Įvadas
Kiekviena valstybė, nepriklausomai nuo jos dydžio, siekia užtikrinti savo nacionalinį saugumą ir gerovę. Tačiau mažosios valstybės, dėl ribotų išteklių ir įtakos, dažnai susiduria su iššūkiais, siekdamos apginti savo interesus didžiųjų valstybių dominuojamame pasaulyje. Šiame straipsnyje nagrinėsime mažų valstybių priklausomybę nuo didžiųjų, ypatingą dėmesį skirdami Lietuvos atvejui. Aptarsime Lietuvos viziją tapti regiono politiniu centru, jos galimybes ir kliūtis, taip pat Lietuvos poziciją Europos Sąjungoje ir santykius su Rusija.
Ambicinga vizija: Lietuva - regiono lyderė
Lietuva, kaip ir bet kuri kita valstybė, turi savo viziją - siekį tapti politiniu regiono centru. Šis tikslas, nors ir ambicingas, kelia klausimų, ar mažai valstybei apskritai įmanoma tapti lydere regione, kuriame yra didesnių valstybių, tokių kaip Ukraina ar Baltarusija. Be to, negalima ignoruoti išorės galingų jėgų, pavyzdžiui, Rusijos, įtakos Rytų partnerystės iniciatyvos (RPI) šalyse.
Lietuvos lyderystės siekis yra susijęs su Europos Sąjungos (ES) vertybių sklaida į jai dar nepriklausančius kraštus. ES vaidina svarbų vaidmenį, nes Lietuvos tikslai yra modeliuojami Europos kaimynystės politikos (EKP) kontekste. Tam tikra prasme Lietuvos siekis įprasminti save kaip centrą, už ES sienų skleidžiantį europietiškas vertybes, koreliuoja su Briuselio akcentuojamais principais ir užmojais. Pavyzdžiui, Europos saugumo strategijoje detalizuojamas būtinumas užtikrinti saugumo žiedą aplink ES.
Mažos valstybės galimybės ES: mitas ar realybė?
Nors Lietuva negali pasižymėti ekonomine galia ar gyventojų skaičiumi Europoje, ES gali suteikti plėtros atsakomybę mažai valstybei. Kai kurie mokslininkai teigia, kad ES iš esmės pakeitė didžiųjų ir mažųjų valstybių santykius, pastarosioms užtikrinusi ne ką menkesnes galimybes atstovauti saviems interesams ir juos ginti ES viduje. Dėl sukurtos viršnacionalinės valdžios, bendrai pripažįstamų normų ir taisyklių mažosios valstybės akivaizdžiai sutvirtino savo pozicijas tarp Europos valstybių.
ES valdymo sistema leidžia valstybei pusmetį pirmininkauti ES vadovų tarybai. Iš esmės tai reiškia pusmetį būti ES sprendimų priėmimo centre, turint realią galimybę bandyti sau norima linkme kreipti tam tikras ES politikas. Ir nors po Lisabonos sutarties atsiradusios nuolatinės politinės figūros kaip ES prezidentas ar užsienio politikos vadovas sumažino pirmininkaujančios valstybės darbo krūvį, tačiau jos vaidmuo vis dar išlieka pakankamai svarbus. Šioje vietoje galima paminėti ir bendrą sprendimų priėmimo, balsų skaičiavimo tvarką, kuri taip pat gali būti efektyviai panaudota mažųjų valstybių siekiams įgyvendinti.
Taip pat skaitykite: Emocijų lavinimas
Prie mažųjų valstybių įtakos didinimo prisideda ir tokie sunkiau apčiuopiami aspektai kaip valstybės įvaizdis, reputacija ir pan. Šiam nematerialiam kapitalui susikrauti padeda nuosekli ir proeuropietiška valstybės politika, šalies gebėjimas viduje įgytą praktiką (nesvarbu kurioje srityje) eksportuoti į išorę kaip sėkmės pavyzdžius, taikytinus kitoms valstybėms. Visa tai sukuria valstybės ekspertės įvaizdį, turintį lemties tam, kad šalis Europos Sąjungoje bus labiau girdima, o išgirstas balsas svaresnis. Žodžiu, tai tiesiausias būdas įtvirtinti savo įtaką visoje ES.
