Vaiko Netinkamas Elgesys: Priežastys, Valdymas Ir Prevencija

Ar pastebite, kad jūsų vaikas dažnai įsivelia į konfliktus, jam sunku paklusti taisyklėms, laikytis rutinos ar vykdyti nurodymus? Šiame straipsnyje nagrinėsime, kodėl kyla vaikų elgesio problemų, aptarsime netinkamo elgesio priežastis ir pateiksime patarimų, kaip efektyviai reaguoti į tokius atvejus, ugdyti tinkamą elgesį ir spręsti problemas.

Vaikų Elgesio Problemos: Bendras Vaizdas

Vaikų elgesio problemos šiais laikais tampa vis dažnesnės. Konfliktai tarp vaikų kyla vis dažniau, ir tiek berniukams, tiek mergaitėms sunku pagarbiai elgtis, paklusti taisyklėms ar vykdyti nesudėtingus nurodymus. Iš patirties galima teigti, kad šie elgesio modeliai yra didesnės problemos dalis. Vaikams trūksta problemų sprendimo įgūdžių, reikalingų konfliktams išvengti, todėl jie įgyja neefektyvių "susitaikymo" įgūdžių.

Netinkamo Elgesio Priežastys

Netinkamas vaiko elgesys gali turėti įvairių priežasčių. Dažnai jos susijusios su stresiniais įvykiais šeimoje ar svarbiais pokyčiais vaiko gyvenime, pavyzdžiui, brolio ar sesės gimimu, persikraustymu, tėvų nesutarimais ar naminio gyvūnėlio netektimi. Tačiau yra ir kitų priežasčių, kurios gali lemti vaiko netinkamą elgesį grupėje:

Per Didelis Tėvų Nuolaidumas

Jei namuose vaikas turi per mažai pareigų ir per daug laisvės bei nėra aiškių ribų, kas galima ir kas ne, darželyje jam gali būti sunku prisitaikyti prie ugdymo įstaigos dienotvarkės ir sugebėti būti grupėje. Vaikui svarbu žinoti ir jausti savo ribas, todėl labai svarbu apibrėžti elgesio taisykles ir tarpusavio susitarimus, kaip priimtina ir leistina elgtis, o koks elgesys yra nepageidaujamas.

Ugdymo Sunkumai Arba Dėmesio Koncentracijos Stoka

Kita svarbi priežastis - su ugdymu susiję sunkumai arba dėmesio koncentracijos stoka, su nerimu susijęs vaiko aktyvumas: muistymasis kėdėje, negebėjimas ramiai išbūti keliolika minučių. Kai kurie vaikai, jausdami žinių ar gebėjimų stoką tam tikroje situacijoje, stengdamiesi nuslėpti savo gėdos ar nerimo jausmus, gali elgtis netinkamai. Kitiems - priešingai, gali būti nuobodu, jei jie nemoka rasti sau įdomios veiklos, užsiimti vieni arba kai šalia nėra technologijų.

Taip pat skaitykite: Sisteminės problemos švietime

Nepagarba Autoritetui

Labai svarbu, ką patys tėvai kalba apie vienas kitą, senelius, vaiko auklėtojus, kitus suaugusius vaikui reikšmingus asmenis. Kartais tėvų natūralus elgesys - bet kokia kaina palaikyti savo vaiką, besąlygiškai tikėti juo bei būti vaiko gynėjais gali turėti veidrodinį efektą: vaikas situacijas matys ir vertins tėvų (suaugusiųjų) akimis, kas mažins pasitikėjimą savo matymu, savo jau įgytais, išmoktais socialiniais gebėjimais, tuo pačiu iškreips realybės pajautą bei buvimą joje. Nepagarba autoritetui gali sukelti problemų darželyje, vėliau - ir mokykloje.

