Ar kada nors jautėtės lyg įstrigę begalinėje rutinoje, kai sunku surasti jėgų net paprasčiausioms užduotims atlikti? Ar nuolat atidėliojate svarbius darbus, o mintys sukasi vien apie tai, kaip norėtųsi nieko neveikti? Jei taip, tuomet nesate vieni. Tai reiškia, kad pritrūkstate motyvacijos. Jei atrodo, kad pradingo jėgos veikti - tai nereiškia, kad su tavim kažkas negerai.
Paprastai tariant, motyvacija - tai vidinė jėga, skatinanti veikti ir siekti savo tikslų. Tai tarsi variklis, varantis mus į priekį, padedantis įveikti užduotis ir išlaikyti atkaklumą. Įprastai išskiriamos dvi pagrindinės motyvacijos rūšys: vidinė ir išorinė. Šiame straipsnyje gilinamės į vidinės ir išorinės motyvacijos niuansus, remdamiesi savideterminacijos teorija, ir pateikiame praktinių įžvalgų, kaip suprasti šiuos motyvacijos tipus ir juos panaudoti.
Savideterminacijos Teorija: Pagrindas Motyvacijai Suprasti
Viena didžiausių ir plačiausiai pritaikomų pastarojo laikmečio motyvacijos teorijų - savideterminacijos teorija (SDT). Žinios iš šios teorijos, siekiant suprasti žmogaus elgesį, yra pritaikomos labai plačiai: nuo mokyklų iki profesionalių sporto komandų, nuo gydytojų iki motinų, kurios maitina kūdikį krūtimi. SDT remiasi prielaida, kad žmonės turi įgimtą polinkį judėti tokių aktualizavimo ir integravimo procesų kaip geresnė savireguliacija, kompetencija ir veiksmų integracija link. Šie procesai priklauso nuo trijų bazinių psichologinių poreikių: kompetencijos, autonomijos ir sąryšingumo (angl. relatedness). Šie procesai šioje teorijoje laikomi įgimti, neišmokti, būdingi žmonijai visais laikais, skirtingose kultūrose ir nepriklausomi nuo lyties.
Orientacija į skirtingus poreikius, išskiria SDT nuo ilgą laiką XX a. dominavusių išmokimo teorijų, kurios teigė, kad elgesys yra veikiamas materialinio atpildo arba fiziologinių poreikių. SDT daugiausia dėmesio skiriama psichologiniams individo poreikiams, t.y. Kompetencijos poreikis yra patenkinamas, kai žmogus turi galimybę išreikšti savo pajėgumus ir gebėjimus, siekti iššūkių. Saryšingumas šioje teorijoje suvokiamas kaip priklausymo bendruomenei pojūtis, kuris pasiekiamas per tarpasmeninius santykius. Autonomija suvokiama kaip individo galimybė veikti kongruenčiai su jo paties interesais ir vertybėmis. Kongruenčiai reiškia, kad žmogaus interesai sutampa su jo vertybėmis.
Motyvacijos Kontinuumas: Nuo Amotyvacijos Iki Vidinės Motyvacijos
Remiantis šia teorija, elgesys gali būti vedamas vidinės motyvacijos, išorinės motyvacijos, arba vykdomas neturint motyvacijos (t.y. vykdomas, kai egzistuoja motyvacijos nebuvimas). Visi šie trys motyvacijos tipai patenka į savideterminacijos kontinuumą. Kontinuuma galime įsivaizduoti kaip ilgą tiesę. Kairė kontinuumo pusė žymi patį žemiausią motyvacijos tašką, t.y. motyvacijos nebuvimą. Keliaujant į dešinę, toliau eina išorinė motyvacija. Galiausiai, dešinėje kontinuumo pusėje stovi vidinė motyvacija. Kai motyvacija yra labiau savideterminuota, asmuo savo elgesį suvokia kaip labiau kontroliuojamą, nei tuomet, kai žmogus pasižymi mažiau savideterminuota motyvacijos forma. Šiuo atveju elgesio suvokimas kaip kontroliuojamo, rodo asmens autonomiją, kadangi savo elgesį jis reguliuoja pats, tuo tarpu esant kontroliuojamoms motyvacijos formoms, elgesys kontroliuojamas išorinių veiksnių.
