Pastaruoju metu pastebima džiuginanti tendencija, kad apie psichodelikų terapiją kalba įvairūs visuomenės atstovai. Tačiau, daugėjant informacijos apie psichodelikus, daugėja ir su jais susijusių mitų. Vienas iš tokių mitų - psichodelikai be psichoterapijos yra nenaudingi. Šiame straipsnyje panagrinėsime Hamiltono nerimo skalę (HAM-A) ir aptarsime psichodelikų terapijos veiksmingumą, atsižvelgdami į įvairius požiūrius ir tyrimų rezultatus.
Psichodelikai ir psichoterapija: ar visada būtinas derinys?
Terminas "psichodelikų padedama psichoterapija" yra viena iš dogmų, kuri atsirado dėl klinikiniuose tyrimuose dalyvaujančių psichoterapeutų. Plačiai žinoma, kad psichodelikai veikia kaip psichoplastogenai - palengvina smegenų gebėjimą keistis. Tai suteikia užuominų, kad psichodelikai tik pradeda pokyčių smegenyse procesus ir jie nesibaigia su subjektyvaus šių vaistų poveikio pabaiga. Todėl psichoterapija gali būti nepaprastai naudinga integruojant psichodelines patirtis ir įtvirtinant teigiamus pokyčius smegenyse.
Tačiau neseniai ypač sėkmingas kompanijos "MindMed" LSD taikymo generalizuotam nerimo sutrikimui tyrimas su 100 mcg junginio doze be psichoterapijos rodo, kad pastaroji toli gražu ne visada būtina. Tai yra gera žinia, nes būtent psichoterapija yra labai brangi sudedamoji "psichodelikais paremtos terapijos" dalis. Kita kompanija - "Compass Pathways" sėkmingai atliko vienos psilocibino dozės IIB fazės tyrimą be psichoterapijos gydymui atspariai depresijai. Šiame tyrime remisija siekė 30%, o tai irgi labai pozityvūs rezultatai, turint omenyje tiriamųjų ligos nepasidavimą jokiems vaistams.
Ketamino asistuojama psichoterapija (KAP) ir ketamino infuzijų terapija - tai du ketamino naudojimo psichikos sveikatai palaikyti būdai. Nors abu metodai apima ketamino vartojimą klientui, jie skiriasi pagal tai, į ką jie orientuoti ir kokioje aplinkoje yra taikomi. Daugelį klientų, ieškančių gydymo ketaminu, supainioja terminai "ketaminu paremta psichoterapija" ir "ketamino terapija". Įrodytas antidepresinis ketamino poveikis taip pat susijęs su smegenų pokyčiais, kuriuos galima sustiprinti ir palaikyti taikant palaikomąją psichoterapiją. Daugelis su ketaminu dirbančių terapeutų vadovaujasi "vidinio gydytojo" modeliu, padedančiu klientui pasiekti vidinį išminties šaltinį, padedančiu rasti prasmę ir savo kelią į išgijimą. Priešingai, ketamino infuzijos klinikose daugiausia dėmesio skiriama vien tik neurofarmakologinei ketamino naudai. Ketamino infuzijų klinikose daugiausia dėmesio skiriama ketamino infuzijoms kaip savarankiškam psichikos ligų gydymui. Šiose klinikose klientams paprastai kelis kartus per savaitę atliekamos intraveninės infuzijos be psichoterapijos. Nors ketamino infuzijos padeda gydyti ūmius simptomus, pavyzdžiui, polinkį į savižudybę, ilgalaikė tokios terapijos nauda gali būti mažesnė, tačiau ir kaštai - gerokai mažesni.
Įsitikinimą, kad psichodelikai veikia tik su psichoterapija, gali paaiškinti psichodelinį poveikį sukeliančių vaistų medicininė istorija. XX a., kai "Sandoz" laboratorijos pradėjo pardavinėti LSD, pakuotės lapelyje buvo nurodyta, kad jis turi būti "vartojamas analitinėje psichoterapijoje, siekiant sukelti represuotų emocijų išsilaisvinimą ir suteikti psichinį atsipalaidavimą". Buvo nurodyta, kad rekomenduojama dozė labai skiriasi priklausomai nuo paciento, ji turi būti didinama mažais žingsneliais (nuo 25 mikrogramų) per savaitinius apsilankymus ir numatoma 7-10 tokių apsilankymų lengvesniais atvejais ir 14-15 - sunkesniais. Dėl galimų nepageidaujamų reakcijų labai svarbi buvo "tinkama psichiatrinė priežiūra".