Netinkamas Auklėjimas

Kartais tėvai aptarinėja senelių, auklėtojų, kitų vaikui svarbių asmenų elgesį su jų vaiku, jį kritikuoja ir peikia. Be abejo, tėvai gali turėti tokią nuomonę, tačiau jei šią informaciją jie nuolat sustiprina ir nepateikia alternatyvų, „kas gero nutiko darželyje“, „kas patiko šiandien“, formuoja pesimistinį požiūrį, skatina vaiką įvairiose aplinkose ieškoti tik blogų dalykų. Vaikas gali padaryti išvadą, kad jis visada elgiasi gerai, net jei kiti atitinkamose situacijose taip nemano, o kiti nuolat elgiasi netinkamai. Vaikas tai suvokia štai taip: „nėra blogai negerbti senelių ar auklėtojų (bei kitų suaugusiųjų) ir elgtis su jais nepagarbiai, aš neprivalau laikytis taisyklių ir jei kažką ir prisidirbsiu, mama ir tėtis vis tiek mane palaikys ir tikės tik manimi“. Tuo pačiu „niekas negali man pasakyti pastebėjimų apie mano netinkamą elgesį, nes tik kiti elgiasi netinkamai“.

Vaikų Patyčios

Tiek visuomenėje, tiek mokykloje apie patyčias kalbama daug ir aktyviai veikiama siekiant sumažinti patyčias. Nes patyčios vyksta. Tėvams vaikų patyčios kelia susirūpinimą, nes jie nori apsaugoti savo vaikus, nori užtikrinti, kad jų vaikas neįsitrauktų į patyčias. Tačiau pernelyg dažnas ir neteisingas „patyčių“ sąvokos naudojimas gali būti ir kenksmingas. Patyčios yra kraštutinis nepagarbaus bendravimo su kitu asmeniu būdas.

Kitos Priežastys

Vaikas gali kandžiotis, jei jaučiasi vienišas, išsigandęs arba jam dygsta dantys. Taip pat kandžiojimas gali būti būdas išreikšti savo poreikius bei norus, tokius kaip alkis ir nuovargis. „Vaikams, kurie dar nemoka kalbėti arba kalba neaiškiai, tai gali būti būdas išreikšti savo sudėtingus jausmus, pavyzdžiui, nusivylimą, pyktį, baimę ar pasimetimą, kai jiems per daug neaiškumo“, - sako V. Pilipuitienė.

Kaip Reaguoti Į Vaiko Netinkamą Elgesį Grupėje

Reaguoti į bet kokį nepagarbų vaikų tarpusavio bendravimą yra būtina. Tačiau suaugusiųjų reakcijos turi būti įvertintos ir pamatuotos, o atsakas - gerai apgalvotas. Sumanus, o ne greitas. Reaguojant į nemandagų ir grubų vaiko elgesį pirmiausia pasakykime vaikui, kad toks elgesys yra nepriimtinas, tokio elgesio kartojimas nebus toleruojamas bei sukels atitinkamų padarinių. Mokykime vaiką, kaip tinkamais ir pagarbiais būdais jis gali išreikšti tai, ką norėjo išreikšti nemandagiu ar grubiu elgesiu. Nesuteikime galimybės vaikui pateisinti savo nemandagaus ar grubaus elgesio "ji(s) pirma(s) pradėjo", "aš tik gyniausi". Kai netinkamas elgesys turi pateisinimą, formuojasi vaikų tolerancija agresijai.

Taip pat skaitykite: Etikos pažeidimai

Būkite Ramus Ir Nesikarščiuokite

Specialistė tikina, kad praktikoje pasitaiko ir keistų atvejų, kai tėvai jiems įkandusiam vaikui bando kąsti atgal, tačiau to daryti griežtai nereikėtų: „Tai tas pats, kas mušant vaiką jį mokyti, kad muštis negalima. Jei taip elgsitės, vaikui atrodys, kad tai normalu, nes „net ir mama supykusi kanda“. Sukurti vaikui tokias sąlygas, kurios leistų jam kontroliuoti savo elgesį. Vilties skatinimas. Grupėje jis sužino kitų žmonių gyvenimo istorijas, susipažįsta su jų patyrimu, problemų sprendimo būdais.

Mokykite Vaiką Prisiimti Atsakomybę Už Savo Veiksmus

Ne prisipažinti, bet prisiimti atsakomybę. Būti atsakingam, vadinasi, kritiškai vertinti situaciją ir turimus resursus, kurių reikia tinkamiems pagal situaciją sprendimams priimti. Galima kalbėti su vaiku apie tai, kad atsakomybės prisiėmimas - irgi statusas. Juk jokia lyderystė neįmanoma be gebėjimo prisiimti atsakomybę. Kalbėkime su vaiku apie tai, kad visi klystame, bet visi turime galimybę klaidą atitaisyti: atsiprašant, atkuriant padarytą žalą, prisiimant atsakomybę, įsipareigojant pačiam sau ateityje panašių klaidų nedaryti. Padedant vaikui suprasti atsakomybės prisiėmimo svarbą, galima vaikui įvardinti, kad atsakomybės prisiėmimas yra drąsos žingsnis.

