Įvadas
Žmogaus psichika - sudėtingas ir nuolat kintantis darinys. Nors didžiąją dalį savo minčių ir veiksmų suvokiame sąmoningai, po paviršiumi slypi galinga, neįsisąmoninta psichikos sfera, turinti didžiulę įtaką mūsų elgesiui, jausmams ir netgi asmenybės formavimuisi. Šiame straipsnyje gilinamės į neįsisąmonintų psichikos reiškinių esmę, remiantis psichoanalizės teorija, ir aptariame jų svarbą žmogaus gyvenime.
Psichoanalizė: Kelias į Pasąmonės Labirintus
Psichoanalizė, kaip psichikos struktūros, dinamikos ir asmenybės teorija bei psichoterapijos sistema, teigia, kad žmogaus asmenybę ir nuostatas formuoja ne tik genetiniai ir fiziniai veiksniai, bet ir ankstyvieji santykiai su tėvais, seksualumas, meilė, neapykanta, praradimai ar išsiskyrimai. Psichoanalizės teorija remiasi požiūriu, kad žmogaus elgesį lemia įgimtų paskatų, ego veiklos ir gynybos mechanizmų sąveika.
Topografinis Modelis: Sąmonės Sluoksniai
Psichiniai reiškiniai psichoanalizėje nagrinėjami keliais aspektais, vienas iš jų - topografinis. Šis modelis psichiką dalija į tam tikras sąmoningas sritis:
- Sąmonė: apima pojūčius ir išgyvenimus, kuriuos žmogus suvokia konkrečiu momentu. Tai tarsi dėmesio centre esanti psichikos dalis.
- Priešsąmonė: susideda iš patirties, kuri tam tikru momentu nėra suvokiama, bet gali spontaniškai arba valingai grįžti į sąmonę. Tai tarsi atminties sandėlis, iš kurio informacija gali būti lengvai pasiekiama.
- Pasąmonė: tai primityvių instinktų, emocijų ir atsiminimų, kurie nepriimtini sąmonei ir todėl buvo išstumti, talpykla. Joje nėra logikos, iškreiptas laikas ir erdvė. Pasąmonė labiausiai atsiskleidžia sapnuose.
Vieni psichiniai reiškiniai siejami su sąmoningomis, kiti - su nesąmoningomis psichikos sritimis: pirminiais ir antriniais procesais. Pirminiai procesai (būdingi nebrandžiam ego) vyksta pagal pasitenkinimo, arba malonumo, principą - neatidėliotinas ir tiesioginis instinktyvių poreikių (pavyzdžiui, lytinio, alkio, troškulio) patenkinimas, įtampos panaikinimas nepaisant aplinkos, jei poreikio objekto tuo metu nėra, randamas realus arba įsivaizduojamas jo pakaitalas (pavyzdžiui, alkanas vaikas čiulpia pirštą, sapnuoja maistą). Antriniai procesai (būdingi brandžiam ego ir klostosi iš pirminių procesų) yra netiesioginis instinktyvių poreikių tenkinimas, aplinkos reikalavimų pažinimas verčia prisitaikyti prie jų, atidėti malonumo realizavimą.
Dinaminis Aspektas: Jėgų Sąveika Psichikoje
Analizuojant psichiką dinaminiu aspektu, pirmiausia ieškoma priežasčių, nulėmusių asmenybės poelgius ir bruožus. Teigiama, kad žmogaus elgesį, psichikos reiškinius lemia įgimtų paskatų (gyvenimo instinkto, kurio tikslas yra siekti geresnio gyvenimo ir jį pratęsti, ir mirties instinkto, kuris siekia grąžinti žmogų į pirminę, neorganinę būseną, tai yra sunaikinti gyvybę), ego veiklos ir gynybos mechanizmų sąveika. Ši sąveika sukuria nuolatinę įtampą, kurią žmogus stengiasi sureguliuoti.
Taip pat skaitykite: Dienos stacionaras Jonava: Pacientų patirtis
Ekonominis Aspektas: Psichinės Energijos Srautai
Psichikos ekonominės analizės aspektas apima klausimus, kaip psichiniai procesai gauna ir kaip panaudoja psichinę energiją. Psichinės energijos svarbiausiu šaltiniu laikomas libido. Psichinė energija naudojama ne vien instinktams tenkinti, ji gali būti sublimuojama ir paverčiama bet kurios veiklos kūrybine energija. Sublimacija - tai procesas, kai nepriimtini arba nepasiekiami tikslai nukreipiami į socialiai priimtiną veiklą.
