Artėjant vasarai, vis dažniau susimąstome apie romantinius santykius ir jų išsaugojimą, ypač kai į šeimą ateina vaikai. Kaip suderinti meilę ir tėvystę? Ar verta atsisakyti asmeninio gyvenimo dėl vaikų? Šiais klausimais laidoje „Atviras pokalbis“ diskutavo psichologė ir rašytoja Ramunė Murauskienė bei santykių konsultantas Vaidas Arvasevičius.
R. Murauskienė kritiškai vertina visuomenėje vyraujančias romantines idėjas ir stereotipus, kurie, jos nuomone, trukdo kurti sveikus ir tvarius santykius. Ji pabrėžia, kad lietuviai nėra mokomi, kaip kurti šeimas ar pasirinkti partnerius, todėl lengvai patiki romantinėmis iliuzijomis, o vėliau jaučiasi nelaimingi.
Klaidingos nuostatos apie vyriškumą ir moteriškumą
Psichologė atkreipia dėmesį į klaidingas nuostatas apie prigimtinį vyriškumą ir moteriškumą, kurios dažnai tampa problemų santykiuose priežastimi. Ji kritikuoja populiarų užsienietės moters tekstą, kuriame moterys raginamos įkvėpti vyrus dideliems darbams, grąžinti jiems tikėjimą savimi ir būti ištikimoms iki galo. R. Murauskienės teigimu, tokios mintys yra juokingos, nes be pagarbos negali būti jokių santykių, o įkvėpti kitą žmogų dideliems darbams gali būti įmanoma, bet gali būti ir neįmanoma. Visa tai priklauso ne nuo to, kuris įkvepia, o nuo to, kuris įgalus arba neįgalus didelius darbus padaryti.
Ji teigia, kad kiekvienas individas turi psichikos pajėgumus, kurie lemia, ar jis gali daryti tam tikrus dalykus, nepriklausomai nuo lyties. Pavyzdžiui, jei moteris nėra sutverta maisto gamybai, negalima jos koneveikti, kad ji neva netikra „boba“. Taip pat, jei vyrui „ne iš tos vietos rankos auga“, tai irgi nėra nei gerai, nei blogai. Svarbiausia neperžengti sveikos nuovokos ribos.
Autonomija ir nepriklausomybė santykiuose
R. Murauskienė pabrėžia, kad svarbiausia santykiuose yra autonomija ir nepriklausomybė. Žmonės privalo būti autonomiški, jei nori išlikti sveiki ir kad visa šeimos sistema tokia išliktų. Ji teigia, kad negalima savo pasitikėjimo šaknų „pakabinti“ ant kitų žmonių. Visi tekstai apie „įpūsk pasitikėjimo“, „pasakyk“, „prikelk“ yra apie priklausomus santykius, kurie anksčiau ar vėliau patiria fiasko.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Ramunę Murauskienę
Tokia priklausomybė romantiniame santykių laikotarpyje yra normalu, bet ilgainiui tai netampa esminiais dalykais. Norėti palaikymo yra normalu ir jo negauti yra realybė. Tada kiekvienas psichiškai sveikas žmogus turi sau kelti klausimą, „ką man dabar daryti, jeigu aš iš pačių artimiausių negaunu palaikymo?“.
Stereotipai ir realybė
R. Murauskienė pažymi, kad svarbu matyti realybę, o ne avansinį pasitikėjimą. Ji pateikia pavyzdį apie moteris, kurios yra mušamos, prieš kurias psichologiškai smurtaujama arba koneveikiami jų vaikai. Tokios moterys prilygina didvyriškumui paprastus dalykus, tokius kaip degalų užpylimas arba kai vyras pažiūri vaikus. Todėl visas tas romantizmas „sumakaluoja“ moters įsivaizdavimą ir tą skaidrumą pamatyti, kaip ji iš tiesų gyvena.
Svarbiausia, kalbant apie lyčių stereotipus, suvokti, kad pirma yra žmogus, o lytis yra tik po to. Sprendžiant sunkumus šeimoje nereikia visko teisinti tuo, kad taip elgiamės, nes esame moterys arba vyrai, o kaip tik galvoti, kad pirmiausia esame žmonės. Ji taip pat neneigė, kad vis dėlto egzistuoja tam tikri skirtumai tarp vyrų ir moterų ir, pavyzdžiui, daugiau vyrų kviesti dirbti mokyklose nereiktų.
