Šiame straipsnyje aptarsime priklausomybę nuo tėvų, jos požymius, priežastis ir galimus pagalbos būdus. Ši tema aktuali, nes priklausomybė gali turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių žmogaus gyvenime.
Priklausomybės nuo tėvų požymiai
Šeimose, kuriose vienas ar abu tėvai/globėjai yra priklausomi, įprastas vaidmenų pasiskirstymas tarp tėvų ir vaiko dažnai yra gerokai išsibalansavęs, o tai gali turėti rimtų pasekmių vaiko, kuris augo tokioje šeimoje, vėlesniame gyvenime. Kai vaikas gyvena priklausomybės paveiktoje aplinkoje, jis atrodo ir kartais elgiasi kaip vaikas, tačiau dažniausiai tokie vaikai suauga per anksti. Jie niekada neatsipalaiduoja, nuoširdžiai nesilinksmina, dažniausiai prisitaiko prie savo draugų elgesio. Jie gali nežinoti, kas yra vaikiški jausmai, ką reiškia būti spontanišku, bet dažniausiai aplinkiniai to nepastebi. Net jei ir nujaučia, kad kažkas vaiką slegia, dažniausiai nesupranta, kas tai galėtų būti.
Tokiems žmonėms sunku suvokti, kokie turėtų būti santykiai šeimoje, kaip reikėtų jaustis, ką sakyti įvairiose situacijose. Jie gali rinktis tik tarp to, ką patys patyrė savo šeimoje, ir tarp idealizuoto filmuose rodomo modelio. Tačiau vienas iš jų yra griaunantis, o kitas - netikras. Suaugę alkoholikų vaikai yra išmokę viską kontroliuoti, nes savo aplinkoje dažnai negalėjo pasitikėti kitais, todėl gali būti suvokiami kaip valdingi, griežti, nelankstūs. Daugelis jų anksti neteko nerūpestingos vaikystės, jei apskritai ją turėjo, todėl jų spontaniškumas yra užgniaužtas, neišugdytas, gal net jiems atrodo pavojingas.
Suaugusiems alkoholikų vaikams labai sunku suprasti ir išreikšti jausmus. Juk melas vaiko šeimoje buvo tiesiog neatskiriama gyvenimo dalis. Tėvai nuolat pasakodavo istorijas, kurios kaip nors turėdavo pateisinti jų gėrimą ar netesėtus pažadus. Kad ir koks geras mokinys buvo, kad ir kaip stengėsi namuose, vis vien tėvas vartodavo, o mama būdavo nelaiminga. Vidinė graužatis ir nerimas šiems žmonėms yra nuo vaikystės įprasta būsena. Miego sutrikimai, chroniškas nerimas, psichosomatiniai skundai gali būti nuolatiniai tokios graužaties palydovai.
Šie vaikai ne kartą buvo išduoti, jais ne kartą buvo manipuliuojama ir naudojamasi. Nesaugumas, nepatiklumas ir baimė, kad nebūtum įskaudintas, išlieka ir trukdo suartėti su kitais, net jei naujieji pažįstami atrodo patikimi ir padorūs. Jei pavyksta užmegzti artimą santykį, nerimas verčia prisišlieti ir labai laikytis kito žmogaus. Siekdami užmegzti ir išlaikyti ryšius, suaugę alkoholikų vaikai būna nepaprastai atsidavę, net ir suvokdami, kad kitas asmuo ištikimybės nevertas. Aplinkiniai jus apibūdindavo vienu labai paprastu sakiniu, greičiausiai atspindinčiu jūsų šeimoje prisiimtą vaidmenį. Vaikai, augantys su priklausomu asmeniu, prisiima panašius vaidmenis kaip ir kitose nedarniose šeimose, bet priklausomų asmenų šeimoje tai galima matyti itin ryškiai.
Taip pat skaitykite: Gydymo metodai Marijampolėje
Tikriausiai jau pastebėjote, kad dažnai jūsų pastangos padėti nueina perniek, kaip ir jūsų bandymas sustabdyti jų vartojimą. Iš tiesų, dažnai jūsų teikiama pagalba gali sukelti netgi priešingą poveikį - priklausomas žmogus puikiai žino, kaip naudotis savo aplinka ir tai, kad juo visada kažkas pasirūpina, jam tik padeda tęsti savo senus įpročius. Kad ir kaip norėtumėte, jūs neturite įtakos priklausomo asmens elgesiui, nes jo poreikis vartoti yra nekontroliuojamas.