Struktūrinis Modelis: Asmenybės Architektūra
Struktūros požiūriu skiriami asmenybę sudarantys 3 dariniai:
- Id (instinktyvūs potraukiai): tai pasąmoninė psichikos dalis, veikianti pagal malonumo principą ir siekianti neatidėliotino poreikių patenkinimo. Id potraukiai niekada neįsisąmoninami.
- Ego (šių potraukių kontrolė ir derinimas su aplinka): tai sąmoninga ir priešsąmoninga psichikos dalis, veikianti pagal realybės principą ir stengiantis suderinti id poreikius su išoriniu pasauliu. Dalis ego turinio gali būti įsisąmoninta.
- Superego (dorovės normos ir idealai): tai iš dalies sąmoninga ir iš dalies pasąmoninga psichikos dalis, atstovaujanti internalizuotas socialines normas ir vertybes. Superego veikia kaip vidinis teisėjas, baudžiantis už netinkamą elgesį ir skatinantis siekti idealų. Dalis superego turinio gali būti įsisąmoninta.
Šių trijų darinių nuolatinė sąveika ir konfliktas lemia žmogaus elgesį ir patirtis.
Adaptacinis Aspektas: Prisitaikymas prie Aplinkos
Adaptaciniu aspektu nagrinėjama, kaip suderinami vidiniai impulsai ir išoriniai stimulai. Tai procesas, kurio metu žmogus stengiasi patenkinti savo poreikius ir išvengti nemalonių patirčių, prisitaikydamas prie aplinkos reikalavimų.
Neįsisąmonintų Reiškinių Įtaka Gyvenimui
Neįsisąmoninti psichikos reiškiniai daro didžiulę įtaką įvairioms gyvenimo sritims:
Taip pat skaitykite: Įstatymai, apsaugantys psichikos liga sergančių asmenų teises darbe
- Emocijos: daugelis emocijų, ypač stiprios ir iracionalios, kyla iš pasąmonės. Neišspręsti konfliktai ir traumuojantys potyriai gali pasireikšti kaip nerimas, baimės, depresija ar pyktis.
- Elgesys: neįsisąmoninti motyvai gali lemti mūsų pasirinkimus ir veiksmus, net jei nesuvokiame tikrųjų priežasčių. Pavyzdžiui, žmogus gali nuolat kartoti tam tikrus elgesio modelius, nesąmoningai siekdamas patenkinti senus poreikius ar išvengti nemalonių jausmų.
- Santykiai: ankstyvieji santykiai su tėvais formuoja mūsų santykių modelius, kurie vėliau kartojasi su kitais žmonėmis. Neįsisąmoninti lūkesčiai ir baimės gali trukdyti kurti sveikus ir harmoningus santykius.
- Svajonės: sapnai laikomi "karališkuoju keliu į pasąmonę". Juose simboliškai išreiškiami neįsisąmoninti troškimai, baimės ir konfliktai. Sapnų analizė gali padėti geriau suprasti save.
- Kūrybiškumas: pasąmonė yra kūrybinės energijos šaltinis. Daugelis menininkų, rašytojų ir mokslininkų įkvėpimo semiasi iš savo pasąmonės gelmių.
Psichoanalizė Kaip Gydymo Metodas
Psichoanalizė yra ilgalaikis (kurso trukmė dažniausiai nuo 4-6 metai) intensyvus gydymas, kurio tikslas - ne tik šalinti simptomus ir koreguoti problemas keliantį elgesį, bet ir išaiškinti to simptomo atsiradimo priežastis, neleisti joms vėl kilti, suprasti žmogaus elgesio motyvus, neįsisąmonintus (glūdinčius pasąmonėje) jausmus, mintis ir skatinti žmogaus asmenybės pokyčius. Psichoanalizė leidžia atskleisti žmogaus pasąmonės pasaulį ir suvokti jo įtaką kasdieniam gyvenimui ir išmoko žmogų patį save analizuoti.
Psichoanalizėje reikia, kad tarp paciento ir psichoanalitiko užsimegztų ryšys, padedantis įsiskverbti į giliausius žmogaus vidinio pasaulio klodus. Pacientas turi būtinai gulėti ant kušetės ir nematyti psichoanalitiko veido ar kūno reakcijos, tai padeda žmogui netrukdomai išsakyti visus tuo metu kylančius potyrius, mintis. Taikoma vadinamasis laisvųjų asociacijų metodas (pacientas išsako viską, kas tik kyla jo galvoje), kai atsiskleidžia pasąmoninė informacija.
