Psichologija, kaip mokslas, nuolat kinta ir tobulėja, reaguodama į naujus atradimus ir visuomenės poreikius. Tačiau ar šis mokslas, siekiantis pažinti žmogaus vidinį pasaulį, neatsilieka nuo gyvenimo tempo ir ar vis dar pajėgus atliepti šiuolaikinio žmogaus poreikius? Ar psichologija, kaip mokslas, neprarado savo aktualumo ir ar vis dar gali padėti žmogui geriau suprasti save ir pasaulį?
C.G. Jungas: tarp mokslo ir pasąmonės
Carlas Gustavas Jungas, vienas iš psichologijos mokslo pradininkų, visą savo gyvenimą balansavo tarp moksliškumo ir pasąmonės tyrinėjimo. Jam buvo svarbu likti mokslininku, tačiau kartu jis negalėjo ignoruoti savo paties patirčių, regėjimų ir sapnų, kurie formavo jo pasaulėžiūrą. E. Ilgiuvienė pastebėjo, kad religinis instinktas žmogui yra tiek pat įgimtas, kiek ir rūšies pratęsimo instinktas. C. Jungo manymu, net ir pats moderniausias bei racionaliausias žmogus savo prigimtyje turi vietos iracionalumui ir paslaptims.
C. Jungas norėjo būti suprastas kaip sąžiningas mokslininkas, atviras įvairioms psichinėms patirtims, įskaitant spiritistinius ir parapsichologinius fenomenus. Jis siekė integruoti savo patirtis į psichologinę teoriją, tačiau kartu vengė būti apkaltintas liguista fantazija. Jam tai kainavo labai daug.
Pasąmonės tyrinėjimas: "Raudonoji knyga"
C. Jungas smulkiai aprašydavo kiekvieną sapną, net jei iš pradžių jo nesuprasdavo, vėliau prie jų grįždavo ir ieškodavo tarp jų gijos. "Raudonoji knyga", publikuota 2009 m., yra dienoraštis, kuriame C. Jungas užrašė visas savo vizijas ir vaizduotės patirtis, kurias jis išgyveno per daugybę metų. Iš pradžių jis visa tai užrašė į "Juodąją knygą" - tokį juodraštį. Vėliau jis viską perkėlė į "Raudonąją knygą", kur jau rašė gotišku šriftu ir iliustravo gausiais piešiniais. Nors C. Jungas buvo puikus dailininkas, jis visą laiką akcentavo, kad psichologija yra mokslas, o ne menas.
C. Jungas bijodavo savo patirčių ir stengėsi suasmeninti sapnus ir vizijas, kad neišprotėtų. Jis rašė, kad neišprotėti jam padeda šeima ir darbas, o pasąmonė tarsi kalba ne tą, ką kalbėjo S. Freudui. Pasąmonė jam kalba lyg ir daugiau, yra lyg kažkas svetima, lyg kitas balsas, kita jo asmenybės pusė, kurios jis kartais ir nelaiko savo puse. Tai tarsi ateina iš kolektyvinės pasąmonės.
Taip pat skaitykite: Psichikos ligų priežastys ir gydymas
Emocijos ir vaizdiniai: terapijos metodai
C. Jungas sukūrė terapijos metodus, kurie padeda suteikti emocijai vaizdinį, taip apsaugant nuo pasąmonės turinių užliejimo. Kartais klientai pasakoja sapnus, kuriuose jaučia, kad juos užlieja jūra. Jie stovi ant jūros kranto ir ateina didžiulė cunamio banga. Tai labai archetipinis motyvas. Kai suteikiame vaizdinį šioms emocijoms, galime su jomis rasti ryšį ir užmegzti dialogą. Tada žmogus tampa stebėtojas, o ne dalyvis. Reflektuojantis "aš" gali užmegzti ryšį, kalbėtis su šia pasąmonės figūra ir tartis, galbūt kažką gauti iš jos. O galbūt netgi racionalusis "aš" gali kažką jai pranešti, pasakyti ar paprašyti. "Raudonojoje knygoje" aprašyta daugybė tokių dialogų, kur C. Jungas susitinka su pačiais įvairiausiais žmonėmis ir ne tik žmonėmis, pavyzdžiui, jis susiduria su Filemonu, kurį suvokia kaip savo vidinį vedlį, mokytoją. Vyksta susitikimas netgi su pačia mirtimi, su žudiku, su pagoniu, su demonais, su Parsifaliu, net su pačiu Kristumi ir daugeliu kitų. O pirmiausia viskas prasideda nuo susitikimo su savo siela, kurią įkūnija moteriškos lyties būtybės.