Priklausomybės priežastys ir rizikos faktoriai
Nors mes šventai tikime, kad tik kai kurie žmonės yra labiau linkę į priklausomybes, priklausomai nuo tam tikrų rizikos faktorių - aš galiu pasakyti paprastai: tų faktorių yra tiek daug, kad jų turi beveik kiekvienas žmogus. Anot knygų autorės Jessica Lahey, “nėra svarbu iš kokios šeimos kilę vaikai - visi paaugliai dalijasi labai nuspėjamais, visiems vienodai būdingais raidos etapais, gyvenimiška patirtimi ir savybėmis, dėl kurių jie visi siekia narkotinių medžiagų, eksperimentuoja su jomis ir kai kurie iš jų tampa nuo jų priklausomi.
Dr. Nora Volkow, Nacionalinio piktnaudžiavimo narkotikais instituto (NIDA) direktorė, išsamiai tyrinėjo paauglių smegenis ir jų polinkį į priklausomybę. Jos tyrimai rodo, kad kaktinė smegenų žievė, atsakinga už sprendimų priėmimą ir impulsų kontrolę, nėra visiškai išsivysčiusi net iki 25 metų amžiaus. Tai reiškia, kad paaugliai ir jauni suaugusieji yra ypač pažeidžiami narkotikų ir alkoholio poveikio, nes jų smegenyse lengviau formuojasi priklausomas elgesys. Būtent dėl to, mūsų, kaip tėvų pareiga, užkirsti kelią bet kokiam alkoholio vartojimui iki makismaliai brandaus smegenų amžiaus.
Šie pokyčiai gali rodyti, kad paauglys vartoja psichoaktyviąsias medžiagas norėdamas susidoroti su stresu ar emociniu skausmu. Pasak Johano Hari, vieno iš priklausomybių tyrinėtojų, priklausomybės priešingybė yra ne blaivybė, o ryšys su kitais žmonėmis. Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas dažnai sukelia kognityvinių sutrikimų, dėl kurių paaugliams sunku susikaupti ir gerai mokytis mokykloje. Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas gali kainuoti brangiai, todėl daugelis paauglių griebiasi skolintis, vogti ar parduoti asmeninius daiktus, kad galėtų finansuoti savo įpročius. Dr. Carlas Hartas, priklausomybes tyrinėjantis neurologas, pažymi, kad psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas turi pastebimą fizinį poveikį. Su priklausomybe kovojantys paaugliai gali patirti įvairių sveikatos problemų, iš kurių daugelis atmetamos kaip įprasti, visiems būdingi, negalavimai. Bendraamžių įtaka yra vienas stipriausių paauglių psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo veiksnių. Priklausomybių psichologas daktaras Stantonas Pilas (Dr. Stanton Peele) teigia, kad priklausomybė yra glaudžiai susijusi su socialine dinamika.
Kaip atpažinti priklausomybę?
Atpažinti paauglių psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo ir priklausomybės požymius gali būti sudėtinga, tačiau tikrai labai svarbu. Kuo anksčiau tėvai su meile ir atjauta įsikiša, tuo didesnė tikimybė užkirsti kelią ilgalaikei priklausomybei. Frances Jensen savo knygoje „Paauglio smegenys, neuromokslininko gidas, kaip išgyventi paauglystę“ teigia, kad neuronai paauglių smegenyse aktyvuojasi daug greičiau nei pas suaugusiuosius, todėl jie yra kone iš anksto „pasiruošę“ įsitraukti į priklausomybę sukeliantį elgesį. Pasėkoje to, priklausomybė stipriau užsifiksuoja paauglių smegenyse, ir, kaip gerai žino reabilitacijos centrai, detoksikacija paaugliams yra daug sunkesnė ir dažniausiai nesėkminga. Todėl taip, kiekvienas paauglys turi būti stebimas per padidinamąjį stiklą, tiesa, per pagarbų atstumą.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?