Psichoanalizė gydoma depresija, valgymo, seksualiniai ir asmenybės sutrikimai, taikoma esant krizinei padėčiai, nerimui, baimėms, sutrikus adaptaciniams mechanizmams, taip pat į psichoanalitikus gali kreiptis žmonės, norintys geriau pažinti ir suprasti save, pasąmoningą gyvenimą, siekiantys pagerinti savo gyvenimo kokybę, įgyti daugiau vidinės laisvės ir kūrybiškumo.
Psichoanalitinė Psichoterapija
Iš klasikinės psichoanalizės išsiplėtojo psichoanalitinė psichoterapija, kuri remiasi psichoanalizės teorija, bet skiriasi savo tikslais ir terapijos aplinka (pokalbis vyksta sėdint). Psichoterapeutas nesiekia įsiskverbti į giliausius žmogaus pasąmonės klodus ir išsamiai jį pažinti, svarbiausia - išgydyti sutrikimą, panaikinti jo simptomus.
Psichoanalizės Istorija ir Pagrindiniai Atstovai
Klasikinę psichoanalizės teoriją ir psichoterapiją nuo 1890 plėtojo S. Freudas (psichoanalizės terminą pavartojo 1896). Jam turėjo įtakos Didžiosios Britanijos gamtininko Ch. R. Darwino mintys apie žmogaus kilmę iš gyvūnų. Pasak jo, elgesys pakinta dėl to, kad neadekvačiai reiškiasi pagrindiniai poreikiai. Teigė, kad žmogaus elgesiui didžiulę įtaką daro biologiniai instinktai, ypač pabrėžė seksualinių potraukių, agresijos vaidmenį ir jų slopinimo poveikį normaliai bei patologinei raidai (žmogaus raida aiškinama nesąmoningais stimulais ir motyvais).
Taip pat skaitykite: Psichikos sveikatos slaugytojo pareigos
Remdamasis neurozėmis, isterijomis ir psichozėmis sergančių žmonių klinikiniais tyrimais S. Freudas pastebėjo, kad emocinių problemų priežastys slypi žmogaus sąmonėje. Pasak jo, šiuos sutrikimus sukelia ankstyvojoje vaikystėje patirti traumuojantys potyriai. Šie potyriai išstumiami iš sąmonės ir užmirštami, bet lieka pasąmonėje ir lemia sutrikimų atsiradimą.
Remdamasis prancūzų gydytojo, neurologo J.‑M. Charcot metodais, siekdamas atskleisti pasąmonės turinį, įtraukti jį į sąmonę S. Freudas 1895 sukūrė laisvųjų asociacijų metodą, panaudojo hipnozės ir katarsio elementus. Bendraudamas su pacientais S. Freudas pastebėjo, kad daugelis jų skundžiasi seksualinėmis problemomis, ir padarė prielaidą, kad jos kyla dėl kultūrinių seksualinės išraiškos apribojimų. Pagal šią teoriją (jos jis praktiškai atsisakė 1923) nepriimtini seksualiniai troškimai slopinami pasąmonėje (visuomenė smerkia ikivedybinį lytinį gyvenimą, o tai kelia baimę).
Analizuodamas sapnus, absurdiškas klaidas, kalbos riktus, netikėtas asociacijas tarp žodžių, vaikystės prisiminimus, klaidingus poelgius, S. Freudas atskleidė gilius vidinius konfliktus, kurie kankindavo pacientus. Savo teiginius išdėstė knygoje Sapnų aiškinimas (Die Traumdeutung 1900). 1913 sukūrė topografinį modelį, 1923 pertvarkė savo teiginius (įvedė 3 naujas struktūras - id, ego, superego) į vadinamąją struktūrinę teoriją, kurią paskelbė knygoje Ego ir Id (Das Ich und das Es). Jis teigė, kad žmogaus viduje vyksta nuolatinis vidinis konfliktas tarp malonumo siekiančių biologinių potraukių ir ribojančios realybės (id ir ego), taip pat žmogus naudoja gynybos mechanizmus, kad būtų atstatyta ego pusiausvyra.