Kolektyvinė pasąmonė: žmonijos paveldas
Patyręs susidūrimus su pasąmonės figūromis, C. Jungas pajuto, kad tai tikrai peržengia jo asmeninės psichikos ir patirties, istorijos ribas, suprato, kad susiduria su visos žmonijos paveldu. Taip, kaip krikščionybė yra žmonijos paveldas arba mirtis yra visos žmonijos realybė. Jis išdrįso susidurti su šiomis kolektyvinėmis figūromis, kartais dieviškomis, ir su jomis kalbėtis. Žinoma, kartais, kalbėdamas apie kolektyvinę pasąmonę, jis remiasi ne vien savo patirtimi - taip pat analizuoja savo klientų pateiktą medžiagą.
Klasikinis pavyzdys yra parduotuvės darbuotojo iš Ciuricho, kuris, būdamas psichozės būsenos, pasikviečia C. Jungą prie lango ir sako: "Daktare, žiūrėkite, saulė turi uodegą ir mojuoja ja. O kai ji mojuoja ta uodega, kyla vėjas." Tai atrodo visiška nesąmonė, bet C. Jungas preciziškai, kaip tikras šveicaras užsirašo kiekvieną paciento kliedesį, haliucinaciją, visokias įdomias idėjas. Vėliau, po kelerių metų, jis nustemba atradęs egiptietišką mitraizmo religijos papirusą, kur labai gražiai aprašyta šamano vizija: šamanas pakyla į dangų, prie pat saulės, ir mato, kad saulė turi uodegą (čiurkšlę ar falą), o kai ji juda, kyla vėjas.
Keliaudamas po pasaulį, C. Jungas atrado, kad ta pati simbolika būdinga daugeliui kultūrų ir tautų, nepaisant jų skirtumų ar geografinio atstumo ir pan. Jis aptiko kolektyvinės pasąmonės archetipus kaip psichiką ir visą žmogaus patirtį organizuojančius veiksnius - tam tikras struktūrines formas, kurios organizuoja visą žmogaus parengtį jaustis, parengtį galvoti ar elgtis tam tikru būdu. Tai labai artima tam, ką biologai kalba apie instinktą, todėl analitinėje psichologijoje C. Jungas archetipą apibrėždavo įvairiai, bet vienas iš apibrėžimų buvo tas, kad archetipas yra instinkto vaizdinys. Mes esame pajėgūs savo sąmonėje turėti tą vaizdinį, mums iškyla vaizdinys. Dar archetipas turi labai stiprią emociją, stiprų energetinį krūvį, ir kartais, kai šita stipri archetipinė energija užlieja, veikia, gali kalbėti tik apie Dievą arba demoną - niekaip kitaip.
Religinis instinktas ir šventumo patyrimas
C. Jungas sako, kad mes visi pasąmonėje susiduriame su šventumu, kad visi turime įgimtą religingumo jausmą. Mes turime vadinamąjį religinį instinktą. Jis tiek pat įgimtas, kiek ir rūšies pratęsimo instinktas arba konkurencijos dalykai. C. Jungo manymu, kad ir koks modernus, racionalus žmogus pats sau atrodo, vis dėlto mūsų prigimtyje visada yra vietos iracionalumui, paslaptis visada egzistuoja mūsų gyvenime, egzistuoja tokie reiškiniai, kurių mes kol kas negalime paaiškinti, bet juos patirdami galime suformuoti savo pasaulėžiūrą (ji nebūtinai bus religingo žmogaus), tampame atviri pasauliui su visa jo įvairove ir gelme. Jis nėra toks plokščias, kaip kai kas norėtų papasakoti.
