Mirtis yra neišvengiama gyvenimo dalis, tačiau šiuolaikinėje visuomenėje ji dažnai ignoruojama ir vengiama apie ją kalbėti. Šis straipsnis nagrinėja mirties sampratą psichologiniu ir kultūriniu požiūriu, aptariant mirties suvokimo raidą, mirties patirtį įvairaus amžiaus žmonėms ir būdus, kaip tinkamai kalbėtis apie mirtį su vaikais.
Mirties sampratos raida
Istorijos eigoje mirties samprata nuolat keitėsi. Senovės kultūrose mirtis buvo suvokiama kaip natūralus ciklo etapas, o ne kaip pabaiga. Krikščioniškoje Europoje iki XII amžiaus mirtis buvo priimama kaip įprastas ir neskausmingas reiškinys. Tačiau maždaug nuo XIV amžiaus pabaigos į mirtį pradėta žiūrėti kaip į perėjimą į kitą būseną, išaukštinant ją kaip „gražią mirtį“.
XVIII amžiaus viduryje prasidėjusi sekuliarizacija palaipsniui pakeitė mirties sampratą. Urbanizacija, senstančiųjų ir mirštančiųjų atskyrimas, išplėstinės šeimos nykimas, medicinos technologijų pažanga ir mirties masiškumas įtakojo mirties neigimą. Šiuo metu mirties samprata varijuoja nuo „nematomos mirties“ iki „orios mirties“.
Mirtis kaip procesas
Mirtis yra paskutinis žmogaus gyvenimo etapas, apibūdinamas kaip procesas, prasidedantis mirimu ir pasibaigiantis mirtimi. Mirimas - tai sudėtingas procesas, per kurį organizmas praranda savo gyvybingumą. Ilgo mirimo metu žmogus pereina per tokias būsenas, kaip preagonija ir agonija. Po šitų būsenų žmogų ištinka klinikinė mirtis, kurios metu nutrūksta širdies darbas bei kvėpavimas. Jeigu žmogui skubiai suteikiama reikalinga pagalba, yra galimybė jį atgaivinti ir išgelbėti nuo biologinės mirties.
Socialinė mirtis ištinka tuomet, kai artimieji ir draugai pradeda vengti ligonio, jis tarsi izoliuojamas. Psichologinė mirtis ištinka, kai dėl ligos ar senatvės pasikeičia žmogaus asmenybė. Fiziologinė mirtis įvyksta, kai gyvybiškai svarbūs žmogaus organai nustoja funkcionuoti. Biologinė mirtis - tai visiškas ir negrįžtamas kraujotakos ir centrinės nervų sistemos veiklos nutrūkimas.
Taip pat skaitykite: Kovos su depresija strategijos
Mirties priežastys
Yra skiriamos natūralioji, smurtinė (tyčinė ir netyčinė) mirtys bei mirtis dėl ligos. Natūralioji mirtis įvyksta dėl fiziologinio organizmo susidėvėjimo, smurtinė - dėl smurto ir nelaimingų atsitikimų, o mirtis dėl ligos - dėl įvairių ligų.
Mirimo stadijos
Mirimas dažniausiai yra ilgai besitęsiantis procesas, kurį sudaro kelios stadijos:
- Neigimas: Audringas ligos diagnozės neigimas, kuris yra lyg apsauginis barjeras šoko metu.
- Pyktis: Pykčio, pavydo, įniršio fazė, kai žmogus klausia: „Kodėl aš?“
- Derybos: Bandymas palengvinti savo situaciją derybomis su Dievu.
- Depresija: Reakcija į ligos neišgydomumą, į nebeturėjimą galimybės atitaisyti savo klaidų.
- Susitaikymas: Tam tikras susitaikymo ir abejingumo laipsnis, kai interesų ratas užsidaro ties savimi ir artimiausia aplinka.
- Viltis: Iki pat paskutinės minutės mirštantysis vis dar turi vilties išgyti.
Visos šios stadijos yra mirštančio žmogaus gynybos mechanizmai, kurie padeda jam pamažu susitaikyti su mirtimi.
