Politologija, arba politikos mokslas, yra socialinis mokslas, nagrinėjantis valdžios įgijimą, paskirstymą ir vykdymą visuomenėje, politinių sistemų veikimą, ideologijas, politinį elgesį ir tarptautinius santykius. Suprasti politologijos pagrindus yra būtina norint analizuoti šiuolaikinės visuomenės gyvenimą, valstybės veikimą ir piliečių galimybes daryti įtaką politiniams procesams. Rinkimų sistemos keitimas - labai svarbus valstybės ir visuomenės raidai vyksmas. Visuomenė turėtų aiškiai suprasti, kas ir kodėl keičiama, kaip keisis visuomenės tiesioginio veikimo ir politinio sluoksnio galių santykis, valdžių sąveikos pobūdis.
Rinkimų sistemos samprata ir tipai
Valstybės teritorija suskirstoma į tiek rinkimų apygardų su daugiau ar mažiau vienodu gyventojų skaičiumi, kiek yra numatyta išdalyti mandatų. Pagal paprastosios daugumos atstovavimo sistemą pergalei rinkimuose užtenka surinkti apygardos rinkėjų balsų paprastą daugumą, t. y. daugiausia iš visų kandidatų. Pagal absoliučiosios daugumos atstovavimo sistemą rinkimus laimi kandidatas, surinkęs absoliučią rinkėjų balsų daugumą, t. y. 50 % + 1 balsas. Jei nė vienas kandidatas nesurenka absoliučios daugumos balsų, rengiamas rinkimų antrasis turas, kuriame dalyvauja 2 kandidatai, pirmajame ture surinkę daugiausia balsų.
Politinė sistema gali būti grindžiama monarchija arba respublika. Monarchijoje valstybės vadovas yra monarchas (karalius, imperatorius, kunigaikštis, sultonas ir kt.). Absoliučioje monarchijoje monarchas turi beveik neribotą valdžią, nėra pavaldus jokiems įstatymams ar renkamoms institucijoms. Konstitucinėje (parlamentinėje) monarchijoje monarcho galias griežtai riboja Konstitucija ir įstatymai. Reali politinė valdžia priklauso parlamentui ir jo suformuotai vyriausybei. Monarchas atlieka reprezentacines, simbolines funkcijas, yra tautos vienybės simbolis (pvz., Jungtinė Karalystė, Švedija, Norvegija, Danija, Ispanija, Japonija). Respublikoje (lot. res publica - viešas reikalas) aukščiausi valdžios organai (parlamentas, prezidentas) yra renkami piliečių nustatytam laikotarpiui (kadencijai). Valstybės vadovas yra prezidentas (arba kartais kolektyvinis organas). Valdžia kyla iš Tautos (piliečių). (Pvz., Lietuva, JAV, Prancūzija, Vokietija, Lenkija).
Demokratinėje valstybėje galioja valdžių padalijimas: įstatymų leidžiamoji (parlamentas), vykdomoji (vyriausybė, prezidentas) ir teisminė (teismai) valdžios yra atskirtos, savarankiškos ir tarpusavyje atsveria viena kitą (stabdžių ir atsvarų sistema). Taip pat galioja teisės viršenybė: visi, įskaitant valdžią, yra pavaldūs įstatymams. Būtinas politinis pliuralizmas: leidžiama veikti įvairioms politinėms partijoms, asociacijoms, interesų grupėms, egzistuoja nuomonių įvairovė. Demokratija gali būti tiesioginė: piliečiai patys tiesiogiai dalyvauja priimant sprendimus. Šiuolaikinėse valstybėse jos elementai yra referendumai (balsavimas dėl įstatymo ar Konstitucijos pataisos), plebiscitai (balsavimas dėl svarbaus politinio klausimo), piliečių įstatymų leidybos iniciatyva (pvz., Lietuvoje 50 tūkst. parašų). Arba atstovaujamoji: piliečiai renka savo atstovus (parlamento narius, prezidentą), kurie jų vardu priima politinius sprendimus. Jos raiška - reguliarūs rinkimai, parlamentų (pvz., Seimo) veikla (įstatymų leidyba, diskusijos, Vyriausybės kontrolė), prezidento institucijos veikla, savivaldybių tarybų veikla. Priešingas demokratijai yra autoritarinis režimas: autoritarinei diktatūrai būdinga stipri centralizuota valdžia, ribojamos politinės laisvės, slopinama opozicija, bet gali būti toleruojama tam tikra ekonominė ar socialinė autonomija. Totalitarinė diktatūra: siekiama visiškos kontrolės visose visuomenės gyvenimo srityse.