Taip pat skaitykite: Motyvacijos Lektorių Kursų Programos
Vidinė Motyvacija: Malonumas Veikloje
Vidinė motyvacija kyla iš pačio žmogaus, jo noro mokytis, tobulėti, patirti naujus dalykus ir jausti pasitenkinimą savo veikla. Šioje teorijoje motyvacija skirstoma ne tik į jau minėtas 3 rūšis. Vidinė motyvacija žinoti yra susijusi su tokiais konstruktais kaip smalsumas, tyrinėjimas ir mokymosi tikslai. Šio tipo vidinę motyvaciją galima apibrėžti kaip veiklos atlikimą dėl malonumo, kurį individas patiria sužinodamas, išmokdamas, bandydamas suprasti. Vidinė motyvacija į tikslą pirmiausia buvo tyrinėta raidos ir edukacinės psichologijos rėmuose kaip meistriškumo motyvacija.
Žmonės, motyvuoti iš vidaus, labiau linkę atkakliai siekti savo tikslų net tada, kai susiduria su sunkumais, nes jaučia vidinį pasitenkinimą savo veikla. Įsitraukęs į elgesį, kylantį iš vidinės motyvacijos, žmogus apsidovanoja pats save. Kitaip sakant, dažniausiai pati veikla žmogui suteikia malonumą ir prasmę - jokių papildomų išorinių apdovanojimų nereikia. Iš vidaus motyvuotas žmogus eina į sporto klubą, nes jam patinka aktyviai leisti laiką; jis imasi sunkiai įveikiamos užduoties, nes pats iššūkis jam kelia norą išbandyti savo jėgas, o į žaidimą kortomis jis įsitraukia todėl, kad tai teikia malonumą.
Jeigu tam tikra veikla jums atrodo beprasmė ar nuobodi, tačiau negalite jos išvengti - pasistenkite sukurti nors šiek tiek vidinės motyvacijos. Galbūt ji lavina tam tikrus jūsų įgūdžius ir galite stebėti progresą? Galbūt jos dėka galite susitikti su įdomiais žmonėmis, tačiau tos galimybės iki šiol nesate išnaudojęs? O gal galėtumėte paprašyti artimų žmonių, kad pagirtų jus ir pasidžiaugtų jūsų pastangomis, prieš tai paaiškinę, jog jus tai ypatingai motyuoja?
Išorinė Motyvacija: Siekis Apdovanojimų ir Vengimas Bausmių
Pagal savo pavadinimą, ši vidinės motyvacijos rūšis gali atrodyti panaši į išorinę motyvaciją, tačiau tai nėra tas pats. Išorinė motyvacija yra tuomet, kai elgesys atliekamas dėl kokių nors išorinių paskatų, pavyzdžiui, atlygio. Kaip nesunkiai gali suprasti iš pavadinimo, išorinė motyvacija - tai ta, kuri kyla iš už žmogaus, kaip individo ribų. Tais atvejais, kai esame motyvuoti iš išorės, mes arba siekiame kažkokio numanomo apdovanojimo, arba atvirkščiai - stengiamės išvengti numanomos bausmės. Taigi, tarp daugybės galimų pavyzdžių, išorinė motyvacija galėtų būti geri pažymiai mokykloje, mokytojo ar darbdavio pagyrimas, didesnis atlyginimas, straipsnis apie mus kokiame nors naujienų portale, konflikto išvengimas ir panašiai.
