Šiame straipsnyje nagrinėsime įvairius psichologinius aspektus, pradedant ankstyvojo nėštumo patirtimi ir baigiant jaunų žmonių tikslų siekimu bei karjeros pasirinkimais. Aptarsime, kaip tėvai gali padėti savo vaikams ugdyti tikslų siekimo įgūdžius, ir panagrinėsime, kokie veiksniai daro įtaką miesto gyventojų gerovei.
Ankstyvas nėštumas: testų interpretavimas ir emocinė būsena
Nėštumo nustatymas ankstyvoje stadijoje gali sukelti įvairių emocijų ir klausimų. Moterys, pastebėjusios teigiamą nėštumo testą, ypač „Clearblue“ su savaičių indikatoriumi, gali patirti nerimą dėl testo rezultatų interpretavimo. Nėštumo savaitės skaičiuojamos nuo paskutinių mėnesinių, o testai dažnai rodo apytikslį laiką nuo apvaisinimo, reaguodami į HCG (žmogaus chorioninio gonadotropino) koncentraciją.
Pasitaiko atvejų, kai testų rezultatai skiriasi, pavyzdžiui, kai vieni testai rodo nėštumą (du brūkšneliai arba 2-3 savaitės su „Clearblue“), o vėliau atlikti testai - neigiamą rezultatą (vienas brūkšnelis). Tokia situacija gali sukelti didelį nerimą ir baimę dėl galimo nesivystančio nėštumo ar persileidimo. Tokiais atvejais svarbu stebėti situaciją su lygiai tokiais pat testais ir kreiptis į gydytoją.
Emocinis palaikymas ir supratimas yra labai svarbūs šiuo jautriu laikotarpiu. Nerimas dėl nėštumo eigos ir galimų komplikacijų gali paveikti moters psichologinę būseną, todėl svarbu kreiptis į specialistus ir gauti tinkamą informaciją bei pagalbą.
Tikslų siekimo įgūdžių ugdymas jaunimui
Tėvai nerimauja dėl savo vaikų mokymosi rezultatų, tinkamos profesinio gyvenimo krypties pasirinkimo ir sėkmingo įsiliejimo į darbo rinką. Geriausia, ką tėvai, siekdami sumažinti šio laikotarpio psichologinį krūvį, galėtų padaryti - kuo anksčiau pradėti ugdyti vaikus siekti savo tikslų. Amžiaus limito tikslų siekimo įgūdžių formavimo pradžiai nėra. Išsikelti tikslus, planuoti jų įgyvendinimui reikalingus veiksmus galima mokyti ir trijų metų vaiką, ir į suaugusiųjų pasaulį žengiantį abiturientą ar studentą. Deja, statistika rodo, kad daugelis jaunų žmonių neturi jokių tikslų siekimo įgūdžių.
Taip pat skaitykite: Kada kreiptis į psichologą?
Jungtinių Amerikos Valstijų Scrantono universiteto mokslininkų paskelbto tyrimo duomenimis, 92 proc. žmonių, kurie išsikelia tikslus, jų niekada nepasiekia. Tačiau ar kuris iš mūsų buvo mokomi efektyvaus jų siekimo? Tačiau būtent tikslų siekimas yra vienas iš svarbiausių įgūdžių, padedančių jaunam žmogui lengviau kurti savarankišką gyvenimą.
Tėvų vaidmuo karjeros planavime
Visgi J. Miller pastebi, kad tėvai dažnai daro klaidą ir spaudžia vaikus pačius apsispręsti dėl savo karjeros. Tėvai taip pat gali padėti susieti jau dabar ryškėjančius vaikų pomėgius su galimu jų gyvenimo keliu. Pavyzdžiui, jei jaunuolis domisi komiksų knygomis, pats juos bando piešti, tai galėtų sietis su grafikos meno, literatūros ar kompiuterinės grafikos studijomis ir, galbūt, profesine veikla ateityje.
Jaunoji karta siekia nuveikti kažką išties prasmingo, todėl ir savo prioritetą teikia darbovietei bei veiklai, kuri ne tik atitinka jų vertybes, bet ir suteikia galimybę prisidėti prie svarbių pokyčių jų profesinėje srityje, visuomenėje. Nuoširdūs ir atviri pokalbiai sustiprina tarpusavio ryšį, padeda tėvams geriau pažinti savo atžalas, o vaikams - geriau suprasti savo norus bei siekius.