Taip pat skaitykite: Tikėjimas, sąmonė ir kultūra
Iš visų jo sapnų, pasąmonės tyrinėjimų susiformuoja labai įdomus Dievo paveikslas ir mirusiųjų pasaulis. Apie Abraksą jis rašo, kad tai ir blogis, ir gėris, ir šviesa, ir tamsa, kad Dievas apima didžiausias priešingybes. Čia demonas nėra velnias ir piktoji dvasia. C. Jungas kalba apie pirmykštę, labai stiprią galią.
C. Jungas visą gyvenimą stengėsi atsakyti, kas jam yra krikščionybė ir krikščionybės mitas. Apie krikščionišką Dievą jis kalbėjo kaip apie perskeltą - nuo Dievo, kaip visumos, buvo atskelta ir nustumta tamsioji pusė, o žmogus vėl turi suvienyti priešybes. C. Jungas teigia, kad būtinos vidinės priešybės, Dievo kūrėjo paveiksle jos gali būti sutaikytos savasties vienybėje ir vientisume. Savasties patyrime įveikiama ne ankstesnė priešprieša "Dievas ir žmogus", o Dievo paveikslo prieštaringumas. Apeigų, t. y. tarnystės Dievui, prasmė siekti, kad iš tamsos rastųsi šviesa, kad Kūrėjas įsisąmonintų savo kūriniją, o žmogus - patį save.
Savastis: psichiką organizuojantis centras
Savastis C. Jungui buvo vienas svarbiausių, kertinių jo suformuluotos psichologinės teorijos dalykų. Jis aptiko visą psichiką organizuojantį centrą, pagrindinį archetipą. Jo manymu, tai ir yra savastis arba Dievo vaizdinys žmoguje. O jame susivienija visos priešybės.
Sinchroniškumas: ryšys tarp psichikos ir fizinės aplinkos
C. Jungas įdomiai kalba apie sinchronizmus. Jis buvo labai intuityvus žmogus, pavyzdžiui, susapnavo mamos mirtį, tik nesuprato, kad mama mirs. Tai gana sudėtinga tema. C. Jungas kurį laiką labai intensyviai susirašinėjo su fiziku, Nobelio premijos laureatu Wolfgangu Pauli. C. Jungas pats buvo patyręs daug sinchroniškumų. Pavyzdžiui, po tėvo mirties jų namuose lūžo stalas. Buvo ir kitokių patirčių, tarkim, vienu metu atrodė, kad namai pilni kažin kokios stiprios energijos ir C. Jungas jautė labai didelę įtampą, o tada suskambėjo durų varpelis, nors nieko už durų nebuvo. Įdomu tai, kad tai jautė ne tik C. Jungas, bet ir vaikai. Jie pasakojo, kad kažkas naktį du kartus nutempė antklodę. Kažkas matė vaiduoklį - iš mamos kambario išeidavo kažkoks žmogus su atitrūkstančia ir ataugančia galva. Tie namai buvo įdomūs.
C. Jungas kalba apie kolektyvinės pasąmonės, archetipo energiją (stiprią jėgą), kalba, kad archetipas peržengia psichikos ribas, kad tai yra susiję ir su fizinės aplinkos dalykais. Mes nežinome, kas ir ką prišaukia. Būtent čia ir kalbama apie sinchroniškumą. Ne apie kauzališkumą, ne apie priežastingumo ryšį, o apie sinchroniškumą.
Taip pat skaitykite: Lygių Galimybių Paieška
Šiuolaikinė psichologija: tarp mokslo ir paranormalumo
Nors klasikinė, empirinė, mokslinė psichologija į paranormalius reiškinius žiūri labai skeptiškai ir ieško fizikinių paaiškinimų, kai kurių žmonių gyvenime būna tokių reiškinių. Jie taip paplitę, kad tikrai neišeina ignoruoti ar sakyti, kad čia tik kažkieno liguista vaizduotė. Turbūt čia vienas iš paaiškinimų, kodėl ir C. Jungas ilgai vengė daug pasakoti apie savo gyvenimą.