Mažoritarinės sistemos privalumai
Mažoritarinės rinkimų sistemos privalumas - politinės jėgos yra priverstos vengti nesutarimų ir vienytis į dvi pagrindines partijas ar partijų blokus. Tokia sistema gali užtikrinti didesnį politinį stabilumą, nes lengviau susidaro aiški dauguma parlamente.
Taip pat skaitykite: Mažoritarinės rinkimų sistemos privalumai ir trūkumai: išsami analizė.
Mažoritarinės sistemos trūkumai
Mažoritarinės rinkimų sistemos trūkumas - net mažą persvarą gavęs kandidatas laimi rinkimus ir gauna mandatą, o pralaimėjusio kandidato balsai išnyksta, rinkėjai netenka savo atstovo (ypač taikant paprastosios daugumos atstovavimo sistemą). Mažoritarinė rinkimų sistema palankesnė didelėms partijoms. Mažos ir neįtakingos partijos dažniausiai neturi galimybių laimėti rinkimus, kuriuose dėl mandato varžosi dvi didžiausios partijos. Mažos partijos gali arba prisidėti prie kurios nors iš didžiųjų, arba pasitraukti iš politinio gyvenimo. Tai gali lemti mažesnę politinę įvairovę parlamente ir visuomenėje.
Mažoritarinė sistema Lietuvoje
Lietuvoje mažoritarinė rinkimų sistema taikyta 1990 m. renkant Aukščiausiąją Tarybą, taikoma per prezidento rinkimus. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir 1992 priėmus naują Seimo rinkimų įstatymą įsigaliojo mišri rinkimų sistema. 71 Seimo narys renkamas pagal mažoritarinę rinkimų sistemą, kiti 70 - pagal proporcinę rinkimų sistemą.
Nuomonės dėl rinkimų sistemos keitimo
Seimo valdybai sudarius darbo grupę, kuri iki rugsėjo 10 d. turi pateikti išvadas dėl rinkimų sistemos tobulinimo, politinėse diskusijose vėl iškilo klausimas, ar Lietuvai reikalinga mišri rinkimų sistema, ar geriau būtų pereiti prie proporcinės arba mažoritarinės sistemos. Apie tai, kokia rinkimų sistema būtų tinkamiausia Lietuvai, prie NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO APSKRITOJO STALO kalbamės su buvusiu Seimo pirmininku, teisininku Artūru Paulausku, buvusiu ilgamečiu Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininku Zenonu Vaigausku, politologu Algiu Krupavičiumi ir filosofu Vytautu Rubavičiumi.