Stiprinkite Teigiamą Vaiko Elgesį

Paskatinkime ir pagirkime tinkamą vaiko elgesį bei pastangas. Paskatinimas ir pagyrimas yra būtini norint užtikrinti norimą vaiko elgesio tęstinumą. Joks vaikas nesityčioja visada, iš visų ir visur. Kai pavyks užčiuopti tuos momentus, kai vaiko elgesyje nėra patyčių elementų, turime labai didžiuotis vaiku. Svarbu stiprinti net ir mažiausią norimą rezultatą. Dar svarbiau yra stiprinti vaiko pastangas, kurias jis deda siekdamas keisti savo elgesį - gal vietoj iškart pasakytos piktos replikos vaikas susilaikė ir išlaukė dvi minutes. Svarbu pastebėti šias vaiko pastangas, nes mums jos gal gali atrodyti mažos, bet vaikui - kainavusios daugybę jo valios pastangų. Ir galbūt, mums sumaniai reaguojant į vaiko pastangas, jis kitą kartą išlauks jau ne dvi, o tris minutes, o po kelinto karto, gal apskritai atsisakys piktos replikos.

Būkite Nuoseklūs

Elgesio gerinimo veikla turi būti pastovi ir nuosekli.

Bendradarbiaukite Su Auklėtojais Ir Specialistais

Labai gerai, kai tėvai ir auklėtojai susivienija ir kartu stebi vaiką, bando suprasti priežastį ir kuria pagalbos planą. Tėvams arba auklėtojams reikėtų sureaguoti, kai toks elgesys įvyksta pirmą kartą.

Taip pat skaitykite: Etikos dilemos socialiniame darbe

Kreipkitės Į Specialistus, Jei Reikia

Jei vaiko elgesys negerėja, reikėtų kreiptis į specialistus. „Kandžiojimas yra įprastas kūdikiams ir 3-4 metų vaikams jis turėtų išnykti. Bet jeigu jūsų vaikas vyresnis ir jau išbandyti įvairūs būdai pakoreguoti vaiko elgesį, o atrodo, kad situacija tik blogėja, gali būti, kad vaikas turi rimtesnių emocinių sunkumų. Taigi, tokiu atveju ypač svarbu kreiptis pagalbos į specialistus“, - perspėja ji.

Patarimai, Kaip Ugdyti Vaiko Savikontrolę

Vilniuje ir Kaune veikiančios mokyklos „Eureka“ mokytoja Laura Aleksandravičiūtė dalinasi vaikų raidos specialisto Dr. William Mosier bei savo įžvalgomis, padėsiančiomis išvengti keblių situacijų ir ugdyti mažųjų savikontrolę:

• Neakcentuoti netinkamo elgesio.
• Pakeisti aplinką.
• Netoleruojamą elgesį aptarti neutraliu laiku.
• Skatinti socialiai priimtiną elgesį.
• Eiti link vaiko, kuris demonstruoja netinkamą elgesį.
• Buvimas šalia vaiko.
• Švelnus prisilietimas.
• Perspėjimas.
• Pavyzdžio rodymas.
• Perdėto susirūpinimo išreiškimas.
• Supratingumas.

Ribų Svarba Vaiko Gyvenime

Ribos padeda suvokti vaikams savo galimybių ribas. Vaikas žino, ką jau gali daryti šiuo metu, ką galės daryti tik ateityje. Jis supranta, kokio elgesio iš jo tikimasi, koks elgesys yra netinkamas. Per susitarimus ir taisykles vaikas mokosi, ko reikia konstruktyviam, pagarba sau ir kitam grįstam tarpusavio bendravimui. Jos sukuria aiškumą, kuris padeda vaikams reguliuoti savo elgesį, ugdyti savikontrolę, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Kasdienėse ir sudėtingose situacijose aiškios ribos padeda vaikams orientuotis, sukuria pažįstamą ir saugią erdvę, kurioje jie gali aktyviai veikti, tyrinėti. Ribos taip pat drąsina vaikus savarankiškai spręsti ir įveikti kylančius sunkumus. Vis dėlto, ribos turi atitikti vaiko amžių ir gebėjimus. Jos neturi būti per griežtos, kad nenudrąsintų vaiko.