Vaikų mirties suvokimas
Kaip yra be galo sunku kalbėti su vaikais apie mirtį ir mirimą, nes dažniausiai artimieji nežino ką pasakyti ir kaip tai pasakyti? Tik mirtis kiekvieno iš mūsų gyvenime labai dažnas reiškinys. Pirmiausiai, kad tai natūralus procesas, bet aišku skausmingas kiekvienam, kam tenka išgyventi. Pirma vaiko netektis dažniausiai būna mylimo gyvūno mirtis ar dingimas. Šis išgyvenimas labai svarbus vaikui, nes dažnai vaikai turi labai stiprų emocinį ryšį su gyvūnu ir labai jo ilgisi. Tai pirmas susidūrimas, kai vaikui tenka išgyventi netekties, t.y. tuštumos jausmą; suvokimą, kad tai negrįžtama.
Vaikai iki 5 metų amžiaus stokoja suvokimo, kad mirtis negrįžtama. Visgi labai svarbu, kad vaikas po truputį susipažintų su faktu, kad mirtis yra. Vaikui reikia tiesiai įvardinti, kad „gyvūnėlis mirė“. Mažam vaikui tėvai linkę sušvelninti žodžius ir kartais sako: „užmigo“, „pabėgo“, „išėjo“. Bet visgi labai svarbu, kad vaikas nesiviltų, kad galbūt jo augintis pabus, ar grįš, o tinkamai su juo atsisveikintų. Stiprus užakcentavimas apie užmigimą ar išėjimą, gali sukelti labai stiprių tolimesnių neigiamų pasekmių. Vaikas gali bijoti užmigti, ar net gi bijoti, kad kas nors fiziškai išeitų, nes bijos - kad mirs. Vaikui kaip ir suaugusiajam labai svarbūs gedulo etapai ir pats atsisveikinimo procesas. Jiems gali kilti labai daug klausimų apie save ir aplinkinius: „O kada aš mirsiu?“, „O kada mama tu mirsi?“. Teko susidurt, kad vyresnio amžiaus žmonės labai jautriai reaguoja į tokius klausimus ir suvokia, kad va: „Anūkas/anūkė nemyli manęs, nes klausia, o kada aš numirsiu!“ Šio amžiaus vaikai labai domisi mirtimi ir bando suvokti kas atsitinka. Jie bando atrasti priežastis ir suvokti tiek, kas ta mirtis, tiek kada gi mirštama, kokia to priežastis. Tokio amžiaus vaikams reikėtų paaiškinti, kad mirtis ir mirimas yra sąlygota įvairiausių priežasčių - vieni miršta dėl ligos, kiti sulaukę daug metų, kiti tragiškai žūsta, o kitų mirties aplinkybės neaiškios. Kartais tereikia pasakyti, kad - nežinau… Tėvai nėra visažiniai, galintys žinoti visas priežastis, kurios įtakoja mirtį. Labai atsargiai reikėtų kalbėtis su vaikais dėl religinio paaiškinimo: „Tokia buvo Dievo valia“.
Taip pat skaitykite: Tyrimai apie mirtį
Ypač pabrėžtina - paaugliška meilė. Dauguma tėvų nelabai rimtai reaguoja į savo vaiko mylimuosius/mylimąsias. Labai dažnai net nelabai nutuokia ar tokie buvo, yra ar svajojami. Įsivaizduokite, ką tenka išgyventi paaugliui, kuris yra slapta įsimylėjęs (gal būt apie tai niekas nežino) ir mylimasis/mylimoji - pasitraukia iš gyvenimo. Tai ypatingai komplikuotas gedulas, nes tai išgyvenančiam paaugliui - neleidžiama liūdėti t.y. bent jau jis/ji negali to viešai parodyti, nes „o ką kiti apie tai pagalvos“. Toks sielvartas dažnai visiškai būna užspaustas viduje be teisės viešai verkti, gedėti, sielvartauti ir lankyti kapą.
Pirmiausia - tai šnekėtis apie tai, kas yra mirtis jam suprantamais žodžiais. Nebijoti susidūrimų su ja ir būtinai juos turi sekti išsamūs paaiškinimai. Vaikams įdomu, o kaip atrodo miręs žmogus, miręs gyvūnas. Reikia vaiką, išgyvenantį netektį stipriai palaikyti ir būti šalia jo. Dažnai tėvams kyla klausimas, ar vesti vaiką į laidotuves? Laidotuvės, kapinės - tai mūsų galimybė atsisveikinti, pereiti per gedėjimo etapus ir rasti naują prasmę šiame gyvenime jau be artimojo. Vaiko dalyvavimas laidojimo procese - turi būti apgalvotas t.y. reikia įvertinti ar vaikas suvoks kas vyksta, be to, vaikas turi būti paruoštas. Jam turi būti paaiškinta kaip viskas bus, kas jo laukia, kaip atrodys mirusysis, vaikas turi būti supažindintas su apeigomis.