Taip pat skaitykite: Depresijos įvertinimo skalė
Tačiau nuo pat LSD vartojimo medicinoje pradžios egzistavo konkuruojanti tradicija vartoti LSD dozėmis, kurios netiko oficialiai sąveikai su terapeutu. Psichiatras Humphry Osmondas su bendradarbiu Abramu Hofferiu ketino imituoti neigiamą delyrinio tremenso poveikį, kad atgrasytų pacientus nuo žalingo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo. Bet jie pastebėjo, kad didelės dozės poveikis gali būti teigiamas ir terapinis. Psichodelinės patirties, kaip pagrindinės terapinės priemonės pacientų grupėms, atsiradimas prasidėjo nuo atviro obsesinio-kompulsinio sutrikimo tyrimo, kurio metu buvo vartojamos nedidelės psilocibino dozės. Vėliau sekė kontroliuojami tyrimai su pacientais, kuriems diagnozuotas vėžys. Psilocibinas, vartojamas palyginti didelėmis dozėmis, sukėlė tipišką psichodelinį poveikį, įskaitant padidėjusį susietumą, vizualinį restruktūrizavimą ir emocinį praeities įvykių išgyvenimą.
Londono imperatoriškojo koledžo grupės atliktas bandomasis tyrimas su gydymui atsparia depresija suteikė psichodelinių psilocibino dozių taikymui labiau įprastą kryptį. Jis parodė, kad psilocibino vartojimas vidutinio sunkumo ar sunkia depresija sergantiems pacientams pasirodė saugus ir gerai toleruojamas. Remiantis šia patirtimi, vykdant COMPASS Pathfinder finansuojamą 2 fazės tyrimą su tiriamuoju vaistu - sintetiniu psilocibinu, 22 vietose 10 šalių buvo įdarbinti 233 pacientai, sergantys gydymui atsparia depresija. Pacientai dažniausiai nebuvo turėję psichodelinų patirčių anksčiau. Pasirengimas yra pagrindinė sesijų, kurių metu pradedamas vaisto vartojimas, elementas, nes stiprius emocinius išgyvenimus - tiek teigiamus, tiek neigiamus sukeliantis vaistas tiesiog reikalauja tinkamo pasirengimo ir psichoedukacijos. Kontroliuojamuose gydymui atsparios depresijos tyrimuose patirties integracija buvo palyginti trumpa (du seansai). Be to, nuo dozės priklausantis depresijos simptomų sumažėjimas respondentams visiškai pasireiškė kitą dieną po gydymo prieš vykstant bet kokiai psichodelikų integracijai. Emocinį proveržį psilocibino sesijos metu matuojanti skalė prognozuoja depresijos simptomų sunkumo sumažėjimo lygį po kelių savaičių .
Taigi, iš esamų tyrimų galima daryti tik nedidelę išvadą apie didelį integracijos, t. y. psichoterapijos ir psichodelikų naudą yra įrodyta, ir greičiausiai šie gydymo būdai, taikomi kartu, yra efektyvesni. Psichoterapeuto konsultacijos gali apsaugoti nuo su psichodelikų vartojimų susijusių rizikų. Tačiau teiginiai, kad psichodelikai gali būti tik priedas prie psichoterapijos, nėra pagrįsti moksliškai.
Hamiltono nerimo skalė (HAM-A): įvertinimas ir taikymas
Hamiltono nerimo skalė (HAM-A) yra plačiai naudojama priemonė nerimo simptomams įvertinti. Ją sudaro 14 klausimų, apimančių tiek psichologinius, tiek somatinius nerimo simptomus. Kiekvienas klausimas vertinamas nuo 0 (simptomų nėra) iki 4 (labai stiprūs simptomai). Bendras balas svyruoja nuo 0 iki 56, o didesnis balas rodo didesnį nerimo lygį.
HAM-A dažnai naudojama klinikiniuose tyrimuose, siekiant įvertinti nerimo sutrikimų gydymo veiksmingumą. Ji taip pat gali būti naudojama kasdienėje klinikinėje praktikoje, siekiant nustatyti nerimo sutrikimus ir stebėti gydymo eigą.
Taip pat skaitykite: Lyčių skirtumai nerime
Hamiltono nerimo skalės (HAM-A) vertinimo kriterijai:
- 0-7 balai: Nerimo nėra arba jis minimalus.
- 8-14 balų: Lengvas nerimas.
- 15-21 balas: Vidutinio sunkumo nerimas.
- 22-28 balai: Sunkus nerimas.
- Daugiau nei 28 balai: Labai sunkus nerimas.
Svarbu pažymėti, kad HAM-A yra tik vienas iš daugelio nerimo įvertinimo įrankių. Diagnozuojant nerimo sutrikimus, visada reikia atsižvelgti į paciento klinikinę istoriją ir kitus diagnostinius kriterijus.
Nerimas ir depresija: dažni psichikos sutrikimai
Nerimas ir depresija yra du dažniausi psichikos sutrikimai, kurie gali paveikti bet kurio amžiaus žmones. PSO duomenimis, visame pasaulyje daugiau nei 300 milijonų žmonių kenčia nuo depresijos, o daugiau nei 260 milijonų - nuo nerimo sutrikimų.
