Liudvikas Vitgenšteinas (Ludwig Wittgenstein, 1889-1951) - vienas įtakingiausių XX amžiaus filosofų, palikęs gilų pėdsaką kalbos, logikos ir vaizduotės filosofijoje. Jo darbai įkvėpė dvi pagrindines filosofines kryptis: lingvistinę (arba kasdienės kalbos) filosofiją bei loginį pozityvizmą. Žymiausi jo veikalai - "Loginis filosofinis traktatas" (1921 m.) ir po mirties išleista knyga "Filosofiniai tyrinėjimai" (1953 m.), kuri pripažįstama vienu svarbiausių XX a. filosofijos darbų. Šiame straipsnyje nagrinėsime Vitgenšteino mintis apie psichologijos filosofiją, remdamiesi jo knyga "Pastabos apie psichologijos filosofiją".
"Pastabos apie psichologijos filosofiją": iki šiol nepublikuotos mintys
Knyga "Pastabos apie psichologijos filosofiją" sudaryta daugiausia iš iki šiol niekur nepublikuotos medžiagos. Vitgenšteinas šią knygą rašė maždaug trejus metus, nuo 1946 iki 1949 metų, baigęs rašyti "Filosofinius tyrinėjimus". Tai fundamentalus psichologijos sąvokų tyrimas, siekiantis atsakyti į klausimą: ar įmanoma racionaliai suvokti sielos reiškinius?
Kazimieras Brazdžiūnas mini, kad 2018 m. leidykla "Kitos knygos" išleido jo verstas Ludwigo Wittgensteino "Pastabas apie psichologijos filosofiją". Verčiant šią knygą, kilo minčių apie sunkumus prieiti prie Vitgenšteino, ir iš jų radosi įvadas-apvadas, t. y. punktyriškas apžymėjimas to, ką filosofas Jonas Dagys pavadino "Wittgensteino teritorija".
Psichologija ir filosofija: perspektyvos susikirtimas
Vitgenšteino "Pastabos apie psichologijos filosofiją" skirtos psichologijai, tačiau svarbu pažymėti, kad filosofijoje nėra "antrojo laipsnio". Kiekvienas, kalbantis apie filosofiją, filosofuoja. Todėl šias pastabas galima vadinti "psichologijos filosofijos pastabomis". Jose kryžiuojasi klausimai: ar psichologija galima kaip mokslas, ką galima pasakyti apie psichologijos filosofiją, ir kaip mąstyti apie psichologiją.
Šis tylus "psichologijos filosofijos" egzistavimas yra neišsakyta prielaida. Tarsi aplink psichologiją egzistuotų aura minčių, prie kurių reikėtų kaip nors prisiliesti. Tarsi reikėtų nuspręsti, kaip mąstyti apie psichologiją. Taigi matome persiliejant du lygmenis: tiesioginį ir reflektyvų. Mintys vis sukasi "apie" psichologiją. Tačiau pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, "apie ką" yra pati psichologija. Vitgenšteinui centrinis jos terminas yra "siela" (Seele). Jau vien tai kelia didžiulių problemų, bandant Vitgenšteiną įtraukti į anglų-amerikiečių "theories of mind".
Taip pat skaitykite: Aktorių Kova su Depresija
Tai kas gi yra jo knygoje? Mintys, nuorodos, užuominos, nuotrupos, aprašymai ir apmąstymai dalykų, kurie tradiciškai priskiriami psichologijai.
Psichologijos "moksliškumas": nuo gamtos mokslo iki mįslės
Apie psichologijos "moksliškumą" Vitgenšteinas mąstė jau jaunystėje. Loginiame filosofiniame traktate jis psichologiją priskyrė "gamtos mokslams" (Naturwissenschaften). Tokia pažiūra gali būti pavadinta "natūralistine", tačiau prisimintina, kad Natur lietuviškai reiškia ir "gamtą", ir "prigimtį". Pavadinti psichologiją "prigimties mokslu" išties natūralu. Tačiau koks buvo Vitgenšteino požiūris į "gamtą/prigimtį"? Trumpai tariant, tikrai ne natūralistinis.
