Stresas yra neišvengiama kasdienio gyvenimo dalis, tačiau jo perteklius gali turėti neigiamų pasekmių sveikatai. Šiame straipsnyje gilinamasi į streso sampratą, jo priežastis, poveikį ir valdymo būdus, remiantis medicinos enciklopedijos žiniomis ir tyrimais.
Įvadas
Kiekvienas žmogus kasdien patiria įvairaus intensyvumo stresą, kurio visiškai išvengti neįmanoma. Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama streso darbe problemoms, tačiau ar ši sritis pakankamai reglamentuota ir ar skiriama lėšų prevencijai? Siekiant atsakyti į šiuos klausimus, būtina išsamiai išanalizuoti streso sampratą ir jo poveikį žmogaus sveikatai.
Kas yra stresas?
Bendriausia prasme stresą galima apibrėžti kaip žmogaus reakciją (fizinę ir emocinę) į pasikeitimus. Tačiau ar visada stresas yra neigiamas reiškinys? Stresas lydi mus kasdieniame gyvenime kaip jaudulys, nerimas, baimė, kurie yra visiškai natūralios reakcijos. Daugumai žmonių stresas veikia kaip "variklis", padedantis tam tikrose situacijose susikaupti ir įveikti sudėtingiausias užduotis. Tai yra teigiamos ir siektinos pasekmės, kaip darbingumas, įgūdžiai tobulinami, padidėjusi motyvacija ir pasitenkinimas darbu, sveikata ir jos išsaugojimas. Taigi tam tikra streso dozė yra naudinga, padedanti asmenybei augti, sutelkianti veiklai. Stresinėse situacijose žmogus atranda savo galimybių ribas, naujas savybes, kurių nežinojo esant.
Schematiškai streso atsiradimą galima įsivaizduoti kaip veiksnių ir atsako sąveiką. "Veiksnius" reikėtų suprasti kaip darbo užduoties, darbo situacijos, aplinkos ir organizacinių aplinkybių įtaką darbuotojams. "Atsakas" - suprantamas kaip minėtų veiksnių sukeltos psichinio ir fizinio pobūdžio darbuotojų reakcijos.
Medicininė streso samprata
"Streso" terminas šiais laikais naudojamas labai įvairiomis prasmėmis. Svarbu atskirti sąvokas "stresas" ir "stresas darbe". Stresas medicininiu ir biologiniu požiūriu yra natūrali organizmo reakcija į bet kokio pobūdžio neigiamus veiksnius. Ši reakcija pasireiškia per kūną, išgyvenimus ir elgesį.
Taip pat skaitykite: Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinika
Lietuviška Medicinos enciklopedija nurodo, kad stresas (angl. stress - įtampa) - tai "psichinės ir fiziologinės įtampos būsena, visuma organizmo apsauginių reakcijų, kurias sukelia žalingi aplinkos ar vidaus veiksniai - stresoriai".
Streso teoriją 1936 m. sukūrė ir terminą pradėjo vartoti bei moksliškai jį pagrindė H.Selje (Selye, Kanada). Šis terminas nuo to laiko vadinamas Selje adaptaciniu sindromu. H.Selje teigė, kad bendrasis adaptacinis sindromas yra nespecifinė organizmo reakcija į kiekvieną nepalankų poveikį.
Streso apibrėžimai
Keletas užsienio autorių pateikia tokius sąvokos apibrėžimus:
- "Stresas yra priverstinė fizinė, emocinė ar protinė įtampa" (Davidson GW, 1989).
- "Būsena, atsirandanti žmogui susidūrus su tokiomis psichologinėmis ar socialinėmis aplinkybėmis, kurias jis suvokia kaip pavojingas ir nėra tikras ar sugebės jas įveikti" (Alkinson RL, 1990).
Kasdieninėje kalboje "stresas" dažniausiai siejamas su per dideliu darbo krūviu, skubėjimu, laiko stoka ir termins spaudimu bei psichine įtampa. Teisėje streso samprata medicininiu požiūriu yra neinformatyvi. Svarbu suprasti žmogaus reakcijas, ligų susiformavimą. Todėl streso sąvoką reikia analizuoti tam tikroje socialinėje erdvėje, kuri pavaldi teisės normoms. Darbe analizuojama "streso darbe" sąvoka.