Daugelis S. Freudo mokinių pripažino pasąmonės, seksualinių troškimų ankstyvosios vaikystės svarbą, bet ėmė ieškoti kitų, sudėtingesnių žmogaus sąmonės ir pasąmonės paaiškinimų. Jungtinių Amerikos Valstijų psichoanalitikas E. Eriksonas sukūrė savo raidos teoriją - psichosocialinę raidą. Šveicarijos psichologas C. G. Jungas pasąmonę ir žmogaus elgesį aiškino įgimtais archetipais, psichoanalizėje pabrėžė dorines ir dvasines vertybes, rasės ir asmenybės istoriją, sukūrė analitinę psichologiją. Austrų gydytojas ir psichologas A. Adleris teigė, kad žmogaus tam tikrą elgesį lemia noras dominuoti kitų žmonių atžvilgiu, pabrėžė žmogaus sąmoningą saviraiškos siekimą, nevisavertiškumo komplekso įveikimą ir sukūrė individualiąją psichologiją. Jungtinių Amerikos Valstijų psichologai K. Horney, H. S. Sullivanas, E. Frommas akcentavo socialinių kultūrinių poreikių svarbą asmenybės plėtotei, psichoanalizę išplėtojo į socialinę filosofiją (neofroidizmas). Kultūrinę psichoanalizę sukūrusi K. Horney teigė, kad kūdikio pagrindiniai poreikiai yra pasitenkinimas ir saugumas, kuriuos turi garantuoti tėvai. Nesaugumas ankstyvojoje vaikystėje suformuoja vadinamąjį laisvai plaukiojantį nerimą, kuris daro įtaką visam likusiam žmogaus gyvenimui. Pagal tai, kaip šis jausmas įveikiamas, skyrė 3 asmenybės bruožų tipus: nuolankusis, atsiribojęs ir priešiškasis. E. Frommas, sukūręs meilės ir religijos psichologiją, teigė, kad visuomenė ne tik slopina, bet kuria ir skatina žmogaus prigimtį. Tai formuoja egzistenciją ir tik žmogui būdingus konfliktus: poreikis gyventi ir mirties neišvengiamumas, laisvės ir saugumo priešprieša. Iš to atsiranda bėgimo nuo laisvės mechanizmai: autoritarizmas (mazochizmas, sadizmas), automatinis konformizmas, destrukcija. H. S. Sullivanas pabrėžė artimųjų svarbą.
Psichoanalizė Lietuvoje
Nuo 20 a. Psichoanalizės vienas pradininkų buvo gydytojas psichiatras, neuropatologas J. Blažys. 1921 žurnalo Medicina straipsnyje Psichoanalizė ir psichoterapija jis aprašė S. Freudo teorijos pagrindus, esmines kategorijas ir metodus. Vėliau apie psichoanalizę rašė gydytojai L. Gutmanas, J. O. Pūdymaitis. Psichologai ir psichiatrai V. Lazersonas, N. Indrašius psichoanalizės metodą taikė praktiškai.
SSRS okupacijos metais psichoanalizė buvo paskelbta pseudomokslu, bet kai kurie psichoterapeutai ją taikė. 20 amžiaus 7 dešimtmetyje psichiatras psichoterapeutas A. Alekseičikas Kirinovas pradėjo taikyti laisvųjų asociacijų metodą ir sapnų analizę, vėliau tam tikrus psichoanalizės technikos elementus - grupinėje terapijoje. A. Gučo vadovaujami Vilniaus universiteto studentai (R. Augis, L. Kovarskis, V. Kuzmienė, S. Meškauskienė, V. Mickutė, V. Pocius, J. Ulevičienė) rengė kursinius ar diplominius darbus remdamiesi psichoanalizės teorija.
Lietuvos psichologų sąjungos dinaminės psichologijos grupė 1989 įsteigė Lietuvos psichoanalizės draugiją (vienas steigėjų V. Pocius pirmasis gavo psichoanalitiko diplomą; 2016 buvo 59 nariai), kuri vienija profesionalius psichoanalitikus, psichoterapeutus ir studijuojančius psichoanalizę. 1993 prie šios draugijos įkurta Vaikų ir paauglių sekcija. 2002 įkurtas Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centras (turi filialus Grigiškėse, Palangoje, Panevėžyje) konsultuoja ir gydo psichoterapijos ir psichoanalizės metodais psichinius ir psichosomatinius sutrikimus, priklausomybės ligas (alkoholizmas, narkomanija, rūkymas), vaikų, paauglių, suaugusiųjų neurozes, streso, nemigos, nuotaikų, dvasinius sutrikimus, dvasines krizes.
tags: #neisisamoninami #psichikos #reiskiniai