Emocinis neraštingumas ir skyrybos
Psichologė pabrėžia, kad Lietuvos visuomenėje labai daug emociškai neraštingų žmonių, todėl, nepriklausomai nuo lyties, jeigu neišeina su antrąja puse gyventi, tuomet reiktų sukti skirtingais keliais ir nebegaišti laiko.
Michailo Labkovskio įžvalgos apie nelaimingas moteris
Psichologas Michailas Labkovskis aiškina, kad 30-40 metų moterys dažnai jaučiasi nelaimingos dėl to, kad jas mamos augino ypatingai sudėtingomis sąlygomis. Po karo vyrų nebuvo, todėl dažna jauna moteris tuokėsi už vyresnio, dažnai su negalia ir vartojančio alkoholį. Apie meilės apraiškas nėra ką pasakoti, tačiau verta pasakyti, kad dažnoje šeimoje tiek moterys, tiek vaikai patirdavo smurtą. Mat vyrai kurį laiką po karo elgdavosi agresyviai. Moterys bijodavo likti be vyrų, todėl kentėdavo.
Taip pat skaitykite: Psichologės patarimai
Vaikų, užaugusių tokiose ar panašiose šeimose, amžius dabar siekia apie 30-40 metų ir beveik visus juos vienija bendras bruožas - įtampa, kad tik netektų patirti nemalonumų. Moterys daro labai daug dėl taip vadinamos šventos ramybės.
Smurto pasekmės vaikystėje
Dėl įvairiausių priežasčių dabartiniai 30-40 metų žmonės vaikystėje buvo mušami. Ne visi. Ne nuolat. Tačiau atrasti nemuštą vaiką - pakankamai sunku. Psichologas teigia, kad toks neva „kūniškų bausmių“ taikymo modelis turėjo didžiulės įtakos asmenybių nestabilumo formavimuisi.
Individus galima suskirstyti į dvi grupes. Vieni jų dėl mušimo tapo agresyvūs. Svarbu suprasti, kad agresija - tai skriaudų ir žeminimo pasekmė. Kiti mušti vaikystėje tampa įsitempę, suvaržyti. Galima sakyti, kad stipresnieji tapo agresyvesniais, o silpnesnės psichikos - užslopintais. Jų savivertė žema, vietoj normalaus gyvenimo, agresyvesnieji pasirenka nuolat aiškintis santykius, įrodinėti savo teisumą. Jie išgyvena daug baimių, nerimo, nuolat ieško tiesos. Jiems vis vaidenasi, kad kiti žmonės su jais ne taip kalba, ne taip elgiasi. „Užspaustieji“ tampa dažniausiai aukomis. Ir tai atsispindi visose jų gyvenimo srityse: tiek šeimoje, tiek darbe. Pastarųjų ypatingas bruožas - visiems įtikti, kad tik viskas būtų gerai.
Elgesio pokyčiai kaip išeitis
Kai suaugę žmonės atpažįsta savyje sužalotą psichiką, jie gali keisti savo elgesį ir taip keisti psichiką. Svarbu suprasti, kad smurtą patyrę vaikystėje, užaugę negyvena pagal savo prigimtį, jie serga. Pasveikti galime tik tuomet, kai pradedame elgtis netipiškai.
Psichologas siūlo sveikti priimant sau svarbius sprendimus. Pavyzdžiui, kai tik kas nors nepatinka, iš karto pasakyti tam žmogui. Nesvarbu, kur ir kam. Svarbu - pasakyti. Jei ko nors prašome, tą darome tik vieną kartą. Neverta sakyti - aš gi tavęs prašiau. Mes sakome, o kitas žmogus gali arba išgirsti, arba ne. Tuomet sakančiajam yra dvi galimybės: arba pasitenkinti esama situacija, arba pasitraukti iš situacijos.
Taip pat skaitykite: Motinystė be pagražinimų: Ramunės Murauskienės knyga
Psichologas teigia, kad taip keičiasi psichika, žmogus atsikrato baimės. Pradedame nebijoti prarasti žmones, santykius. Tai pakankamai ekstremalus psichikos keitimo būdas, tačiau efektyvus. Žmogus pradeda pasitikėti savimi ir save vertinti. Svarbiausia - liautis būti auka ir elgtis kaip auka.