Stresas darbe
"Stresas darbe yra emocinė būsena (ar nuotaika), kurios priežastis - prieštaravimas tarp darbe keliamiems reikalavimams ir asmens sugebėjimo atlikti juos, arba - subjektyvus reiškinys, asmens suvokimas, jog nesugebės atitikti darbinės situacijos keliamiems reikalavimams" (Grandjean E., 1988). Darbo keliamas stresas suprantamas kaip "emocinė ir psichofiziologinė reakcija į nepalankius ir žalingus darbo, darbo aplinkos ir darbo organizavimo aspektus". Stresas - tai kokios nors situacijos sukelta vidinės įtampos būsena. Tai normali reakcija į nenormalią situaciją. Ši reakcija padeda pasiruošti galimai grėsmei įveikti. Taigi, stresas yra bendra organizmo adaptacinė-gynybinė reakcija į bet kokius neigiamus poveikius fizinei ir psichinei žmogaus būsenai.
Taip pat skaitykite: Kompleksinės paslaugos
Apibendrinant, galima remtis tyrimo duomenimis, kur respondentai praktiškai vienbalsiai atsakė, kad stresas darbe turi įtakos darbuotojų saugai ir sveikatai.
Apibendrinant šią darbo dalį, galima daryti išvadą, kad "streso" kaip medicininio reiškinio teisė neanalizuoja, tai kitų mokslų (medicinos, psichologijos) sritis. Tačiau "streso darbe" sąvokos apibrėžtumas yra teisės dalykas. Šios sąlygos teisės normomis reglamentuoti stresorių kilmę.
Streso priežastys darbe
Psichinį stresą darbe gali sukelti daug veiksnių. Tai gali būti tiek objektyvūs veiksniai (pvz., darbo krūvis, atsakomybė), tiek subjektyvūs (pvz., asmeninės savybės, santykiai su kolegomis). Kenksmingi veiksniai suprantami kaip atvejai ar situacijos, kurie gali būti potencialiai kenksmingi sveikatai.
Fizikinius-cheminius kenksmingus veiksnius įvertinti, išmatuoti nėra sudėtinga. Tačiau daug sudėtingiau išmatuoti ir įvertinti psichofiziologinius veiksnius, jų įtaką ir žalos dydį sveikatai. Norint vieną ar kitą veiksnį vertinti, reikia turėti tam tikrus bendrus kriterijus, kurie būtų atitinkamai reglamentuoti ir kuriais remiantis galima būtų teigti, kad šie veiksniai, tam tikras jų kiekis, neigiamai veikia asmens sveikatą. Minimoje situacijoje taip pat talkina technologinės naujovės: jau galima kiekybiškai ir kokybiškai išmatuoti streso poveikį organizmui, vienu metu registruoti ir analizuoti keletą svarbių fiziologinių parametrų. Toks registravimo ir matavimo metodas vadinamas poligrafija. Poligrafija - tai metodas, kai registruojami įvairūs žmogaus fiziologiniai parametrai, reaguojant į reikšmingus psichologinius įvykius. Registruojama autonominės nervų sistemos "aparatūra": širdies, kraujagyslių, kvėpavimo, odos elektrinio aktyvumo, raumenų tonuso, prakaito liaukų veikla nuo odos paviršiaus arba pvz., iš kraujagyslės vidaus.
Svarbiausią vaidmenį, įvertinant kas yra stresiška, atlieka smegenys ir elgesys. Smegenys vertina veiksnių stresą pagal turimą individo patirtį bei individualias savybes ir lemia elgesio bei fiziologinį atsaką. Svarbu, kad įsijungtų ir jo veikimo "išjungimas" (pabaiga), kai jis daugiau nebereikalingas. Trumpalaikiai veikiant šioms sistemoms - garantuojama kūno apsauga, bet veikdamos ilgesnį laiką jos gali pakenkti arba sukelti ligas. "Geras" stresas - tai greitas ir efektyvus atsakas į grėsmę, o "blogas" - iššaukia nuolatinį fiziologinį atsaką, kuris nualina organizmą. "Blogas" stresas esti tuomet, kai jis laiku nesustabdomas (neišjungiamas). Dėl laiku nesustabdytų psichosocialinių veiksnių pakinta aterosklerozė, padidėja kraujospūdis, vystosi širdies ligos, kurios kyla dėl įtampos darbe.
Taip pat skaitykite: Kelias atgal į sportą po traumos
Apibendrinant galima teigti, kad:
- Stresas yra reakcija į stiprius ir reikšmingus dirgiklius.