- Matau, kad tau itin svarbu X. Kuo tau X patinka?
- Kaip norėtum prisidėti prie pokyčių visuomenėje? Kokiose srityse norėtum kažką pakeisti?
- Kas iš tavo žinomų žmonių turi puikų darbą, kuriame jie veikia tai, kuo tu domiesi?
- Ko tikiesi iš savo būsimo darbo?
Tikslų formulavimas ir įgyvendinimas
Kai vaiko galvoje susidėlios vaizdinys, kaip jis įsivaizduoja savo gyvenimą ir kokia galėtų būti jo svajonių specialybė, liks išsikelti konkretų, pasiekiamą tikslą. Pavyzdžiui, jei vaikas turi polinkį matematikai, domisi kompiuteriais, jo tikslas galėtų skambėti taip: „Pabaigęs studijas (X metai) dirbu X IT kompanijoje“. X vietoje nebūtina įrašyti konkrečios įmonės pavadinimą. Išsikeltas tikslas - pusė darbo. Kartu su vaiku pagalvokite, kaip didelį, ilgalaikį tikslą galima būtų suskaidyti į mažesnius (trumpalaikius).
Jei jaunuolis turi polinkių ir talentų, kurie sufleruoja, kad jam tiktų architekto (-ės) specialybė, galbūt reikėtų pagalvoti apie papildomas braižybos, akademinio piešimo pamokas, kursus, kurie padėtų pasirengti stojamiesiems egzaminams. Studentui, kuris dar tik pradėjo studijas, galbūt verta pasiūlyti išnaudoti savo laisvą nuo studijų laiką atliekant su specialybe susijusią praktiką, kuri padėtų greičiau įgyti praktinių žinių ir lengviau pradėti profesinį kelią.
Taip pat skaitykite: Psichologo konsultacijos paaugliams
Įgyvendindami tikslus susiduriame su įvairiomis kliūtimis, patiriame nusivylimus, prarandame motyvaciją. Jūsų atžala turi įsisąmoninti, kad ne viskas, įvyks taip, kaip jis planuoja dabar. Galbūt brandos egzamino metu jis gali gauti per mažą įvertinimą, kuris sukliudys įstoti ten, kur jis svajojo. Dabartinės kartos paaugliai, jaunuoliai, vadinamieji Y ir Z kartų atstovai susiduria su dideliu informacijos srautu.
Valanda per dieną, išmokstant 20 naujų anglų kalbos žodžių, 6 kasdien išspręstos chemijos užduotys, po vieną knygą per savaitę iš rekomenduojamos literatūros sąrašo, 2 šokių pamokos, karatė treniruotės ar robotikos pamokos per savaitę… Tai - galimi veiksmai, kurie padėtų artėti prie tikslo (žinoma, kiekvienas veiksmas priklauso nuo išsikelto tikslo). Jie turėtų tapti rutina.
Miesto psichologija: kaip aplinka veikia mūsų gerovę
Vaikščioti smagu ne tik gamtoje, bet ir miestuose, alsuojančiuose gyvybe. Anot urbanistų, miestams gyvybingumą suteikia būtent pėstieji. Tai pagrindinis rodiklis, nurodantis, ar miestas vystosi teisingu keliu. Pėsčiomis vaikščiojantys žmonės užmezga su savo miestu patį stipriausią ryšį, nes geriau jį pažįsta ir pamėgsta.
