Trauminės patirtys vaikystėje, tokios kaip smurtas ar artimojo netektis, gali turėti didelį poveikį vaiko emocinei būklei ir elgesiui. Ankstyvas tokių traumų atpažinimas ir tinkamos pagalbos suteikimas yra labai svarbūs vaiko gerovei.
Psichologinės traumos požymiai mažiems vaikams
Atpažinti psichologinės traumos požymius mažiems vaikams gali būti sudėtinga, nes jie skiriasi nuo suaugusiųjų. VU Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto Psichotraumatologijos centro mokslininkai teigia, kad mažiems vaikams gali būti sunku įvardyti savo išgyvenimus dėl amžiaus tarpsnio ypatumų, o jų reakcijos dažnai pasireiškia elgesiu, emocijomis ar fiziniais simptomais.
Psichologinę traumą gali sukelti įvykiai, kurie suvokiami kaip itin grėsmingi, keliantys grėsmę gyvybei ar sveikatai. Tai gali būti nelaimingi atsitikimai, avarijos, smurtas, nepriežiūra, smurto stebėjimas, artimo žmogaus netektis ar gamtinės nelaimės.
Elgesio pokyčiai
Požymiai, rodantys, kad vaikas išgyvena potrauminį stresą:
- Padidėjęs prisirišimas arba atsiskyrimo sunkumai.
- Intensyvūs pykčio protrūkiai.
- Elgesys, lyg vaikas būtų mažesnis, negu yra, praradęs anksčiau įgytus įgūdžius.
- Sunkumai mokantis naujų dalykų.
Emociniai požymiai
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į šiuos emocinius požymius:
Taip pat skaitykite: Kaip vystosi mažų vaikų emocijos
- Nuolatinis liūdesys, nerimas, irzlumas ar baimė.
- Fiziniai nusiskundimai, pavyzdžiui, miego sunkumai, pilvo ar galvos skausmai.
Jei šie požymiai išlieka ilgą laiką, ypač po žinomo trauminio įvykio, gali būti, kad vaikas patiria potrauminio streso simptomus. Tyrimai rodo, kad vienam iš penkių tiesiogiai trauminį įvykį išgyvenusių vaikų gali išsivystyti potrauminio streso sutrikimas.
Struktūruoto žaidimo testas (OCTS)
Siekiant kuo anksčiau atpažinti psichologinių traumų pasekmes patiriančius vaikus, VU Psichotraumatologijos centro mokslininkės kartu su kolegomis iš Danijos įgyvendino mokslinių tyrimų projektą „Laiminga vaikystė: streso atpažinimas struktūruotame žaidime“. Projekto tikslas buvo parengti Odensės vaiko traumos atpažinimo (OCTS) metodiką Lietuvoje. OCTS yra struktūruoto žaidimo testas, skirtas 4-8 metų vaikų traumos požymiams atpažinti. Atliekant testą, vaikas kviečiamas žaisti LEGO kaladėlėmis, o psichologas, stebėdamas vaiko žaidimą pagal testo metodologiją, gali įvertinti traumos požymių riziką.
Suaugusiųjų parama
Mažiems vaikams itin svarbi suaugusiųjų parama ir pagalba. Traumines patirtis išgyvenusiems vaikams suaugusieji turėtų užtikrinti saugumą ir stabilumą, rekomenduojama sukurti nuspėjamą kasdienę rutiną. Svarbu paskatinti vaiką išreikšti jausmus - per žaidimą, piešimą ar paprastus pokalbius. Suaugusieji turėtų būti ramūs ir palaikantys, kantrūs, suteikiantys vaikui tikrumą, kad yra kartu su juo ir nedaro jam spaudimo.
