Šis straipsnis skirtas išnagrinėti A. Maslow žmogaus motyvacijos teoriją, ypatingą dėmesį skiriant saviraiškos poreikiui ir jo įtakai asmenybės vystymuisi. Straipsnyje aptariamos humanistinės psichologijos idėjos, šeimos vaidmuo vaiko saviraiškos galimybėms ir teisiniai aspektai, susiję su vaiko saviraiškos užtikrinimu.
Įvadas
Per visą savo gyvenimą žmonės vystosi fiziškai, kognityviai, socialiai, emociškai ir dvasiškai. Šį vystymąsi motyvuoja įvairūs poreikiai, kuriuos A. Maslow suskirstė į dvi pagrindines grupes: žemesniuosius (fiziologinius, saugumo, meilės/priklausymo, įvertinimo) ir aukštesniuosius (saviaktualizacijos). Humanistinės psichologijos mokyklos pradininkas Abrahamas Maslow siekė praturtinti asmenybės vystymosi sampratą aukštesniųjų žmogaus prigimties lygmenų analize. Socialiniai mokslininkai, aiškindami žmogaus elgesį, dažniausiai remiasi žemesniaisiais poreikiais ir nepakankamai atsižvelgia į aukštesniuosius poreikius. Humanistinės psichologijos atstovai, tokie kaip A. Maslow, Carl Rogers, Rollo May ir kiti, aktyviai tyrė tik žmonėms būdingus aukštesniuosius saviaktualizacijos grupės poreikius (kūrybiškumą, spontaniškumą, saviraišką, religingumą, moralę, grožio ir laisvės siekius) bei jų įtaką žmogaus vystymuisi ir elgesiui.
Saviraiškos samprata A. Maslow teorijoje
Dažnas saviraiškos termino vartojimas įvairiose srityse, akademinėje literatūroje ir viešoje erdvėje sukuria iliuziją, kad yra susiformavęs konvencinis saviraiškos apibrėžimas. Tačiau, kaip ir kiekviena socialinė sąvoka, saviraiška neturi vienintelio tikslaus apibrėžimo. Skirtinguose socialiniuose moksluose akcentuojami atskiri žmogaus saviraiškos aspektai. Iliustratyvus pastarojo teiginio pavyzdys yra teisinėje literatūroje analizuojama saviraiškos laisvės teisė. Ši teisė kartu su minties, tikėjimo ir sąžinės laisvėmis sudaro svarbią tarptautinės ir Lietuvos teisės dalį. Teisės moksluose nagrinėjama ir tarptautiniuose bei demokratinių valstybių teisės aktuose įtvirtinta saviraiškos laisvė yra daugiau susijusi su nuomonės ir informacijos raiška, teise turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją, laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Tokia siaura saviraiškos (tiksliau informacinės raiškos) samprata neatskleidžia įvairiapusiško saviraiškos reiškinio. Žmogaus saviraiška apima kur kas daugiau žmogaus elgesio elementų. Saviraiška, kaip ir kūrybiškumas, spontaniškumas, moralė, grožio ir laisvės siekiai yra priskiriami aukštesniajam žmogaus elgesio motyvaciniam lygmeniui, kurį įvairiapusiškai pradėjo tirti Humanistinės psichologijos mokyklos pradininkai.
Humanistinė psichologija ir saviraiška
Šioje darbo dalyje pristatomas Humanistinės psichologijos mokyklos teorinis požiūris. Humanistinės psichologijos mokykla, skirtingai negu kitos žinomos psichologijos kryptys, gali efektyviausiai padėti suprasti sudėtingą žmogaus saviraiškos problematiką. Pastarąjį teiginį gali pagrįsti biheiviorizmo, psichoanalizės ir Humanistinės psichologijos požiūrių į žmogaus saviraišką atskleidimas. XX a. pirmoje pusėje tarp JAV psichologijos atstovų dominavo biheiviorizmo ir psichoanalizės mokyklos. Biheivioristai griežtai taikė gamtos mokslų metodus ir siekė objektyviai paaiškinti žmogaus elgesį kaip reakciją į išorinės aplinkos stimulus. Šiai krypčiai didelę įtaką padarė rusų mokslininko Ivan Pavlov eksperimentai su gyvūnais. Biheiviorizmo pradininkai John Watson, Burrhus Skinner ir kt., aiškindami žmogaus elgesį, griežtai rėmėsi per eksperimentus nustatytomis elgesio schemomis, nekreipdami dėmesio į žmogaus vidinius išgyvenimus ir motyvus.
Humanistinės psichologijos mokykla atsirado kaip atsakas į biheiviorizmo ir psichoanalizės redukcionizmą. Humanistai kritikavo biheivioristus už tai, kad jie žmogų redukuoja į reaktyvų organizmą, o psichoanalitikus už tai, kad jie per daug dėmesio skiria patologijai ir neigiamiems žmogaus aspektams. Humanistinės psichologijos atstovai teigė, kad žmogus yra unikali, laisva ir kūrybinga būtybė, siekianti savęs aktualizavimo ir pilnatvės. Jie pabrėžė žmogaus subjektyvios patirties, vertybių ir prasmės svarbą.