- Stresinė reakcija yra psichofiziologinė, t.y. apimanti sudėtingus psichinės ir somatitinės sferų tarpusavio santykius (H.Selye, 1974).
- Šį psichofiziologinį susijaudinimą, visumą tai stresinę reakciją galima bandyti vertinti pagal fiziologinius parametrus.
Kitaip tariant, žmogaus kūnas reaguoja į psichologinius neigiamus dirgiklius, kurie tam tikra forma pasireiškia odos spalvos pakitimu, prakaitavimu, dažnesniu širdies plakimu, tankiu kvėpavimu ir t.t…, kuriuos išmatuoti, palyginti ar įvertinti pagal "fiziologinius parametrus" nėra sudėtinga. Labai svarbu žinoti ir mokėti pažinti streso požymius - išmokti stebėti savo fizinę būseną ir kūno reakcijas bei elgesį stresinėje situacijoje. Tai galvos skausmas, kaklo skausmas, nugaros skausmas, pečių skausmas ir pan.
Streso požymiai
Kaip matome iš lentelės, dėl trumpalaikio streso padidėja raumenų įsitempimas, padažnėja širdies ritmas ir kvėpavimas, stresas išgyvenamas kaip įtampa, pyktis arba baimė, stresas pastebimas iš elgesio. Negatyvus stresas prasideda tada, kai patiriama įtampa viršija galimybes su ja susidoroti. Stiprus, ilgalaikis (kaupiamasis) ar pasikartojantis stresas alina žmogaus psichines ir fizines jėgas, daro jį irzlų, dirglų, depresyvų ar net agresyvų, mažėja jo darbingumas, kūrybiškumas, blogėja santykiai su aplinkiniais. Jaučiama, kad darbe nebesugebama įveikti stresorių, kad jūsų pastangos išspręsti problemas neduoda jokių vaisių ir kad jūsų išgyvenami streso veiksniai tampa vis stipresni, streso būsena gali tapti ilgalaikė bei chroniška ir sukelti ligas. Stresas yra esminis ir skatinantis veiksnys, lemiantis savijautos pasikeitimą, nusiskundimus sveikata ir susirgimą dauguma chroniškų ligų. Vykdant darbo užduotis, kartu su neigiamais psichiniais veiksniais skundžiamasi kūno skausmais. Stresas gali ir padėti nuovargį įveikti. Ilgiau nei darbo laiką trunkantis stresas trukdo pailsėti. Darbo ir atsipalaidavimo laisvu laiku suderinimas susilpnina neigiamas streso pasekmes sveikatai. Ilgalaikis (kaupiamasis) stresas suardo kūno, psichikos ir socialinių santykių harmoniją. Ilgalaikio (kaupiamojo) streso požymiai: dažnumas, intensyvumas ir ilga trukmė. Dėl šios įtampos pasekmių. Šias situacijas, gali atsirasti net nesant realios grėsmės. Juntama nuolatinė fizinė ir psichologinė įtampa, kuri ilgainiui pereina į išsekimą, neberandama būdų kaip įveikti patiriamą stresą. Šiais galima "perdegti". Kai perdegimo būsena užsitęsia, o poreikis ilsėtis ignoruojamas - pasireiškusi išsekimo būsena gali sukelti rimtus fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimus. Šias greitai intensyvėja. Iš pateiktos schemos matyti, kad kartu su kaupiamojo streso požymiais atsiranda savo būsenos neigimas - nenoras pripažinti, kad kažkas yra blogai. Keičiant aktyvumo ir poilsio periodus, o kaupiamasis stresas - žalingas įprotis, kurio atsikratyti - sunku…
Individualūs streso veiksniai
Nors tam tikri veiksniai, tokie kaip didelis darbo krūvis ir įtempti terminai, dažnai laikomi streso priežastimis, svarbu pažymėti, kad individualūs skirtumai vaidina svarbų vaidmenį. Tie patys veiksniai gali būti suvokiami skirtingai, todėl stresas išgyvenamas ir su juo susidorojama skirtingai. Streso pasekmės gali būti įvairios; jos priklauso nuo darbo patirties, amžiaus ir darbingumo. Iš esmės viskas priklauso nuo to, kaip darbuotojai išgyvena stresinę situaciją ir kokius resursus jie turi bei gali jais pasinaudoti. Svarbu įvertinti psichosocialinės aplinkos išraišką. Šiais streso reikšmė įvairiems susirgimams darbe tampa vis didesnė. Šiais, reikėtų atsižvelgti ir į netiesiogines išlaidas, tokias kaip nutrūkę žmonių santykiai, priimti klaidingi sprendimai, sumažėjęs produktyvumas, kūrybiškumas.
