Vaikui pradėjus lankyti mokyklą, tėvams tenka naujas iššūkis - rūpintis jo mokslais. Tėvų vaidmuo vaiko ugdymo procese yra labai svarbus, tačiau kartais perdėtas rūpestis arba abejingumas gali turėti neigiamą poveikį vaiko motyvacijai ir pasiekimams. Šiame straipsnyje aptarsime, kokią įtaką vaiko mokslams turi tėvai, kokie mitai vyrauja šioje srityje ir kaip tėvai gali padėti vaikui siekti geresnių rezultatų.
Mitai apie tėvų įtaką vaikų mokymuisi
Vaikų ir paauglių psichologė Asta Blande atkreipia dėmesį į skirtingus tėvų požiūrius į savo vaidmenį vaiko mokymosi procese. Vieni tėvai yra itin aktyvūs ir stengiasi kontroliuoti kiekvieną vaiko žingsnį, domėdamiesi visomis smulkmenomis apie jo gyvenimą mokykloje. Iš pirmo žvilgsnio toks elgesys gali atrodyti kaip rūpestingumas, tačiau jei vaikas pats puikiai susitvarko su užduotimis, nereikėtų jo aklai prižiūrėti ir saugoti. Kita kraštutinė situacija - abejingi tėvai, kurie visą atsakomybę už vaiko ugdymą perkelia mokyklai, motyvuodami tai vaiko savarankiškumo ugdymu. Tačiau neretai paaiškėja, kad tėvai tiesiog nepajėgia susitvarkyti su šia užduotimi. Laimei, pastaruoju metu daugėja atsakingų tėvų, kurie leidžia abiem pusėms priimti svarbius sprendimus.
Neigiamas perdėto arba per mažo rūpinimosi poveikis
Tiek perdėtas domėjimasis, tiek abejingumas gali neigiamai paveikti vaiko motyvaciją mokytis. Aktyvių tėvų vaikams pamažu silpnėja noras tapti savarankiška ir už savo pasirinkimus atsakinga asmenybe. Tokie vaikai nuolat jaučiasi kieno nors kito dalimi, o ne savarankišku žmogumi. Abejingumas arba per mažas rūpinimasis dažnai siunčia vaikui signalą, kad jis nėra toks svarbus ir mylimas, kad juo domėtųsi. Tuomet vaikai neretai bando įrodyti savo vertę daug mokydamiesi arba darydami savarankiškus sprendimus net ir tada, kai yra būtina suaugusiojo patirtis ir išmintis. Kartais tai neleidžia vaikui pajusti, kad ir jis ką nors gali duoti pasauliui, ir skatina jį tiesiog plaukti pasroviui.
Dėmesys vaiko susidomėjimui, o ne tik rezultatams
Psichologė Asta Blande pataria tėvams būti ypač dėmesingiems vaiko norui išmokti, suprasti ar sužinoti ką nors nauja, nes smalsumas ir kūrybiškumas yra ateitis. Net jei vykstant procesui rezultatai ne visada bus tokie, kokių norėtųsi, nereikėtų slopinti vaiko prigimtinio smalsumo. Šeimos palaikymas ir padrąsinimas taip pat yra svarbus šių teigiamų pokyčių stimulas.
Tėvų vaidmuo mokyklos gyvenime
Vis daugiau tėvų ateina į mokyklą kaip partneriai. Jie bendrauja su mokytojais ir kartu aptaria vaiko galimybes bei reikalingas papildomas pagalbos priemones. Kartu su vaikais tėvai vis dažniau dalyvauja renginiuose, paskaitose, remia mokyklos idėjas ir įsitraukia į jų įgyvendinimą. Kai viskas daroma nuoširdžiai, įsiklausant į mokytojų ir vaikų poreikius bei rekomendacijas, partnerystė tampa naudinga ir ilgalaikė.
Taip pat skaitykite: Motyvacija augančiam žmogui
Švietimo pokyčiai ir tėvų įsitraukimas
Švietimas nuolat kinta - pamokose vis dažniau naudojamos išmaniosios lentos, dienynai perkeliami į internetinę erdvę, o užduotys tampa labiau integruotos. Dalis tėvų stengiasi neatsilikti nuo šių pokyčių ir aktyviai įsitraukti į mokyklos gyvenimą. Daugėja susitikimų su tėvais, kuriuose partnerystė aptariama kaip svarbus dalykas, padedantis mokyklai ir vaikui tobulėti. Tad aktyviems tėvams dabar tikrai palankus laikas - nemaža dalis jų gana išmintingai ir tinkamai tuo naudojasi. Tiems, kuriems pritrūksta motyvacijos, verta prisiminti, kad šiandien yra pats geriausias laikas parodyti vaikui, jog jis ir ta aplinka, kurioje jis mokosi, yra svarbūs šeimai.
