Priklausomybė - tai liga, paveikianti ne tik patį priklausomą asmenį, bet ir jo artimiausius žmones. Šiame straipsnyje nagrinėsime priklausomybės ir kopriklausomybės aspektus, galimas pasekmes ir būdus, kaip atgauti kontrolę bei sukurti pilnavertį gyvenimą.
Straipsniai, specialistų patarimai, priklausomų asmenų liudijimai, atsakymai į sveikimo kelionėje dažniausiai iškylančius klausimus - visa tai sudėta į knygą „(Ne)pasmerkti“, kuri kviečia atsimerkti ir pagaliau suprasti - priklausomybė yra visos šeimos liga, ir tai liga, kuri mūsų laikų visuomenėje plinta vis sparčiau ir įvairesnėmis formomis. Tai nėra valios trūkumas ar apsileidimas. Tai liga, kuri priklauso nuo įvairiausių veiksnių. Be to, priklausomybė - tai ne tik alkoholizmas ir narkomanija. Tai taip pat kompulsyvus lošimas, įnikimas į pornografiją, kompiuterinius žaidimus, vaistus - į visa tai, kas leidžia trumpam pabėgti nuo gyvenimo čia ir dabar. Kelias atgal į gyvenimą, netgi brandesnį ir tikresnį nei buvo prieš ligą, tikrai yra, tačiau jis nelengvas. Kviečiame juo žengti kartu su šia knyga "(Ne)pasmerkti: apie priklausomybę, kopriklausomybę ir sveikimo kelionę". I DALIS. II DALIS. III DALIS. PALAIMINIMAS EINANTIEMS KELIU. Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Kopriklausomybė: Netiesioginė Priklausomybė Ir Jos Apraiškos
Kopriklausomybė santykiuose - tai ne tik artumas ar stipri meilė. Tai būsena, kai žmogaus emocinė gerovė tampa visiškai priklausoma nuo partnerio nuotaikos, veiksmų ar pritarimo. Kopriklausomybė - tai emocinės priklausomybės forma, kai santykiai grindžiami ne lygiaverčiu ryšiu, o nuolatiniu vieno partnerio aukojimusi. Dažniausiai jų šaknys siekia vaikystę. Suaugus tokios nuostatos tampa įpročiu rūpintis kitais labiau nei savimi. Ko-priklausomybė nebūtinai pasireiškia tik gyvenant su priklausomybes turinčiu žmogumi (pvz., alkoholiku). Ilgainiui tokia dinamika sukuria disbalansą: vienas viską duoda, o kitas tik ima.
Kopriklausomybė, arba netiesioginė priklausomybė, apibūdinama kaip disfunkciniai santykiai, kuriuose vienas asmuo palaiko kito žmogaus skausmingą būseną. Tai savo individualybės, savosios asmenybės praradimas, pasižymintis atviros jausmų raiškos bei veiksmų autonomijos stoka. Šeimose, kuriose gyvena priklausomas žmogus, kopriklausomas asmuo dažnai įšoka į gelbėtojo, aukos bei persekiotojo vaidmenis, o tokie santykiai veikia destruktyviai. Mokslininkai kopriklausomybę apibūdina kaip skausmingą priklausomybę nuo savo kompulsyvaus elgesio ir kitų pritarimo siekimo, kaip elgesio modelį, bandant surasti saugumą, savivertę ir tapatybę.
Specialistė teigia, kad kopriklausomybė gali būti itin pavojinga abiems pusėms. Jei prisiimame nuolankaus gelbėtojo vaidmenį, galime pakenkti ir sau - ateityje net nebegebėti užmegzti sveikų santykių, tiek tam, kurį gelbėjame - taip atimdami iš jo savarankiškumo įgūdžius ir suteikdami patvirtinimą, kad pats žmogus yra nevykėlis, kuris nesusitvarkys. Rasa Audickienė sutiko plačiau papasakoti apie šį toksišką ir ydingą santykių modelį. Kad ir kokį stiprų norą justumėte gelbėti savo artimąjį, iš tiesų sveikiausia pagalbos neprašančiam žmogui leisti pasiekti dugną. „Tikroji pagalba - leidimas susinaikinti“, - sako ji.