Labiausiai moksliškai pagrįstam tyrimui atstovauja psichologijos profesorius Michielis Van Elkas iš Leideno universiteto Nyderlanduose. Jis tyrinėjo paranormalius reiškinius, t. y. M. Van Elko tyrimų duomenimis, vaiduoklius matantys žmonės yra labiau linkę pasitikėti savo intuicija ir emocijomis, tačiau mažiau vadovaujasi analitiniu mąstymu. Dėl to įvykius jie dažniau interpretuoja taip, tarsi už jų slypėtų kokia nors jėga. M. Van Elko atlikto eksperimento dalyviai turėjo atspėti, kurioje kortų malkos vietoje yra tam tikra žaidimo korta. Rezultatai parodė, kad žmonės mąsto dvejopai. Viena grupė savo sėkmingus bandymus malkoje rasti konkrečią kortą priskyrė sėkmei. Šie žmonės retai mato vaiduoklius. Kitai grupei priklausantys asmenys teigė, kad jaučia arba tiesiog intuityviai žino, kuri korta yra ta, kurią reikia rasti. Pasak M. Nėra tikslių duomenų, kokia dalis žmonių tiki, kad matė vaiduoklius, tačiau, vieno 2009 m. 3 Australų parapsichologas Michaelas Thalbourne’as įrodė, kad kai kurių paranormalios patirties turinčių žmonių sąmonė nėra aiškiai atskirta nuo jų nesąmoningos atminties.
Žmogaus paslaptis: nuolatinis iššūkis
Kaip teigia E. Ilgiuvienė, žmogaus paslaptis tegul būna kaip iššūkis ir skatina kažką vis naujo apie tą žmogų sužinoti. Tai yra klausimas, į kurį iš esmės, ko gero, ir neįmanoma atsakyti. Galima sukti atsakymo trajektorija. Jei apsibrėži, kokiu aspektu apie žmogų kalbėsi, toje trajektorijoje gali formuluoti kažkokias hipotezes apie tai, kas galėtų būti žmogus. Priklausomai nuo to pasirinkimo ir kalbame apie žmogų, nes apskritai kaip ir neįmanoma identifikuoti. Vienaip kalbės anatomas, fiziologas, kitaip psichiatras. Filosofo žvilgsnis turėtų būti, žinoma, nukreiptas į žmogaus proto galimybių ribas. Kaip sakė Immanuelis Kantas - ką galiu pažinti, ko galiu tikėtis, ką privalau daryti. Tai tokie pagrindiniai klausimai, kuriuos žmogus sau turėtų kelti, bandydamas suvokti, kas jis toks yra. Šiaip visada reikia tam tikros perspektyvos, tam tikro kampo, iš kurio apie žmogų kalbame. Psichologai vertins kitaip. Jie traktuotų žmogų kaip psichinį sutvėrimą, o filosofija vis dėlto žvelgia į tam tikrus dvasios aspektus.
E. Ilgiuvienei įdomiausias kūrybos "kampas" - kaip nutinka, kad žmoguje atsiranda galimybė kurti? Kūrybos šaltinių problema. Iš tikrųjų, kaip tai nutinka? Iš kur kyla ta kibirkštis? Kodėl žmogus kuria? Ta žmogaus kūrybos kibirkštis yra vienas iš įdomesnių aspektų, bet ir kiti labai įdomūs - kenčiantis žmogus, žaidžiantis žmogus, mirštantis žmogus, kuris reikalauja užuojautos, gimstantis žmogus, kaip nauja pradžia. Visai kitokie aspektai - atleidžiantis žmogus, prasikaltęs žmogus, atsiprašęs žmogus, pareigos žmogus, nerūpestingas žmogus, nesuderinami rakursai. Ta rakursų nesuderinamumo galimybė neleidžia subendravardiklinti, nėra tokios formulės, kurią mes surastume ir sakytume - čia yra žmogus. Ne. Yra tik ta rakurso paieška.
Susvetimėjimas: mitas ar realybė?
E. Ilgiuvienė teigia, kad negalėčiau sakyti, kad mes labai susvetimėję. Nesijaučiu labai susvetimėjusi. Kažkaip gyveni tarp įvairių žmonių, pats nesi tobulas, pats gal kažkoks ateivis. Ką žinai, gali būti, kad kartais pačiam užplaukia pasielgti ne taip, kaip turėtum pasielgti. Kai gyveni tarp žmonių atvira širdimi, aš nematau susvetimėjimo didelio. Būna įvairiai, pasipykstam, susitaikom. Nemanau, kad buvo kažkada tokia epocha, kur buvo rojus ir visi vienas kitą mylėjo. Visada yra tam tikra priešprieša, kaip I. Kantas sakė - jeigu žmogus būtų iš prigimties vien tik geras, mes iki šiol ganytume avis. Bet, ačiū Dievui, kiekvieno iš mūsų prigimčiai yra duotas tam tikras negatyvumo aspektas, tam tikras priešiškumas kitiems. Mes negalime apsieiti be kitų, bet ir negalime pakęsti kitų.