Traktato juodraščiuose Vitgenšteinas rašo: "Egzistuoja dvi dievybės [Gottheiten]: pasaulis ir mano nepriklausomas Aš". Vėliau Traktate savo "nepriklausomą Aš" jis pavadino "filosofiniu Aš" arba "metafiziniu subjektu": "Taigi iš tikrųjų yra prasmė, kuria filosofijoje galima nepsichologiškai kalbėti apie Aš. […] Filosofinis Aš nėra žmogus, žmogaus kūnas arba žmogaus siela, apie kurią kalba psichologija, o metafizinis subjektas, pasaulio riba - ne jo dalis". Vadinasi, "psichologinis Aš" priklauso pasauliui - skirtingai nuo "filosofinio" arba "metafizino". Tačiau kadangi juodraščiuose Vitgenšteinas pasauliui suteikia dievybės "nimbą", o "psichologinis Aš" priklauso pasauliui, vadinasi, jį įgyja ir "psichologinis Aš", ir "gamta/prigimtis". Šis "gamtos/prigimties" sudievinimas išliko Vitgenšteino filosofijoje iki pat pabaigos.
Savo "psichologijoje" Vitgenšteinas nekalba apie "teologinę sielą". Tačiau jo "psichologinė siela" apgaubta mįslės debesiu. Kur yra "psichologijos objektas"? Jeigu "sielos" reikia ieškoti "viduje", tai filosofinis žvilgsnis reikalautų pasakyti, kur ieškoti "vidaus". Netiesa, kad Vitgenšteinas neigia "vidų".
"Matymas-kaip": interpretacijos ir suvokimo riba
Iš pradžių Vitgenšteinas siūlo kalbėti apie tai, kas tariamai aišku - "sielos" projekcijas į išorę. Paprastai manoma, kad išorės objektus galima pamatyti ir atpažinti. Šitaip jo tyrime atsiranda "matymo" sąvoka. Atrodo, nieko nėra aiškiau už matymą. Matai, ką matai. Tačiau čia ir prasideda sunkumai. Savo pastabų seriją Vitgenšteinas pradeda nuo "matymo-kaip" fenomeno. Kas tai yra? Kai kas nors neaiškų pavidalą mato kaip kažką, o vėliau paaiškėja, kad tą pačią figūrą galima matyti ir kaip kai ką kita. Galiausiai tampa įmanoma tuos "matymus-kaip" kaitalioti: kažką matyti kaip tą, o paskui kaip kai ką kita.
Taip pat skaitykite: Psichologijos ir ekonomikos sąsajos
Čia atsiranda paprastai nejuntama regimojo įspūdžio ir suvokimo skirtis. "Matymas-kaip" nėra būdingas natūraliam žiūrėjimui. Vadinasi, "natūraliam žiūrėjimui" nėra būdingas nė "regimasis suvokimas". Tai radikalizuota išraiška. Tačiau ji parodo, kad matymas nėra "paprasta" būsena. Ką kas nors "mato", nebūtinai yra išorės objektas. Žodis "objektas", kalbant apie "matymą-kaip", išvis praranda reikšmę. Čia nebelieka prasmės klausti, kas tai yra. Jeigu visas matymas yra "matymas-kaip" (tik paslėptas arba nesuvoktas), tuomet kalbėjimas apie išorės objektą neturi pamato: "Panašu į tai, kad kaskart jam būtų aprengiamas vis naujas drabužis ir kiekvienas drabužis būtų toks pat, kaip kitas".
Regis, ši "matymo-kaip" analizė leidžia Vitgenšteiną priskirti prie "postmodernių" mąstytojų, kurie sako, kad "viskas yra interpretacija". Toks priskyrimas gali būti grindžiamas. Tačiau svarbu suvokti, kad Vitgenšteinui "matymas-kaip" nebuvo matymas kaip toks. Jis tik kalba apie tai, kad perėjus į "matymo-kaip" paradigmą, visos interpretacijos tampa indiferentiškomis. Tačiau "matymas-kas" egzistuoja. To nepripažinęs, Vitgenšteinas būtų postmodernistas. Tačiau dabar jis - sąžiningas mąstytojas.