Yra žmonių, kurie galva sieną praskeltų, kad tik pasiektų tai, ko jie trokšta. Kiti gyvena nuolatinėje įtampoje, bėgiodami, blaškydamiesi, niekur nespėdami, dorai nepadarydami jokio darbo. Tokią būseną galima prilyginti tai, kokią patiriame sėdėdami dantisto kėdėje: „Aš visą laiką įsitempęs, tartum mane kas rengtųsi pulti.“ „Kai aš suklystu, man vis atrodo, kad mama tuoj užriks ant manęs, nors iš tikrųjų taip ji seniai nedaro.“ Nuolatinis nerimas neleidžia mums nurimti, mes visuomet pasirengę gintis. Daugelis žmonių nelabai žino, kokį siaubingą poveikį gali turėti mūsų elgesys. Mintys ir jausmai yra du vidiniai faktoriai, sąlygojantys stresinės būsenos ir stresinės reakcijos intensyvumą. Mintys gali stiprinti jausmus arba juos silpninti, nes psichinės reakcijos tiesiogiai priklauso nuo to, ką mes galvojame apie įvykį ar situaciją, kaip juos vertiname, koks mūsų požiūris. Jeigu žmonės suprastų, kad jų elgesys, mintys ir jausmai yra ligų šaltinis, jie tikrai pradėtų elgtis kitaip ir žymiai pagerėtų gyvenimo kokybė. Anksčiau sakydavome: „Ak, tie nervai!“ Dabar pamėgome žodį „stresas“. Na, bet nėra pernelyg svarbu, kaip pavadinsime visiems pažįstamą nemalonią būsena. Urbanizuotoje visuomenėje, tobulėjant mechanizacijai, automatizacijai, informacinėms technologijoms, spartėja gamybos ir konkurencijos tempai, auga informacijos srautai, mažėja laiko racionaliems sprendimams priimti, didėja darbuotojo atsakomybė. Tai didina intelektinę, nervinę ir emocinę įtampą, sukelia profesinį stresą. Taigi, labai svarbu suvokti pačio streso sąvoką, išsiaiškinti, kaip pavojus susirgti tam tikra liga priklauso tik nuo mūsų emocijų ir reakcijų į stresą, kaip žmonių nuostatos ir elgesys padeda užkirsti kelią ligoms, siekti sveikatos ir geros savijautos, iš ko žmogus sprendžia, kad jis serga, kada jis ima ieškoti pagalbos ir pradeda gydytis, išmokti valdyti nepageidaujamą stresinę būseną ir apriboti neigiamas jos pasekmes, išmokti išvengti nebūtinų stresinių situacijų, t.y. objektyviai sumažinti streso kilimo tikimybę, kaip kontroliuoti stresą. Tik viską, ir iki galo išsiaiškinęs, žmogus sumažintų savo kančias ir pailgintų savo gyvenimo trukmę.
Streso poveikis sveikatai
Stresas šiuo metu yra labai aktuali socialinė ir sveikatos problema. Streso sąvoka yra vartojama nevienareikšmiškai. Kartais ji taikoma grėsmei ar iššūkiui, o kartais atsakui į grėsmę ar iššūkį apibūdinti. Kad būtų apimtos šios abi reikšmės, stresą galime apibrėžti kaip bendrą procesą, kuriuo įvertiname ir reaguojame į tam tikrus grėsmę ar iššūkį keliančius įvykius, vadinamuosius stresorius. Stresoriaus poveikis gali būti teigiamas, kai jis mus aktyvina ir motyvuoja įveikti sunkumus. Tačiau daug dažniau stresoriai kelia grėsmę mums - mūsų visuomeninei padėčiai bei saugumui darbe, mūsų mylimųjų sveikatai ir gerovei, mūsų giliems įsitikinimams bei savivaizdžiui. Toks stiprus ar užsitęsęs stresas gali turėti žalingų psichinių ar fiziologinių padarinių.