Kaip kalbėtis su vaikais apie mirtį
Nors pokalbis apie mirtį tėvams gali kelti nerimą ir paprasčiausia išeitis - mėginti jo išvengti, psichologai tikina, kad mirtis yra neišvengiama gyvenimo dalis, todėl vaikams svarbu žinoti, kas tai yra. Vaikai dėl mirties kenčia panašiai kaip ir suaugusieji, bet turi mažiau savivokos ir gynybinių mechanizmų, todėl gali nukentėti labiau. Todėl ypač svarbu vaikams pasakyti, kad ir mes patys iš tikrųjų nežinome visų atsakymų, tačiau galime apie tai kalbėtis. Vaikai yra puikūs stebėtojai ir jaučia, kad kažkas yra negerai, o tai, jog tėvai apie tai nekalba, jiems kelia dar daugiau baimės ir nerimo.
Tėvai, kurie slepia faktus, bandydami apsaugoti vaikus nuo skausmo, padaro dar daugiau žalos - jie atima iš vaiko galimybę mokytis, kaip susidoroti su stresu. Labai svarbu vaikui paaiškinti, kad mirtis yra neišvengiama patirtis kiekvieno žmogaus gyvenime, tad jaustis blogai yra natūralu. Tokios emocijos kaip nerimas, baimė, pyktis, neviltis, kaltė yra įprastos mirties akivaizdoje ir jas būtina išgyventi.
Pirmąjį pokalbį šia tema patariama inicijuoti nebūtinai tiesiogiai išgyvenant artimo žmogaus netektį, o tuomet, kai vaikui pasidaro įdomu. Galima papasakoti, jog gamtoje viskas turi prasmę ir yra gyvybės ciklo dalis: žuvys jūroje, paukščiai ore ir žvėreliai miške yra gamtos dalis. Visi padarėliai ir augalai yra gyvi, o kai jų gyvybė išsenka, jie miršta ir mes tai vadiname mirtimi. Žmonės taip pat būna gyvi, o paskui - miršta.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Yra atvejų, kai apie mirtį su vaiku kalbėtis būtina: kai mirus artimam žmogui, mažasis su ja tiesiogiai susiduria pats, arba nuolat girdi apie tai kalbant aplinkoje. Priklausomai nuo vaiko amžiaus, jam gali kilti daugiau klausimų:
- Ką reiškia „miręs“? Kai žmogus miršta, jo kūnas nustoja veikti. Žmogus gali mirti nuo senatvės, ligos, o kartais ir įvykus nelaimingam atsitikimui. Jeigu taip nutinka, tie, kas žmogų mylėjo ir pažinojo, paprastai susirenka atsisveikinti. Ši ceremonija vadinama laidotuvėmis.
- Kas nutinka po mirties? Skirtingų kraštų, įsitikinimų ir religinių pažiūrų žmonės ne vienodai supranta, kas vyksta po mirties. Kai kurie tiki, kad žmogus yra sudarytas iš kūno ir sielos, kuri gyvena net ir tuomet, kai kūnas nebeveikia.
- Ar dar susitiksiu mirusį žmogų? Mirtis reiškia, kad kūnas jau nebegyvas, todėl mirusio žmogaus daugiau nebegalime pamatyti. Tačiau jis gyvena mūsų prisiminimuose, mintyse ir netgi sapnuose. Tokiu būdu, artimasis visada lieka su mumis.
- Kodėl man taip liūdna? Kaip galėčiau jaustis geriau? Kai kas nors miršta, likusiems čia yra liūdna ir gali būti labai sunku atsisveikinti, nes visada ilgėsimės mirusiųjų. Bet kartu prisimindami ir kalbėdami apie mirusiojo gyvenimą padedame sau išgyventi netektį.
Svarbu būti atviriems vaiko klausimams, nemėginti užglaistyti tiesos. Jeigu atsakymo nežinote, taip ir pasakykite. Tvirti, paprasti atsakymai vaikui leis jausti didesnę ramybę ir tikėjimą, kad visa tai yra gyvenimo dalis. Susidūrus su mirtimi tiesiogiai, nereikėtų mėginti vaiko „saugoti“ nuo atsisveikinimo proceso. Jeigu vaikas nori dalyvauti laidotuvėse, kartu su kitais žmonėmis apžiūrėti kūną, leiskite. Vaikui svarbu jausti, kas jis yra šeimos dalis ir dalyvauja atsisveikinime kartu su visais. Taip pat svarbu susitikti su mirtimi, pajausti praradimo skausmą ir liūdesį, ir svarbiausia, gauti paguodos. Dalinkitės savo jausmais su vaiku, taip jis supras, kad būti liūdnam ir verkti yra normalu ir natūralu.