Priklausomybė - tai psichinė būsena, kuomet esi pripratęs prie medžiagos ir be jos negali gyventi. Pavojingiausias amžius yra paauglystė, kodėl? Juk visi vaikai ir paaugliai kvailioja. Koks pats pavojingiausias amžius kai vaikai gali nuklysti į priklausomybes? Nuo 15 iki 20 metų. Tuo metu jie gali jau gauti, kartais net ir atrodo kaip suaugę žmonės. Pradeda mėginti 12-13 metų.
Tėvai turėtų susipažinti, kokie daiktai dažniausiai siejami su narkotinių medžiagų vartojimu. Nors kai kurie iš jų iš pradžių gali atrodyti nekenksmingi, jie gali reikšti giliau slypinčias problemas. Pasiteisinimas:“draugas paprašė pasaugoti” yra senas, kaip raupai, ir nuvalkiotas. Nereikia būti tokiems naiviems ir tuo tikėti. Jei radote su narkotinių medžiagų vartojimu susijusių daiktų - jie tikrai yra jūsų vaiko. Vaikas labai lengvai susierzina, kai jam yra užduodami klausimai, apie psichoaktyvias medžiagas. Su priklausomybe kovojantys paaugliai dažnai deda daug pastangų, kad nuslėptų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą.
Dr. Matė ir kiti ekspertai pabrėžia, kad priklausomybė dažnai yra gilesnio emocinio skausmo simptomas. Daugelis paauglių vartoja psichoaktyviąsias medžiagas, kad susidorotų su nediagnozuotais psichikos sveikatos sutrikimais, todėl svarbu šalinti ir priklausomybę, ir jos pagrindines priežastis, t.y. Jei pastebite kelis iš šių požymių savo atžaloje, būtina į situaciją žiūrėti su empatija, o ne su tikslu nuteisti ar nubausti. Tokie ekspertai kaip daktaras Williamas Milleris, motyvacinio interviu kūrėjas, rekomenduoja naudoti atvirus pokalbius, o ne konfrontacijas: “Klauskite vaiko apie jo jausmus ir išgyvenimus be jokio vertinimo.” Gali būti sunku išgirsti tiesą, gali norėtis nedelsiant pulti viską tvarkyti, tačiau tai yra būtent tas metas, kai privalu stabtelti ir viską gerai apgalvoti. Skubotas ir impulsyvus elgesys tik sukurs nematomą sieną tarp jūsų ir jūsų vaiko, todėl besąlygiška meilė ir supratingumas turi tapti pamatu jūsų problemų sprendimui. Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas savaime nėra labai didelė katastrofa.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Aura Svetikienė sako, kad toks vaikų, o ypač paauglių potraukis susijęs su noru išbandyti, maištauti ir dažai yra įtakojamas draugų. „Paauglystė, toks amžius, kai norisi viską išbandyti per save. Norisi laužyti nusistovėjusius standartus, tvarką, taisykles. Tai tyrinėjimų ir ieškojimo amžius, kai viena koja jau žengiama į suaugusiųjų pasaulį“, - sako A. „Jeigu tėvai rūko, linkę vartoti alkoholį, vaikams jis tampa lengviau prieinamas. Tarnybos priklausomybės ligų specialistė R. „Paauglystės metas sunkus tiek pačiam vaikui, tiek tėvams - konfliktų, nesusipratimų daugėja, paauglio noras maištauti iššaukia griežtesnius tėvų reikalavimus ir dažnesnius priekaištus, o tai atveria prarają tarpusavio santykiuose. Jeigu vaikas namuose negali būti savimi, negali atsipalaiduoti, laisvai reikšti minčių, jis ieško suprantančių ir palaikančių draugų, būna dar labiau linkęs laužyti taisykles, ieškoti atsipalaidavimo būdų“, - pasakoja R. „Tokie vaikai pradeda ieškoti supratimo draugų rate, nori būti lyderiais ir galvoja, kad kaip ir suaugę gali priimti sprendimus patys.