Kaip Elgtis, Kai Vaikai Bando Ribas Ir Nesilaiko Nustatytų Taisyklių?

Kai nustatytos ribos yra peržengiamos ir ima pažeisti kitų ribas, klasės mokiniai kviečiami apie tai diskutuoti kartu, pagarbiai išsakant savo požiūrį ir kylančius jausmus dėl susitarimų nesilaikymo. Taip siekiama kiekvieno mokinio įsitraukimo ir atsakomybės už pozityvios ir saugios klasės atmosferos kūrimą.

Melas Ir Vagystės: Ką Daryti?

Maži vaikai nelabai supranta, kas yra melas ir vagystės. Dažnai jie tai priima kaip žaidimo dalį ar fantazijos įgyvendinimą. Tačiau jei vaikui nebus aiškinama, koks jo elgesys yra tinkamas, o koks ne, ateityje jis gali turėti rimtų elgesio problemų bei žalingų įpročių.

Melas

Vaikai meluoja ne tik tėvams, bet ir vieni kitiems, o augant jų apgavystės darosi vis sudėtingesnės. Vaikai nuo pat mažens yra mokomi sakyti tiesą ir nemeluoti, tačiau laikui bėgant vaikai supranta, jog melas padeda padaryti įspūdį, išvengti bausmės arba išsisukti nuo nemėgstamų veiklų.

Melavimo Priežastys

• Melas vengiant bausmės.
• Suaugusiųjų pavyzdys.
• Siekimas padaryti įspūdį.
• Gina savo interesus.

Vagystės

Kaip ir apie melavimą, taip ir apie vagiliavimą vaikai iki trijų - ketverių metų nenusimano.

Mokyklos Vadovybės Rolė Ir Reakcija Į Problemas

Mokyklos vadovybė turėtų aktyviai dalyvauti sprendžiant mokinių netinkamo elgesio problemas, tačiau dažnai susiduriama su įvairiomis kliūtimis ir iššūkiais. Mokytojų nuomonės apie vadovybės reakciją skiriasi, tačiau galima išskirti kelias pagrindines tendencijas:

• Problemos Ignoravimas Arba Mažinimas: Kai kuriais atvejais mokyklos vadovybė linkusi ignoruoti problemas arba jas sumenkinti, ypač jei tai gali pakenkti mokyklos įvaizdžiui arba sukelti konfliktus su tėvais. Tai gali būti susiję su baime prarasti mokinių skaičių, kuris tiesiogiai veikia mokyklos finansavimą.
• Atsakomybės Perkėlimas Mokytojams: Dažnai atsakomybė už netinkamą mokinių elgesį perkeliama mokytojams, teigiant, kad jie patys turi susitvarkyti su problemomis klasėje. Tai gali būti vertinama kaip mokytojo nekompetencija ir nesugebėjimas valdyti klasės.
• Formalus Reagavimas: Mokyklos vadovybė gali imtis formalių priemonių, tokių kaip vaiko gerovės komisijos posėdžiai ar pokalbiai su mokiniais ir tėvais, tačiau šios priemonės ne visada būna veiksmingos ir duoda ilgalaikių rezultatų.
• Mokinio Pusės Palaikymas: Kai kuriais atvejais mokyklos vadovybė linkusi palaikyti mokinio pusę, net jei jis yra kaltas, siekiant išvengti konfliktų su tėvais arba išlaikyti mokinių skaičių. Tai gali demotyvuoti mokytojus ir sumenkinti jų autoritetą.
• Pagalbos Teikimas: Kai kurios mokyklos vadovybės stengiasi padėti mokytojams, organizuodamos prevencinius susitikimus, konsultacijas su psichologu ar socialiniu darbuotoju, tačiau šių specialistų ištekliai dažnai būna riboti.

Mokytojų Nuomonės Apie Vadovybės Reakciją:

Apibendrinant mokytojų nuomones, galima teigti, kad mokyklos vadovybės reakcija į mokinių netinkamą elgesį dažnai būna nepakankama ir neveiksminga. Mokytojai jaučiasi nepalaikomi ir palikti vieni spręsti problemas klasėje. Taip pat pastebima tendencija vengti konfliktų su tėvais ir daugiau dėmesio skirti mokyklos įvaizdžiui bei finansiniams interesams.