Išorinės motyvacijos rūšis, kuri vadinama introjekcija, pasitaiko tuomet, kai buvę išoriniai motyvacijos šaltiniai tampa internalizuoti, t.y. kai tam tikri standartai perimami į savo vidinį suvokimo pasaulį. Šiuo atveju elgesys skatinamas vidinio spaudimo, kurį sukelia kaltės jausmas arba nerimas. Tokios motyvacijos pavyzdys galėtų būti sportininkas, kuris sportuoja dėl to, kad būtų geros formos dėl estetinių priežasčių arba dėl to, kad bijo jaustis sugėdintas, jei tokios formos nebūtų.
Taip pat skaitykite: Įžvalgos apie LAMABPO metodiką
Trečioji išorinės motyvacijos rūšis - identifikacija - apibūdinama kaip išorinė motyvacija, kuomet žmogus elgesį pradeda vertinti kaip svarbų. Kai asmuo pradeda vertinti veiklą ir identifikuojasi su tos veiklos svarba, laikoma, jog individas pasižymi idetifikuota reguliacija. Tokios motyvacijos pavyzdys gali būti asmuo, kuris sportuoja todėl, kad jaučia, jog tai jam padės augti kaip asmenybei. Paskutinė išorinės motyvacijos forma - integruota reguliacija.
Vis dėlto išorinė motyvacija neturėtų būti naudojama tada, kai žmogus užsiima tam tikra veikla jau vedamas vidinės motyvacijos. Mokslininkai įrodė, jog iš vidaus motyvuotus žmones bandant paskatinti dar ir išorės, motyvacija ne tik kad nepadidėjo, bet apskritai sumenko.
Praktinis Teorijos Pritaikymas: Kaip Skatinti Motyvaciją?
Taigi, žinome, kad žmogui reikia patenkinti 3 poreikius (sąryšingumą, kompetenciją ir autonomiją), todėl reikia imtis veiksmų, kurie padėtų šiuos poreikius patenkinti. Aktualumas. Tai, ką žmogus atlieka, jam turi būti prasminga ir logiškai aišku. Tokiu būdų pats veiklos atlikimas didina šansus ją vykdyti toliau, kadangi tai žmogui yra prasminga. Reikia rodyti pagarbą, suteikti pasirinkimo galimybę ir vengti kontrolės. Reiktų stengtis vartoti kuo mažiau prievartą ir autoritarinį režimą implikuojančių žodžių, nes tai sudaro kontrolės įvaizdį. Svarbu, kad lūkesčiai būtų aiškūs, iššūkis optimalus, grįžtamasis ryšys konstruktyvus ir neteisiantis. Taip pat svarbios galimybės, empatija, rūpestis ir prieinamumas bei informacija.
Kaip teorijos supratimas gali padėti praktikoje? Pirmiausia tai, kad daugelis technikų, kurios padeda motyvuoti žmogų ir patenkinti minėtus pagrindinius poreikius yra susijusios ne tik su individualiomis pastangomis, bet su visa aplinka, kuri mus supa. Matome nemažą kitų žmonių indėlį į palaikomą motyvaciją. Įvairių pavyzdžių, kaip galima pritaikyti teoriją praktiškai, galima sugalvoti ir patiems. Svarbu suprasti, kokie principai glūdi skirtingose motyvacijos formose, o tada praktiniai pritaikymai gali nesunkiai patys susigalvoti.
Motyvacijos Svyravimai ir Kaip Juos Įveikti
Motyvacija gali svyruoti priklausomai nuo įvairių veiksnių. Stresas ir pervargimas: Per didelis stresas ir pervargimas gali išsekinti tiek fizines, tiek psichologines jėgas, o tai gali lemti motyvacijos praradimą. Neaiškūs tikslai: Jei tikslai nėra aiškiai apibrėžti - sunku jausti motyvaciją jų siekti. Nesėkmės baimė: Ji gali paralyžiuoti ir užkirsti kelią imtis veiksmų. Žema savivertė: Žmonės, turintys žemą savivertę, dažnai netiki savo gebėjimais ir galimybėmis pasiekti savo tikslus. Aplinkos įtaka: Aplinkos, kurioje gyvenate ir dirbate, įtaka taip pat gali paveikti jūsų motyvacijos lygį.