Galima pasakyti ir taip: "matymas-kas" nėra žaidimas. Perteikdami vaikams pasaulio vaizdą, mes perteikiame "matymą - kas". Tačiau "matymas-kaip" yra žaidimas, kurį reikia sugebėti žaisti. "Matymas-kas" tokio talento nereikalauja. Ir visą mūsų matymo įdomumą lemia tai, kaip mes balansuojame ant "matymo-kaip" ir "matymo-kas" ribos.
Jeigu būtų surastas objekto matymo perėjimo į regimąjį suvokimą dėsnis, būtų surastas ir pamatinis psichologijos teiginys. Tačiau tokio dėsnio nėra. Mes negalime įžvelgti interpretacijos mechanizmo ("kaip-mechanizmo"). Galime tik konstatuoti interpretacijų pokyčius. Virsmas nuo mūsų yra paslėptas. Nėra "matymo-kaip" taisyklės ir nėra "matymo-kaip" pokyčio aprašymo.
Psichologija: tarp "griežto" ir "negriežto" mokslo
Vadinasi, nėra prasmės kalbėti apie psichologiją kaip apie "griežtą" mokslą. O ar yra prasmė kalbėti apie "negriežtą"? Na, jeigu neįžvelgiamas būdas, kuriuo matomas objektas, jei objektas, kuris matomas šiuo būdu, yra negarantuotas, lieka subjektas - žmogus, jo "siela", jo "dvasia" (Geist, Gemüt). Vadinasi, "psichologijos filosofija" yra žmogaus žvilgsnis į save patį. Būtent regimųjų suvokimų skirtumai nusako psichologinių subjektų skirtumus. Jeigu negalima pasakyti, kad "matymas-kaip" ką nors pasako apie objektą ("kas jis yra"), tai jis tikrai pasako kažką apie subjektą ("kaip jam atrodo"). Pagal tai subjektus būtų galima skirstyti.
Taip pat skaitykite: Maironis: Poetas ir Kunigas
Vitgenšteinas panardina mus į įvairių keistų įdomybių pasaulį! Tai pasaulis, kuriame trikampiai rodo įvairiomis kryptimis, kyla impulsai raides vaizduotis kaip turinčias nosį ar pakaušį, balsiai turi spalvas, muzikinės frazės kalba, kur savaitės dienos storos arba plonos, kur privalu tiksliai suvokti netikslius pasakymus ir išgyventi žodžių reikšmes, ir t. t. Atrodo, tai "pridėta" prie normalios žmogaus patirties. Vitgenšteinas sako: "Šios patirtys mūsų gyvenime vaidina labai antraeilį vaidmenį; tačiau galiu lengvai įsivaizduoti aplinkybes, kuriomis tai, kas mums nesvarbu, taptų labai svarbu". Regis, Vitgenšteino psichologijos sąvokų analizė pagrįsta būtent šia išlyga. Nes jis kalba būtent apie tokias patirtis, ir jų neturinčius vadina "aklais". Vadinasi, psichologijoje "normalumas" nėra aiškiai apibrėžtas. Bet jeigu tai (šie keisti gebėjimai) yra "psichologija", tuomet ji yra gryniausia estetika. Jų trūkumas - "veikiau fantazijos nei regos juslės". Jeigu aš neturiu to keisto jautrumo, apie kurį kalba Vitgenšteinas, tai psichologijos mokslas apie mane negalėtų pasakyti nieko.
Empiriniai pagrindai: reikšmės tapatumo kriterijaus paieška
Psichologijos mokslo galimybės keblumą lemia ne tik jo objekto apibrėžimo sunkumai ar keistenybių sritis, į kurią nesunku patekti. Pažvelgus į jo empirinius pagrindus, problema dar pasunkėja, mat kai kalbama apie psichologinius veiksmažodžius, nėra jokio jų reikšmės tapatumo kriterijaus. Pavyzdžiui, iš kur žinai, kad žodį "suprasti" supranti teisingai?
Apsilankius pas psichologą, jis gali mūsų paprašyti ką nors papasakoti, ir tada mums reikės ką nors prisiminti. Štai garsusis Vitgenšteino klausimas apie vidų! Mat nėra arbitro, kuris patvirtintų arba paneigtų tai, ką sakome. Iš kur mes žinome, kas tai yra - "prisiminti"? "Ar prisiminimas yra patyrimas? Ką aš patiriu?". Nėra kito arbitro nei tu pats.