Prezidento rinkimų tvarkos keitimas
Valdančioji koalicija, priminsiu, konservatoriai, liberalai ir Laisvės partija, pastaruoju metu pradėjo labai aktyvią diskusiją dėl prezidento vietos valstybės valdžių struktūroje. Dabar daugiausia konservatorių balsais yra siūloma peržiūrėti šitą rinkimų tvarką ir prezidentą rinkti Seime. Jie sako, kad taip yra daroma Latvijoje, Estijoje kitose Europos valstybėse. Mano pozicija yra labai aiški - nereikėtų keisti prezidento rinkimų tvarkos. Kur aš matyčiau minusus, jeigu prezidentas būtų renkamas Seime? Tada jis priklausys nuo daugumos ir bus jos paveikiamas. Ir tada, kai prezidentas turėtų veikti aktyviausiai - konfliktų tarp valdžios ar krizių atveju, - mano nuomone, negalės veikti efektyviai ir, svarbiausia, nepriklausomai. Mano nuomone, esama Respublikos prezidento rinkimų sistema, kai prezidentą tiesiogiai renka rinkėjai, yra visiškai pasiteisinusi ir jos tikrai nėra jokio reikalo keisti. Renkant prezidentą Seime, ar specialiai tam suburiamoje rinkimų kolegijoje, mes sulauktume daugiau rinkėjų supriešinimo, nepasitenkinimo išrinktuoju prezidentu ir jį išrinkusiu Seimu nei galimos naudos. Prezidento rinkimų perkėlimas į Seimą reikštų mažiau demokratijos ir būtų kelias atgal. Neabejotinai. Lietuvoje prezidentas, palyginti su analogiškomis institucijomis kitose šalyse, turi gana plačius įgaliojimus, tad tiesioginis rinkėjų mandatas yra logiškas pasirinkimas. Rinkimų sistemos keitimas - labai svarbus valstybės ir visuomenės raidai vyksmas. Visuomenė turėtų aiškiai suprasti, kas ir kodėl keičiama, kaip keisis visuomenės tiesioginio veikimo ir politinio sluoksnio galių santykis, valdžių sąveikos pobūdis. Tam reikalingos atviros demokratinės diskusijos, o ne „influenceriška" jų imitacija. Tačiau ar dabartinis metas palankus tokioms diskusijoms? Labai nepalankus. Visuomenė išvarginta pandemijos, susilpnėjusi jos savivoka ir savimonė. Ką jau kalbėti apie valstybingumo jauseną. Tad rinkimų sistemą keisti susiruošęs politinis elitas elgiasi „šuleriškai" - stengiasi savo sumanymą „prakišti" pačiu nepalankiausiu laiku.
Seimo rinkimų sistemos keitimas
Dabartinė Seimo rinkimų sistema yra tolimų 1992 m. politinio kompromiso vaisius. Buvo tikimasi, kad panaudojant daugumos rinkimų sistemą ir proporcinę rinkimų sistemą, išliks abiejų rinkimų sistemų privalumai ir jos nustelbs viena kitos trūkumus. Deja, lūkesčiai nepasiteisino. Trūkumai niekur neišnyko. Pirmoji rinkimų sistema - rinkimai pagal balsų daugumą, - žinoma nuo senųjų laikų, o štai rinkimai pagal proporcinę rinkimų sistemą, kai kandidatų sąrašas gauna mandatų proporcingai surinktiems rinkėjų balsams, jau šių laikų naujovė. Ji pirmą kartą panaudota 1900 m. renkant parlamentą Belgijoje. Proporcinė rinkimų sistema atsirado siekiant įveikti mažoritarinės rinkimų sistemos trūkumus - gausius „pražuvusius" rinkėjų balsus, išrinktųjų vietininkiškumą, neproporcingai didelį atstovavimą parlamente rinkimų favoritams, išskirtinai dvipartinės sistemos įsivyravimą, ignoruojant kitų politinių jėgų interesus ir kitas vienmandačių rinkimų sistemų nuodėmes. Bet nėra be nuodėmių ir proporcinė rinkimų sistema. Vienas didžiausių jos trūkumų - tolima distancija tarp išrinktojo parlamento nario ir jo rinkėjų. Kitas trūkumas - partinių sąrašų sudarymo priklausomybė nuo partijos vadovybės.