Siūlymai, Kaip Pagerinti Situaciją:

• Sukurti Aiškų Ir Nuoseklų Nuobaudų Sistemą: Mokykloje turėtų būti sukurta aiški ir nuosekli nuobaudų sistema už netinkamą elgesį, kuri būtų taikoma visiems mokiniams be išimties.
• Teikti Pagalbą Mokytojams: Mokytojams turėtų būti teikiama pagalba, organizuojant mokymus, konsultacijas su specialistais ir suteikiant galimybę pasidalinti patirtimi su kolegomis.
• Bendradarbiauti Su Tėvais: Mokykla turėtų aktyviai bendradarbiauti su tėvais, informuojant juos apie mokinių elgesio problemas ir ieškant bendrų sprendimų.
• Skatinti Pozityvią Mokyklos Atmosferą: Mokykloje turėtų būti skatinama pozityvi atmosfera, kuri skatintų mokinius gerbti vienas kitą ir laikytis taisyklių.
• Užtikrinti Specialistų Prieeinamumą: Mokykloje turėtų būti užtikrintas psichologo, socialinio darbuotojo ir kitų specialistų prieinamumas, kurie galėtų padėti mokiniams ir mokytojams spręsti problemas.

Netinkamas Mokytojo Elgesys Ir Jo Įtaka Mokiniams

Viena svarbesnių pedagoginės veiklos problemų, kuriai skiriama nepakankamai dėmesio, yra vaikų netinkamas elgesys ir klasės valdymo būdai. Edukologai svarsto poveikio vaikams būdus, gilinasi į įvairius klasės valdymo metodus. Tuo tarpu kalbant apie kitą pedagoginės veiklos dalyvį - mokytoją - apsiribojama dalyko, psichologijos ir pedagogikos žinių suteikimu. Jeigu ir pasisukama į mokytojo asmenybę, tai tik dėl to, kad būtų pabrėžiamos jo asmenybės savybės, bendravimo įgūdžiai ir pan. Kadangi pedagoginė veikla neįsivaizduojama be mokinio ir mokytojo, kylančios vaikų netinkamo elgesio problemos turėtų atspindėti ir vieno, ir kito indėlį į susidariusią situaciją. Viena vertus, mokinio elgesys sukelia atitinkamą mokytojo reakciją ir suteikia jam progą pritaikyti įgytas psichologijos ir pedagogikos žinias. Kita vertus, mokytojo elgesys gali paskatinti netinkamą mokinio elgesį. Individualioji psichologija, kurios įkūrėjas yra A. Adleris (1870-1937), teigia, kad žmogus yra vientisa, nedaloma visuma. Kiekvienu savo poelgiu, veiksmu jis atskleidžia sau įprastą tikslų siekimo, sąveikos su kitais žmonėmis, darbo užduotimis būdą arba gyvenimo stilių. Be to, žmogus gimsta su paveldėtu nevisavertiškumo jausmu, kuris yra pagrindinė motyvuojanti jo veiklą jėga. Šis subjektyviai išgyvenamas jausmas yra universalus, natūralus, perteikia žmogaus prigimtį, skatina jį siekti pranašumo. Palyginti su kitomis gyvomis būtybėmis, žmogaus palikuonis ilgiausiai reikalauja globos ir rūpinimosi. Pasak A. Adlerio (1), kaip tik šis nevisavertiškumo jausmas skatina žmogų tai kaip nors kompensuoti. Nevisavertiškumo kompensavimas gali būti adekvatus ir neadekvatus. Neadekvatus savo nevisavertiškumo kompensavimas - tai žmogaus siekimas įtvirtinti save kito sąskaita: kitų išnaudojimas, žeminimas, menkinimas, nepagarbus elgesys su jais, savo sąlygų jiems kėlimas, asmeninės valdžios ir galios demonstravimas. O tai neleidžia kitiems adekvačiai prisitaikyti. Šiuo požiūriu pedagogo profesija ypač palanki neadekvačiam nevisavertiškumo kompensavimo būdui. Neadekvačiai kompensuojantis nevisavertiškumą mokytojas gali sukelti mokinių nevisavertiškumą, o šie, siekdami jį kompensuoti, pradeda netinkamai elgtis - siekti dėmesio, valdžios, keršto, bejėgiškumo demonstravimo, atsisakyti atlikti užduotis, bendrauti (2; 6). Be to, toks mokytojo elgesys ne tik skatina vaikų netinkamą elgesį, bet ir tampa neadekvataus nevisavertiškumo kompensavimo siektinu pavyzdžiu. Taigi daugeliu atvejų netinkamą mokinių elgesį gali stimuliuoti neadekvatus mokytojo nevisavertiškumo kompensavimo būdas.