Lyderystės siekio iššūkiai: vidaus problemos ir išorės įtaka
Lietuvos regioninės lyderystės siekį galima vertinti kaip savosios nišos Europos Sąjungoje ieškojimą. Specializacija Rytų kaimynių demokratizavimo srityje, be abejonės, galėtų atnešti nemažai dividendų šaliai, tačiau tai išskirtinai sunki pareiga, kuriai keliami labai aukšti reikalavimai. Prie to prisideda pati regiono valstybių specifika: oligarchų įtakos tvirtumas, vyriausybių nestabilumas, korupcija, visuomenės susiskaldymas, ekonominė, kultūrinė ir politinė priklausomybė nuo Rusijos.
Pripažinus jau aptartas mažosios valstybės įtakos darymo galimybes realiomis, Lietuvos dydis tampa nebe kliūtimi, o tam tikru privalumu, mažinančiu europietinamų valstybių istorijos nulemtą baimę ar nepasitenkinimą, jei Vilniaus vietoje tiesiogiai veiktų, sakykim, Vokietija ar Lenkija. Tačiau ar Lietuvos politika iš tikro yra sistemingai nukreipta į lyderystės regione siekį, ar tai labiau vidaus vartojimui skirta politika?
Analizuojant lyderystę įprasminančius dokumentus galima pastebėti, kad net strateginiame lygmenyje yra nemažai spragų. Lyderystės įgyvendinimo vizijose, įprasmintose Lietuvos partijų susitarimuose dėl užsienio politikos tikslų, taip pat 2004 metais priimtoje Lietuvos partijų rezoliucijoje dėl užsienio politikos tikslų bei kituose strateginiu pagrindu išdėstytuose siekiuose, maža susietumo su šalies vidaus politika ir ES strateginiais dokumentais.
Didžiausia kliūtimi Lietuvos siekiams įgyvendinti tampa skirtingai nuo ES senųjų valstybių suvokiama ir vertinama demokratija. Lietuvių pasitenkinimas demokratija yra vienas prasčiausių visoje ES, o apie demokratijos išraiškos institucijas, tokias kaip Vyriausybė ir Seimas, išvis nėra ko kalbėti: iki absoliutaus nepasitikėjimo trūksta labai nedaug. Demokratizaciją Lietuvos politinis elitas taip pat suvokia kitoniškai nei senosios ES narės. Mūsų požiūris siejamas su geopolitiniu motyvu, kurį puikiausiai iliustruoja giliai įsišaknijęs teiginys, kad RPI šalių demokratizacija ir europeizacija yra puikiausias būdas nuo savų sienų nustumti Rusiją.
Taip pat skaitykite: Mažų vaikų elgesio formavimas
Lietuvos pozicija ES: tarp interesų ir vertybių
Europos Sąjungoje (ES) vyksta intensyvios diskusijos dėl Bendrijos ateities scenarijų. Jas įžiebė suvokimas, kad ES sunkiai dorojasi su dabar ją kamuojančiais iššūkiais, jos institucinė sąranga kelia vis daugiau klausimų, ir todėl ES kaip Europos valstybes vienijantis projektas susilaukia stiprėjančios piliečių kritikos ir skepticizmo. Lietuva nebegali vien tik stebėti situaciją, atėjo metas patiems inicijuoti pokyčius ir turėti savo poziciją ES institucijų ir europiečių bendruomenės ateities klausimais.
Lietuvos pozicija ES ateities klausimu turi būti grindžiama aiškiu jos nacionalinių interesų supratimu. Tai nereiškia konfrontacijos su ES institucijomis, bet numato rimtą savo šalies būklės analizę ir atvirumą ja grįstiems sprendimams. Narystė ES - tai Lietuvos priklausymo Vakarų bendruomenei pamatas. Lietuva negali likti tik ES politikų „vartotoja“, „tirpstančia“ europinėse struktūrose. Lietuva turi išsivaduoti iš post-kolonialistinio mąstymo spąstų.