Suaugusiems gali kilti noras pagražinti realybę, pasakoti apie mirtį iliustratyviai, tačiau reikia prisiminti, kad vaikai nesupranta metaforų ar dviprasmiškų išsireiškimų. Kalbantis su jais, reikėtų vengti tokių pasakymų, kaip „žmogus išėjo Anapilin“, „iškeliavo dangų“, ar „nuo šiol prižiūrės mus iš aukštai“. Jeigu vaikas klausia, tiesiai ir atsakykite: žmogus mirė ir jo kūnas bus palaidotas ar kremuotas. Žodžių pasirinkimas čia labai svarbus - neprilyginkite mirties kelionei, nes vaikas gali bijoti, kad į kelionę išvykę tėvai niekada nesugrįš. Taip pat netapatinkite mirties su miegu, nes vaikas gali bijoti eiti miegoti. Įsitikinkite, kad vaikas supranta skirtumą tarp nedidelės ir mirtinos ligos - kad vaikas nebijotų, jog kitą kart susirgęs gali numirti.
Vaiko raidos psichologų nuomone, reakcija į stresines situacijas kartais būna netikėta - sureaguojame juoku ar humoru. Nedrausminkite vaiko ir priimkite visas vaiko emocijų išraiškas be jokios kritikos. Kitas svarbus aspektas - vaikai kartais klausia apie mirtį, nes bijo, jog nebus kam jais pasirūpinti. Todėl patariama vaikui sakyti, kad tikitės gyventi dar labai ilgai ir visada būti šalia, tačiau jeigu kas nors atsitiktų, yra tėtis, močiutė ir senelis, teta ir dėdė, krikšto mama ir krikšto tėtis, todėl tikrai bus žmonių, kurie juo pasirūpins.
Paauglių mirties suvokimas
Ypač paauglystėje, kai vaikai išgyvena stiprias emocijas - mirties padariniai daug stipriau išgyvenami. Jie kelia įvairius klausimus apie savo gyvenimo prasmę, tikslą, o taip pat bando suvokti mirties prasmę. Jei jie patiria artimojo netektį - dažnai linkę užsisklęsti ir slėpti savo jausmus, keičiasi ir jų elgesys, kuriame gali būti daug pykčio ir sunkaus susitaikymo.
Susidūrimas su mirtimi sergantiesiems psichikos ligomis
Klinikiniai tyrimai rodo, kad sergantys lėtinėmis psichikos ligomis žmonės susidūrimą su mirtimi laiko savo susirgimo priežastimis, o psichikos ligos gydymo ypatybes laiko savo mirties priežastimis. Kai kurie sergantys psichikos liga žmonės savo ligos priežastis sieja su susidūrimo su mirtimi išgyvenimais. Susidūrimo su mirtimi išgyvenimai atima norą gyventi.
Tyrimas atskleidė, kad susidūrimo su mirtimi išgyvenimų pasekmės yra bandymai žudytis, beviltiškumo ir vertybių krizės išgyvenimas, susiaurėjusi sąmonė ir nenoras gyventi, išgyvenama vienatvė ir apleistumas. Tyrimo dalyviai buvo daug kartų susidūrę su savo dvasine ir fizine mirtimi. Dvasine mirtimi galima laikyti išgyvenamą vienatvę, beprasmiškumą, beviltiškumą, vertybių krizę ir netgi savižudybę.
Sergantys lėtinėmis psichikos ligomis žmonės domisi su mirtimi susijusiais dalykais. Su savo mirtimi sergantieji lėtine psichikos liga susiduria gydymo procese psichiatrijos ligoninėje.
Apsauga nuo mirties baimės
Pati didžiausia apsauga nuo noro mirti yra tai, kas įprasmina žmonių gyvenimus. Visi dalyvavusieji tyrime žmonės turi vaikų. Moterys - po vieną dukrą, o vyras - dvi dukras. Su sergančiais lėtinėmis psichikos ligomis žmonėmis reikia kalbėtis apie susidūrimo su mirtimis išgyvenimus ir atvirai reikšti savo požiūrį į suicidinius ketinimus. Toks atviras dialogas gali turėti veiksmingą poveikį žmonių gyvenimo nuostatoms.
tags: #mirtis #psichologija #kulturos #raidos