Nerimo sutrikimai apima įvairias būkles, kurioms būdingas per didelis nerimas, baimė ir susirūpinimas. Dažniausi nerimo sutrikimai yra generalizuotas nerimo sutrikimas, panikos sutrikimas, socialinio nerimo sutrikimas ir fobijos.
Depresija yra nuotaikos sutrikimas, kuriam būdingas nuolatinis liūdesys, prislėgta nuotaika ir susidomėjimo ar malonumo praradimas. Kiti depresijos simptomai gali būti nuovargis, miego sutrikimai, apetito pokyčiai, koncentracijos sunkumai ir mintys apie savižudybę.
Nerimas ir depresija dažnai pasireiškia kartu. Žmonės, kenčiantys nuo nerimo sutrikimų, dažnai patiria ir depresijos simptomus, ir atvirkščiai.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai ir galimybės
Nerimo ir depresijos gydymo būdai
Nerimui ir depresijai gydyti yra įvairių būdų, įskaitant psichoterapiją, vaistus ir gyvenimo būdo pokyčius.
- Psichoterapija: Psichoterapija, tokia kaip kognityvinė elgesio terapija (KET) ir tarpasmeninė terapija (TIT), gali padėti žmonėms įveikti nerimo ir depresijos simptomus, išmokti naujų įgūdžių ir pakeisti neigiamas mintis bei elgesį.
- Vaistai: Antidepresantai ir anksiolitikai gali padėti sumažinti nerimo ir depresijos simptomus. Svarbu pasikonsultuoti su gydytoju dėl tinkamų vaistų ir jų galimo šalutinio poveikio.
- Gyvenimo būdo pokyčiai: Sveikas gyvenimo būdas, įskaitant reguliarų fizinį aktyvumą, sveiką mitybą, pakankamą miegą ir streso valdymą, gali padėti sumažinti nerimo ir depresijos simptomus.
Kineziterapija ir jos poveikis depresijai
Fizinė mankšta ne tik gerina fizinį pajėgumą, bet ir palengvina naujų įgūdžių įsisavinimą, dalijimąsi problemomis ir ypatingais interesais, leidžia pasiekti geresnę fizinę formą, geresnį savęs vertinimą.
Reguliarūs fiziniai pratimai, pagerėjęs fizinis pajėgumas padidina serotonino lygį smegenyse, dėl to gerėja nuotaika ir atsiranda gerovės jausmas. Taip pat reguliarus mankštinimasis pakelia kūno temperatūrą, kuri, veikdama chemines medžiagas smegenyse, gali palengvinti depresiją.
Tačiau tyrimai apie fizinio aktyvumo naudą yra reikalingi tam, kad parinkti mėgstamas užsiėmimų formas, jų intensyvumą ir pobūdį sergantiesiems depresija.
Depresijos priežastys ir rizikos veiksniai
Depresijos priežastys yra įvairios ir sudėtingos. Tai gali būti genetiniai veiksniai, asmenybės psichikos ypatumai, egzogeniniai veiksniai (išoriniai dirgikliai) ir somatinės ligos.
Pagrindiniai depresijos tipai:
- Endogeninė depresija: Šiai depresijai būdingi nuotaikos svyravimai per parą (ryte blogesnė nuotaika) bei sezoniškumas (pavasario ir rudens laikotarpiais).
- Egzogeninė depresija: Vystosi veikiant išoriniams dirgikliams.
- Somatinė depresija: Atsiranda dėl įvairios kilmės vidaus organų bei centrinės nervų sistemos ligų (infekcijų, intoksikacijų, traumų ir kt.).
- Psichogeninė depresija: Atsiranda po stiprių išgyvenimų, psichinių traumų, kurios sutrikdo žmogaus centrinės nervų sistemos veiklą, pertempia jo adaptacinius mechanizmus.
- Atipinė depresija: Šios depresijos metu gali padidėti mieguistumas (hipersomnija), apetitas (hiperfagija). Nerimastingajai depresijai būdingas nerimas, nuolatinė įtampa be jokios priežasties.
Depresijos rizikos veiksniai:
- Amžius: Vyresnio amžiaus žmonės dažniau serga depresija.
- Lytis: Moterys dažniau serga depresija nei vyrai.
- Socialinė padėtis: Vieniašiai žmonės, bedarbiai, mažumos ir emigrantai turi didesnę riziką susirgti depresija.
- Somatinės ligos: Sergantys nepagydomomis ligomis, neseniai gimdžiusios moterys, persirgus insultu, sergantys Parkinsono liga ar išsėtine skleroze turi didesnę riziką susirgti depresija.
- Genetika: Jei šeimoje yra sergančių depresija, rizika susirgti padidėja.
- Stresas: Ilgalaikis stresas, prasti santykiai su aplinkiniais, neigiamas požiūris į gyvenimą ir narkotinių medžiagų vartojimas gali padidinti depresijos riziką.