Įvadas
Socializacija - tai žmogaus adaptavimas(is) jį supančioje žmonių bendruomenėje (aplinkoje), t.y. žmogus, gyvendamas grupėje, tam tikrų žmonių bendrijoje, perima ir įsisavina tos grupės, o tuo pačiu visuomeninę patirtį: žinias, papročius, veiklos būdus. Neįgalaus vaiko socializacija yra itin svarbus procesas, leidžiantis jam integruotis į visuomenę, ugdyti savarankiškumą ir realizuoti savo potencialą. Šiame straipsnyje aptarsime socializacijos sampratą, etapus, aspektus ir priemones, taip pat išanalizuosime neįgalaus žmogaus socializacijos problemas ir galimus sprendimo būdus.
Socializacijos procesas
Socializacijos samprata
Socializacija - tai nuolatinis procesas, kurio metu individas perima visuomenės normas, vertybes, elgesio modelius ir įgūdžius, būtinus sėkmingam funkcionavimui visuomenėje. Tai abipusis procesas, kuriame dalyvauja tiek individas, tiek visuomenė.
Socializacijos etapai
Socializacija vyksta keliais etapais:
- Pirminė socializacija: vyksta vaikystėje ir paauglystėje, šeimoje ir artimiausioje aplinkoje. Šiuo etapu vaikas perima pagrindines vertybes, normas ir elgesio modelius.
- Antrinė socializacija: vyksta vėlesniame amžiuje, įvairiose socialinėse grupėse (mokykloje, darbe, bendruomenėje). Šiuo etapu individas įsisavina specifinius vaidmenis ir elgesio modelius, būdingus konkrečioms socialinėms grupėms.
- Resocializacija: vyksta, kai individas keičia savo vertybes, normas ir elgesio modelius iš esmės (pvz., emigracijos, radikalios ideologijos pasikeitimo atveju).
Socializacijos aspektai
Socializacija apima kelis aspektus:
- Kognityvinis: žinių, informacijos ir supratimo apie pasaulį įgijimas.
- Emocinis: emocinių reakcijų, empatijos ir socialinių įgūdžių ugdymas.
- Elgesio: socialiai priimtino elgesio formavimas ir įgūdžių pritaikyti savo elgesį prie įvairių situacijų ugdymas.
Socializacijos priemonės
Socializacija vyksta per įvairias priemones:
Taip pat skaitykite: Iššūkiai ir galimybės neįgaliesiems
- Šeima: svarbiausias socializacijos agentas, formuojantis pagrindines vertybes, normas ir elgesio modelius.
- Mokykla: ugdo žinias, įgūdžius ir socialinius įgūdžius, būtinus sėkmingam funkcionavimui visuomenėje.
- Bendraamžiai: daro didelę įtaką elgesiui, vertybėms ir socialiniams įgūdžiams.
- Žiniasklaida: formuoja nuomones, vertybes ir elgesio modelius.
- Bendruomenė: suteikia galimybes dalyvauti socialiniame gyvenime ir ugdyti socialinius įgūdžius.
Neįgalus žmogus
Negalės samprata
Negalė - tai bet koks sutrikimas, sindromas, liga, trauma ar pakenkimas, kuris atima, sumažina arba apriboja asmens galimybę užsiimti kasdiene veikla ir jaustis visaverčiu visuomenės nariu. Neįgalusis (žmogus, asmuo) vertinamas pagal ICIDH-2, t.y. tarptautinę ydų, veiklų ir dalyvumo klasifikaciją.
Negalės rūšys
Negalė gali būti įvairių rūšių:
- Fizinė negalė: apima judėjimo, regos, klausos ir kitus fizinius sutrikimus.
- Protine negalė: apima intelekto sutrikimus, tokius kaip protinis atsilikimas.
- Psichikos negalė: apima psichikos sutrikimus, tokius kaip šizofrenija, depresija ir panikos sutrikimai.