Mokytojas, išgyvendamas savivertės menkumą, pats pradeda siekti netinkamo elgesio tikslų mokinių atžvilgiu (žr. lentelę). Apie pradedančią menkėti mokytojo savivertę byloja jo pastabos, reakcija į kiekvieną mokinio poelgį, kuris, pedagogo nuomone, neatitinka idealaus vaiko elgesio. Tai reiškia, kad mokytojas į savo savivertę įtraukia mokinių elgesį. Todėl toks elgesys ne padeda skleistis vaiko asmenybei, bet tik kelia mokytojo savivertę ir ją įtvirtina. Mokytojas mano, kad netinkamas mokinio elgesys, į kurį tuojau pat nereaguojama, atskleidžia jo, kaip pedagogo, nekompetentingumą. Jis pasijunta išgąsdintas, sutrikęs, kad kiti nepamatytų jo nesugebėjimo valdyti klasę. Jeigu mokytojui labai svarbu pasijusti geru mokytoju vien už pasakytas pastabas, klasėje būtinai atsiras mokinių, kurie pasijus reikšmingi jas gaudami. Mokytojas turėtų atskirti vaiko elgesį nuo savo savivaizdžio ir pasistengti sukurti bendradarbiavimu grindžiamus santykius su vaiku. Gilesnį nevisavertiškumo jausmą atspindi netinkamas mokytojo elgesio tikslas - įtvirtinti savo autoritetą rodant savo asmeninę valdžią ir galią. Mokytojas mano, kad mokinį reikia “nusodinti“, “parodyti jam savo vietą“, “kas klasėje svarbiausias“ ir t. t. Toks mokytojas jaučia grėsmę savo autoritetui, išgyvena dėl jo žlugimo, pyksta. Aišku, kad klasėje visada atsiras mokinių, kuriems atrodys, kad mokytojo asmeninės valdžios siekimas pažeidžia jų savivertę, ir paskatins atsakomąją reakciją: įvelti mokytoją į ginčą, konfliktą stebint kitiems vaikams. Būtent žiūrovai, stebintys mokinio ir mokytojo dvikovą, padeda mokiniui pasijusti svarbiam ir reikšmingam. Šiuo atveju mokinys jaučiasi galįs elgtis kaip nori, o mokytojo elgesį varžo pedagoginis taktas. Tinkamiausia reakcija būtų valdyti situaciją, o ne mokinį ir, užuot stengusis įtvirtinti savo autoritetą bei eskalavus įtampą, ieškoti grakštesnės išeities. Pvz., mokiniui atsisakinėjant atlikti užduotis, galima ramiai, draugiškai paklausinėti apie filmus, TV naujienas ir pan., kol jis suvoks pastangų įvelti mokytoją į ginčą nevaisingumą. Reikia išsaugoti vaiko orumą, nesiekti, kad jis tik besąlygiškai, paklusniai vykdytų užduotis. Galima pripažinti mokinio jėgą, stiprumą parodant savo silpnumą, bejėgiškumą. Pvz., tiktų sakyti: “Aš esu bejėgis ir negaliu tavęs priversti daryti namų darbus, nevėluoti <…>“. Mokytojas, dar labiau išgyvenantis savo nevisavertiškumą negu paminėtais atvejais, gali siekti atsilyginti mokiniams. Tokio mokytojo galvoje sukasi mintys: “Aš tiek tavimi rūpinuosi <…>“, “Tiek dėl tavęs stengiuosi <…>“, “Tiek darau <…>“ ir pan. Siekiantis atsilyginti mokytojas jaučiasi įžeistas, įskaudintas, kad vaikas nepaiso jo pastangų, neįvertina jo gerų ketinimų, rūpinimosi jo gerove, neatsiliepia į mokytojo siekį “atverti kelią į mokinio širdį“. Tokių jausmų veikiamas mokytojas gali užsisėsti - pernelyg dažnai klausinėti arba neklausinėti mokinio, kad šis neturėdamas pažymio patirtų mokytojo reikšmingumą. Visa tai jis daro sukantis galvoje vienai minčiai - nubausti mokinį už kėsinimąsi į mokytojo autoritetą ir įtvirtinti save. Kraštutinį savivertės išsekimą patiria mokytojas, kuris siekia pasitraukti nuo problemiško mokinio palikdamas jį likimo valiai. Mokytojas, galvojantis: “Aš turbūt esu nevykėlis“, “Nemoku mokyti“, “Man niekas nesiseka“, - jaučiasi bejėgis, nusivylęs savimi, pasirinkta profesija. Šie jausmai verčia jį pasitraukti nuo mokinio, nebeieškoti kitokių mokymo, pedagoginio poveikio būdų. Mokinys išpildo mokytojo lūkestį - pasižymi bejėgiškumu, atsisako atlikti užduotis, nepriima mokytojo pagalbos, paaiškinimų. Taigi mokytojo išgyvenimai dėl savo menkėjančios savivertės stimuliuoja tokį mokinio elgesį, kuris padeda mokytojui įsitvirtinti, bet neskatina mokinio asmenybės, pažinimo sferos sklaidos, adekvačiai kompensuoti jo paties patiriamo nevisavertiškumo. Mokytojas turėtų stebėti, ar savo elgesiu nestimuliuoja netinkamo mokinio elgesio, ir pasirinkti naujus elgesio tikslus. Adekvačiai kompensuodamas savo nevisavertiškumą, mokytojas siektų naujų įgūdžių, mokėjimų, teorinių žinių, kurias galėtų praktiškai taikyti savo profesinėje veikloje siekdamas mokinio asmenybės sklaidos, jo poreikių patenkinimo. ŽVIRBLIŲ TAKAS, 2005-ieji metai, Nr.