Vidinės žaizdos ir potrauminis stresas
Trauma - bet koks procesas ar įvykis, sužalojantis vaiką fiziškai ir (arba) psichologiškai. Po traumos vaikas išgyvena įvairiais simptomais pasireiškiantį potrauminį stresą. Iš esmės bet koks pagrindinių vaiko poreikių - fiziologinių, saugumo, meilės ir bendravimo, savivertės, saviraiškos ir kt. - nepatenkinimas gali sukelti trauma. Vaikystėje traumuotas ir savo traumų neišsigydęs, neįsisąmoninęs žmogus turi vidinių (psichologinių) žaizdų.
Norėdami sužinoti, ar esate patyrę traumų, turėtumėte pasitikrinti, ar turite vidinių žaizdų. Tą padaryti siūloma kiekvienam, net jei ir manote, kad jų neturite. Tai keletas dažniausiai pasitaikančių vidinių žaizdų - potrauminio streso simptomų. Tai identifikavus pirmiausia vertėtų suprasti, kad tų žaizdų nereikia gėdytis ar kaltinti savęs. Jūs dėl to nekalti. Tačiau verta suprasti ir tai, kad, žinodami apie savo vidines žaizdas, galite jas, kaip ir fizines žaizdas, išsigydyti, t. y. tapti laimingi ir gyventi pilnavertį gyvenimą. Jūs neatsakingi už tai, kad patyrėte traumų ir turite žaizdų, bet kaip suaugę žmonės esate atsakingi, kad tas žaizdas išsigydytumėte, t. y. tik nuo jūsų priklauso, ar vidinės žaizdos bus išgydytos, ar ir toliau gyvensite taip, kaip gyvenote.
Taip pat skaitykite: Mažų vaikų raida ir technologijos
Priežastys, kodėl traumos lieka nepastebėtos
- Apsauginė amnezija: Vaikystėje išgyvenęs trauminį įvykį (-ius), žmogus dažnai to neatsimena.
- Neišmanymas: Žmonės (ypač vaikystėje) nežino, kas yra smurtas, apleidimas, nesirūpinimas, trauma, potrauminis stresas, psichinė sveikata, kaip auginti vaikus, kas yra sveika vaikystė, kaip atrodo sveikas suaugęs žmogus, kas yra sveiki santykiai ir t. t.
- Stokholmo sindromas: Vaikas, gyvenantis smurtingoje aplinkoje, patiria disociaciją („pabėga“ iš traumuojančios situacijos) ir iškreipia realybę, nes kitaip mirtų.
- Tėvų primesta kaltė, gėda ir baimė: Jeigu tokioje psichologinėje aplinkoje esančio vaiko tėvai elgiasi jo atžvilgiu žalingai ir vaikui tai nepatinka, jis jaučia kaltę, gėdą ir baimę.
- Disfunkcinės taisyklės: NEKALBĖK / NEKLAUSINĖK! NEPASITIKĖK! NEJAUSK!
- Negebėjimas racionaliai mąstyti: Dėl patirtų traumų ir įgūdžių stokos dauguma žmonių nemoka racionaliai mąstyti.
- Socialinė baimė.
Vaikų agresyvus elgesys
Agresyvus vaikų elgesys yra opus klausimas psichikos sveikatos specialistams. Toks elgesys 6 m. ir jaunesnių vaikų grupėje svyruoja nuo 7 iki 26 proc. Daugelis vaikų išmoksta agresyvų elgesį valdyti jau mažame amžiuje. Agresyvus elgesys dažnai pasireiškia kartu su kitais sutrikimais. Berniukams agresyvaus elgesio epizodai pasireiškia dažniau nei mergaitėms.
Dažnai tėvai nepakankamai kreipia dėmesį į vaikų agresyvų elgesį tol, kol jis tampa sunkiai valdomas. Agresyvaus elgesio atsiradimui įtakos turi daugybė veiksnių, kurie nuolat tiriami, siekiant pagerinti prevenciją.