- Sensorinė negalė: apima regos ir klausos sutrikimus.
- Kompleksinė negalė: apima kelis negalės tipus.
Sutrikusio intelekto asmenys - vaikai ar suaugę, turintys skirtingo laipsnio protinę negalę. Specialiųjų poreikių vaikai - terminas, naudojamas specialiajame ugdyme, pabrėžiant, jog visi vaikai su negale turi ne tik visiems bendrų, bet ir išskirtinių, specifinių poreikių. Pedagoginėje psichologijoje naudojamas terminas išskirtiniai ar ypatingi vaikai, kuris pažymi ne tik neįgalius, bet ir gabius bei talentingus vaikus.
Neįgalaus vaiko socializacijos problemos
Neįgalaus vaiko socializacija susiduria su įvairiomis problemomis:
- Stigma ir diskriminacija: visuomenės neigiamas požiūris į negalę gali lemti socialinę izoliaciją ir diskriminaciją.Neadekvatų požiūrį į negalę rodo ne tik moksliniai tyrimai, bet ir sklandantys mitai (seniai paneigtas mitas, jog neįgalius vaikus gimdo asocialių šeimų tėvai, tačiau šia tema vis dar manipuliuojama, norint sudrausminti ar moralizuoti kitus žmones).
- Ribotos galimybės: neįgalūs vaikai dažnai susiduria su ribotomis galimybėmis dalyvauti švietimo, užimtumo ir socialinėje veikloje.
- Komunikacijos sunkumai: komunikacijos sutrikimai gali apsunkinti socialinę sąveiką ir santykių kūrimą.
- Fizinės kliūtys: nepritaikyta aplinka gali apriboti galimybes dalyvauti socialiniame gyvenime.
- Nepakankama parama: trūkstant tinkamos paramos iš šeimos, mokyklos ir bendruomenės, socializacijos procesas gali būti apsunkintas.
Konfliktas, kurį sukelia neįgalaus žmogaus buvimas visuomenėje, dėl daugybės psichologinių ir socialinių kliūčių šiandien išlieka itin aktualus. Neįgalūs asmenys, prarasdami įprastą socialinį statusą, neįgauna kito, visuomeniškai stabilaus ir pripažinto.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Neįgalaus vaiko socializacijos būdai
Siekiant sėkmingos neįgalaus vaiko socializacijos, būtina:
- Ankstyva intervencija: kuo anksčiau pradedama socializacija, tuo geresni rezultatai pasiekiami.
- Šeimos įtraukimas: šeima turi aktyviai dalyvauti socializacijos procese, teikiant paramą ir skatinant vaiko savarankiškumą.
- Integruotas ugdymas: neįgalūs vaikai turėtų būti ugdomi kartu su sveikais vaikais, siekiant skatinti socialinę integraciją.Šiuo metu Lietuvoje integruotas ugdymas nėra paplitęs, nes stinga lėšų, visuomenė nepasirengusi priimti kitokius vaikus, pedagogai nepakankamai pasirengę dirbti integruotoje klasėje.
- Socialinių įgūdžių ugdymas: būtina ugdyti socialinius įgūdžius, tokius kaip bendravimas, bendradarbiavimas ir konfliktų sprendimas.
- Pritaikyta aplinka: aplinka turi būti pritaikyta neįgalių vaikų poreikiams, užtikrinant prieinamumą ir galimybes dalyvauti socialinėje veikloje.
- Visuomenės švietimas: būtina šviesti visuomenę apie negalę, siekiant mažinti stigmą ir diskriminaciją.
Normalizacija- normalių gyvenimo sąlygų neįgaliesiems sukūrimas, o ne siekimas normalizuoti (gydyti, koreguoti) patį žmogų. Normalizacijos kriterijus - socialinių (globos, edukacinių) tarnybų veiklos kokybė, užtikrinant nneįgaliam asmeniui pasirinkimo ir socialines galimybes bei padedant jiems jaustis visaverčiais žmonėmis. Žmogui su negale, kuris yra bendruomenės narys ir lavina savo sugebėjimus, mažėja fizinės ir psichologinės kliūtys tapti pilnaverčiu visuomenės nariu.