„Vienas pats užsirūkyti ar išbandyti kitas psichiką veikiančias medžiagas sugalvoja tikrai retas vaikas. Tą dažniausiai įtakoja draugai, bendraamžiai. Ypatingai lengvai kitų įtakai pasiduoda užsidarę, nepritampantys, socialinę atskirtį patiriantys vaikai. Norėdami pritapti prie grupės jie sutinka su joje galiojančiomis taisyklėmis, o nauji potyriai, grupės palaikymas ir paskatinimas jam suteikia pasitikėjimo savimi, pripažinimo jausmą“, - sako A. „Esame susidūrę su atveju, kai pagalbos reikėjo šeimai, kurios vaikui buvo išsivysčiusi priklausomybė. Tėvai nežinodami kaip padėti, užrakino paauglį kambaryje, tačiau jo tai nesulaikė. Vaikinas iššoko pro antro aukšto langą ir vis tiek išėjo pas draugus, o namo negrįžo net kelias paras. Nepilnametis tai darė ne tik todėl, kad jį buvo užvaldžiusi priklausomybė, bet ir dėl to, kad bijojo neiti, palikti grupę. Toks vaikas tampa priklausomas nuo grupės, tampa lyderių rankomis ir kojomis“, - pasakoja su priklausomybių turinčiais žmonėmis dirbanti R.
Taip pat skaitykite: Patarimai, kaip sumažinti laiką prie kompiuterio
„Pirmiausia, vaikai visuomet kopijuoja tėvus, suaugusiuosius. Kai vaikas mato, kad suaugusiųjų bendravimas vyksta prie vyno taurės, su cigarete rankose, kad filmuose visi „kieti“ vyrukai rūko, tai supranta, kaip tam tikrą bendravimo lygį, stilių ir sąmoningai ar nesąmoningai tai kopijuoja“, - sako Tarnybos psichologė A. „Būna, kad vaikai iš kaladėlių pasistato butelius, kiloja taures, o pieštukai burnose simbolizuoja cigaretę. Priklausomybės ligų specialistė pasakoja atvejį, kai konsultuoti teko gerai besimokantį, tvarkingą vaiką ir jo mamą. „Paauglys pardavinėjo elektronines cigaretes mokykloje ir pats rūkė. Pokalbio su mama metu paauglys atvirai išsakė - tu rūkai ir aš rūkysiu. Tai buvo pagrindinis vaiko argumentas“, - prisimena R.
„Pirmieji ženklai liudijantys, kad vaikas galimai turi priklausomybę, tai pasikeitusi emocinė vaiko būsena - irzlus, nerimastingas, uždaras, išgyvenantis nuotaikų kaitas. Melagystės, miego, valgymo sutrikimai, papilkėjusi oda, patamsėję paakiai“, - priklausomybės ligų požymius vardina R. Specialistė sako, kad dažnu atveju - dėl išsivysčiusių priklausomybių - tėvai linkę kaltinti vaiką, o savo klaidų matyti nenori. „Natūraliai reikia priimti tai, kad tokie pabandymai gali būti, tačiau svarbu užbėgti įvykiams už akių ir paaiškinti vaikui galimas pasekmes. Kalbėkitės, diskutuokite, analizuokite patirtis, neignoruokite ir nekaltinkite“, - pataria psichologė A. Vaikas gali suklupti, tačiau jis visuomet turi jausti tėvų palaikymą ir pasitikėjimą. „Palaikyti morališkai, bet jokiu būdu iš fizinių kančių negelbėti dar viena doze. Tokias bėdas tėvams sunku ir gėda pripažinti, o dar sunkiau, kai vaikas atsisako pagalbos. Dažniausiai vaikai yra priešiški ir kategoriški, nenori pagalbos, nesutinka gydytis. Atrodo, užmezgi santykį, kontaktą, sutari, užregistruoji gydymui, o jie neatvyksta, pabėga net iš namų, kai reikia važiuoti. Tačiau be kompleksinės specialistų pagalbos padėti vaikui bus tikrai labai sunku“, - pastebi R.