Socialiniai - ekonominiai veiksniai
Pastebėta, kad mamos išsilavinimas turi įtaką vaikų agresyvaus elgesio formavimuisi. Vieni tyrėjai neranda tiesioginio ryšio tarp ikimokyklinio amžiaus vaikų agresijos ir motinos žemesnio išsilavinimo, tačiau kiti nustato, kad ypač 6-15 m. berniukų agresyvus elgesys labai susijęs su žemesniu motinos išsilavinimu. Agresyvaus elgesio atsiradimui taip pat turi įtakos tėvų tarpusavio santykiai, netiesiogiai veikia ir tėvų bedarbystė, mažos pajamos.
Motinos, kurios serga depresija, yra mažiau pozityvios, mažiau gali skirti dėmesio ir jėgų formuojant tarpusavio ryšį su mažu vaiku. Tokios motinos jautriau reaguoja į „netinkamą“ vaikų elgesį, greičiau pradeda manyti, kad vaiko elgesys yra blogas. Iš kitos pusės, motinos, kurioms tenka kovoti su vaikų agresyviu elgesiu, gali perdėtai jausti atsakomybės jausmą auklėdamos ir joms yra didesnė depresijos išsivystymo rizika.
Pozityvus vaikų auklėjimas (motiniška šiluma, savalaikis mokymas, disciplina ir teigiamas skatinimas veiklai) teigiamai veikia bet kurio amžiaus vaikų socialinį prisitaikymą. Pastebėta, kad motinų, kurios daug žaidžia, užsiiminėja su savo vaikais, atžalos daug lengviau sprendžia problemas be agresijos. Smurtas namuose arba fizinės bausmės dažniausiai provokuoja mažų vaikų agresyvų elgesį. Kognityvinė socialinė teorija teigia, kad smurto patyrimas ar smurtinio elgesio pavyzdžiai lemia agresyvaus elgesio išmokimą.
Taip pat skaitykite: Mažų valstybių prioritetai
Šeimos veiksniai
Nemažai vaikų auga nepilnose šeimose, su vienu iš tėvų. Dauguma 18 m. amžiaus ar jaunesnės vienišos motinos patiria daug streso. Tai gali silpninti šiltus tarpusavio jausmus su vaiku. Priešiški tarpusavio santykiai su seserimis ar broliais taip pat skatina agresyvų elgesį. Agresyvus elgesys gali būti provokuojamas, kai šeimoje yra silpnesnis, pažeidžiamas jaunesnis vaikas, kuris tampa tokio elgesio taikiniu.
Kuo dažniau šeima patiria finansinių problemų, tuo dažniau vaikai savo problemas perkelia ir išreiškia agresyviu elgesiu. Kai šeimoje būna socialinis ir finansinis nepriteklius, dažnai išryškėja baudžiančio auklėjimo principai, jausmų atšalimas. Šilti, nebaudžiantys santykiai mažina psichologinį stresą, mintis apie finansines bėdas ir užkerta kelią agresyvaus elgesio atsiradimui.
Naujausias agresyvaus elgesio rizikos veiksnių tyrimas
Naujausiame Kanadoje atliktame tyrime apie vaikų agresiją buvo nagrinėjami rizikos veiksniai, jų trukmė, įtakos staigumas bei vaikų lyties, neišnešiotumo veiksnių įtaka agresijos atsiradimui. Tirti ir tėvų veiksniai (tėvų išsilavinimas, darbas, depresiniai simptomai, auklėjimo stilius), šeimos veiksniai (vieniši tėvai, seserys, broliai, šeimos pajamos, tenkančios kiekvienam). Vaikų amžius buvo suskirstytas į 2, 4, 6 metų amžiaus grupes.
Nustatyta, kad berniukams agresyvus elgesys būdingesnis. Neefektyvus ir priešiškas auklėjimas turėjo greitų pasekmių ir skatino ar palaikė vaikų agresyvų elgesį iki šešerių metų. Motinų žemesnis išsilavinimas turėjo įtakos vaikų agresyviam elgesiui ir buvo tarsi palaikomasis veiksnys. Tačiau šio tyrimo metu nenustatyta, kad depresinės tėvų nuotaikos, dirbančios motinos, mažos šeimos pajamos turi didelę trumpalaikę ar ilgalaikę įtaką vaikų agresyviam elgesiui.