Taip pat skaitykite: Aktorių Kova su Depresija
Rasa, ar galite papasakoti, kas ta kopriklausomybė?
- Kopriklausomas asmuo yra tas, kuris priklausomas nuo kito žmogaus. Visą savo gyvenimą planuos taip, kad patiktų kitam asmeniui. Paprasčiausiai tariant - kopriklausomi santykiai yra tada, kai vienam partneriui būtinas kitas partneris. Jam tiesiog 100 % būtina būti reikalingam.
Kodėl ją junta priklausomybės ligą turinčiojo artimasis? Ar tai - kontrolės nepaleidimas? Didžiulė meilė? Neviltis?
- Iš tikrųjų gali būti visi paminėti dalykai. Kontrolė, nes yra įsitikinimas, kad be manęs šis žmogus pražus. Tai toks narcisistinis momentėlis - koks aš fainas ir rūpestingas, ir gražus, nes juk be manęs šis žmogus neišgyvens, susimaus, pasidarys gėdos. Per didelės meilės nebūna - tai kontrolė. Kitas momentas - jei prarasiu, kad būčiau kažkam reikalingas, tuomet aš esu niekas. Tai ir kabinasi į kitą žmogų, nes galvoja, kad kitaip neįmanoma. Tame tikrai labai daug kančios. Na, ir trečiasis momentas, kuris labai gražiai įsipaišo - „ką žmonės pasakys“. Labai daug klientų šeimų ir artimųjų slepia nuo visuomenės, kad jų artimasis turi vieną ar kitą priklausomybę. Bijo apkalbų, pasmerkimo ar prarasti tobulos šeimos statusą.
Kuo kopriklausomybė gali būti itin pavojinga? Tikriausiai kopriklausomas žmogus gali visiškai pamiršti savo poreikius ir save?
Taip pat skaitykite: Psichologijos ir ekonomikos sąsajos
- Kopriklausomybė toksiška ir priklausomam žmogui, ir jo artimajam. Priklausomas žmogus gauna tobulas sąlygas toliau likti priklausomam. Juk taip smagu, kai už tave viskas padaryta. Jei į darbą nenuėjau, nes girtas, tai kaip faina, kad žmona paskambino viršininkui pasakyti, kad „jatus, karščiuoja, gal kovidas, tai liks šiandien namie“. Taip pat priklausomas žmogus pradeda prarasti savarankiškumo įgūdžius, praranda ne tik atsakomybės jausmą, bet ir gebėjimą gauti laimėjimus, praranda įsitikinimą, kad „aš galiu“. Tokiu būdu tik pasitvirtina sau, kad esu silpnas, nevykėlis ir dar daugiau pradeda užsimiršti alkoholyje ar kitoje priklausomybėje. Ir tuomet tokiais veiksmais ta gelbėtoja žmona tik paskatina, kad tu ir gerk, brangusis, gerk. Labai svarbus faktas - jei priklausomas žmogus nepajus pasekmių, niekada ir neateis didelė motyvacija pasveikti ir keistis. Visiems girdėtas posakis - reikia pasiekti dugną. Kopriklausomas žmogus kenčia dėl savo poreikių paneigimo. Tai laiko kaip ir vertybe - artimasis bėdoje, reikia padėti, traukti, gelbėti. Jis serga, jam sunku, jam reikia to, ano, trečio, ketvirto. Tuomet prasideda pasyvi agresija - aš tau daviau, o tu man tai ne. Kivirčai, nerimas, pyktis, vienišumas, kaltė, gėda tampa kasdieniniais palydovais. Labai svarbu pirmiau pasirūpinti savais poreikiais, o ne kito asmens.