Stresu medikai domėjosi jau nuo Hipokrato laikų. Streso teoriją 1936 m. sukūrė ir šį terminą pirmasis pradėjo vartoti Kanados mokslininkas Hansas Seljė (Selye). Jis tikriausiai net neįsivaizdavo, kiek populiarus taps jo pasiūlytas terminas. H.Seljė dėka streso sąvoka tapo labai svarbi tiek psichologijai, tiek medicinai. Jis apibūdino stresą kaip nespecifinę organizmo reakciją į bet kokius jam keliamus reikalavimus. Organizmo prisitaikomąją reakciją į stresą H.Seljė pavadino bendruoju prisitaikymo sindromu, apimančiu nerimo, pasipriešinimo ir išsekimo fazes. Nerimo fazėje pakinta organizmo parametrai: nuo streso hormonų ima dažniau plakti širdis, prasideda intensyvesnis kvėpavimas, kraujyje padaugėja sacharozės, gausiau prakaituojama. Pasipriešinimo fazėje, jeigu stresoriaus poveikis nebūna didesnis už galimybę prisitaikyti, organizmas priešinasi. Nerimo požymiai išnyksta, o pasipriešinimas gerokai pranoksta įprastąjį. Pasipriešinimo trukmė priklauso nuo organizmo įgimto gebėjimo prisitaikyti ir nuo stresoriaus jėgos. Išsekimo fazėje ilgai veikiant stresoriui, su kuriuo organizmas jau yra apsipratęs, pamažu senka jo adaptacinės energijos atsargos, kyla nerimas, ir organizmas su visu tuo jau nebesusidoroja. Dabar streso sąvoka, priešingai H.Seljė teorijai, yra išsiplėtusi: ji reiškia ir būseną, ir reakciją, ir išorines sąlygas. Kiekvienas streso tyrėjas ir žinovas, priklausomai nuo tyrimo tikslo ir krypties, pateikia savąją mokslinę streso sampratą. Pagal vieną požiūrį stresas yra priverstinė užtrukusios psichinės ir fiziologinės įtampos būsena, kurios išvengti subjektyviai neįmanoma, jei asmuo nesugeba kontroliuoti padėties. Tai įtampa sukelta stresorių, nes pastarieji yra grėsmingi žmogaus padėčiai, saugumui darbe, sveikatai, gerovei. Pagal kitą požiūrį stresas yra psichinės ir fiziologinės įtampos būsena, visuma organizmo apsauginių reakcijų, kurias sukelia žalingi aplinkos ar vidaus veiksniai - stresoriai. Tai fiziologinis ir psichologinis atsakas į stipriai veikiančias aplinkybes, suvokiamas kaip grėsmingas. Stresas yra nespecifinis organizmo atsakas į bet kokį jį sukėlusį poveikį. Psichologijoje esama nuomonės, kad stresas yra individualus reiškinys, kuris pasireiškia esant pernelyg dideliems aplinkos reikalavimams. Streso būsena atsiranda žmogui susidūrus su tokiomis psichologinėmis ir socialinėmis aplinkybėmis, kurias jis suvokia kaip pavojingas ir nėra tikras, jog sugebės jas įveikti. Mokslinėje literatūroje stresas darbe apibrėžiamas kaip emocinė būsena (ar nuotaika), kurios priežastis yra darbe keliamų reikalavimų ir asmens gebėjimo juos atlikti prieštaravimas. Taip pat tai subjektyvus reiškinys, tai asmens suvokimas, jog nesugebės atitikti darbinės situacijos keliamų reikalavimu. Jei žmogaus supratimu iš jo reikalaujama daugiau, nei jis mano galintis padaryti, jis patirs stresą, kylantį dėl nerimo. Kuo svarbesnis bus rezultatas, tuo didesnis patiriamas stresas. Bet patekęs į situaciją, kur jo galimybės gerokai didesnės už reikalavimus, žmogus patirs stresą dėl nuobodulio. Tarp nerimo ir nuobodulio yra optimalios energijos zona, vadinamoji įkvėpimo būsena. Tai zona, kurioje žmogaus psichinė energija yra labai didelė ir nėra streso. Pasiekęs šią zoną žmogus parodo geriausius rezultatus.