Taip pat skaitykite: Integracija ir perspektyvos Vaikų Socializacijos Centre
Dėl idėjos pereiti nuo mažoritarinės prie proporcinės rinkimų sistemos, kad į Seimą būtų renkami atstovai tik pagal partijų sąrašus, mano pozicija yra aiški. Sutikčiau su tokiu sprendimu, nes matau daug minusų vienmandatininkų veikloje. Kad ir kaip būtų keista, jie įneša nemažai korupcijos elementų svarstant valstybės biudžetą. Vyriausybė labai priklausoma nuo vienmandatininkų balsų. Labai lengva papirkti tuos vienmandatininkus, duodant jiems kažkiek biudžeto lėšų mokykloms, bažnyčių stogams, t.y. tam, kam jie prašo. Jeigu kas analizuotų jų prašymus, būtų akivaizdu, kad, svarstant biudžetą, jų aktyvumas yra turbūt didžiausias. O elgiamasi taip, kad, pavyzdžiui, jeigu vienmandatininkas yra valdančioje koalicijoje, be abejonės, jo pageidavimai tenkinami, o jei opozicijoje - netenkinami. Išrinkti vienmandatininkai yra priklausomi nuo merų, nes merai gali jiems padėti būti perrinktiems, gali padėti užmegzti ryšį su gyventojais. Aš noriu pasakyti, kad vienmandatininkai dažnai yra priklausomi nuo savivaldybių problemų ir jie, nors pagal Konstituciją atstovauti turi visiems rinkėjams, dažnai taip nesielgia. Jie deda dideles pastangas lobizmui, susitikimams su merais arba kitais atsakingais darbuotojais, spaudžia juos, jeigu reikia priimti sprendimus. Kitaip sakant, balansuoja ant korupcinės ribos. Aš manau, kad to galėtumėm išvengti, jeigu renkama būtų pagal partinius sąrašus. Bet kartu turi būti svarstoma, kiek turėtų būti apygardų. Nei žmonėms, nei visuomenei, nei valstybei jokios naudos šie pokyčiai neduos. Pirmiausia dėl to, kad jie ryškiai mažina demokratijos apimtį ir susina jos turinį. Tačiau daug džiaugsmo sukels Baltarusijos ir Rusijos valdančiojo elito sluoksniuose - patvirtinama, kad demokratija eižėja ir demokratinėmis save laikančiose šalyse. Kitas svarbus dalykas, kad rinkimų sistemos keitimas tokiu įtemptu metu, kada visos jėgos skiriamos atsakyti ne tik į pandemijos, bet ir geopolitinius iššūkius, neabejotinai susilpnins valstybę, taip pat visuomenės ir valstybės ryšius. Čia jau didelė dovana mūsų Rytų kaimynams. Rinkimų sistemos pasikeitimas visada sukelia tam tikrą visuomenės sutrikimą - jai reikia suvokti naujas sąlygas ir prie jų prisitaikyti. Juolab kad viešojoje erdvėje bus gausu įvairiausių svarstymų, kuriuose nebus įmanoma susigaudyti. O akivaizdus visuomenės demokratinių galių mažinimas menkina ir jos savimonę bei savigarbą. Tačiau didina visuomenės ir politinio nomenklatūrinio elito atskirtį.
Seimo rinkimų pertvarką būtų galima svarstyti. Bet pasirinkimas turėtų būti tarp tų sistemų, kurios piliečius labiau įgalintų ir sustiprintų jų balsą. Tad pasirinkimas čia galėtų būti tarp esamos mišrios rinkimų tvarkos, bet joje verta sumažinti proporcinėje rinkimų dalyje išrinkimo slenksčius nuo 5 iki 4 proc. partijoms, kitaip tariant, sugrąžinti demokratiškesnes normas, kurios buvo dar 1992 m. įstatyme. Beje, žiniasklaidoje vis atsiranda demagogiškų komentarų, kad mišri rinkimų sistema yra atgyvenusi. Jei paralelinė mišri sistema (tokia kaip Lietuvoje) tinka Japonijai, Pietų Korėjai ar Taivanui, tai jos atgyvenimo tezė panaši į blefą ar sąmoningą siekį manipuliuoti visuomenės nuomone. Kompensacinė mišri sistema veikia Vokietijoje, Škotijoje, Velse, Naujojoje Zelandijoje. Beje, net paralelinėje mišrioje sistemoje antrame rinkimų ture rinkėjai įgyja labai stiprias strateginio balsavimo galimybes, kas skatina tolygesniam rinkėjų nuostatų atstovavimui parlamente. Aišku, ši sistema