Kaip žmonės įklimpsta į priklausomybes? Kaip atsitinka, kad praranda atsakomybę prieš artimuosius?
- Dažniausiai žmogus tampa priklausomas tuomet, kai nebežino, ką daryti su emocijomis, kurios atsiranda kiekvieną dieną: šeima, darbas. Nerimas, kaltė, gėda, vienišumas, jausmas, kad niekas nesupras ir t.t. Tuomet griebiasi žinomų būdų, kaip „tvarkytis“. Ir tampa priklausomu nuo modelio, kad bent trumpam užsimiršti yra geriau nei nuolat vengti šių emocijų. Kas yra neįmanoma. Žmogus nežino, ką kito gali padaryti su emocijomis, kurios kyla įvairiuose šeimos ir ne tik tarpusavio santykiuose. Nori užmiršti tuos asmenis (bent trumpam), kurie sukelia emocijas. Tas pats ir su paprasčiausiu rūkymu. Susipykau su vaiku - einu parūkyti, nuobodu - einu parūkyti, kas nors nepavyko - einu parūkyti. Vertimas: man labai sunku būti su pykčiu, nerimu, nuoboduliu, nesėkme, dėl to vengiu - atsitraukiu ir bent trumpam pabėgu. Jei tai būtų kartais - ne problema. Deja, taip nebūna.
Ar kopriklausomybės metu žmonės dažnai perima jiems nepriklausančias roles? Pavyzdžiui, vaikai tampa tėvais? Ar galite pavyzdžiais apie tai papasakoti daugiau?
- Labai liūdnas ir skausmą keliantis procesas - parentifikacija - kuomet vaikai perima tėvų funkcijas: rūpinasi broliais ir seserimis, o kartais net pačiais tėvais. Vaikai neturi įgūdžių atlikti tam tikrus darbus, susitvarkyti su sudėtingomis situacijomis ar prisiimti atsakomybę. Jiems visiškai nereikia tokios atsakomybės, o privalo prisiimti. Vaikai tampa sutraumuoti, patiria daug nerimo, neteisybės, vienatvės ir net baimės. Kaip toksiška, kai mama savo penkiamečiui pasako „tu vienintelis mano gynėjas“, „tu vienintelis mano džiaugsmas“. Įsivaizduojate, kokia tai kančia vaikui? Kaip jam dabar pateisinti mamos lūkesčius? Suaugusiajam tai neįmanoma. Tai tampa amžina kančia… Ką darys vaikas? Jis dar nemoka emocijų reguliuoti sveikais būdais. Kartos tėvų pasirinkimus - raminsis alkoholiu, narkotikais, rūkymu ir kt. Vaikams tėvai yra patys brangiausi. Sūnūs ir dukterys stengiasi iš paskutiniųjų, kad pasirūpintų tėvais. Taip tampa kopriklausomi. Bijo, kad atvažiuos išsiveš į vaikų namus. Dėl to meluoja, slepia, dangsto tėvus. Liūdna, bet tokia yra realybė.
Taip pat skaitykite: Maironis: Poetas ir Kunigas
Ar kopriklausomybės metu patirta trauma, išmokti elgesiai, ateityje kuriant santykius su kitais žmonėmis gali juos neigiamai paveikti? Kaip?