Taip pat skaitykite: Skaitykite apie motyvacijos kontrolę
Svarbu suprasti, kad motyvacijos praradimas yra normalus reiškinys, su kuriuo susiduria visi. Tačiau tai nereiškia, kad turite pasiduoti ir atsisakyti savo svajonių. Prarandama motyvacija gali pasireikšti įvairiais simptomais, kuriuos svarbu atpažinti. Apatija ir bejėgiškumo jausmas: Žmogus gali jaustis apatiškas, bejėgis ir nepajėgus imtis jokių veiksmų. Sumažėjęs susidomėjimas veikla, kuri anksčiau teikė malonumą: Žmogus gali prarasti susidomėjimą veikla, kuri anksčiau jam teikė malonumą ir džiaugsmą. Atidėliojimas: Žmogus gali pradėti atidėlioti svarbias užduotis ir įsipareigojimus. Dirglumas ir nuotaikų svyravimai: Žmogus gali tapti dirglesnis ir jaustis be nuotaikos. Miego sutrikimai: Gali kilti problemų su miegu. Jei pastebėjote keletą iš šių simptomų, svarbu kreiptis pagalbos į psichologą ar kitą psichikos sveikatos specialistą.
Kaip Susigrąžinti Motyvaciją: Praktiniai Patarimai
Motyvacijos praradimas gali būti sudėtinga problema, tačiau yra daugybė būdų ją susigrąžinti.
- Nustatykite aiškius tikslus: Pirmas žingsnis ieškant motyvacijos - tai aiškiai apibrėžti savo tikslus. Ko norite pasiekti? Kokie yra jūsų ilgalaikiai ir trumpalaikiai siekiai?
- Suskaidykite didelius tikslus į mažesnius: Dideli tikslai gali atrodyti gąsdinantys ir atgrasūs, todėl juos suskaidykite į mažesnius, lengviau įgyvendinamus žingsnius.
- Apdovanokite save už pasiekimus: Svarbu švęsti savo pasiekimus nepaisant to, kokie maži jie bebūtų.
- Ieškokite palaikymo: Supkite save palaikančiais žmonėmis, kurie tiki jumis ir jūsų gebėjimais.
- Pašalinkite kliūtis: Atsižvelkite į tai, kas trukdo jums motyvuoti save. Galbūt jus blaško aplinka, trūksta laiko ar išteklių.
- Pasirūpinkite savimi: Svarbu rūpintis savo fizine ir psichologine sveikata.
Atminkite, kad motyvacija yra nuolatinis procesas. Kartais pakilimai bus aukštesni, o kartais žemesni. Be šių patarimų galite išbandyti ir kitus motyvacijos didinimo būdus, pavyzdžiui, vizualizaciją, meditaciją ar pozityvų savęs įkalbėjimą.
Kreipimasis į Specialistą: Kada Verta Ieškoti Pagalbos?
Kai kuriais atvejais, kai motyvacija apleidžia, kreiptis į psichologą gali būti geriausia išeitis.
- Nustatyti motyvacijos praradimo priežastis: Psichologas padės jums suprasti, kas lemia jūsų motyvacijos praradimą.
- Sukurti individualų planą: Specialistas dirbs kartu su jumis, kad sukurtų individualų planą, kaip atgauti motyvaciją ir pasiekti savo tikslus.
- Suteikti palaikymą ir padrąsinimą: Psichologas suteiks jums reikalingą palaikymą ir padrąsinimą, kad galėtumėte įveikti motyvacijos praradimo iššūkius.
Atminkite, kad Jūs nesate vieni. Psichologas gali padėti jums įveikti sunkumus ir pasiekti savo tikslus.
tags: #motyvacijos #tipai #isorine #vidine #motyvacija