Širdies plakimas, padidėjęs kraujospūdis, kojų ir rankų šalimas, skrandžio spazmai, prakaitavimas, oro trūkumas, nuovargis. Kai jūsų protas suvokia stresinę situaciją, jis įspėja nugaros smegenų ir hipofizės (posmegeninės liaukos) nervinius centrus. Simpatiniai ir parasimpatiniai nervai stimuliuoja jūsų organus, o hipofizė duoda signalą antinksčiams gaminti adrenaliną. Nuo to, kaip mes vertiname tam tikrus gyvenimo įvykius, priklauso mūsų patiriamo streso stiprumas. Vienas žmogus, girdėdamas krebždesius tuščiuose namuose, nekreipia į tai dėmesio ir nepatiria jokio streso, o kitas, įtaręs, kad kažkas įsibrovė į namus, labai išsigąsta.
Mokslininkus labiausiai domina, kokią įtaką žmogaus sveikatai turi trys stresorių rūšys: katastrofos, svarbūs gyvenimo pokyčiai ir kasdieniai sunkumai. Tai didelio masto įvykiai, kurių neįmanoma numatyti, pavyzdžiui, karas ar stichinės nelaimės. Tokių įvykių metu žmonės paprastai padeda vienas kitam ir stengiasi nuraminti vienas kitą, tačiau tai gali labai sutrikdyti jų sveikatą. Tarp pabėgėlių, palikusių tėvynę, taip pat būna nemažai žmonių, turinčių psichikos sutrikimų. Kita stresorių rūšis - tai žmogaus asmeninio gyvenimo pokyčiai, pavyzdžiui, mylimo žmogaus mirtis, prarastas darbas, vedybos ar skyrybos. Kai kurie psichologai tiria, kaip gyvenimo pokyčiai veikia žmogaus sveikatą, stebėdami žmones ilgesnį laiką, taip pat stengdamiesi išaiškinti, ar tam tikri įvykiai pasitaiko prieš ligą. Tas pats pasakytina ir apie neigiamus įvykius. Kasdieniai pykčiai gali būti streso priežastis. Šie kasdieniai sunkumai yra susiję su transporto kamščiais spūsties valandomis, erzinančiais įnamiais, ilgomis eilėmis banke ar parduotuvėje, užklupusiu lietumi, kai neturime skėčio. Vieni žmonės į tai paprasčiausiai nekreipia dėmesio, kitus tokie nepatogumai labai suerzina. Kitas streso, su kuriuo susiduriame kasdieniame gyvenime, šaltinis - tai konfliktai tarp skirtingų mūsų elgesio motyvų. Mažiausią stresą sukelia "siekiamo ir siekiamo" konfliktai, kai mus traukia du patrauklūs, bet nesuderinami tikslai: eiti į sporto varžybas ar į kavinę; studijuoti sociologiją ar antropologiją; vilkėti žalią ar smėlio spalvos megztinį. Kitais atvejais susiduriame su "vengiamo ir vengiamo" konfliktais tarp dviejų nepageidautinų dalykų. Kai kyla "siekiamo ir vengiamo" konfliktas, jaučiame, kad tuo pačiu metu kas nors ir traukia ir atstumia. Stresas sustiprėja, kai vienu metu tenka išgyventi keletą tokių siekimo ir vengimo konfliktų: kai reikia apsispręsti, su kuo draugauti, kurią mokyklą lankyti, kokį darbą pasirinkti.
Stresą darbe sukelia psichologinės, socialinės, somatinės ir darbo organizavimo priežastys. Psichologinės streso darbe priežastys yra susijusios su patiriama emocine įtampa, kurią sukelia baimė nesusidoroti su konkrečia užduotimi, baimė, jog kiti pagalvos kaip apie nevykėlį, baimė netekti darbo. Tokios asmenybės savybės, kaip ambicingumas, noras daug pasiekti, pastangos viską padaryti tobulai ir nepriekaištingai, taip pat yra psichologinio streso šaltinis. Somatinės stresą darbe sukeliančios priežastys yra susijusios su dirbančiųjų bloga savijauta, sveikatos sutrikimais, ligomis. Silpnos sveikatos, dažnai sergantis žmogus baiminasi dėl savo darbo vietos, kelia vadovo nepasitikėjimą. Netinkamai organizuotas darbas, darbuotojų perkrovimas darbu ar nepakankamas krūvis yra viena didžiausiu streso darbe priežasčių. Kai kurios profesijos yra pripažintos labiau stresinėmis negu kitos. Pateikiu Didžiosios Britanijos profesoriaus Gary’io Cooperio iš Mančesterio Mokslo ir technologijos instituto duomenis.