- Pirma atėjusi man mintis - ar jie išvis sugebės sukurti sveiką santykį. Kad paveikė, padarė įtaką ir nulėmė, tai 100 %. Tik klausimas - kiek giliai ši trauma. Ar vaikas užaugęs sugebės užmegzti sveiką ryšį, pats nepradės vartoti. Mes, būdami vaikai, esame kaip semtuvėliai. Viską stebime ir pasiimame visko po truputėlį sau. Labai dažnai išmokti elgesio modeliai vaikystėje, suaugus pradeda kenkti. Pavyzdžiui, vaikas norėdamas dėmesio atneša mamai pietus. Mama: „Oi, kaip smagu!“ Modelis kartojamas. Vaikas užauga su šiuo modeliu ir žino - jei noriu būti pastebėtas, man reikia kažką duoti. Taip tampa pasiaukojančiu. Žmonai pataikauja, neša, perka, duoda, neatsižvelgiant į tai, reikia to ar nereikia. Vien tam, kad tik gautų dėmesio. Atgal negauna to paties. Pagaliau išlenda agresija ir pyktis, prasideda konfliktai. Kopriklausomiems asmenims svarbu prisirišti prie vieno ar prie kito asmens. Taip, būna, ir mėtosi: nuo tėvų prie partnerio, nuo partnerio prie kito partnerio ir t.t. Kitus žmones gali net pradėti dusinti toks perdėtas dėmesys ir kontrolė. Vėl santykiai griūva. Labai svarbu žinoti, kokie yra mano tikrieji poreikiai, ir atsijungti nuo automatizmo gyvenime.
Ar visi su priklausomais žmonėmis gyvenantys artimieji - kopriklausomi? Jei ne, kaip atskirti, kad tu kopriklausomas?
- Tikrai ne visi patampa kopriklausomais. Egzistuoja ir kiti elgesio modeliai, kuriuos galima perimti, pavyzdžiui, kaip tik priklausomų žmonių vengimas ir atsiribojimas nuo jų. Kaip galima atskirti, kad esu kopriklausomas? Tokie žmonės labai gerai jaučiasi sudėtingose situacijose. Jie puikūs krizių valdytojai. Tuo pačiu, kai įsivyrauja ramybė - jaučiasi, kad kažkas ne taip, neįprasta. Toks žmogus labai norės priklausomybę turinčio žmogaus vertinimo. Tikrai atsisakys savo poreikių, kad tik patenkintų kito. O vienas iš tokių poreikių - reikšti emocijas. Jas slėps. Labai norės rūpintis kitu asmeniu, jį net kontroliuoti. Tikrai vyrauja jausmas - atsakomybė už kitų žmonių veiksmus, jausmus, pasirinkimus.
Kaip gydoma kopriklausomybė ir jos padariniai?
Pirmiausia, kaip ir su priklausomybe - reikia pripažinti, kad yra problema, kad reikia susigrąžinti savo gyvenimą. O tuomet keliauti pas psichoterapeutus, mokytis naujų įgūdžių ir patirčių, kaip paleisti kitą žmogų ir jam leisti klysti. Mokytis rūpintis savimi, savo poreikiais. Taip pat labai svarbu, gal net svarbiausia terapijoje, dirbti su savomis vaikystės traumomis, su tapimo kopriklausomu šaknimis. Taip išmokstama nebekontroliuoti priklausomo asmens. Kopriklausomybė yra išmokta ir labai dažnai - vaikystėje. Nuo jos tikrai galima pasveikti. Tuo pačiu priklausomam asmeniui taip pat atsiranda galimybė pagaliau patirti savo elgesio pasekmes ir motyvuotis sveikti bei keistis.
Kokios psichoterapijos rūšys labiausiai tinka kopriklausomybei gydyti?
Aš esu šiuolaikinių psichoterapijos rūšių atstovė: schemų terapijos, kognityvinės ir elgesio, atjautos terapijos, mindfulness. Tai moksliškai įrodytos terapijos, kurios duoda gerus rezultatus ne tik dirbant su kopriklausomybe, bet ir su priklausomybe, valgymo, nerimo sutrikimais, depresija, asmenybės sutrikimais ir kita. Kad ir kokia psichoterapijos rūšis būtų, svarbiausia yra terapinis ryšys tarp asmens, kuris kreipiasi, ir terapeuto. Jei jis bus tvirtas, terapija bus sėkminga. Sveikimo kelias sunkus, bet tikrai verta išlipti iš kopriklausomybės ir pagaliau džiaugtis savu gyvenimu, o ne kito.