Tėvų nuostatos apie nesėkmes ir vaikų suvokimas apie intelektą
Stanfordo universiteto psichologijos profesorė Kyla Haimovitz teigia, kad tėvų nuomonė ir palaikymas yra lemiamas faktorius vaikų motyvacijos vystymosi prasme. Jie daro įtaką vaikų suvokimui, kas yra nesėkmė ir kaip į tai reaguoti, nuo pat pirmųjų jų gyvenimo metų. Vaikai, suvokiantys savo gebėjimus kaip kintančius ir su laiku tobulinamus įgūdžius, yra linkę daug lengviau reaguoti į kliūtis bei nesėkmes.
Profesorė pataria tėvams reprezentuoti šią žinutę vaikams per savo pačių reakciją į jų nesėkmes ir pralaimėjimus. Jei vaikas grįžta namo su prastu matematikos pažymiu, tėvų reakcija į tai nulems, kaip mažasis suvoks savo gebėjimus išmokti gerai skaičiuoti. Net ir pasakymas - „Viskas gerai. Tau gerai sekasi rašyti rašinėlius.“ - gali siųsti žinutę, jog metas pasiduoti ir nebesistengti išmokti matematikos, vietoje bandymo ištaisyti klaidas ir iš jų pasimokyti.
Atlikti tyrimai parodė, jog tam, kaip vaikai suvokia „buvimą protingu“ neturi įtakos jų tėvų samprata apie intelekto sąvoką. Tačiau įtakos turi tai, kaip tėvai reaguoja į nesėkmes. Tėvų, tikinčių, jog nesėkmės mus riboja, vaikai buvo daug labiau linkę manyti, jog žmonių intelektas yra „fiksuotas“ ir neturi galimybės tobulėti. Tyrimas įrodė, jog kuo labiau tėvai buvo linkę nesėkmes suvokti kaip blogą dalyką, tuo labiau vaikai buvo pripratę nerimauti dėl pažymių užuot stengęsi išmokti ir patobulėti.
Taigi, nors kartais vaikų suvokimą apie mokymąsi, gebėjimus ir klaidas lemia ir jų pačių temperamentas, tačiau tėvai turi neginčijamai didelę įtaką. Tėvai turi būti informuoti, kaip teisingai reaguoti į klaidas ir pralaimėjimus - motyvuoti vaikus analizuoti, kodėl jiems nepasisekė, ką galima iš to išmokti ir kur kreiptis pagalbos.
Taip pat skaitykite: Motyvacijos svarba
Asmeninė motyvacija ir studijų pasirinkimas
Edvin Zuzanov, Vilniaus verslo kolegijos studentas, teigia, jog motyvacija mokytis ir siekti jo viduje yra lyg neblėstanti ugnis, kurios neužgesina jokios išorinės situacijos. Jis vadovaujasi pirmame kurse išgirstais anglų k. fonetikos dėstytojos žodžiais: „Ji sakė, kad nors iš pradžių gali būti lengva mokytis, svarbu toliau dėti pastangas, nes net nepastebėsi, kaip, užmigus ant laurų, tave aplenks galbūt mažiau gabumų turintys, tačiau nuolat mokytis besistengiantys studentai."
Edvinas atliko praktiką dizainerės Julios Janus įkurtoje kūrybingos vietokūros asociacijoje „Miesto kvartalas“, kur sėkmingai pritaikė studijose gautas žinias tiek anglų k., tiek komunikacijos srityse. Jis teigia, jog pasikeitęs jo požiūris į anglų kalbą, kuri yra daug sudėtingesnė nei jis galvojo, lėmė naują požiūrį į mokymąsi ir tobulėjimą. Jis suprato, kad visko neišmoks, tad tam tikrais dalykais reikia domėtis pačiam: skaityti knygas, ieškoti informacijos internete, gilintis.
