Agresija yra kompleksinis reiškinys, kurį psichologijoje galima apibrėžti kaip fizinį ar žodinį elgesį, kuriuo siekiama pakenkti kitam asmeniui. Šiame straipsnyje nagrinėsime agresiją kaip išmoktą elgesį, remiantis tyrimais ir įžvalgomis, taip pat aptarsime priklausomybių įtaką agresyviam elgesiui.
Agresijos paplitimas ir aktualumas
Agresija yra labai populiari elgesio forma. Turbūt nėra žmogaus, galinčio sąžiningai prisipažinti, kad jis niekada nebuvo fiziškai arba verbališkai agresyvus. Agresija yra toks elgesio tipas, kuris pasireiškia kiekvieno žmogaus gyvenime, nepaisant jo amžiaus, lyties, rasės, išpažįstamos religijos arba įsitikinimų. Kadangi agresyvus elgesys yra dažnas ir sukelia daug rimtų problemų, įvairūs socialinės psichologijos autoriai bandė aiškinti agresijos atsiradimo priežastis, jos funkcionavimo ypatumus, modifikacijos būdus ir t.t. Jis tikrai yra pasireiškęs kiekvieno asmens gyvenime. Dažnai pasireiškiantis agresyvus elgesys sukelia skausmą ir kitas žalingas pasekmes.
Agresijos ištakos: nuo vaikystės iki paauglystės
Apie tai pokalbis su VU Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto asistente, Konsultavimo ir mokymų centro psichologe-konsultante, Teisės fakulteto moksline stažuotoja dr. Virginija Klimukiene.
Agresija ankstyvoje vaikystėje
Moksliniai tyrimai rodo, kad patys agresyviausi yra 1-3 metų amžiaus vaikai. Tyrėjai nustatė, kad laisvo žaidimo situacijose 25 proc. jų tarpusavio santykių yra agresyvūs. Jokia kita asmenų grupė, net labiausiai užkietėję nusikaltėliai, nesielgia agresyviai tiek daug laiko savo gyvenime. Galime pasidžiaugti, kad mažamečių agresija nėra labai žalojanti ir, žinoma, jos negalima laikyti smurtu. Augdami vaikai išmoksta slopinti agresyvius impulsus ir spręsti konfliktus kitomis priemonėmis, tokiomis kaip kompromisai ir derybos.
Agresija paauglystėje
Būdami vaikai jie neišmoko sėkmingų nesmurtinių strategijų, kaip patenkinti poreikius ir reaguoti į emocijas, tokias kaip pyktis, nusivylimas ir baimė. Paauglių smurto istorija prasideda vaikystėje, tik galbūt mažesne apimtimi, kitais būdais. Tiesa, būna atvejų, kai bręsdami paaugliai tarsi pasikeičia. Ramus, paklusnus vaikas tampa priešišku, atsikalbinėjančiu, nepatenkintu niurzga. Tai - normalus raidos etapas, kuomet vykstant kardinaliems kūno ir smegenų pokyčiams paaugliai ieško atsakymo į klausimą: „Kas aš esu?“, todėl išbando įvairias elgesio formas.
Taip pat skaitykite: Efektyvus streso valdymas studentams
Išmokto elgesio teorijos
Daugeliu atvejų tai yra išmoktas elgesys. Vieni vaikai išmoksta agresyvaus elgesio greičiau ir efektyviau dėl įvairių veiksnių: pradedant nuo genetinių, prenatalinių, biologinių, fiziologinių ir baigiant psichosocialiniais. Psichologai agresyvaus elgesio naudojimą savo poreikių tenkinimui dažniausiai aiškina dviem pagrindiniais mechanizmais: mąstymo schemų (išankstinių nuostatų apie agresyvų elgesį formavimu) ir patirtimi, kurią vaikas įgauna modeliuodamas (mėgdžiodamas) kitų elgesį. Vieni vaikai augdami nuosekliai mokomi, kad agresijos naudojimas yra neteisėtas („Negalima muštis“), kiti gauna agresiją pateisinančią informaciją („Duok atgal“). Vieni stebi, kaip tėvai, broliai, seserys bei bendraamžiai sprendžia konfliktus neagresyviai, o kiti mato smurtą ir muštynes. Aplinka formuoja mūsų elgesį, tačiau šiais laikais ją sunku apibrėžti. Šiuo metu aktuali socialinė medija, kompiuteriniai žaidimai, animaciniai ir vaidybiniai filmai.