Ar yra kažkokie kad ir smulkūs veiksmai, kurių kopriklausomas žmogus gali imtis jau dabar ir įvesti nedidelį pokytį į savo gyvenimą?
Pirmiausia rekomenduočiau pradėti klausinėti savęs: ko AŠ noriu. Kokie MANO poreikiai. Ką AŠ jaučiu. Kaip man SAU padėti. Jei bus šitai įsivardijama, tai labai puiki pradžia. Tuomet galima save dar labiau pamotyvuoti - leisti priklausomam asmeniui prisiimti atsakomybę už savus veiksmus. Ir taip žingsnelis po žingsnelio, diena po dienos mažinti kontrolę bei galų gale ją paleisti. Skamba lengvai? Deja, taip nebus. Tam reikia skirti daug laiko, jėgų. Dėl to palaikymas svarbu. Šioje vietoje terapeutams reikia būti budriems, kad klientas netaptų nuo jų kopriklausomas. Bet čia jau kita tema.
Ar įmanoma visiškai išgydyti kopriklausomybę? Ir ar įmanoma visiškai paleisti priklausomą artimąjį? Juk supranti, kad jis veikiausiai eina į susinaikinimą.
- Įmanoma. Galų galiausiai sugriūna įsitikinimas, kad aš privalau gelbėti, kontroliuoti. Tuomet susitaikoma su pasekmėmis - bus kaip bus - ir pasveikstama. Ar sunku matyti save naikinantį asmenį? Tikrai taip. Ar aš kontroliuodama jam padėsiu? Tikrai ne. Kai šis momentas įsisąmoninimas - labai didelis sveikimo žingsnis padarytas. Tikroji pagalba - leidimas susinaikinti. Belieka mokytis priimti to pasekmes.
Kopriklausomas žmogus veikiausiai vis tikisi padėti sergančiam artimajam. Kokie iš tiesų šansai padėti priklausomam žmogui, kai jis neprašo pagalbos?
- Labiausiai norėtųsi atsakyti į šį klausimą šiuo vieninteliu žodžiu: jokios. Sveikimas įmanomas tik savanoriškai norint. Nieko mes nepriversime, neįkišime ir pan. Stacionarizavimas be motyvacijos - laikina priemonė, ir ji tikrai reikalinga gelbėjant gyvybes, net kai to nenori pats žmogus. Bet tikrojo sveikimo nebus tol, kol žmogus nepripažins, kad jis serga. Dėl to linkiu kuo greičiau paleisti visus priklausomus asmenis.
Psichologė Justina Kymantienė pabrėžia, kad kopriklausomas žmogus yra visiškai susitelkęs į kitą asmenį ir taip paneigia patį save: „Tokio žmogaus mintys visuomet yra užimtos kitu: kaip padaryti jo gyvenimą kokybiškesnį, geresnį, saugesnį. Natūralu, kad nelieka vietos sau. Visi asmeniniai jausmai yra paneigiami. Tokiems žmonėms būdingas gyvenimas be ribų: kitas žmogus yra toks svarbus, kad, norėdami sukontroliuoti jo gyvenimą, jie gali daryti iš esmės bet ką. Jie gyvena du gyvenimus: iš šiųdviejų gyvenimų kito žmogaus gyvenimas tampa prioritetu. Iš to kyla ir kitas svarbus kopriklausomybės požymis: begalinis noras sukontroliuoti kitą žmogų. Asmeniniai poreikiai yra nuvertinami, sumenkinami, jie tampa nesvarbūs. Gyvendamas kito žmogaus gyvenimą, asmuo visas savo pastangas, visą savo energiją nukreipia į dalykus, kurių jis pakeisti negali“, - apie kopriklausomybės specifiką pasakoja J. Kymantienė.