Lietuva turi vengti situacijų, kai iniciatyvos ES viduje būtų orientuotos į valstybių narių suvereniteto siaurinimą, apeinant arba ignoruojant tam nepritariančių valstybių poziciją. Lietuva turi rimtai apmąstyti kiekvieną žingsnį plečiant ES galias į naujas politikos sritis. Europos Sąjungos integracija turi būti gilinama tik tose srityse, kurios tarnauja Lietuvos valstybės ir visuomenės interesams.
Santykiai su Rusija: istorija, baimės ir realybė
Valstybės, kurios niekada tiesiogiai nesusidūrė su Rusija, ją dažniausiai vertina arba neutraliai, arba palankiai. Tačiau Lietuva, kaip ir kitos buvusios socialistinės stovyklos šalys, turi atsargų požiūrį į Rusiją. Šiame regione jos veiksmai vertinami prisimenant neseną praeitį. Istorinis antagonizmas tarp Lietuvos ir Rusijos išlieka, kai kada įgaudamas paranojiškų kompleksų formą.
Buvusių socialistinių Europos šalių, tarp jų ir sovietinių Baltijos respublikų, priėmimas į Europos Sąjungą stipriai pakeitė ES politiką Rusijos atžvilgiu. Manyčiau, į gerąją pusę, nes vis dėlto Vengrijos, Lenkijos ar Čekijos santykių su Rusija patirtis yra kitokia nei Prancūzijos ar Švedijos. Plėtra į rytus padarė ES politiką Rusijos atžvilgiu labiau subalansuotą ir privertė Vakarus rimčiau susimąstyti priimant sprendimus.
Taip pat skaitykite: Mažų valstybių prioritetai
Nacionalinio saugumo strategija: prioritetai ir grėsmės
Maža ir vidutinė valstybė visuomet turi prisitaikyti prie stipresnių valstybių diktuojamos politikos, todėl kurdama savo nacionalinio saugumo strategiją didžiausią dėmesį turi atkreipti kam ir kokius prioritetus turėtų teikti, kokią politinę orientaciją pasirinkti. Valstybės kurdamos savo nacionalinio saugumo strategijas turėtų atsižvelgti į du faktorius: Galią ir sociopolitinį integralumą.
Apsaugoti gyvybinius interesus yra labai svarbu, nes nesaugant ar nesėkmės saugant atveju iškiltų grėsmė Lietuvos valstybės ir visuomenės egzistavimui. Globalizacija nekelia karinio pobūdžio iššūkių, bet su šia banga gali ateiti tokie reiškiniai, kaip terorizmas, organizuotas nusikalstamumas, nelegali prekyba ginklais, narkotikais, nelegali migracija, pavojingos ligos.
Lietuvai nekyla tiesioginė karinė grėsmė ir jos tikimybė yra maža, tačiau mes neesame garantuoti ar, kad Baltarusija ar Rusija nepanaudos karinės jėgos prieš Lietuvą, nors Rusija labiau linkusi naudoti psichologinę politinę grėsmę, t. y., daryti visam Rytų Europos regionui, tame tarpe ir Lietuvai politinį, ekonominį spaudimą. Tam tikri ekonominiai veiksniai taip pat gali kelti pavojų saugumui. Korupcija, šešėlinių finansų ir nusikalstamų grupuočių veikla taip pat kelia grėsmę valstybei ir jos gyventojams.
Lietuvos saugumo politika teikia prioritetus šioms sritims: Vidaus saugumui, žmogaus ir piliečio teisėms, teisėtiems visuomenės interesams, stabiliam ekonomikos augimui, socialiniam saugumui ir stabilumui, agresyvumui ir patikimai gynybai, euroatlantinės integracijos stabilumui. Lietuvai yra laibai svarbu susiformuoti saugią aplinką ir vienas iš būdų - integracija į NATO.
tags: #mazuju #valstybiu #priklausomybe