Sveikimas dėl vaikų
Daug tėvų kelia klausimą, kaip užauginti laimingus ir sveikus vaikus. Svarbiausia - patiems tapti sveikiems. Kai tik tėvai liaujasi būti aukomis arba agresoriais, su vaikais viskas bus gerai. Psichologas teigia, kad svarbiausia investuoti į santykius su pačiu savimi. Ir tuomet santykiai su kitais bus tinkami ir geri.
Profesionalas siūlo suprasti, kad ne perskaitytose knygose yra esmė. Žmonės, kurių psichika veikia liguistai, tiesiog negali kitaip elgtis. Jie daro klaidų ne todėl, kad nežino vienos ar tos informacijos, o todėl, kad jų psichika dar vaikystėje buvo žalojama. Ieškokime žmonių, kurie galėtų mums pagelbėti. Neverta lankytis pas psichologą ilgai. Su specialistu turi būti malonu bendrauti, žmogus neturi mums kelti įtampos. Ir bent po kelių susitikimų mes turime jausti palengvėjimą. Turime jausti, kad situacija sprendžiasi. Jei nenorime eiti pas psichologus dėl savęs, padarykime tai dėl savo vaikų.
Knyga „Pasveikti nuo tėvų alkoholikų: pokalbiai psichoanalitiko kabinete“
R. Murauskienė kartu su žurnaliste Gintare Jankauskiene parašė knygą „Pasveikti nuo tėvų alkoholikų: pokalbiai psichoanalitiko kabinete“. Knygoje pasakojamos dešimties žmonių, susiduriančių su įvairiais psichologiniais sunkumais, istorijos ir pateikiami profesionalūs specialistės komentarai, leidžiantys pamatyti ir suprasti, kad bendras problemų vardiklis - vaikystė su alkoholiu piktnaudžiavusiais tėvais. Knygoje apstu ir praktinių patarimų: ką daryti, kaip elgtis, kur ir kokios pagalbos tikėtis ir ieškoti.
G. Jankauskienė teigia, kad jai visada įdomiausia kalbinti mažiau žinomus, kitaip mąstančius, jautrius ir vidumi turtingus žmones. Gal todėl, kad netobulųjų gyvenimuose įžvelgiu daugiau tikrumo nei pagražintuose portretuose, kurie puikuojasi ant populiarių žurnalų viršelių. Jos pašnekovai - 22-42 metų žmonės, dirbantys įdomius darbus, turintys gražias šeimas, sveikus vaikus, tačiau patiriantys smaugiantį tuštumos ir trapios savasties jausmą. Jie ryžosi kartu su psichoanalitike Agne Kirvaitiene pasigilinti į savo vaikystės patirtis ir atsikratyti gyvenimą nuodijančios vidinės painiavos.
G. Jankauskienė ir A. Kirvaitienė suprato, kad nori atvirai kalbėti apie tai, kaip kartais tėvai, užuot skyrę vaikams besąlygišką meilę ir dėmesį, jaunų žmonių gyvenimą apkartina nebrandžiu, neatsakingu elgesiu, kritika, emociniu abejingumu, smurtu. Jos siūlo knygos skaitytojams pažinti slėpiningąjį pasąmonės pasaulį ir suvokti, kaip galingai dabarties gyvenimą veikia vaikystės patirtys.
A. Kirvaitienė sako drąsų „taip“ - nuo sutrikusio santykių modelio, kuriamo tėvų alkoholikų, dramatiškų tėvų, nesančių tėvų, ypač - manipuliuojančių ir apsimetinėjančių tėvų, pasveikti įmanoma. Tačiau sveikdamas arba sveikdama imi suprasti, kad visą gyvenimą privalai kelti sau uždavinius ir toliau dirbti su savimi: analizuoti savo jausmines būsenas, savo norus, poreikius, troškimus bei nuolat kelti sau vis naujus tikslus.
Ji teigia, kad psichika, arba siela, panaši į medį: ji po truputėlį auga ir šakojasi, sudėtingėja ir visą gyvenimą formuojasi. Struktūros pagrindas - mūsų santykiai su tėvais, ypač su mama. Ryšys su ja - tarsi šio medžio kamienas ar pamatas, remiantis visus vėlesnius santykius. Jei pamatas kreivas arba, dar blogiau, sutrūkinėjęs, fragmentuotas - visų likusių santykių likimas pakimba ore.