Socialinio mokymosi teorija
Socialinio mokymosi teorija teigia, kad agresyvus elgesys yra išmokstamas stebint kitus ir mėgdžiojant jų elgesį. Vaikai, kurie mato agresiją savo aplinkoje, yra labiau linkę patys tapti agresyvūs.
Frustracijos-agresijos teorija
Tai buvo viena iš pirmųjų teorijų, atkreipusių dėmesį į išorinių sąlygų įtaką agresijos pasireiškimui. Dar 1939 m. J.Dollardas su kolegomis paskelbė savo garsųjį veikalą „Frustraciįa ir agresija“, kuris keletą dešimtmečių buvo agresyvaus elgesio tyrimų teoriniu pagrindu. Minėti autoriai iškėlė prielaidą, kad agresija visuomet yra frustracijos pasekmė, ir kad frustracija visuomet skatina tam tikras agresijos formas. Šiuo atveįu frustracija yra suprantama kaip trukdymai siekiant kokio nors tikslo. Galima sakyti, kad frustracija atsiranda tada, kai žmogus negali siekti trokštamo tikslo arba atlikti atitinkamų veiksmų, kai jis to nori. Didėjant frustracijai, stiprėja ir agresyvaus elgesio stimuliacija.
Faktoriai, didinantys agresiją, susijusią su frustracija:
- Blokuojamo potraukio (susijusio su tikslo siekimu) stiprumas.
- Frustracijos visapusiškumas.
- Nedidelių frustracijų susikaupimas.
Susikaupusios nedidelės frustracijos arba trukdymai galiausiai sukelia stiprias agresyvias reakcijas (atskiros nedidelės frustracijos paprastai stiprios agresijos nesukelia).
Taip pat skaitykite: Šizofrenijos gydymas ir priežastys
Ginklų efektas
Norėdami pademonstruoti agresiją sukeliančių orientuojančių stimulų vaidmenį, L.Berkovvitzas ir jo kolegos atliko nemažai „ginklų efekto“ tyrimų. Kadangi ginklai tiesiogiai asocijuojasi su agresija, buvo manoma, kad jie atlieka agresiją sukeliančių stimulų funkcijas.
Šiuolaikinių technologijų įtaka agresijai
Mokslinių tyrimų rezultatai vienareikšmiškai tvirtina, kad yra stiprus ryšys tarp priklausomybės nuo interneto ir agresyvaus elgesio. Naršymas internete suteikia galimybę jaustis tam tikrų įvykių dalyviu išlaikant anonimiškumą. Tai didina individualizmo jausmą, kad galima elgtis paisant tik savo paties poreikių. Perkėlus tą patį santykį į realybę padidėja agresyvus elgesys. Be to, kompiuteriniai žaidimai dažnai yra smurtinio turinio, kuris orientuotas į anonimiškų žaidėjų ar tiesiog kompiuterinių veikėjų naikinimą siekiant pergalės. Pernai Kinijoje atliktas tyrimas parodė, kad vidurinės mokyklos moksleiviai, susidūrę su dideliu akademiniu spaudimu ir pokyčiais paauglystėje, ieško nusiraminimo naršydami internete ir žaisdami kompiuterinius žaidimus.