Įdomu tai, kad čia Sigmundo Freudo šiek tiek įdėta - dviguba prigimtis: ir meilė, ir naikinimas. Bet I. Kantas, XVIII a. pabaigoje, tupėdamas savo Karaliaučiuje, nelabai veldamasis į kažkokį socialinį gyvenimą, jau suprato apie žmogaus prigimties dvilypumą. Jis sakė - jeigu medis auga vienas, jis užauga kreivas, bet, kai jis auga su kitais, jis stiebiasi į viršų, nes ieško šviesos ir ištįsta. Taip ir žmogus, gyvendamas su kitais, neišvengiamai turi save sukaupti ir į tą viršų pakilti. Jis turi surasti, išvystyti tas savo galias, kurių nebūtų išvystęs, jeigu gyventų vienas. Todėl manau, kad tas sociumas yra mūsų pačių dalis. Įsivaizduojame, kad esame labai unikalūs, asmenybės, labai "aš", bet sociumas atplaukia per mūsų tėvų, senelių, draugų pasakojimus. Tie pasakojimai į mūsų "aš" nusėda ir nebegalime kartais net atskirti, kur prasideda "aš" ir kur yra tie kiti, kurie tampa mano asmens dalimi. Taip atrodo. Jaunystėje labai spyriojamės, nes labai bijome, kad mus užgoš kažkokia svetima banga, ta vyresniųjų banga, sociumo banga ir mes išnyksime, mūsų neliks. Bet, jeigu atsispiri ir surandi savo kelią, metams bėgant supranti, kad tavyje gyvena visi tavo mirę protėviai. Netgi tie protėviai, kurių nepažinai. Netgi nesupranti, kodėl padarai taip, o ne kitaip. Išgirsti tą protėvių balsą keisčiausiose situacijose. Čia Carlas Gustavas Jungas yra teisus - archetipai mumyse mus valdo.
Savikūra: nuolatinis tapsmo procesas
Vienas iš būdų kalbėti apie žmogų ir jo tapatumo paieškas yra savikūra. Jai taip pat reikia distancijos. Ta savikūros idėja kilo iš Friedricho Nietzscheės - turime būti savo gyvenimo poetais, ypač smulkmenose ir kasdienybėje. Ši idėja man labai patinka. Jeigu savęs nekuriame ir gyvename taip, kaip mus sukūrė gamta, liekame tokioje gyvūniškoje stadijoje. Tai toks atsipalaidavęs plebėjiškas buvimas. Tam, kad taptum tuo, kuo gali tapti, reikia rizikuoti, reikia eiti lynu. Kaip Zaratustra kalbėjo - kai akrobatas eina lynu, jis rizikuoja, nes bet kada gali nukristi, bet jis nebegali sustoti, nes, jeigu sustos, irgi kris. Tu turi eiti rizikuodamas ir bandyti tapti, kuo gali tapti. Reiškia, ta tapsmo problema - neįstrigti savyje - ir yra kūryba. Bet, kad galėtum kurti, vis tiek turi turėti modelį, įsivaizduoti, kur link eina tavo kūrybos procesas. Taip pat labai daug apie asmens tapatumą, kaip kūrybiškumą, rašė toks amerikiečių pragmatistas Richardas Rorty. Jis tą F. Nietzscheės idėją paėmė ir išplėtojo. Jam asmens tapatumas ir yra savikūra. Jis čia pasinaudojo poeto Haroldo Bloomo idėja, kad baisiausia yra tapti kopija arba replika, kad kurdami save tik kažką pakartosime, nesuvoksime originalių prielaidų ir kažką kartosime. Dėl to R. Rorty siūlė išradinėti naujus žodžius, kurti naują žodyną, aprašyti save visiškai naujai, naujais terminais. I. Kantas, sakė R. Rorty, neblogai, bet I. Kantas paseno, todėl negalime kalbėti taip, kaip I. Kantas. Reikia kalbėti naujai, naujai save sukurti.