Taip pat skaitykite: Adlerio ir Maslow lyginamoji analizė
A. Maslow, būdamas vienas iš humanistinės psichologijos pradininkų, sukūrė žmogaus poreikių hierarchijos teoriją, kuri tapo viena žinomiausių ir įtakingiausių motyvacijos teorijų. Pagal A. Maslow, žmogaus poreikiai yra išsidėstę hierarchine tvarka, pradedant nuo žemiausių fiziologinių poreikių (alkio, troškulio, miego) ir baigiant aukščiausiu saviaktualizacijos poreikiu. Žmogus siekia patenkinti aukštesnius poreikius tik tada, kai yra patenkinti žemesni poreikiai.
Saviaktualizacija, pagal A. Maslow, yra žmogaus siekis atskleisti savo potencialą, realizuoti savo talentus ir tapti tuo, kuo jis gali tapti. Saviaktualizuojantys žmonės yra kūrybingi, spontaniški, savarankiški, tolerantiški ir priimantys save bei kitus. Jie jaučia gyvenimo prasmę ir siekia daryti teigiamą įtaką pasauliui.
A. Maslow motyvacijos teorija
A. Maslow motyvacijos teorija remiasi poreikių hierarchija, kurią sudaro penki lygmenys:
- Fiziologiniai poreikiai: tai pagrindiniai poreikiai, būtini išgyvenimui, tokie kaip alkis, troškulys, miegas, kvėpavimas ir kt.
- Saugumo poreikiai: tai poreikiai jaustis saugiam, apsaugotam nuo pavojų, turėti stabilumą ir tvarką.
- Meilės ir priklausymo poreikiai: tai poreikiai jaustis mylimam, priimtam, turėti artimus santykius su kitais žmonėmis.
- Įvertinimo poreikiai: tai poreikiai jaustis gerbiamam, vertinamam, turėti pasitikėjimą savimi ir pripažinimą iš kitų.
- Saviaktualizacijos poreikiai: tai poreikiai atskleisti savo potencialą, realizuoti savo talentus, siekti asmeninio augimo ir pilnatvės.
A. Maslow teigė, kad žmogus siekia patenkinti aukštesnius poreikius tik tada, kai yra patenkinti žemesni poreikiai. Pavyzdžiui, alkanas žmogus pirmiausia sieks patenkinti alkio poreikį, o tik tada galvos apie saugumą, meilę ar saviaktualizaciją.
Saviaktualizacijos poreikis
Saviaktualizacija yra aukščiausias poreikis A. Maslow poreikių hierarchijoje. Tai žmogaus siekis tapti tuo, kuo jis gali tapti, atskleisti savo potencialą ir realizuoti savo talentus. Saviaktualizuojantys žmonės yra kūrybingi, spontaniški, savarankiški, tolerantiški ir priimantys save bei kitus. Jie jaučia gyvenimo prasmę ir siekia daryti teigiamą įtaką pasauliui.
Taip pat skaitykite: Poreikių įtaka raidai
A. Maslow išskyrė keletą saviaktualizuojančių žmonių bruožų:
- Realistiškas požiūris į pasaulį
- Savęs ir kitų priėmimas
- Spontaniškumas ir autentiškumas
- Problemų sprendimas, o ne vengimas
- Atskirumas ir savarankiškumas
- Gilus ryšys su kitais žmonėmis
- Kūrybiškumas
- Aukštos moralinės vertybės
- Gyvenimo prasmės jausmas
Šeimos vaidmuo vaiko saviraiškai
Vaiko saviraiška yra vienas svarbiausių saviaktualizacijos grupės poreikių, padedantis sėkmingai išreikšti savo prigimtinius sugebėjimus ir vystytis link pilnos suaugusiojo saviaktualizacijos, t. y. visiško prigimtinių galių atskleidimo. Visapusiškas sveiko vaiko vystymasis priklauso ne tik nuo žemesniųjų poreikių patenkinimo. Vien to nepakanka. Iš prigimties kiekvienas vaikas taip pat siekia save išreikšti kokioje nors veikloje. Mažas vaikas bando save išreikšti nesudėtingoje veikloje ir įvairiuose žaidimuose. Tai skatina vaiko smalsumą ir kūrybiškumą. Sėkmingam aukštesniojo vaiko saviraiškos poreikio patenkinimui didelę įtaką turi šeimos socialinis institutas.