Neteisingo auklėjimo įtaka
Tai pirmasis tyrimas, kurio metu buvo atidžiai nagrinėjama jaunų tėvų elgesio, auklėjimo įtaka agresyviam vaikų elgesiui. Tai svarbus veiksnys, kuriam galima padaryti įtaką ir užkirsti kelią vaikų agresijai.
Yra keli paaiškinimai, kodėl neteisingas auklėjimas skatina agresyvaus elgesio atsiradimą. Berniukams emocinė disreguliacija dažnai prasideda kaip atstumiančio ir prievartinio auklėjimo pasekmė. Pastebėta, kad emociniai vaikų sutrikimai 9 mėn. Amžiuje skatina elgesio sutrikimų atsiradimą 5-8 m. amžiuje. Kartais tėvų pyktis yra rodomas dėl neigiamo požiūrio į vaiką, ir tada tėvai labiau akcentuoja blogą vaiko elgesį, net nepastebėdami savo klaidų.
Jaunesnio vaiko atsiradimas šeimoje
Nustatyta, kad jaunesnio vaiko atsiradimas šeimoje turėjo įtakos agresyvaus elgesio atsiradimui. Tačiau vyresnieji vaikai laikui bėgant prisitaiko, išmoksta naujų socialinių vaidmenų. Kai kuriuose tyrimuose nustatoma, kad vyresnių vaikų buvimas taip pat skatina pykčius tarp vaikų šeimoje. Tačiau šiuo tyrimu nustatyta, kad, jei jaunesniųjų vaikų agresyvus elgesys būdavo išprovokuojamas, tai tik neilgam ir nedarydavo įtakos elgesio pasikeitimams vaikui augant.
Agresyvaus elgesio pastovumas
Beveik dviem trečdaliams vaikų buvo būdingas nuolatinis agresyvumas iki 6 m. amžiaus. Yra dvi tai aiškinančios teorijos. Manoma, kad yra laikini veiksniai, kurie daro įtaką vaiko raidai, ir dėl to vaikų elgesys gali tam tikram laikui pasikeisti. Tai dažniausiai būna šeimos veiksniai. Antroji teorija teigia, kad vaikai atlieka labai svarbų vaidmenį kurdami savo aplinką. Todėl manoma, kad veiksniai, kurie veikia vaiko aplinką, kartu yra veikiami ir paties vaiko. Neteisingas auklėjimas ir vaiko agresyvus elgesys yra ilgalaikiai veiksniai, veikiantys vienas kitą.
Kaip padėti vaikui, kuris patiria stresą?
Rekomenduojama atkreipti dėmesį į jaunus tėvus ir pagelbėti jiems auklėjimo klausimais, nes tada lengviau užkirsti kelią agresyvaus elgesio išsiprovokavimui. Norint mažinti agresyvaus elgesio epizodų pasikartojimą, naudinga konsultuoti auklėjimo klausimais, ypač vienišus tėvus, turinčius daugiau vaikų.
Vaikų agresyvumas - tai ne vien nevaldomas pyktis ar blogas elgesys. Tai signalai apie emocinį disbalansą, vidinį nerimą arba neišmoktas emocijų valdymo strategijas. Kiekvienas vaikas kartais supyksta ar priešinasi, tačiau kai agresija tampa dažna ir trukdo bendravimui ar mokymuisi, būtina ieškoti gilesnių priežasčių.
Kaip suprasti vaiko agresiją?
Agresyvų elgesį galima suprasti, jei pažvelgiame į jį kaip į žinutę apie vaiko emocinį pasaulį. Tėvų užduotis - ne bausti, o suprasti ir padėti vaikui išmokti ramiai išreikšti savo poreikius.