Edvinas pataria būsimiems pirmakursiams neskubėti ir gerai apgalvoti, kokią studijų programą išsirinkti. Tai yra svarbiau nei tradicinis pasirinkimas tarp kolegijos ir universiteto.
Laiko planavimas ir motyvacija
Laiko planavimas yra vienas iš esminių įrankių studijuojant nuotoliniu ar dieniniu būdu. Edukologijos mokslų daktarė Sigita Burvytė sako, kad vaikų gebėjimai, kaip ir noras mokytis, formuojasi jiems bendraujant su artimiausios aplinkos žmonėmis. Vieniems vaikams labiau pasiseka, nes jie turi jautrius šeimos narius, kurie pastiprina vaikų prigimtinį smalsumą ir padeda jam atsiskleisti, o kitiems tėvai savo gerais norais atima drąsą eksperimentuoti, klysti ir ieškoti naujų pažinimo sričių.
Dr. S. Burvytė teigia, kad labai dažnai tėvai akcentuoja, kad vaikas turi pasiekti aukštų akademinių pasiekimų, o kai to nepavyksta padaryti, dažnu atveju yra keičiama aplinka - mokytojai, mokyklos, bet tai nepadeda vaikams išsiugdyti stokojamus mokymosi įgūdžius, kurie ir yra pagrindinė nenoro mokytis priežastis.
Taip pat skaitykite: Kaip rasti motyvaciją sportuoti
Vertinti ne tik rezultatą, bet ir pastangas
Natūralu, kad tėvai nori, jog jų vaikai gerai mokytųsi, o dešimtukai yra to įrodymas. Tačiau aukščiausi pasiekimai neturėtų tapti vienintele siekiamybe - pasak pašnekovės, negalima vaikui siųsti žinios, kad jis reikšmingas tik tada, kai gauna aukštus įvertinimus. Tokiu atveju iškyla pavojus vaikui jausti nuolatinę įtampą ir baimę gauti blogą pažymį, vaikai bijo suklysti ir nesiima sunkesnių iššūkių ar užduočių.
Dr. S. Burvytė aiškina, kad moksliniai tyrimai atskleidžia, kad žmonių gyvenimo kokybę nulemia ne akademiniai pasiekimai, o socioemocinių kompetencijų kokybė. Svarbu, kad vaikas gerai save pažintų, gebėtų atpažinti savo emocijas, jausmus, mokėtų tinkamai juos išreikšti, sugebėtų kurti tinkamus santykius su bendraamžiais, mokytojais, susivoktų, kokioje situacijoje jis yra ir kaip toje situacijoje reikia elgtis. Pernelyg didelis fokusas į akademinius pasiekimus gali atimti galimybę formuotis tokioms savybėms.
Atliktas tyrimas su dviem trečiokų klasėmis parodė, kad klasėje, kur vaikai buvo giriami už balus, jie imdavosi spręsti lengvesnius uždavinius, nes tokie garantuoja geresnį pažymį, o kartu ir tėvų ar mokytojų pagyrimą. Tuo metu kitos klasės mokiniai, kurie buvo giriami už pastangas, nebijojo suklysti ir rinktis spręsti sunkesnius uždavinius, norėdami juos perprasti.
Sekasi tai, kas įdomu
Mokymosi sėkmei didelės įtakos turi ir mokomojo dalyko įdomumas, kuris yra labai individualus. Be to, šiuolaikiniai vaikai labai nori aiškumo ir supratimo, kodėl jiems reikia mokytis šitą dalyką, ką tai jiems duos, kokia to prasmė. Jei kažkurie dalykai vaikui neatrodys prasmingi, vaikas gilinsis ne į juos, o į tuos, kuriuose mato prasmę, jei mokytis neįdomu, tada atsiranda nenoras ar tingėjimas.
Dr. S. Burvytė teigia, kad vaikais reikėtų pasitikėti ir leisti jiems patiems pasirinkti, kiek, kada, kaip jie mokysis, bei suteikti galimybę patirti natūralias nesimokymo pasekmes. Tėvų užduotis - padėti suprasti, kas laukia toliau: jei neišmoksi, rizikuoji nesuprasti pamokos, jei dar kartą neišmoksi, tuo sunkiau bus perprasti dalyką, tai lems, kad bus sunku išlaikyti egzaminus arba teks daugiau pasimokyti, nes priešingu atveju turėsi žemus balus, o nesurinkus reikiamų balų skaičiaus negalėsi studijuoti to, kas tau patinka.