Viena svarbiausių šeimos funkcijų yra vaiko auklėjimas. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme nustatyta, kad tėvai privalo auklėti savo vaikus. Kiekvienoje šeimoje dominuoja tam tikras auklėjimo stilius, apimantis tėvų elgesio su vaiku visumą. Todėl šiame darbe šeimos vaidmuo vaiko saviraiškos galimybėms yra apibūdinamas per tėvų naudojamo auklėjimo stiliaus prizmę. Pastebėta, kad šeimose gali dominuoti vienas iš trijų tėvų naudojamų auklėjimo stilių: tarimosi su vaikais grįstas demokratinis, vaikų kontrole pasižymintis autoritarinis ir atsainiai vaikus traktuojantis ignoruojantis auklėjimo stilius. Siekiant apibrėžti šeimos vaidmenį vaiko saviraiškos galimybėms, šiame darbe tiriamos vaikų saviraiškos ypatybės ir šių vaikų tėvų naudojamų auklėjimo stilių charakteristikos.
Auklėjimo stiliai ir jų įtaka vaiko saviraiškai
- Demokratinis auklėjimo stilius: Šis stilius pasižymi šiltu ir palaikančiu tėvų elgesiu, atsižvelgimu į vaiko nuomonę ir poreikius, skatinimu savarankiškumui ir atsakomybei. Demokratiniai tėvai nustato aiškias taisykles ir ribas, tačiau leidžia vaikui dalyvauti priimant sprendimus ir išreikšti savo nuomonę. Šis auklėjimo stilius skatina vaiko saviraišką, kūrybiškumą ir pasitikėjimą savimi.
- Autoritarinis auklėjimo stilius: Šis stilius pasižymi griežtu ir kontroliuojančiu tėvų elgesiu, reikalavimu besąlygiškai paklusti taisyklėms ir nurodymams, nepakantumu vaiko nuomonei ir poreikiams. Autoritariniai tėvai nustato griežtas taisykles ir ribas, neleidžia vaikui dalyvauti priimant sprendimus ir baudžia už nepaklusnumą. Šis auklėjimo stilius slopina vaiko saviraišką, kūrybiškumą ir pasitikėjimą savimi.
- Ignoruojantis auklėjimo stilius: Šis stilius pasižymi abejingu ir neprižiūrinčiu tėvų elgesiu, nesidomėjimu vaiko gyvenimu ir poreikiais, nepaisymu vaiko nuomonės ir jausmų. Ignoruojantys tėvai nenustato jokių taisyklių ir ribų, nekreipia dėmesio į vaiko elgesį ir nesuteikia jam jokios paramos. Šis auklėjimo stilius neigiamai veikia vaiko saviraišką, kūrybiškumą, pasitikėjimą savimi ir socialinę adaptaciją.
Teisiniai vaiko saviraiškos aspektai
Žmogaus saviraiškos poreikis yra prigimtinė žmogaus teisė, nes jo patenkinimas yra būtinas žmogaus vystymuisi. Vaiko teisių konvencijoje nurodyta, kad tėvams tenka pagrindinė atsakomybė už vaiko vystymąsi ir auklėjimą. Tai reiškia, kad tėvai yra teisiškai įpareigoti sudaryti pakankamas galimybes šeimoje vaiko vystymuisi svarbiam saviraiškos poreikio patenkinimui. Tėvai turi taip auklėti savo vaikus, kad jie sėkmingai galėtų išreikšti savo prigimtinius sugebėjimus.
Tačiau tėvai dažnai netinkamai auklėja savo vaikus ir per mažai teikia jiems dėmesio. Lietuva turi vieną didžiausių emigracijos lygių Europos Sąjungoje. Daug tėvų laikinai išvyksta į užsienį, siekdami užtikrinti šeimos narių materialinę padėtį (tame tarpe patenkinti vaikų žemesniuosius poreikius). Tyrimai rodo, kad daugumai vaikų šis išsiskyrimas su tėvais yra skausmingas išgyvenimas, pasireiškiantis nesaugumu, užsidarymu ir liūdesiu. Nesaugioje šeimos aplinkoje, kur nėra patenkinti žemesnieji vaiko poreikiai, neatsiras aukštesnysis saviraiškos poreikis, todėl vaikas nesieks išreikšti savo sugebėjimus veikloje ir jų nevystys.
Taip pat skaitykite: Asmenybės teorija pagal Maslow
Šiuo metu Lietuvoje socialinių mokslų atstovai, analizuodami tėvų ir vaikų santykius, daugiau gilinasi į socialinės rizikos šeimų funkcionavimą, negatyvius šeimos narių santykių aspektus (pvz.: smurtą, alkoholizmą ir t.t.) bei vaikų žemesniuosius (saugumo, meilės, savigarbos) poreikius. Daug mažiau dėmesio skiriama darnioms šeimoms, kuriose tėvai sudaro palankiausias sąlygas vaiko vystymuisi ir saviraiškai. Todėl šiame darbe analizuojama, kaip tėvų elgesys ir auklėjimas lemia vaiko saviraiškos ypatumus.
tags: #maslow #knygos #zmogaus #motyvacijos