Apie priklausomybes, psichoaktyviųjų medžiagų poveikį ir žalą reiktų pradėti kalbėtis jau su šešiamečiais. Į mokyklų suolus netrukus grįšiantys vaikai kelia nerimą tėvams ir mokytojams, kadangi tarp jaunimo sparčiai plintančios psichoaktyviosios medžiagos šiandien prieinamos ir patiems jauniausiems. „Visais laikais vaikai norėjo greičiau užaugti, išsiskirti iš bendraklasių, draugų. Netinkamas elgesys paaugliams kartais būna tarsi dogma, jie mano, jei kažką darys kitaip, tuomet bus ypatingesni, „kietesni“ už kitus. Labai didelę įtaką vaikui daro socialinė aplinka, jį gali paveikti artimo žmogaus netektis, liga, tėvų skyrybos, nepriteklius, smurtas šeimoje bei kiti veiksniai“, - teigia V. Anot specialisto, šiandieniai paaugliai meta iššūkį visuomenei rūkydami elektronines cigaretes, neretai vadinamas XXI a. rykšte. Didžiausią pavojų kelia tai, kad į el. cigaretes gali būti pripilama įvairių psichotropinių medžiagų priemaišų.
„Mes bandome įveikti vartojimo pasekmes, teikiame psichologinę pagalbą. Į centrą kreipiasi paaugliai bei jų artimieji ir pasakoja, kad vaikas pradėjo keistai elgtis ir kalbėti. Pastebime, kad net ir praėjus kelioms savaitėms, kai nutraukiamas, pavyzdžiui, el. cigarečių vartojimas, vaiko būsena nepasikeičia. Ir tai yra labai gąsdinantis reiškinys“, - dalinasi V. Alkoholio ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo Europos mokyklose tyrimo duomenimis, 2019 m. beveik kas penktas Lietuvos mokinys teigė, kad bent 1-2 kartus per savo gyvenimą buvo bandęs kokių nors narkotikų. 2021 m. Anot V. Pociaus, įtarti, kad vaikas vartoja psichoaktyviąsias medžiagas, galima tuomet, kai pasikeičia jo elgesys: „Svarbu atkreipti dėmesį, jeigu kardinaliai pasikeičia vaiko emocinė būsena ir elgesys, sutrinka atmintis. Pavyzdžiui, kai staiga be jokios priežasties dingsta susidomėjimas sportu, mokslais, nutraukiamos įvairios iki tol buvusios svarbios veiklos. Specialistas akcentuoja, kad pastebėjus problemą svarbu nedelsiant kreiptis pagalbos: „Priklausomybės ligą aš vadinu vengimo liga.
Kaip atsispirti vartojimui? Jau suaugusius tas aplinkinių spaudimas taip stipriai veikia, o kaip paaugliui tai padaryti? Geriausia būtų, kad vaikas netylėtų. Pasakytų, įvardintų, pasitikėtų tėvais ar mokytojais. Žinoma, kad reikia pagalbos - kartais tik mažos kontrolės, o kartais jau ir rimto gydymo. Kaip atpažinti? Nes naujausi narkotikai labai mažai duoda išvaizdos pokyčių. Bet visuomet galima atpažinti iš bendro elgesio pasikeitimų. Pirmiausiai prarastas susidomėjimas ankstesniais pomėgiais (meta būrelius, nebeskaito, nebegroja, nebesportuoja). Pasikeičia valgymo ir miego įpročiai - mažėja apetitas ir miegas. Mažėja rūpinimasis savo išvaizda. Pasikeičia draugų ratas. Pablogėja santykiais ir su draugais ir su šeimos nariais. Labai audringos reakcijos, pykčio priepuoliai. Pasikeičia aplinka su kuria bendrauja - galime pastebėti, kad tai jau ne iš mokyklos, ne iš tų kur anksčiau bendravo. Krenta pažangumas, nebenori nieko, dėmesio koncentracijos stoka. Tai ypač būdinga marichuanai. Gali būti abejingas viskam (neįdomu, nenoriu, atsibodo). Kažkokių naujų daiktų atsiradimas, kartais vagystės, melavimas, nuotaikų kaita stipresnė nei tiesiog paauglystės metu. Nespręsti iš vieno požymio (gal keitė mokyklą, keitė klasę). Nevertėtų remtis tik įtarimais, bet pasiaiškinti su draugais, su pačiu vaiku. Kyla toks jausmas, kad labai pasikeitė vaikas.