Savęs ieškojimas: archeologinis judesys
Kitas požiūris - ne sukurti save, o savęs ieškoti. Michelio Foucault`o ieško tam tikro žodžio ir daikto santykio formos skirtingose epochose. Jis tai vadina epistemomis, kad tai yra epistemų kaita. Tos epistemų kaitos nėra išrandamos, jos tiesiog glūdi istorinėje perspektyvoje. Gebėti save surasti tame istoriniame pjūvyje, kaip epistemų kaitos raidoje, tai priešinga savęs išradimui - save ne išrandi, o atrandi. Bet vis tiek tada turi būti paieška. Tu atkapstai sluoksnius. Užsineša kažkokie sluoksniai ir tai yra ta archeologija - tu atkapstai sluoksnius. Sakyčiau netgi, kai kalbu apie Š. Sauką, darau tam tikrą archeologinį judesį, nes aš atkapstau tą vizualųjį vaizdą ir bandau pamatyti, kas yra anapus to vizualaus vaizdo, koks ten sluoksnis glūdi. Labai gerai tie sluoksniai matosi.
Ar įmanoma atsakyti, kas yra žmogus?
Šiuolaikiniai žmonės pageidauja paprasto ir aiškaus atsakymo į klausimą, kas yra žmogus. Tačiau, kalbant apie tokį sudėtingą darinį, kaip žmogų, jūs norite paprasto ir aiškaus, kaip matematikos formulės, paaiškinimo. Nebus kaip greito maisto paprasto ir greito atsakymo. Net nenorėkite, kad jis būtų, nes tada bus neįdomu gyventi. Yra tos Jorge`o Luis Borgeso atsakymas - "Alefas". Alefas yra taškas pasaulyje, iš kurio gali pamatyti viską, kas egzistuoja, ir suprasti visas pasaulio paslaptis. Pagrindinis veikėjas ateina į savo jau mirusios mylimosios Beatričės pusbrolio namus. Tas pusbrolis sako - suradau tą tašką, suradau Alefą - lipk į rūsį ant septyniolikto laiptelio. Pagrindinis veikėjas pagalvojo, kad pusbrolis visiškai "nušoko nuo proto", bet ir jis pats ne ką geresnis, todėl vis dėlto nulipo į tą rūsį ant to septyniolikto laiptelio. Tada jam atsivėrė Alefas, atsivėrė visos pasaulio paslaptys ir begalinis siaubas - o kas toliau? Ką daryti su tuo, kad viską matai ir žinai? Belieka tik mirti. Ką daryti su tuo žinojimu? Geriau nereikia to Alefo, tegul jis būna J. L. Borgeso apsakyme. Tegul ten lieka, o žmogaus paslaptis tegul būna kaip iššūkis ir skatina kažką vis naujo apie tą žmogų sužinoti. Visa literatūra yra bandymas įminti žmogaus paslaptį. Čia filosofai gal dar mažiau nuveikė nei rašytojai. Kiekvienas geras rašytojas, rašydamas gerą kūrinį, jis vis tiek kalba apie žmogaus paslaptį. Jo irgi nesuveda į formulę, bet kas mus traukia toje literatūroje, mes jaučiame, kad ėjimas yra žmogaus link.
Psichologija ir šiuolaikinis pasaulis
Šiuolaikinė psichologija, remdamasi mokslo metodais ir naujausiais tyrimais, stengiasi atliepti šiuolaikinio žmogaus poreikius. Tačiau, kaip rodo C.G. Jungo ir kitų mąstytojų įžvalgos, žmogaus vidinis pasaulis yra sudėtingas ir neaprėpiamas, todėl psichologija, kaip mokslas, nuolat turi tobulėti ir ieškoti naujų būdų, kaip padėti žmogui geriau suprasti save ir pasaulį. Psichologija neturėtų apsiriboti vien tik moksliškai pagrįstais metodais, bet ir būti atvira įvairioms patirtims, įskaitant ir tas, kurios kol kas nepaaiškinamos mokslo.
tags: #mokslas #psichologija #paseno