Skausmas, ketinimai ir introspekcija: psichologijos spąstai
"Skausmas. Ryškiausias iš pojūčių. Dėl jo tikrumo negali būti jokių abejonių." Tačiau skausmą galima simuliuoti. Kodėl simuliacija gali mus apgauti? Dėl to, sako Vitgenšteinas, kad žodžio "skausmas" vartojimo techniką mes įvaldome, remdamiesi būtent tokia tikrovės sudėtimi. Sudėtis, kuri atitinka žodžio "skausmas" vartojimo techniką, nurodo ne asmeninį, o bendražmogišką tikrovės pobūdį: dėl kito skausmų mes esame taip pat tikri, kaip ir dėl savo. Šiuo atveju itin aiškiai matyti, kaip Vitgenšteinas šalina sofizmus (tokius kaip "dėl kito skausmų niekada negalime būti tikri"). Ką reiškia Vitgenšteino pasakymas: "Kodėl žodžiai "manau, kad jam skauda" neturėtų būti gryna beprotybė? Tarsi kas pasakytų "manau, mano dantys yra jo burnoje""? Kai remiamės bendrąja žmogaus prigimtimi, mums nereikia visko grįsti sava patirtimi, kurią įsamprotaujame į kito situaciją. Tikrumas savimi nėra didesnis nei tikrumas kitu. Priešingai: jis gali būti mažesnis.
Jei tiki psichologija, gali sakyti: psichologinio tyrimo sėkmė priklauso ne nuo to, ar subjektas sakosi sakąs tiesą, ar žinosi sakąs tiesą, o tai, kad jis turi intenciją - "ketina" sakyti tiesą. Ketinimas - išties rimtas dalykas. Taip tvirtina teisinė praktika. Blogas veiksmas turint gerų ketinimų yra visai kas kita, nei turint blogų. Bet ar ketinimai gali grįsti psichologijos mokslą? Ketinimai išvis negali nieko grįsti. (Pabandyk įrodyti savo ketinimus.) Mes jų neišgyvename. Mes juos arba išsakome, arba ne, tačiau šie išsakymai nėra išgyvenimo ištartys. O išsakydami irgi galime meluoti: "Melavimo sąmonė priklauso ketinimo sąmonės kategorijai". (Ką reiškia žodis "ketinau"? Išties atrodo, kad jis nurodo kažkokią vidinę tikrovę, bet šios pačios tikrovės mes negalime nurodyti. Kita vertus, gal galėtume ką nors sugraudinti, jei teisme apie savo ketinimus kalbėtume su ašaromis. O jeigu teisėjas, kuriam pasakojame apie savo gerus ketinimus, nuduotų, kad nežino, kas yra ketinimai ir nuteistų mus už poelgius? Čia pasimato, kad ketinimai yra tik Dievo dispozicijoje. Jei žmonės "neturėtų ketinimų", Paskutinio Teismo išvados būtų visai kitos. Veiksmas be ketinimo gali atrodyti visai taip pat, kaip veiksmas su ketinimu. Veikėjas gali ir nežinoti, ar veikė ketindamas. Nebent būtų sudaręs planą ir jį užsirašęs.
Introspekcija negali būti mokslo pagrindas. Ji gali būti tik "psichologinio pasakojimo" medžiaga. Jeigu mes taisyklingai kalbame, aiškiai apibūdiname savo būsenas, psichologas gali padaryti išvadas, kurios neturi nieko bendra su tuo, kas iš tiesų mumyse vyksta. Tai, kas skamba kaip baisus etikos sakinys, logikos prasme yra tiesa: "Jo siela gali virti arba šalti, darytis raudona arba mėlyna: kas man darbo?".
Kad pavadintume ką nors "asilu", nereikalingas joks palyginimo ar indukcijos mechanizmas.