Vienas jausmų, lydinčių kopriklausomo žmogaus gyvenimą, yra nerimas dėl artimojo, kuriuo jis rūpinasi, gerovės: „Kopriklausomo asmens nerimas yra toks stiprus, kad jis daro iš esmės bet ką, kad nerimą nuramintų. Pavyzdžiui, netgi tokiu atveju, jeigu namuose yra mažamečiai vaikai, žmona gali apvažiuoti visus miesto barus ieškodama vyro. Šis elgesys yra labai kompulsyvus: kyla nesaugumas, nerimas, baimė. Panašiai kaip ir priklausomi kopriklausomi žmonės savo elgesio nebekontroliuoja“, - apie kopriklausomų asmenų patirtis kalba psichologė.
Sudėtinga situacija ištinka ir žmones, kurių priklausomi artimieji pradeda sveikti, nes jie turi visiškai kitaip pradėti žvelgti į savo artimąjį: „Kai priklausomas žmogus pradeda sveikti, jis jau bando brėžti ribas, dalintis savo jausmais, tampa įgalesnis spręsti problemas, su kuriomis susiduria sveikimo kelyje. Neretai kopriklausomiems žmonėms šis etapas būna toks, kurio metu jie suklūsta ir nusprendžia, kad verta kažką pradėti keisti nuo savęs, priduria J.
Gyvenimas Su Priklausomu Žmogumi: Pokyčiai Ir Pasekmės
Žalingas vartojimas gali sukelti nemalonumų ne tik pačiam vartojančiam asmeniui, bet ir šeimos nariams. Kaip atpažinti, ar partneris vartoja per daug alkoholio? Jei parteris nuolat žalingai vartoja alkoholį, tikėtina, kad tai paveikia ir jūsų santykius. Visgi, labai svarbu nekritikuoti ir nekaltinti - verčiau pasvarstykite, kaip galėtumėte pasikalbėti su savo partneriu ramiu, užjaučiančiu balsu apie vartojimą ir apie tai, kaip vartojimas paveikia ir jus.
Žinia apie šeimos nario ar giminaičio priklausomybę sukelia daug emocijų ir klausimų, kaip elgtis. Probleminis medžiagų vartojimas ar kitos priklausomybės paliečia visas šeimos struktūras, kurias gali lydėti įvairiausios problemos. Šeimų nariai bando prisitaikyti, suprasti priklausomą žmogų, prisiderinti, tuo pačiu tikėdamiesi pokyčių.
Esant kopriklausomybei, įvyksta asmenybės pokyčiai intelektinėje, emocinėje ir asmenybės srityse. Kopriklausomi asmenys dažnai serga psichosomatinėmis ligomis, į sveikatos sistemą kreipiasi turėdami su stresu ir depresija susijusius simptomus, kurie užmaskuoja pagrindinę problemą. Moksliniai tyrimai nustatė stiprų tiesioginį ryšį tarp kopriklausomų žmonių ir jų neurotiškumo.
Patarimai, Kaip Elgtis Su Partneriu, Vartojančiu Alkoholį
Keletas patarimų:
- Susiplanuokite, ką norėtumėte pasakyti partneriui
- Pasirinkite tinkamą laiką, kai partneris yra sąmoningas ir blaivus - tokioje būsenoje bus lengviau reaguoti į jūsų išsakytus žodžius
- Venkite pykčių - galbūt tai netinkamas metas, tuomet pabandykite vėliau dar kartą.
Galbūt pokalbį pradėti jums padės šios įžangos:
- Aš esu sunerimęs (-usi) dėl to, kaip tu kartais elgiesi, kai esi išgėręs…
- Aš pastebėjau, kad tu jautiesi liūdnas / pavargęs / depresyvus, kai išgeri per daug…
- Aš pastebiu, kad dažnai po alkoholio vartojimo, tu jautiesi prastai ir aš nenoriu, kad tu taip jaustumeisi
- Galbūt verta pabandyti vartoti šiek tiek mažiau - galbūt ir tu geriau jausiesi?
- Galbūt galėtume kartu praleisti savaitgalį be alkoholio?
