sričių vadų ir sričių tarybų narių, turinčių ne mažesnes kaip apygardos vadų teises. LLKS Taryba veikė per savo Prezidiumą.
Istoriografijoje iki šiol dėmesys telkiamas į 1949 m. vasario 11-17 d. LLKS Tarybos sesijos posėdį ir vasario 16-ąją priimtą žinomiausią dokumentą - politinę deklaraciją; LLKS Tarybos tyrinėjimai dažniausiai siaurinami iki Prezidiumo narių veiklos, arba aštuonių minėtos deklaracijos signatarų.
LLKS Nariai: Portretai ir Likimai
Remiantis turimais duomenimis, nuo 1949 m. sausio 25 d. iki 1953 m. rugsėjo 19 d. LLKS Tarybos nariais iš viso buvo 41 vyras, aktyviai veikę visose trijose partizanų srityse visoje Lietuvoje (du iš jų nominaliai, nes jie jau buvo mirę jų paskyrimo dieną). Pradiniai 13 Tarybos narių 1949 m. išaugo iki 22, o vėliau svyravo nuo 14 iki 19, o 1953 m. pradžioje vėl sumažėjo iki 13.
LLKS Tarybos narių profesijas ar užsiėmimus dažnai sunku patikimai nustatyti. Jie buvo įvairūs - nuo mokyklų absolventų, studentų ir ūkininkų iki mokytojų, valstybės tarnautojų ir buvusių kariuomenės karininkų, kurie dažnai pasirodė kaip drausmingi kovotojai ir štabo karininkai, uolūs spaudos redaktoriai, leidėjai ir statutų bei kitų dokumentų rengėjai partizanų gretose.
LLKS Politinė Programa ir Įsakymai
LLKS politinė programa buvo išdėstyta 1949 m. vasario 16 d. priimtoje deklaracijoje. LLKS Taryba sovietiniu reokupaciniu laikotarpiu (1944-90) laikoma aukščiausia politine institucija, Lietuvos vyriausybe pogrindyje, vadovaujančia politinio ir karinio išlaisvinimo kovai. LLKS prezidiumas buvo įpareigotas, susidarius sąlygoms, vadovauti lietuvių tautos sukilimui, o atkūrus nepriklausomybę, kol bus išrinktas Seimas ir Prezidentas, - sudaryti laikinąją vyriausybę. LLKS įsakymai, direktyvos ir nuostatai buvo privalomi visiems Lietuvos gyventojams. Paskelbta, kad partizanai atstovauja reguliariajai kariuomenei.
Laisvės Kovotojų Karžygio Vardas
Laisvės kovotojams ir Sąjūdžio dalyviams, kurie kovoje su priešu pasižymėjo karžygiškumu ir ypatingais nuopelnais Lietuvai ir Sąjūdžiui, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininkas suteikia Laisvės kovotojo karžygio garbės vardą. Suteikiant karžygio vardą, visuomet buvo skiriamas ir aukščiausias apdovanojimas - I laipsnio Laisvės kovos kryžius (su kardais).
Pirmieji karžygiais už nuopelnus Sąjūdžio idėjai, organizacinės, karinės ir visuomeninės veiklos pagrindus, taip pat už didvyriškumą, parodytą mirties valandą kovoje su priešu, 1949 m. vasario 16 d. buvo paskelbti: Pietų Lietuvos partizanų srities vadas, Lietuvos kariuomenės plk. Juozas Vitkus-Kazimieraitis (1901-1946) ir Jungtinės Kęstučio apygardos vadas, Lietuvos kariuomenės ltn. Juozas Kasperavičius-Visvydas (1913-1944).
Jurgis Valiulis-Karolis Drunga: Pavyzdys iš LLKS
2002 m. Drunga K. Idėja ir veikla lietuvių laisvės kovoje, Metmenys, 1960, nr. 2, p. Dapkutė D. Lietuvių išeivijos liberaliosios srovės genezė. Vilnius: Vaga, 2002, p.Gyvendamas JAV, 1982 m. Jurgis Valiulis surašė savo prisiminimus apie suėmimą, kalinimą Vokietijoje, grįžimą į Lietuvą ir pasitraukimą į Vakarus. Plačiau žr. Ištrauka iš Karolio Drungos - J. J. Valiulio 1944-1945 m. atsiminimų, Laisvės kovų archyvas, 1996, T.18, p. Apie sėklą krauju laistomą. Ištrauka iš Karolio Drungos - J. J. Valiulio 1944-1945 m. atsiminimų, Laisvės kovų archyvas, 1996, T.18, p. Dapkutė D., Kuizinienė D. Laisvas žodis laisvame pasaulyje: Atviro žodžio mėnraštis „Akiračiai“ 1968-2005 m. Vilnius: Versus aureus, 2010, p. A. J. Greimas. Kad Jurgis nemirtų, Akiračiai, 1987, nr.7, p. 14; Trumpa V. Penkeri metai po Karolio Drungos mirties, Akiračiai, 1992, nr. 10, p. Algirdo Juliaus Greimo žodis, priimant mokslinio veikalo premiją, Draugas, 1989 06 10, p. Ištrauka iš Karolio Drungos - J. J. Valiulio 1944-1945 m. atsiminimų, Laisvės kovų archyvas, 1996, T.18, p. Žemelis H. Mirė rezistencijos pirmūnas Karolis Drunga (Jurgis Valiulis), Akiračiai, 1987, nr.7, p.