leidžia partokratijai dominuoti formuojant politikų pasiūlą. Ir tai yra viena rimtų jos ydų. Jei liktų mišri sistema, tai taip pat svarstytina galimybė suteikti piliečiams teisę referendumo keliu paleisti Seimą, kaip tai yra Latvijoje. Ar partinis elitas išdrįstų taip pasielgti ir tokią teisę piliečiams deleguotų? Rimta alternatyva esamai mišriai sistemai galėtų būti ne šiaip kokia nors proporcinė sąrašinė rinkimų sistema, o tokia, kuri sustiprintų tiesiogines rinkėjų pasirinkimo galimybes. Preferencinis balsavimas jį suderinant su proporcine sistema gali būti tinkamas pasirinkimas. Tad verta svarstyti vieno perkeliamo balso sistemą, kur rinkėjas turi galimybę pasirinkti konkrečius kandidatus, o šie jo balsą gauna tiesiai, be partijų sąrašų. Tokiu būdu Lietuvos rinkėjai realiai galėtų balsuoti už asmenybes. Tokioje sistemoje rinkėjas sprendžia, kuriuos kandidatus pasirinkti be partijų vadų sudėliotų kandidatų eilės. Dar daugiau - rinkėjas gali rinktis ir reitinguoti savo atstovus iš visų partijų ir nepartinių kandidatų vienu metu. Ši sistema, beje, vertinama kaip proporcingiausia iš visų esamų. Taip pat Seimo rinkimų organizavimas būtų pigesnis, nes juose nebeliktų antrojo rinkimų turo, o kiekvieno rinkėjo balsas būtų stipresnis, nei yra dabar, nes jis pats spręstų dėl kiekvieno kandidato. Tačiau esamas partokratijas ši sistema gąsdina, nes partijų viduje ji didintų vidinę konkurenciją ir griautų partinių vadų monopolijas.
Savivaldos rinkimų klausimai
Pripažinkime, realiai tikra savivalda Lietuvoje neegzistuoja, buvo atsisakyta tiesioginių seniūnų rinkimų. Tiesioginiai merų rinkimai, pripažinta, prieštarauja Konstitucijai. Reali savivalda - tai tiesioginiai seniūnaičių, seniūnų, merų ir kitokių pareigūnų rinkimai, suteikiant jiems deramas valdžios kompetencijas ir biudžetus savo pareigoms vykdyti. Savo kompetencijos ir įstatymų ribose vietinių išrinktieji veikia nederindami savo sprendimų su aukštesne valdžia. Tokia savivalda išplėtota Lenkijoje, Vokietijoje. Pavyzdžiui, Prancūzijoje komunoms ir jų išsirinktiems atstovams priskirtas ir gyvenamos teritorijos valdymas. Šioje šalyje komunos statusas galimas pripažinti net keliems šimtams vietinių gyventojų. Reali demokratijai būtina smulkinti mūsų didmiesčių seniūnijas - visų pripažįstama, kad tiesioginiai rinkimai veiksmingiausi nedidelėse bendruomenėse, kur galima su visais pasitarti dėl svarbiausių dalykų. Beje, reali savivalda yra pats tikriausias demokratinių visuomenių politinio elito šaltinis - iš apačių per tiesioginius rinkimus kylama į viršų. O jau kylant galima susisieti ir su viena ar kita partija. Kita vertus, niekas nedraudžia ir partiniams dalyvauti savivaldos rinkimuose.
Jeigu savivalda pas mus būtų tikra, tai gal ir nekiltų toks didelis ažiotažas dėl vienmandatininkų, kurie, kaip minėjau, labai aktyvūs yra savivaldos agentai, tarsi jų advokatai. Sutinku, kad mes neturim realios savivaldos, kuri žmones jungtų į bendruomenes, sprendžiančias savo klausimus. Savivaldybių biudžetai dažniausiai nuleidžiami iš viršaus, seniūnai nerenkami, nors dirba arčiausiai žmonių. Ir tada, aišku, kyla klausimas, ar nereikėtų pagaliau apsispręsti dėl dviejų pakopų savivaldos. Norint turėt tikrą savivaldą vien tik mero rinkimai čia nieko neišspręs. Yra daug ir kitų klausimų, tai yra ekonominio savarankiškumo, taip pat, manau, jau pribrendęs klausimas - peržiūrėti mūsų teritorinį administracinį paskirstymą.
Taip pat skaitykite: Stresas ir imuninė sistema: ryšys
tags: #mazoritarine #rinkimu #sistema #ir #paskatino #rinktis