Sielos ir kūno ryšys: medicinos ir psichologijos sankirta
Keista, kad žmogaus emocijos, būsenos ar dispozicijos yra susietos su tam tikrais žmogaus organizmo taškais ar net organais (viltis gyvena krūtinėje, meilė - širdyje, mintis ateina į galvą, rūpestis juntamas skrandžio srityje). Tai iš tiesų keista - tarsi "siela" būtų tam tikruose taškuose pritvirtinta prie kūno. Tačiau mūsų klausimo šviesoje matyti, kad psichologija kaip mokslas nublanksta prieš mediciną.
Tarkime, psichologo kabinete aš kalbu viẽna (sklandžiai kalbu), o jis, žvelgdamas į mano veidą, daro visai kitas išvadas. Tarkime, aš įrodinėju, kad man "viskas gerai", o jis mato, kad mano veidas yra liūdnas. Kuo remdamasis jis gali pagrįsti savo sprendimą? Žodžiais ir jų logika? Sprendimas, remiantis jais, bus kitoks, nei remiantis mano liūdnu veidu. Tarkime, jis sprendžia remdamasis mano liūdnu veidu. Kaip savo kolegoms po to jis galės paremti savo sprendimo teisingumą? (Čia matyti, kad psichologija nėra tikslusis mokslas - psichologas negali "pateikti erdvinių veido pokyčių, palikusių šį ["liūdno veido", - S. P.] įspūdį"). Jis galės pasakyti tik tiek, kad taip jam "atrodę".
Subjektyvumas ir tiesa: eksperimento sėkmės sąlygos
Jeigu aš rengiu psichologinį eksperimentą ir ketinu apklausti žmogų, tyrimo sėkmė priklausys ne tik nuo, tarkime, mano kaip tyrėjos talento, bet ir nuo papildomos prielaidos, kurios neprireikia gamtos mokslų tyrėjams: aš turiu tarti, "kad subjektas sako tiesą, nesityčioja iš mūsų ir nėra atmintinai išmokęs atsakymų". Aš galiu atsižvelgti į šią papildomą prielaidą ir ręsti atitinkamą eksperimentą.
Vitgenšteinas stebisi, kaip žmonės išmoksta vartoti "psichologinius veiksmažodžius" ("ketinau", "įsivaizdavau" ir pan.): "Taip, keistas, stebėtinas yra kiekvienas toks kalbos vartojimas, kai nusiteikiama nagrinėti tik fizinių objektų aprašymus". Tačiau jis pastebi ir štai ką: ne mažiau nuostabu, kaip apskritai žmonės išmoksta išreikšti pojūčius. Jeigu mes klystame, išreikšdami pojūčius, tada - amen psichologijos mokslui.
Psichologija ir estetika: meno ir sielos reiškiniai
"Goethes parašas man atrodo "gėtiškas"". Šis reiškinys (ir į jį panašūs) yra psichologijos faktas. Bet ką ji su juo (ir į jį panašiais) turėtų daryti? Regis, tai neįveikiama jokiam loginiam tyrimui.
"Sapnas, mąstymas, pojūtis", - iš kur žinai, kad tai paslaptinga? "Kodėl sapnas turėtų būti paslaptingesnis nei stalas?". Mes esame linkę paslaptinga laikyti naktį.
Psichologijos ribos: pojūčių pakartojamumas ir mokslo galimybės
Empirinis mokslas grindžiamas tuo, kad eksperimento rezultatus galima pakartoti ("reprodukuoti"). Vienas psichologinio tyrimo uždavinių būtų reprodukuoti pojūčius. Tačiau mes negalime pakartoti pojūčių - ne tik todėl, kad nėra tapatybės kriterijaus…
Vitgenšteinas, polemizuodamas su įtakingomis XX a. psichologijos kryptimis, gilinasi į ketinimo, supratimo, matymo ir kitas subtilias sąvokas. Jis pabrėžia antropologinį minties aspektą ir, į apmąstymus įpindamas grafinių elementų, vaizdžių palyginimų ir aforizmų, parodo, kad sielos reiškiniai geriausiai atsiveria ne moksliniam, o meniniam žvilgsniui ir yra suprantamesni lyginant juos su meno reiškiniais, pačią logiką traktuojant kaip meninės raiškos priemonę.
tags: #ludwig #wittgenstein #pastabos #apie #psichologijos #filosofija