Lyčių skirtumai agresijoje
Visais amžiaus tarpsniais vyrai yra fiziškai agresyvesni už moteris. Iš vienos pusės, tai lemia biologiniai veiksniai, iš kitos - visuomenėje vyraujantys stereotipai ir auklėjimo tendencijos. Mergaitės dažnai mokomos, kad muštis negražu, netinka, berniukai gi, kada ir kaip muštis, pavyzdžiui, jei reikia apsiginti. Berniukams dažniau nei mergaitėms siūlomos sporto šakos, susijusios su kovos menais. Žinoma, šiuolaikinėje visuomenėje atotrūkis tarp lyčių fizinės agresijos mažėja. Moterys iš tiesų naudoja fizinę agresiją, ypač kai jas išprovokuoja kitos moterys, tačiau vyrų fizinė agresija dažniau nei moterų baigiasi rimtais sužalojimais ir net mirtimi. Mergaitės dažniau naudoja vadinamąjį santykių smurtą, pavyzdžiui, apkalba, skleidžia gandus, manipuliuoja draugyste, ignoruoja.
Kaip elgtis su agresyviu paaugliu šeimoje?
Svarbu domėtis, kas su juo vyksta, bandyti suprasti. Nors supratimas dažnai painiojamas su pritarimu, pateisinimu, iš tiesų tai yra skirtingi dalykai. Galime sakyti paaugliui: „Aš galiu suprasti, kad tau kyla intensyvios emocijos, pyktis, kurį sunku suvaldyti, norisi rėkti, trenkti… Tačiau manau, kad yra ir kiti būdai, kaip tą pyktį išreikšti, kad niekas nenukentėtų.“ Toks principas turi būti taikomas nuolat. Dažnai manome, kad pasakius vaikams vieną kartą, jie turi tai prisiminti ir taikyti visose kitose situacijose. Tačiau įgūdis formuojasi tik nuosekliai jį kartojant. Dar vienas svarbus principas - bandyti išgirsti, ką sako paauglys, o ne užstrigti ties tuo, kaip jis tai sako. Jeigu paauglys pradeda kalbėti pakeltu tonu, dažnai nebesiklausome, ką jis nori pasakyti, tačiau pradedame priekaištauti, tildyti. Tada veliamės į konfliktą, girdime priekaištus, kad jo nesuprantame, kaltinimus, kad jis mums nerūpi. Tačiau vaiko skauduliai lieka neišsakyti. Pravartu apie paauglio agresyvų elgesį kalbėti ne įkarštyje, bet nuslūgus emocijoms. Reikia pabandyti aptarti, kas įvyko, ką kitą kartą būtų galima daryti kitaip. Tėvai gali padėti sudaryti tam tikrą „saugumo“ planą, kaip sau padėti, kai kyla stiprus pyktis.
Prevencinės priemonės
Ką galima padaryti vaikystėje, norint užbėgti elgesio problemoms paauglystėje? Būtina didinti vaikų emocinį raštingumą, mokyti atpažinti emocijas ir tinkamai jas išreikšti. Tačiau pirmiausia turime pasirūpinti savo emocinius raštingumu. Jeigu tėvai patys nemoka tvarkytis su emocijomis, mažai tikėtina, kad vaikas „stebuklingais“ būdais darželyje, mokykloje ar internete išmoks elgtis kitaip.
Taip pat skaitykite: Visuomenės požiūris į lyčių psichologiją
Pasyvi agresija
Agresija gali pasireikšti įvairiomis formomis, įskaitant tiesioginę ir pasyvią agresiją.
Pasyvi agresija: apibrėžimas ir esmė
Pasyvi agresija - tai pykčio ar nepasitenkinimo reiškimas netiesioginiais būdais. Tai yra elgesio modelis, kuriam būdingas vengimas tiesiogiai išreikšti savo jausmus, nuomones ar poreikius. Pasyviai agresyvūs žmonės dažnai jaučia pyktį, bet bijo ar negali jo išreikšti tiesiogiai, todėl renkasi netiesioginius būdus, tokius kaip sarkazmas, atidėliojimas, užmaršumas ar kitų kaltinimas. Pasyvi agresija gali būti suprantama kaip žmogaus negebėjimas aiškiai nusibrėžti savo ribų, pasakyti „ne“, iškomunikuoti savo jausmus ir tiesiog atvirai pykti. Vietoj to, pasyviai agresyvus žmogus ieško išorinių priežasčių savo nepasitenkinimui pateisinti. Pavyzdžiui, pavėluojama į darbą dėl tariamų automobilių spūsčių, nesidalijama informacija dėl jos gausos ar užmiršimo, nesilaikoma terminų, nes nemokama valdyti laiko. Tačiau tai tik tariamos priežastys, o tikrosios priežastys lieka neįvardytos, o jausmai slepiami.