Pėstieji ir miesto kokybė
Pėstysis - raktas į kokybišką aplinką. Pėsčiasis yra labai trapus padaras, lyg kanarėlė akmens anglies kasykloje, jis parodo miesto tinkamumą gyventi, savo knygoje „Vaikščiojamas miestas“ rašo žymus amerikiečių urbanistas ir miestų planuotojas Jeffas Specas (Jeff Speck). J. Specko įsitikinimu, gyvenimo kokybė mieste labiausiai priklauso nuo to, ar jis gerai pritaikytas būtent žmogui, judančiam tik savo kojomis. Ir miestas yra gyvas tik tada, jei yra gyvos jo viešosios erdvės, kurios neužgriozdintos automobiliais ar kitais barjerais pėstiesiems. „Pėsčiųjų patyrimas yra raktas į kokybišką aplinką“,- įsitikinusi miesto antropologė, vilnietė mokslininkė dr. Jekaterina Lavrinec. Mokslininkės teigimu, norint išpopuliarinti vaikščiojimą, privalu išpildyti keturias svarbias sąlygas: vaikščiojimas turi būti naudingas, saugus, patogus ir įdomus. Ypatingai svarbi saugumo sąlyga. J. Lavrinec teigimu, pastaruoju metu projektuojant naujas gatves, pėsčiųjų saugumui skiriama daug dėmesio.
Maršrutų pasirinkimas ir miesto įvaizdis
Pagal ką mes renkamės maršrutus miestuose? Trumpiau ar ilgiau eiti, ką pamatyti? Pasak J. Lavrinec, pasirinkimas nukeliauti pėsčiomis ilgesnę distanciją tiesiogiai siejasi su kelionės malonumu. Garsus praėjusio amžiaus JAV miestų planavimo teoretikas ir rašytojas Kevinas Lynčas (Kevin Lynch) savo knygoje „The image of the city“ („Miesto paveikslas“, 1960 m.) aprašo penkerius metus tyrinėtus tris Amerikos miestus. K. Lynčas teigia, kad bet kuris miestas turi atitinkamą mentalinių vaizdinių rinkinį lyg žemėlapį, susiformuojantį miestą tyrinėjančių žmonių sąmonėje. Šiuos įvaizdžius sudaro penkios savybės, kurias K. Lynčas įvardija kaip kelius, kraštus, rajonus, mazgus ir orientyrus.
Taip pat skaitykite: Kaip pagerinti savijautą
J. Lavrinec savo ruožtu irgi prieš keletą metų atliko tyrimą - apklausė vyresnio amžiaus vilniečius apie jų vaikščiojimo motyvus: kodėl renkasi vienus ar kitus maršrutus, kiek laiko praleidžia vaikščiodami ir kt. Miestelėnų atsakymai patvirtino K. Lynčo teoriją, jog žmonės susikuria tam tikrą žemėlapį, pagal kurį vaikšto. Ir jame svarbu viskas: orientyrai (žalios zonos, fontanai, kultūros traukos vietos), keliai, kraštai (eismas, perėjos, šviesoforai), mazgai (be kita ko, svarbus ir viešasis transportas), rajonai (gyvenamieji, viešieji). Vilniečiai akcentavo, jog keliaujant svarbu patirti kažkokių mažų įdomybių, naujovių. Dažniausiai ilgais atstumais žmonės vaikšto savaitgaliais (į turgų, su vaikais, su draugais pasivaikščioti), o darbo dienomis dažniausiai tik trumpai per pietų pertrauką ar po darbo. Taršūs, triukšmingi, monotoniški (kai nėra kur paganyti akių) maršrutai pėstiesiems yra atgrasūs.
Judėjimo būdo įtaka aplinkos suvokimui
J. Lavrinec, dėstanti Vilniaus Gedimino technikos universitete (Vilnius TECH), paprašė ir savo studentų nupiešti mentalinį žemėlapį, ką jie mato atvykdami į studijų vietą. Šis kasmet atliekamas tyrimas, pasak J. Lavrinec, atskleidžia judėjimo būdo poveikį aplinkos suvokimo detalumui. Automobiliu iki pat fakulteto atvykstantys studentai savo piešiniuose ryškiau vaizduoja kelius, degalines, aikšteles stovėjimui, pakelės užkandines - tai, kas svarbu už vairo sėdintiems. Vairuotojai piešia mažiau pastatų, o medžius pažymi simboliškai. Pėstute ateinančių studentų nupiešti aplinkos žemėlapiai ryškiai skiriasi nuo vairuojančių kolegų detalių gausa, realybės atspindėjimu, jiems pirmoje eilėje svarbu gamta: žalios erdvės, miškeliai, ežerėliai. Taigi, išties pėsčiomis vaikščiojantys žmonės užmezga su savo miestu patį stipriausią ryšį, nes geriau jį pažįsta ir pamėgsta.