Trauminės Patirtys Ir Jų Įtaka Vaiko Elgesiui

„Bet kokio stiprumo trauminės patirtys daliai vaikų vėliau gali pasireikšti nerimo, elgesio, valgymo ir kitais sveikatos sutrikimais. Dėl jų paauglys gali pradėti svaigintis arba net žalotis. Todėl tėvams, globėjams svarbu žinoti, kad tokios patirtys vaikams savaime nepraeina, net jei tą dieną ar trumpą laiką nematome akivaizdžių pasekmių“, - kalba Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovė, sveikatos psichologė Neringa Martišienė. Specialistė pranešime spaudai atskleidžia, kaip atpažinti nerimą keliančio elgesio priežastis ir jas įveikti.

Skausmingus Įvykius Suvokia Jau Kūdikis

Sveikatos psichologė pabrėžia, kad paauglio netinkamo elgesio priežasčių dažnai reikia ieškoti vaikystėje. Ji sako, kad stipriausiai sužeidžia ankstyvosios patirtys, nes kuo mažesnis vaikas, tuo jis stipriau priklausomas nuo aplinkinių. Tai reiškia, kad patekęs į jam netinkamas situacijas, turi mažiau galimybių jas kontroliuoti arba joms pasipriešinti. Pasak N. Martišienės, nors gali atrodyti, kad kūdikis nesupranta įvykių prasmės jo dar mažame pasaulėlyje, tačiau tai nėra tiesa. Vis plačiau kalbama apie kūdikių depresiją ir kitus sutrikimus vis jaunesniame amžiuje. „Ypač kūdikį žeidžia neigiamos patirtys su jam reikšmingiausiu asmeniu - mama. Tik vėliau, augdamas ir pažindamas save, tyrinėdamas savo rankytes, kojytes, jis pradeda save identifikuoti kaip atskirą. Iš pradžių save ir mamą suvokia kaip vienį, - paaiškina pašnekovė. - Tad tik galime įsivaizduoti, kas dedasi kūdikio galvytėje, kai tenka patirti, kad tavo dalys neveikia vieningai, t. y. mama neatliepia saugumo, artumo ir kitų poreikių“. Vaiko teisių gynėja atkreipia dėmesį, kad traumuojantys įvykiai šeimoje vaiko psichikai vienareikšmiškai stipresni nei patirti iš išorės. Nes veiksmais ar neveikimu žeidžia patys artimiausi - mama, tėtis. Be to, šios patirtys dažnai tęstinės arba pasikartoja.

#

tags: #neetiskas #elgesys #su #vaikais