Pasyvios agresijos priežastys
Klinikinės psichologijos profesorius dr. M. Smithas teigia, kad pasyviai agresyvaus elgesio formavimuisi reikšmingą įtaką padaro mums artima aplinka. Kai vaikas pradeda suprasti kalbą ir kalbėti, tėvai išmoko elgtis tam tikru būdu ir pradeda naudoti psichologines kontrolės (manipuliacijos) priemones. Tėvai išmoko vaikus elgesiui priskirti emociškai „įkrautus“ vertinimus, atsisakydami asmeninės atsakomybės (sako: „blogas, murzius, verksnė“, užuot sakę: „man patinka (nepatinka)“, „aš noriu“). Prasmė - esi mažas, bejėgis, neišmanėlis, neatitinki „teisingų“ taisyklių, standartų. Padariniai - vaikai jaučia kaltę, nerimą, gėdą ir daro viską, kad išvengtų šių jausmų. Vaikystėje mus išmoko prieštaraujančių normų: „muštis - negražu, nes išauklėti vaikai taip nesielgia“, „bėgti - negalima, nes bėga tik bailiai“. Išeitis? Pasyvumas - likti padėtyje, kuri tau nepatinka. Tylime sukandę dantis ir ieškome netiesioginių būdų, kaip įgyvendinti keršto planus. Pasyviai agresyvus elgesys dažnai yra išmoktas elgesys. Tai, kaip vaiko tėvai išreiškia savo pyktį ar nepritarimą, kaip reaguoja į vaiko pyktį, gali būti susiję su tuo, kaip išmokstama reikšti nemalonias emocijas vyresniame amžiuje. Pasyvi agresija gali būti taikoma tam, kad neprašydamas tiesiogiai žmogus gautų tai, ko trokšta. Pavyzdžiui, stengiamasi manipuliuoti tokiomis frazėmis kaip: „Tu esi vienintelis, kuris gali man padėti“ arba „Tu tiek daug keliauji, norėčiau ir aš sau tai leisti“. Išgirdę tokius komentarus galime pasijausti kalti dėl geresnės savo padėties, gali kilti noras kitą „gelbėti“, jam padėti, o pasyviai agresyvus žmogus siekia būtent to.
Pasyvios agresijos požymiai
Atpažinti pasyvią agresiją gali būti sudėtinga, nes ji dažnai pasireiškia subtiliais ir dviprasmiškais būdais. Tačiau yra keletas požymių, kurie gali padėti atpažinti šį elgesį:
- Po komplimentais paslėpti įžeidinėjimai
- Konfrontaciją keliantys klausimai
- Piktinimasis kitų žmonių prašymais ar reikalavimais
- Priešiškumas
- Nuolatinis skundimasis
- Niūri nuotaika
- Baudimas tyla
Pasyvios agresijos formos
Pasyvi agresija gali pasireikšti įvairiomis formomis, įskaitant:
- Dviprasmiški komplimentai
- Sarkazmas
- Manipuliacijos
- Atidėliojimas ir laiko vilkinimas
- Apkalbos
- Užmaršumas, atidėliojimas, klaidos, išsisukinėjimas, pažadų nesilaikymas
- Nuolatinis pasitikslinimas, detalizavimas, nesupratimas, ignoravimas, atsiribojimas, žinučių ar laiškų neatsakymas.