A. Kirvaitienė nemano, kad užaugus su geriančiais tėvais įmanoma nejausti jokių pasekmių. Ryšys su psichoterapeutu, tuo labiau su psichoanalitiku - tai vaistas, priešnuodis, padedantis nuo šio iškraipymo. Jame iš tiesų įmanoma atvirai ir sąžiningai pažvelgti į save ir kitus - būtent tai ir padeda pasveikti.
A. Kirvaitienė teigia, kad geriantis žmogus aplink save formuoja labai iškreiptą emocinę realybę ir joje užaugęs vaikas žalos pėdsakus jaus visą gyvenimą. Tik nuo žmogaus priklauso, kaip konkrečiai pasireikš ši žala. Didelė problemos dalis - įsijungiantis psichikos mechanizmas, vadinamasis neigimas, gaubiantis visą priklausomybių problematiką. Dėl jo savo problemas neigia ne tik pats alkoholikas, neretai esantis ir smurtautojas: su tokiu žmogumi gyvenantys žmonės irgi išmoksta jas neigti, apsimetinėti, kad jos iš viso neegzistuoja. Taip visą skausmingą ir žalojantį santykių turinį priprantama tarsi „pašluoti po kilimu“ - laikyti užspaudus, paslėpus.
Ji teigia, kad mūsų knygos herojai - labai drąsūs žmonės. Jie pasiryžo nutraukti tylą, įžodinti savo patyrimą ir atvirai leidosi ieškoti tiesos - tiek vidinės, tiek ir išoriniame gyvenime. Pats įvardijimas, pripažinimas, kad augai disfunkcinėje šeimoje - dėl alkoholio ar dėl kitų priežasčių, - jau reiškia, kad pradėjai žengti sveikimo keliu. Ši knyga leidžia suvokti, kad nėra gėdinga kalbėti apie tai, kas nutiko tavo šeimoje. Atvirkščiai: pasidalintas skausmas tampa mažesnis.
G. Jankauskienė teigia, kad Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apklausos duomenimis, Lietuvoje kas antras žmogus vaikystėje patyrė sunkumų, susijusių su alkoholio vartojimu šeimoje. Taigi mes kasdien sutinkame suaugusius alkoholikų vaikus: savo laiptinėje, darbovietėje, prasilenkiame gatvėje ar parduotuvėje.
A. Kirvaitienė teigia, kad aprašomi sutrikimai išsivystė dėl to, kad vaikas augo emociškai sužalotuose, iškreiptuose santykiuose su artimiausiais žmonėmis. Kitaip sakant, knygoje aptariamų sunkumų atsiradimą lėmė ne tiek pats alkoholis, bet dėl jo įtakos susiformavę emociškai pažeisti artimi santykiai.
Įdomiausia buvo tai, kad tik rašydama šią knygą, apmąstydama savo kaip psichoterapeutės ir psichoanalitikės patirtį ėmiau suvokti vieną visiems herojams būdingiausią bruožą - giliai glūdintį nepasitikėjimo savimi, kitu žmogumi ir apskritai pasauliu jausmą. Ypač alkoholikų šeimose išaugęs vaikas įpranta, kad tėvai apsimetinėja ir meluoja, manipuliuoja, jis vienu metu gyvena tarsi dviejose realybėse - fasadinėje ir vidinėje.
Ji teigia, kad patys save pažįstame tik per santykį su kitu. Kitaip tariant, mums reikia ryšio, tarsi savotiško emocinio veidrodžio, į kurį žiūrėdami galime pažinti patys save. Alkoholikų vaikui tai padaryti tampa sunku, o kartais ir praktiškai visai neįmanoma. Jis nesuvokia, koks iš tikrųjų yra, kokie jo norai, troškimai ir poreikiai, nes į juos tėvai beveik niekada neatsižvelgdavo. Vaikas užauga su jausmu, kad pasaulis aplink jį nesaugus, pavojingas, kad jo artimi žmonės apsimetinėja, nes siekia juo manipuliuoti ir jį išnaudoti. Tai labai skaudus suvokimas, nuo kurio žmonės ginasi įvairiausiais būdais arba simptomais, aprašomais knygoje: perdėtu kontroliavimu, persivalgymu, persidirbimu, įvairiomis kitomis priklausomybėmis, destrukciniais santykiais ir t. t.