Kaip kalbėtis su vaiku? Ar įvardint tiesiai? Taip, pasakyti tai, kad pastebėjau kad tas ar anas pasikeitė. Naudoti tokį „veidrodžio efektą“: ar tu manai kad.. ar aš tave teisingai supratau? Ką tu apie tai galvoji, ką galėtum pasakyti? Aš matau, aš pastebėjau, kad yra taip ir anaip - kaip man paaiškintum? Nenaudoti „tu“ - nes tai bus kaip kaltinimai, pokalbis tuoj ir gali pasibaigti. Atkreipti dėmesį kalbantis apie tai, kas neramu - mėginti daugiau klausytis nei kalbėti ir kaltinti. Ne įkyriai spausti prie sienos, bet laukti kol vaikas pats norėtų pasisakyti. Su testais atsargiai, nes gali būti aplinkos testas teigiamas ir tik pasisveikinus ar jeigu buvo prisilietęs prie psichoaktyvios medžiagos. Pasakyti vaikui nekritikuojant jo asmenybės, bet kalbantis apie jo poelgį, kad gal ir pasielgė neapgalvotai, neteisingai, bet jokiu būdu nekvailinti, nemoralizuoti, negąsdinti. Leisti suprasti, kad mes rūpinamės, kad norim suteikti pagalbą. Tonas turi būti ramus, nepakeltas, atsižvelgti į tai ką vaikas sako. Jeigu vaikas nekalba - sako viskas gerai, neišsigalvokit, užsidaro ir nebendrauja. O iš tiesų situacija sunki, viskas jau pažengę, jo draugai pripažįsta ir patvirtina, kad taip, jis vartoja. Nors ir labai sunku, bet vis tik reiktų palikti jam vietos pačiam ateiti ir pasikalbėti. Įstatymiškai iki aštuoniolikos metų tėvai turi teisę imtis priemonių rūpintis savo vaiku, naudoti testus, kreiptis pagalbos į specialistus. Aišku, norint prakalbinti vaiką, galima būtų kasdieną kelti tą temą ir laukti kol jis pats norės. Bet kai matome kad jau jis pats nebegali, tuomet mes, tėvai, galime nuspręsti už vaiką ir juo pasirūpinti. Jau su mažais vaikais kuriant tarpusavio ryšius, mes darome prevencija priklausomybėms. Kad vaikams nebūtų to jausmo, jog gyvenimas neįdomus ir beprasmis. Vaikai pradeda vartoti psichoaktyvias medžiagas, kad pakeistų suvokimą apie save, ne tam kad pakeistų save ar realybę.
Kur brėžti tą pasitikėjimo ribą? Šeimos taisyklių laikymąsis ne tik kai maži vaikai, bet jas perkalbėti kaskart augant. Švedų mokslininkai padarė keletą studijų apie tai, ko paaugliai tikisi iš tėvų, kurios parodė, kad jie norėtų, kad tėvai reguliuotų psichoaktyvių medžiagų vartojimą, ir kad nenorėtų būti kontroliuojami kokios muzikos klausosi, kokius draugus renkasi. Mylinti kontrolė - tai tas sprendimas, kuris padėtų kurti santykius. Kaip švietimo įstaigos gali prisidėti prie prevencijos? Tai galėtų būti pavyzdys savo elgesiu. Informacija turėtų buvo tokia pati kaip ir iš tėvų - kad ta pati žinutė pasiektų vaiką.
Priklausomo asmens elgesio ypatumai
Priklausomi asmenys tampa išsisukinėjimo ir manipuliacijų virtuozais. Keičiasi jų vertybinės kryptys ir gyvenimo prioritetai, gavę alkoholio, svaiginasi nepaisydami neigiamų jų elgesio pasekmių. Neretai priklausomi asmenys į savo melo pinkles įtraukia artimuosius, prašydami už juos meluoti darbdaviams, kolegoms, gydytojams.
Kaip padėti priklausomam asmeniui?
Priklausomas asmuo pats turi kreiptis profesionalios pagalbos. Jūs galite pakeisti savo elgesį ir tai, kaip reaguojate į priklausomą artimąjį, kas leistų priklausomam asmeniui pajausti, kad jis gali atsistoti ant kojų ir būti savarankiškas, daryti teisingus sprendimus.