Tėvų užduotis - būti šalia ir leisti klysti
Dr. S. Burvytė akcentuoja, kad tėvai, kurie leidžia vaikams nuo mažų dienų patiems spręsti jų amžių atitinkančias problemas, padeda vaikams prisiimti atsakomybę už savo pasirinktą elgesį. Kai vaikas mokosi, būtinas tėvų palaikymas. Jei palaikymo nėra, vaikai dažnu atveju netenka drąsos bandyti, bijo klysti, bet mokantis naujų dalykų neįmanoma iš karto visko padaryti gerai. Tėvai turėtų būti šalia vaiko, išklausyti, empatiškai elgtis, tačiau leisti jam pačiam rasti sprendimą, mokytis iš klaidų, prisiimti asmeninę atsakomybę už savo mokymosi procesą bei rezultatus, veiksmus ir demonstruoti pasitikėjimą vaikui, kad jis sugebės tai padaryti. Tai pašnekovė vadina dovana visam gyvenimui, mat žmogui tai suteikia drąsos nuolat mokytis naujų dalykų.
Dr. S. Burvytė tikina, kad moralizuojamas, spaudžiamas, baramas vaikas jaučiasi blogai ir jam norisi nuo tėvų bėgti. Toks santykis ne augina sparnus, o gniuždo, vaikas nuo to tikrai netaps sąmoningesnis ir lengvai prisiims asmeninę atsakomybę už savo veiksmus, pradės daugiau ar geriau mokytis, o tik praras pasitikėjimą savimi ir tėvais.
Mokinių ir mokytojų požiūriai į mokymosi motyvaciją
Tyrimai rodo, kad kur mažesnis vaikų rūšiavimas, ten stipresnė jų motyvacija mokytis, o kur vyrauja pagarba ir pagalba kiekvienam mokiniui, ten žemesnis patyčių, diskriminacijos, atskirties lygis. Mokiniai ir jų tėvai svajonių mokyklą mato vienaip, o mokytojai - kiek kitaip. Vaikai norėtų, kad pedagogai jų nerūšiuotų pagal mokymosi rezultatus ar šeimos socialinę padėtį, tėvai pritaria vaikų norams. Mokiniai tikina daugiau pagalbos sulaukiantys iš bendraamžių nei mokytojų.
Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos katedros vedėja doc. dr. Lina Miltenienė teigia, kad mokytojai stengiasi daugiau personalizuoti ugdymą, vertinti kiekvieno vaiko pažangą. Per kelerius metus mokyklose įvyko didelis proveržis taikant šiuolaikiškus aktyviuosius mokymosi metodus, projektinį mokymąsi. Tiesa, pažanga skirtingose mokyklose nevienoda.
Tyrimas atskleidė, kad mokytojai linkę skirti mažiau dėmesio žemesnių gebėjimų mokiniams. Paradoksas - kuo vaikas geriau mokosi, tuo mokytojo yra labiau pastebimas, sulaukia jo dėmesio ir pagalbos. Tyrimas patvirtina mokinio ir mokytojo emocinio ryšio svarbą: mokytojo dėmesį jaučiantys mokiniai, susidūrę su mokymosi sunkumais, dažniau linkę kreiptis į jį, o dėmesio nesulaukiantys mokiniai mokytojo pagalbos neprašo.
Tyrimas atskleidė, kad mokyklos yra linkusios į elitizmą. Jos didžiuojasi ir džiaugiasi tik gabiaisiais moksleiviais - juos apdovanoja, eksponuoja jų nuotraukas, veiklos rezultatus ir skiria labai daug dėmesio. Mokyklos teigia taip norinčios motyvuoti silpniau besimokančiuosius lygiuotis į pirmūnus. Tačiau tai nemotyvuoja kiekvieno mokytis, priešingai - menkina kitų mokinių savivertę, didina atskirtį tarp skirtingai besimokančiųjų ir skatina konkurenciją, kuri neigiamai veikia motyvaciją ir įsitraukimą į mokymąsi.
Mokiniai akcentavo per didelį kiekį namų darbų, skundėsi, kad nelieka laiko laisvalaikiui, pabūti su šeima, draugais. Moksleiviai pasigenda pedagogų pagalbos. Z karta norėtų, kad ugdymo procese būtų naudojama daugiau informacinių technologijų. Tačiau jie piktinasi, kad mokykla turi interaktyvaus ugdymo priemonių, kurioms išleisti tūkstančiai, o mokytojai net nemoka jomis naudotis. Mokiniai kelia patyčių problemą, kartais jas patiria net iš mokytojų.