Inkluzija - (“įtraukimas arba dalyvavimas” dar kitaip - „įgalinimas“) suprantama kaip “buvimas kartu”, išreiškiant pagrindinį socialinės integracijos principą - sukurti vienodas sąlygas visiems, ir sveikiems, ir neįgaliems vaikams, dalyvauti bet kokioje veikloje. Inkliuzija - tai socialiniai santykiai, pagrįsti partnerystės principais bei skirtybių toleravimo filosofija. Priklausyti bendruomenei ir būti priimtam jos narių. Nuolatiniai socialiniai santykiai ir draugystė. Šeimos, specialistų ir bendruomenės partnerystė. Viena “mokykla visiems”; vienodos ugdymo institucijų struktūros ir sveikiems, ir neįgaliems vaikams. Visiškai įgyvendinamos žmogaus teisės. Galimybė atlikti įvairius socialinius vaidmenis. Priklausomybės nuo kitų žmonių mažinimas. Inkliuzijos esmė ir rezultatas - visi laimi būdami drauge, t.y. neįgalieji įgyja savivertę ir pilnavertį bendravimą, sveikieji visuomenės nariai keičia savo moralines nuostatas, mokosi vertinti kiekvieną žmogų, nepriklausomai nuo jo negalės. Tačiau inkliuzija negali būti vertinama kaip priemonė, ji yra galutinis tikslas ir vertybė.
Socialinio ugdymo sritys ir principai
Pagrindinės socialinio ugdymo sritys bei principai, kuriais turėtų būti formuojama konkrečios įstaigos darbo struktūra, jais grindžiama socialinio darbo sistema:
- Veiklos prieinamumas: aplinkos pritaikymas, užtikrinant visuomeninių patogumų prieinamumą.
- Informacijos sklaida: veiklos sričių plėtra, padedant žmonėms dalyvauti visose gyvenimo sferose.
- Bendravimo rato kūrimas: padėti neįgaliems asmenims susirasti draugų, išlaikyti juos ir plėsti jų ratą.
- Perspektyvos kūrimas: padėti žmonėms siekti naujų galimybių, potyrių ir išbandyti ką nors naujo.
- Socialinis savarankiškumas: padėti neįgaliems asmenims kiek įmanoma savarankiškiau tvarkyti savo gyvenimą, sudaryti sąlygas savarankiškai pasirinkti ir skatinti reikšti asmeninę nuomonę bei pageidavimus.
- Metodinė bazė: kurti metodikas, kurios padėtų žmonėms ugdyti savivoką ir savo vertės supratimą.
- Ugdymas: padėti įgyti naujų socialinių įgūdžių ir sugebėjimų.
- Darbinė veikla: tobulinti žmonių turimus socialinius įgūdžius, suteikiant jiems didesnes galimybes.
- Negalės samprata: formuoti teigiamą požiūrį į neįgalų asmenį; pateikiant informaciją visuomenei laikytis etikos normų.
- Teisinė struktūra: užtikrinti socialinių paslaugų kokybę bei kontrolę.
Integracijos politika Lietuvoje
Valstybiniu požiūriu integracijos politika Lietuvoje nėra apgalvota. Nėra ir negali būti vienos universalios integravimo formos. Šiuo metu Lietuvoje reali integracija gali pasireikšti tik bendrijoje (šeima, draugai, neįgaliųjų organizacijos) ir bendruomenėje (mokykloje, religinėse draugijose), įvairiomis priemonėmis informuojant visuomenę ir keičiant jos požiūrį į neįgalumą, t.y. sociologinę negalės koncepciją.
Taip pat skaitykite: Etiškas vaikų elgesys
tags: #neigaliojo #vaiko #socializacija