Miesto potyriai ir socialinės sąveikos
Apklausos rodo, anot J. Lavrinec, kad žmonės miestą priima per tam tikrus potyrius. Motorinis patyrimas - tai šaligatvių plotis (jie siaurėja dėl dviračių takų), patogus perėjų išdėstymas, laukimo trukmė prie perėjų, šviesoforų (prie jų tenka laukti ilgiau dėl išaugusių transporto srautų), galimybė patogiai naudotis laiku atvažiuojančiu viešuoju transportu, tarkime, užbaigus pėsčiųjų žygį. Svarbus ir juslinis - psichologinis potyris - tai apželdinimo kokybė, galimybė rinktis įvairius maršrutų variantus (galimybė trumpinti kelią, apeiti ir kt.), įvykiškumas (įvykiu gali būti ir augalų žydėjimas), mažų smagių epizodų gausa kelyje. Nuo noro keliauti pėsčiomis atbaidys kelio triukšmas ir tarša, skersvėjai ir kiti neatsakingos miestų plėtros šalutiniai efektai, pastatų fasadų vienodumas ir kita.
Yra sakoma, jog gyvybingas miestas yra tas, kurio gatvėmis nuolat plaukia srautai žmonių. Miesto antropologės J. Lavrinec nuomone, išties miesto gyvybingumas yra ne srautai, o socialinių sąveikų viešosiose erdvėse intensyvumas.
„Miesto erdvėse žmonių gali būti mažiau, bet jeigu vyksta kažkoks tarpusavio veiksmas, tai jau gyvybė. Todėl svarbu miesto erdvių vadyba - tai sąlygos miesto gyvybingumui palaikyti. Net nereikšmingi erdvės dizaino pokyčiai gali pražudyti erdvėje natūraliai užsimezgusią gyvybę, socialinių kontaktų įvairovę“,- sakė J. Lavrinec.
Socialiniai kontaktai ir pasitikėjimo tinklas
Miesto antropologė J. Lavrinec teigia, jog labai svarbu miestuose stiprinti socialinius kontaktus, kurti tarpusavio pasitikėjimo tinklą. Tada mieste pulsuos gyvybė, o žmonės jame jausis gerai.
Anot mokslininkės, tankiai gyvenamų kvartalų aplinka pas mus nėra pilnai išnaudota kokiai nors gyventojų veiklai. Mažėja žaliųjų erdvių dėl statybų, įprastus maršrutus kvartalo gyventojams užkerta vis naujos užtvaros. Yra tekę girdėti tokį daugiabučių kvartalo gyventojo pasakymą: „Greitai galėsime užsimerkę vaikščioti tvorų iš visų pusių aptvertais takais“.
J. Lavrinec manymu, žmonės neturėtų būti uždaryti lyg narvuose, jie savo kvartale turi vaikščioti laisvai ir turėti erdvės veiklai. Ir tik patys gyventojai gali susikurti tokią aplinką, kad ji būtų įdomi ir gyvybinga tiek jiems patiems, tiek svečiams. „Negali sakyti, kad mūsų daugiabučių aplinka vien tik pilkos spalvos. Pavaikščiokite, ir įsitikinsite, kad taip nėra. Nuostabus dalykas - gėlių darželiai, puoselėjami močiučių. Daug ir kitų kūrybinių iniciatyvų galima pastebėti, nes žmonėms patinka palikti savo pėdsaką ten, kur gyvena“,- sakė mokslininkė.
Uždari kvartalai ir laisvės paieškos
Šių laikų nauja mada - statyti uždarus gyvenamuosius kvartalus. Pasak J. Lavrinec, užuot integravęsis į miestus, tokie kvartalai nuo miesto gyvenimo atsiriboja, užsidaro. Ir žmonėms juose esą nėra gerai. Mieste žemė brangi, todėl kvartalai tankiai apgyvendinami, juose nebelieka erdvės, tokių žaliųjų zonų kaip anksčiau. Čia nėra kur vaikščioti, nėra ir privatumo - gyveni priešais kaimyno langus. Tad nenuostabu, kad žmonės pamažu bėga iš tokių kvartalų, ieškodami daugiau laisvės ir erdvės.
tags: #mums #reikia #pasikalbeti #apie #kevina #psichologai