Artimieji turi ne tik aiškiai suvokti ir įsisąmoninti problemą, bet ir nuolat raginti bei skatinti žmogų gydytis, aiškiai įvardinti paties žmogaus patiriamus (ir kitų pastebimus) sunkumus, padėti žmogui suvokti su alkoholio vartojimu susijusias pasekmes ir palaikyti jo mėginimus gydytis. Psichikos liga sergančio asmens aplinka yra svarbus rodiklis - jei aplinkiniai teigia, kad problema yra akivaizdi, didesnė tikimybė, kad asmuo kreipsis pagalbos. Priklausomybė, kaip ir kitos ligos, lengviau ir sėkmingiau gydoma, kol yra dar neįsisenėjusi.
Sergantį asmenį supantys žmonės (šeima, draugai, darbdavys, kolegos ir kt.) turėtų aiškiai komunikuoti, kad žmogaus vartojimas daro matomą žalą jam ir aplinkiniams, visi tai pastebi ir reikia kreiptis pagalbos. Galima padėti susirasti specialistų kontaktus ir užsiregistruoti ar palydėti į gydymo įstaigą. Visiškas žmogaus priėmimas neteisiant, nesmerkiant, nes liga jau jį pasirinko, gali padėti jam nebegrimzti giliau ir rinktis sveikimo kelią. Padrąsinimas iš išorės gali padėti žmogui pamatyti savo tikrąjį atspindį veidrodyje ir nustoti meluoti, visų pirma, sau. Tik nuoširdžiame santykyje su kitu žmogumi priklausomo asmens gėda, kaltė, baimė ima tirpti. Atsiranda daugiau pasitikėjimo savimi, palaipsniui susigrąžinama atsakomybė už savo gyvenimą ir sveikatą.
Prevencija
Jau su mažais vaikais kuriant tarpusavio ryšius, mes darome prevencija priklausomybėms. Kad vaikams nebūtų to jausmo, jog gyvenimas neįdomus ir beprasmis. Vaikai pradeda vartoti psichoaktyvias medžiagas, kad pakeistų suvokimą apie save, ne tam kad pakeistų save ar realybę.
Apie priklausomybes, psichoaktyviųjų medžiagų poveikį ir žalą reiktų pradėti kalbėtis jau su šešiamečiais. Svarbiausiai - negasdinti. Nes vaikas gali labai klaidingai priimti ir išsigąsti, pavyzdžiui, kad tėtis, geriantis alaus taurę, numirs. Į pradinių klasių pabaigą jau galime kalbėti apie psichoaktyviasias medžiagas, veikiančias mūsų nuotaiką, fizinę būseną: alkoholį, tabaką, marichuaną. Tuos dalykus, kurie jau yra paplitę toje ar kitoje vietovėje. Vaikams tikrai turime papasakoti apie įstatymiškai nustatytas ribas legalių medžiagų vartojimui. Apie tabaką ir alkoholį. Pripažinti, kad mes patys vartojame, nes mums jau leidžiama. Bet nekalbėti apie saikingas ribas, nes jos labai jau nenusakomos - kada jau galima tapti priklausomu. Kai kuriems ir vieno karto užteks. Akcentuoti vartojimo amžių. Jeigu vaikas nekalba, visgi mėginti liesti tas temas ir pradėti kalbą apie pasekmes. Jas pristatyti per dvigubą prizmę: žalą mūsų organams (pvz. kad kofeino aukščiausia dozė kol dar nepavojinga sveikatai yra 75 mg per parą), riziką ir psichinę priklausomybę - kas nutinka, kai tampi priklausomas.
Šeimos taisyklių laikymąsis ne tik kai maži vaikai, bet jas perkalbėti kaskart augant. Švedų mokslininkai padarė keletą studijų apie tai, ko paaugliai tikisi iš tėvų, kurios parodė, kad jie norėtų, kad tėvai reguliuotų psichoaktyvių medžiagų vartojimą, ir kad nenorėtų būti kontroliuojami kokios muzikos klausosi, kokius draugus renkasi. Mylinti kontrolė - tai tas sprendimas, kuris padėtų kurti santykius. Kaip švietimo įstaigos gali prisidėti prie prevencijos? Tai galėtų būti pavyzdys savo elgesiu. Informacija turėtų buvo tokia pati kaip ir iš tėvų - kad ta pati žinutė pasiektų vaiką.
tags: #priklausomybes #nuo #tevu #pozymiai