Tėvai linkę prisiimti atsakomybę už savo atžalų ugdymą namuose, jiems tobulėti padedantį laisvalaikį, jaučia pareigą domėtis vaiko pasiekimais ugdymo įstaigoje, jiems labai rūpi vaiko savijauta tiek namie, tiek mokykloje. Tėvai norėtų daugiau aktyvių, inovatyvių mokymo metodų, pamokų ne tik klasėje, eksperimentuojant, dažniau dirbant grupėmis. Tėvai pasigenda, kad vaikus mokytų mokytis, kelti klausimus, kritiškai mąstyti, o ne perrašinėti tekstus į sąsiuvinius. Tėvai norėtų objektyvesnio vertinimo, daugiau orientuoto į vaiko individualią pažangą, o ne matuojant tik pagal bendrą lygį.
Mokytojai tikisi efektyvesnio ugdymo organizavimo, administravimo lankstumo, tai leistų taikyti aktyvesnį mokymą, rasti resursų ilgalaikiams projektams, darbui kitose erdvėse, geresnio aprūpinimo mokymo priemonėmis. Mokytojai norėtų daugiau laisvės dirbti kūrybiškai, motyvavimo. Pedagogai tikisi sisteminio sprendimo, kaip turi būti dirbama su elgesio problemų turinčiais mokiniais, nepalikti čia mokytojo vieno, taip pat pageidauja, kad mokykla užtikrintų reikalingų specialistų įdarbinimą, kai joje mokosi specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai.
Tyrimas patvirtino įtraukiojo ugdymo privalumus: kur vyrauja pagarba ir pagalba kiekvienam mokiniui, ten stipresnė visų jų motyvacija mokytis, dažniau taikomi šiuolaikinio mokymo metodai, žemesnis patyčių, atskirties lygis.
Materialinis ir moralinis paskatinimas
Tyrimas rodo, jog moksleiviai mokyklose mokosi dėl geresnės ateities. Pačių moksleivių nuomone, juos labiausiai motyvuojanti priemonė yra moralinis paskatinimas (82 proc.). Beveik penktadalis mokinių atsakė, jog juos mokytis motyvuoja ir materialios priemonės. Moksleivių tėvai taip pat mano, kad moksleivius labiausiai motyvuoja moralinis paskatinimas (75 proc.), o svarbiausi veiksniai - galimybė įsigyti gerą išsilavinimą ir gerą darbą.
Darbo ir poilsio pusiausvyra
Vaiko teisių gynėja Viktorija Linkienė vaikams ir jaunimui visų pirma siūlo atrasti darbo ir poilsio pusiausvyrą. Ji siūlo turėti struktūrizuotą mokymąsi, tiek plačiąja prasme apskritai apie mokymosi procesą, tiek ir turėti dienos režimą. Kad pirmoje dienos pusėje yra labiau koncentracija ties mokslais, labiau orientuojamės į mokymosi dalykus, o atlikus tą darbą, kaip apdovanojimą, vaikas gali turėti gerą laiką su draugais, su jam artima aplinka.
Tėvams, globėjams pašnekovė pirmiausia siūlo pabendrauti su vaiku, kodėl nebėra to noro turėti gerą pažymį ir kodėl vaikui norisi turėti laiką sau, o ne skirti būtent žinių gavimui. Reikėtų susėdus bendrai šeimos rate, turėti taip vadinamą pokalbį prie arbatos. Kad išsiaiškintume vaiko baimes, kodėl jis nenori mokytis labiau arba kodėl jam yra sunku mokytis. Galbūt ne pats dalykas, kurį mokosi, jam yra sunkus, gal mokytojas turi įtakos mokymosi rezultatams, galbūt kiti dirgikliai iš šono?
V. Linkienė tėvams pataria reaguojant į vaiko individualumą, tiesiog turėti išsiaiškinti priežastis, kodėl prastesnis įvertinimas nebeskatina vaiko pastangų? O sužinojus priežastis, siūlau šeimai stengtis keisti tiek laisvalaikį, tiek mokymosi metodiką, kad pažymys būtų aukštesnis.