Streso pasekmės
Stresas darbe sukelia somatines, psichologines ir socialines pasekmes. Dėl nuolatinio ir ilgalaikio streso darbe gali prasidėti alergijos, galvos, skrandžio, nugaros skausmai, širdies ligos, peršalimai, gripas, kvėpavimo problemos, prakaitavimas, drebulys ir pan. Dėl patiriamo streso darbe žmogus jaučia nerimą, įtampą, nesugeba susikaupti, yra nervingas.
Asmenybės tipai ir stresas
A tipo asmenys yra reaktyvūs, linkę lenktyniauti, sunkiai suvaldomi, nekantrūs, skaičiuojantys savo laiką, labai motyvuoti, agresyvūs ir greit supykstantys. A tipo žmonės ieško iššūkių, vertina veiklos našumą ir sėkmę. Jie nori žinoti, kaip vertinama jų veikla. A tipo asmenys yra veiklūs sau ir su kitais. Būna nekantrūs ir pikti, kai kiti dirba lėčiau ar prasčiau, nei jie pageidautų. A tipo asmenys nuolatos jaučiasi, jog gyvenime turėjo pasiekti kur kas daugiau nei yra pasiekę. B tipo asmenys ilsisi nesikrimsdami dėl tuščiai praleisto laiko ir nesunkiai atsisako iniciatyvos. B tipo asmenys lengviau susitaiko su esama tikrove ir yra atlaidesni sau už nesėkmes. Stresams jautrūs asmenys dažniausiai pasižymi didesne A tipo elgesio dalimi. A tipo žmonės fiziologiškai reaguoja stipriau. Jų organizme išsiskiria daugiau hormonų, padažnėja pulsas ir padidėja kraujospūdis. Ekstravertiškos asmenybės linkusios greit sureaguoti į situaciją, nekaupti neigiamų emocijų savyje, agresyviai išreikšti savo nepasitenkinimą. Intravertiškos asmenybės linkusios nuslopinti savyje neigiamus išgyvenimus ir jų neparodyti išorėje. Stabilios asmenybės, susidūrusios su stresine situacija, greit nusiramina, kontroliuoja savo jausmus ir elgesį. Skirtingo temperamento žmonės taip pat skirtingai reaguoja stresinėje situacijoje.
Melancholikai stresinėje situacijoje praranda pasitikėjimą savimi. Jie sutrinka ir tada jų veiklos rezultatai būna prastesni nei jie iš tikrųjų sugeba. Po streso jiems reikia laiko prarastoms jėgoms atgauti. Sangvinikai stresinėje situacijoje elgiasi pasitikėdami savimi, kontroliuoja padėtį, išlieka susitvardę ir ramūs. Flegmatikai gerai prisitaiko prie nuolatinio ir ilgalaikio streso, bet netikėti įvykiai juos sutrikdo ir tada jiems reikia laiko jėgoms ir prarastai ramybei atgauti. Cholerikams stresinėje situacijoje yra būdingi emocijų protrūkiai, pykčio priepuoliai, neprognozuojamas elgesys. Reakcija į stresą priklauso ne vien nuo žmogaus psichikos ypatybių, bet ir nuo amžiaus bei išsilavinimo. Vyresnio amžiaus žmonės, turintys didesnę gyvenimo patirtį, sugeba efektyviau susidoroti su stresiniais gyvenimo įvykiais. Į nepalankią, nemalonią, konfliktinę situaciją jie reaguoja ramiau, realiai vertina įvykius ir aplinkybes. Išsilavinę žmonės turi daugiau žinių ir supratimo, kaip pozityviai spręsti problemas, kaip geriau susidoroti su gyvenimo sunkumais. Taip pat skiriasi vyrų ir moterų reakcija į stresą. Vyrai į stresą reaguoja smarkiau negu moterys, jų kraujospūdis pakyla greičiau. Moteriškasis hormonas estrogenas moteris labiau apsaugo nuo adrenalino pertekliaus. Kita vertus, moterys reaguoja į daugiau streso faktorių negu vyrai.
Apibendrinant galima pasakyti, kad didesnį stresą darbe patirs ir labiau reaguos nestabilios, jautrios psichikos asmenys, ambicingos, išdidžios asmenybės, jauni, nepatyrę žmonės. O stabilios pusiausvyros asmenybės, turintys didesnę gyvenimo patirtį asmenys su iškylančiais sunkumais susidoros lengviau ir greičiau.
#
tags: #medicinos #enciklopedija #stresas