Agresyvumas - tai emocijų pertekliaus išraiška, dažnai kylanti iš frustracijos, nesaugumo ar dėmesio stokos.
Dažniausi požymiai: Rėkimas, mušimas, priešinimasis, atsisakymas klausyti suaugusiųjų, emociniai sprogimai.
Priežastys: Stresas, tėvų konfliktai, mokyklos spaudimas, sensoriniai ar neurologiniai sutrikimai.
Ką daryti tėvams: Reaguoti ramiai, nenaudoti fizinių ar emocinių bausmių, padėti vaikui įvardyti jausmus.
Kada kreiptis į specialistą: Jei agresija kartojasi kasdien, trunka ilgai arba kelia grėsmę vaikui ar aplinkiniams.
Pagrindinės priežastys, kodėl vaikas tampa agresyvus
Vaiko agresyvumas niekada neatsiranda be priežasties. Tai - emocinė reakcija į aplinkos veiksnius arba vidinį diskomfortą, kurio vaikas dar nesugeba išreikšti žodžiais. Kiekvienas atvejis unikalus, tačiau psichologai išskiria kelias pagrindines priežastis, kurios dažniausiai lemia agresyvų elgesį.
Šeimos aplinka turi esminę reikšmę. Vaikai mokosi stebėdami, todėl jei namuose dažnai kyla konfliktai, riksmai ar smurtas, jie šį elgesį suvokia kaip normalų bendravimo būdą. Net ir emocinis šaltumas ar tėvų nuolatinis nepasitenkinimas gali sukelti pyktį bei nesaugumo jausmą, kuris virsta agresija.
Kita svarbi priežastis - emocijų reguliavimo sunkumai. Ypač jaunesni vaikai dar nesugeba tinkamai valdyti pykčio ar nusivylimo, todėl reaguoja impulsyviai: šaukia, trenkia, verkia. Tai nėra blogas elgesys - tai signalas, kad vaikas dar tik mokosi susidoroti su jausmais.
Kartais agresiją sukelia stresas ar pokyčiai, tokie kaip tėvų skyrybos, nauja mokykla ar brolio/sesers gimimas. Vaikui tai gali atrodyti grėsminga, todėl jis bando atgauti kontrolės jausmą per agresyvų elgesį.
Taip pat egzistuoja fiziologinės ir neurologinės priežastys - pavyzdžiui, dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD), sensoriniai jautrumai ar net miego trūkumas. Tokiais atvejais vaiko smegenys dirba „per greitai“, todėl emocijos išsilieja staigiai ir stipriai.
Dažniausios tėvų klaidos, kurios sustiprina agresyvų elgesį
Tėvai dažnai reaguoja į vaiko agresiją instinktyviai - pykdami, moralizuodami ar bausdami. Deja, tokios reakcijos ne tik nepadeda, bet ir dar labiau sustiprina problemą, nes vaikas mokosi elgesio iš suaugusiųjų. Kiekvienas šauksmas, griežtas tonas ar emocinis šaltumas tampa modeliu, kurį vaikas vėliau atkartos.
Pirmoji klaida - bausmės vietoj supratimo. Kai vaikas rėkia ar mušasi, dažnai tėvai skuba jį nubausti - uždraudžia žaisti, atima mėgstamus daiktus ar tiesiog aprėkia. Tačiau vaikas tokiu momentu ne supranta, o jaučiasi dar labiau nesaugus. Jis negauna galimybės suprasti savo emocijų, todėl išmoksta tik bijoti bausmės.
Antroji klaida - nenuoseklumas. Kai tėvai vieną dieną leidžia elgesį, o kitą už jį bara, vaikas nebesupranta ribų. Tokia sumaištis skatina nepaklusnumą, priešiškumą ir emocinį chaosą.
Trečioji - agresijos ignoravimas. Kai tėvai apsimeta, kad nieko nevyksta, tikėdamiesi, jog vaikas „išaugs“, jie praleidžia momentą, kai galima padėti. Neišspręstos emocinės problemos vaikystėje dažnai išsivysto į paauglystės elgesio sutrikimus ar savivertės problemas.