Pasyvios agresijos poveikis tarpusavio santykiams
Pasyvi agresija gali turėti neigiamą poveikį tarpusavio santykiams, trukdyti spręsti problemą, nes problema yra tiesiog neaiški, ją vengiama įvardinti. Taip pat, nuolat susiduriant su pasyviai agresyviu asmeniu, kuris vengia tiesioginės akistatos, gali būti sunku juo pasitikėti, kurti tvirtus bendradarbiavimu grįstus santykius. Kai viena pusė nuolat vengia konflikto, nepasitenkinimas ir nesusipratimai gali tiesiog augti. Ilgainiui gali būti sunku atsekti konflikto priežastis ir perdėtai jautriai sureaguoti iš pažiūros nesudėtingoje situacijoje. Laikui bėgant emocinis artumas santykyje gali išblėsti, o pats ryšys nutrūkti, todėl pasyviai agresyvaus elgesio problemos sprendimas santykiuose yra labai svarbus sveikam bendravimui, abipusei pagarbai ir palaikančiai aplinkai puoselėti.
Kaip reaguoti į pasyvią agresiją ir save apsaugoti
Susidūrus su pasyviai agresyviu žmogumi gali kilti daug neigiamų emocijų. Geriausias būdas reaguoti į pasyvią agresiją yra inicijuoti pokalbį ir atvirai pasidalinti savo jausmais. Bandykite taktiškai, nepuolant, pasiteirauti kito apie jį ar ją kamuojančias problemas ir pasiūlykite kartu ieškoti sprendimo būdų. Neretai pasyvią agresiją kitas naudoja nesąmoningai, nes atvirai reikšti savo emocijas jam yra sudėtinga. Svarbu brėžti ribas, atspindėti tai, ką girdite ar pastebite ir kviesti pagarbiam, atviram dialogui. Svarbiausia, neatsakykite į pasyviai agresyvų elgesį tuo pačiu, tokiu būdu tikrai nieko nelaimėsite. Verčiau koncentruokitės į atviro ir saugaus santykio kūrimą. Jei jaučiate pyktį, bejėgiškumą, kaltę, į pasyvią agresiją atsakykite aktyviu veiksmu ir pabandykite pradėti pokalbį. Įvardinkite savo jausmus, taip pat išsakykite prielaidas apie savo partnerio savijautą. „Suprantu, kad tu nesikalbi, nes pyksti ant manęs, bet tada aš jaučiuosi visiškai bejėgis ir neįsivaizduoju, kaip pakeisti šitą situaciją“.
Kaip sau padėti, jei pastebite pasyvią agresiją savyje
Pačiam atpažinti nuosavą pasyviai agresyvų elgesį yra labai sunku. Tačiau jei šalia jūsų vis atsiranda žmonių, kuriais jūs nuoširdžiai piktinatės, jei pastebite, kad jūs nuolat nusileidžiate kitiems, retai kada išreiškiate savo poziciją, nuolat atidėliojate ar užmirštate - pabandykite savo pyktį ir nepasitenkinimą išreikšti tiesiogiai. Gebėjimas laiku atpažinti ir tinkamai išreikšti pyktį suteikia vidinę laisvę, atveria galimybes dar tikslesniam susikalbėjimui ir augimui.
Jei pastebėjote, kad elgiatės pasyviai agresyviai, galite sau padėti:
- Apmąstykite savo elgesį ir jo poveikį
- Pažinkite savo emocinį pasaulį
- Mokykitės tiesiai, bet pagarbiai reikšti savo jausmus ir mintis
- Būkite atviri, skatinkite nuoširdžius pokalbius su asmenimis, kuriais pasitikite
- Būkite kantrūs ir nuosekliai praktikuokite sveikesnius bendravimo metodus
Pasyvi agresija darbo vietoje
Darbo vietoje iškilus problemai, kai kurie žmonės bijo ar nenori tiesiogiai konfrontuoti, todėl priverčia kitus pykti už juos. Tai - pasyvi agresija, kai vietoj tiesiogiai reiškiamo nepasitenkinimo ieškoma išorinių priežasčių. Pasyviai agresyvų elgesį organizacijoje gali skatinti tam tikros elgesio normos, kultūra. Organizacinėje psichologijoje yra net specialus terminas „kaltinimo kultūra“ (angl. Culture of blame), kuriai būdinga paskolos ir gandai (užuot aptarus problemas tiesiogiai, jos ignoruojamos), atsakomybės vengimas, klaidų …
tags: #moksliniai #straipsniai #priklausomybe #ir #agresija