Tačiau, kadangi mes visi turime giliai glūdintį troškimą mylėti ir būti mylimi, žmogus vis tiek stengiasi suartėti su kitu taip, kaip moka, vieninteliu sau pažįstamu, saugiu būdu - kartoti disfunkcinį santykių modelį, kad ir kiek sutrikęs šis būtų. Šis kartojimo mechanizmas savo ruožtu tik pagilina problemą: verčia žmogų nepaliaujamai kartoti ydingų santykių ratą, net perduoti jį kitai kartai.
A. Kirvaitienė teigia, kad rašydama knygą norėjo bent šiek tiek atskleisti ir savo mąstymą, požiūrį bei analitinio darbo „virtuvę“. Mano galva, visuomenėje, greta psichikos problemų neigimo, dar labai stipriai egzistuoja ir psichikos ligų stigma. Žmogus, kuris patiria psichologinių sunkumų ir lankosi pas specialistą, yra savotiškai „nurašomas“. Jam tarsi užklijuojama „psicho“ etiketė, jis nebelaikomas visaverčiu visuomenės nariu.
Ji norėjo perteikti tam tikrą analitinį problemų matymo būdą, priartėti prie paties psichoterapijos ar psichoanalizės proceso, jo naudos, pateikti tuos nesudėtingus patarimus ir pratimus, kuriuos paprastai rekomenduoju savo pacientams. Apskritai knygoje rašau taip, kaip kalbu su žmonėmis, kurie ateina pagalbos. Pajutau, kad atėjo laikas dalintis patirtimi ir žiniomis, kad galėčiau palengvinti daugelio žmonių dvasinę kančią.
G. Jankauskienė yra tikra, kad šios knygos reikėjo mūsų visuomenei. Juk neišspręsti vidiniai klausimai, neišreikštos sunkios emocijos nieko nedarant niekur nedingsta. Chaotiškos vaikystės šleifas velkasi paskui ir gadina gyvenimą, santykius su savimi ir artimiausiais žmonėmis. Tad labiausiai norėčiau, kad knygą perskaitę žmonės suvoktų, kaip tėvų alkoholizmas „užteršė“ jų sveiką mąstymą, susitaikytų su tuo, kas nutiko vaikystėje, ir pasiryžtų išeiti iš šio užburto rato bei pradėtų gyventi džiaugsmingą gyvenimą. Gyvenimą, kuriame siekiame pagarbos sau, pusiausvyros, darnos ir išminties.
A. Kirvaitienė labai tikiuosi, kad knyga nepaliks abejingų. Kai kurie turbūt smerks ir kabinėsis prie kiekvieno žodžio, tačiau kiti, tikiu, išgirs, ką svarbaus jiems norime pasakyti ir kokią viltį suteikti. Perdėta kančia ir gyvenimas su simptomais arba disfunkciniuose santykiuose neturi prasmės. Tik pripažinus tiesą apie save, savo vaikystę ir savo skausmą įmanoma žengti pasveikimo keliu. Kančia turi savo priežastis ir jas iš tiesų įmanoma įveikti. Kai kurias - dirbant pačiam su savimi, kitas - drauge su pagalbininku, treneriu - psichoterapeutu ar psichoanalitiku. Linkiu, kad žmonės, paėmę į rankas šią knygą, suprastų, kad jie tokie ne vieni, o kreiptis pagalbos - verta ir prasminga.
Kritika dėl vaikų pasirodymo lietuje
Po renginio daugiausiai kritikos teko šalies prezidentui ir jo komandai dėl to, kad vaikai turėjo dainuoti lietuje. R. Murauskienė taip pat išreiškė savo nuomonę šiuo klausimu, klausdama, kaip jautėsi vaikai ir kuo save laiko vadovas, kai jo globotiniai šlapi stovi. Ji klausė, kas vadovui svarbiau: parodyti, ko pajėgė išmokyti masę rinktinių balsų berniukų? Ji taip pat klausė, kiek pedagogų dirba, prisigėrę vaistų? Ir laiko save didvyriais?
Vis dėlto, choristų atstovai pastebėjo, kad dainuoti pilant lietui jiems teko jau ne vieną kartą. Pranešime buvo aiškinamos įvairios su įvykiu susijusios aplinkybės, techniniai renginio aspektai. Buvo pabrėžta, kad vaikų saugumas ir sveikata yra svarbiausia, tačiau kartais nutinka force majeure aplinkybės ir tenka ieškoti žaibiškų sprendimų čia ir dabar.
tags: #murauskiene #psichologe #kritika