Dar viena klaida - savo pavyzdžio nepaisymas. Vaikai greitai pastebi, jei tėvai patys reaguoja pykčiu, kelia balsą ar kaltina kitus. Jie perima šį modelį, nes smegenys, ypač mažų vaikų, mokosi per imitaciją.
Tad svarbiausia - ne reikalauti, kad vaikas pasikeistų, o pakeisti tėvų reakciją į jo elgesį. Ramus, nuoseklus ir empatiškas požiūris yra veiksmingiausia strategija.
Kaip padėti vaikui valdyti pyktį ir agresiją
Vaiko pyktis nėra priešas - tai emocinis signalas, kad jam sunku, skauda ar jis jaučiasi nesuprastas. Tėvų užduotis - ne užgniaužti šią emociją, o padėti vaikui ją atpažinti, įvardyti ir išmokti su ja susidoroti.
Pirmiausia svarbu suteikti vaikui saugią erdvę emocijoms išreikšti. Kai vaikas pyksta, nereikia jo iš karto drausminti ar moralizuoti. Vietoj to galima pasakyti: „Matau, kad tu labai supykai. Papasakok, kas įvyko.“ Tokia reakcija parodo, kad tėvai priima vaiko jausmus, bet kartu riboja netinkamą elgesį - leidžia pykti, bet ne skaudinti kitų.
Antra, būtina mokyti vaikus emocijų atpažinimo ir žodinio išreiškimo. Tam padeda paprasti klausimai: „Kaip tu jautiesi?“, „Kur kūne jauti pyktį?“, „Ką galėtume padaryti, kad pasidarytų lengviau?“. Tokiu būdu vaikas pradeda suprasti savo emocijų priežastis ir mokosi jas kontroliuoti.
Labai veiksmingi ir fiziniai iškrovos būdai: sportas, šokiai, piešimas, plastilino minkymas ar tiesiog laikas lauke. Fizinė veikla padeda natūraliai sumažinti įtampą, o kūrybinės priemonės leidžia išreikšti emocijas simboliškai, ne per veiksmus prieš kitus.
Be to, svarbu įtraukti dienos rutiną ir poilsio laiką. Miego trūkumas, pervargimas ir per daug dirgiklių dažnai sukelia emocinius protrūkius. Ramus vakaro ritmas, bendras skaitymas ar pokalbis prieš miegą padeda vaikui jaustis saugiai.
Tėvai taip pat turi būti pavyzdžiu - rodyti, kaip reaguoti į pyktį be agresijos. Jei suaugęs žmogus pasako: „Aš dabar pykstu, todėl trumpam išeinu nusiraminti“, vaikas mokosi, kad pyktis nėra blogas, bet jį galima valdyti.
Galiausiai, kai situacija sudėtinga ar agresija tampa dažna, verta kreiptis į vaikų psichologą ar psichoterapeutą. Specialistai padeda nustatyti priežastis, sukurti elgesio planą ir išmokyti tiek tėvus, tiek vaiką konstruktyvių reakcijų būdų.
Kada būtina kreiptis į specialistą?
Kai vaiko agresyvumas tampa nuolatinis, intensyvus ar pradeda kelti pavojų jam pačiam ar aplinkiniams, būtina kreiptis į specialistus. Psichologai ir vaikų psichiatrai padeda atskirti, ar agresija kyla dėl emocinių sunkumų, ar yra gilesnių neurologinių, elgesio ar raidos sutrikimų požymis.
Pirmasis žingsnis - psichologinis įvertinimas. Specialistas stebi vaiko elgesį, pokalbio metu įvertina emocijų raišką, santykį su tėvais ir aplinka. Dažnai pasitelkiami ir klausimynai ar testai, leidžiantys nustatyti, kaip vaikas reaguoja į stresą ir frustraciją.