Kaip „atlygį“ vaikui už pastangas ir puikius mokymosi pasiekimus, galima sutarti nupirkti taip trokštamą daiktą, suplanuoti norimą šeimos išvyką ar tiesiog leisti ilgesnius pasibuvimus su draugais. Be to, V. Linkienė tikina, kad už puikiai įvertintus itin sunkius kontrolinius darbus ar gerai išlaikytus egzaminus, vaikas nusipelno ir realaus atlygio: „Jeigu tai yra aukštas įvertinimas, atitinkantis aukščiausius standartus švietimo sistemoje, manau, kad būtų tikslinga apdovanoti jauną žmogų netgi pinigine išraiška, nes tai skatintų finansinį vaiko raštingumą. Be to, būtų dar vienas prioritetas turėti gerus balus ir motyvaciją mokymuisi.“
Vidinė ir išorinė motyvacija
Išorinė motyvacija kyla iš išorės. Tai visi minėto botago-pyrago variantai - tokie išoriniai faktoriai, kurie veikia mūsų elgesį. Vidinė motyvacija tuo tarpu - tai noras daryti, nes tai įdomu, nes trokšti tai daryti, nes tau rūpi, nes tai kažkas tau svarbaus, tai tau teikia džiaugsmą. Visa tai - klasikiniai vidinės motyvacijos pavyzdžiai, kurių neveikia tokie dalykai, kaip negatyvios pasekmės ar bausmės.
Didžioji dalis tėvų nesupranta, kad dažniausiai išorinė motyvacija su savo gąsdinimais, apribojimais ar papirkinėjimais sukelia daugiau problemų nei jų išsprendžia. Tokie motyvavimo metodai vaikus tik įbaugina, suerzina, verčia pasijusti menkesniais, sugėdintais ar maištingais. Vietoj to, kad tai juos motyvuotų, tik dar labiau viską pablogina.
Išorinė motyvacija tinka mechaninėms užduotims ar laikinam tikslui pasiekti, kol suformuojamas koks nors reikalingas įgūdis. Ji padeda tuomet, kai privalome atlikti varginančius, nemalonius, mechaninius darbus. Tačiau ji visai netiks ten, kur reikia kūrybinio mąstymo, aukštesnių mąstymo gebėjimų.
Savi-ryžto teorija
Dr. Edward Deci ir Richard M. Ryan kalba apie Savi-ryžto teoriją (Self-Determination Theory), pagal kurią trys pagrindiniai psichologiniai poreikiai yra PRIERAIŠUMAS, AUTONOMIJA ir KOMPETENCIJA. Tai reiškia, kad kiekvienas vaikas turi jaustis gebantis kažką padaryti, gebantis pats pasirinkti ir būti prisirišęs prie kitų, kad jaustųsi saugus, priimtinas ir mylimas.
Kai vaikai jaučiasi saugūs, gebantys, pasitikintys savimi, t.y. yra užtikrinami pagrindiniai vaiko poreikiai ir jie yra gerbiami, įsijungia teigiamos emocijos: džiaugsmas, pasitenkinimas, įkvėpimas, komfortas ir meilė. Kai vaikai yra kupini šių emocijų, aktyvuojasi aukštesni jų mąstymo sugebėjimai. Jie tampa pajėgūs daug lengviau spręsti problemas, sustiprėja jų kūrybiškumas, jie tampa labiau atsidavę, pajunta mokymosi džiaugsmą, noriai bendradarbiauja ir klauso. Kitaip tariant, jie tampa savi-motyvuoti.
Ryšys su vaiku
Pagrindiniu prioritetu turi būti laikas, skirtas vaikams. Jei išsikeltume vieną pagrindinį tėvystės uždavinį, tai be abejonės būtų ryšio su vaiku sukūrimas.
Ką daryti, jei laiko vaikams galite skirti labai minimaliai? Tuomet tegu tas laikas, kurį skyrėte, būna kuo kokybiškesnis. Kartu juokitės ir žaiskite, dūkite. Bet kurio amžiaus vaikai mėgsta juoktis ir žaisti. Klausykitės. Visi vaikai vertina, kai jūs ne tik kalbate, bet ir klausotės. Mokykitės kartu ko nors naujo. Vaikai yra natūraliai smalsūs, todėl jiems patinka mokytis ko nors naujo.
tags: #motyvacija #motykis #tevai