Svarbu žinoti, kad žalingo vartojimo neigimas yra dažnas reiškinys. Tokiu atveju, jūsų partneris gali neigti, kad jam reikia pagalbos, nepripažinti, kad problema egzistuoja, ar meluoti. Svarbu, jog jūs įvertintumėte riziką, ar yra saugu kalbėtis su partneriu. Pavyzdžiui, jei pastebite agresyvų elgesį, saugiau tokį pokalbį pradėti ne dviese, o su daugiau šeimos narių ar profesionalioje aplinkoje - galbūt pas psichologą, medicinos įstaigoje ar kitoje saugioje vietoje.
Nepriimkite asmeniškai neigiamų reakcijų. Gali prireikti kelių bandymų pradėti atvirą pokalbį su savo partneriu apie jo gėrimą. O galbūt teks pradėti vis iš naujo ar sulaukti partnerio neigimo. Gali nutikti ir taip, kad partneris ir toliau neigs egzistuojančią problemą, nebus linkęs su jumis kalbėtis ir priimti pagalbos. Tokiu atveju, rekomenduojama nepykti, neteisti, elgtis empatiškai ir supratingai. Priklausomybė - tai liga, galbūt jūsų partneris nebegali pats kontroliuoti šios ligos ir jam yra reikalinga profesionali pagalba.
Kaip Jūs Galite Padėti Savo Partneriui
- Paskatinkite jį apsilankyti pas šeimos gydytoją. Jei jūsų partneris vartoja kokius nors vaistus, perspėkite gydytoją ir pasirūpinkite, kad partneris suprastų alkoholio ir vaistų sąveiką, bet kokią potencialią žalą
- Paskatinkite gerti daug vandens, tokiu būdu jūsų partneris išvengs dehidratacijos
- Paskatinkite rūpintis savo mityba. Reguliarus alkoholio vartojimas gali pakenkti vitaminų ir kitų svarbių medžiagų įsisavinimui ir ilgainiui - sukelti ligas
- Pasistenkite išlikti pozityvūs, tikėkite, kad jūsų partneris gali pakeisti savo elgesį. Suprantama, kad bus sunku, tačiau pabandykite palaikyti partnerį ir pagirti, kai daromas nors ir mažiausias progresas
Jūsų įsitraukimas ir palaikymas gali paskatinti partnerį kreiptis pagalbos ir padėti jam jaustis saugesniam, palaikomam. Nenusiminkite ir, svarbiausia, nekaltinkite savęs, jei jums to padaryti nepavyko. Tai ne jūsų kaltė. Gali būti, kad jau keletą, o gal net ir keliolika metų bandote padėti savo partneriui mesti vartoti, tačiau matote, kad situacija nesikeičia, o galbūt suprantate, jog šie procesai įsibėgėjo ir kontrolė nebėra jūsų rankose. Jei jaučiatės išsekę, jūs galite leisti sau atsitraukti nuo šios situacijos. Gali skambėti paradoksaliai - juk jūs viską darote iš meilės ar rūpesčio - tačiau jūsų elgesys, kai dangstote partnerį, neleidžia jam išgyventi neigiamų vartojimo pasekmių. Pavyzdžiui, galbūt jūs po nakties, kai partneris vartojo, skambinate ir pateisinate jo neatvykimą į darbą ar duodate pinigų, už kuriuos partneris vėl pirks alkoholio. Gali būti sunku nustoti prisiimti atsakomybę už partnerį, tačiau tai stipriai prisidėtų prie jūsų partnerio noro keistis. Jūsų partneriui reikia patirti savo vartojimo pasekmes.
Ne paslaptis, jog didžioji dalis priklausomybe sergančio asmens ligos sukeltų žalingų ir net pavojingų pasekmių nugula ne ant jo paties, o ant artimųjų. Labai svarbu nustatyti aiškias ribas. Jos parodys partneriui, jog jūs esate du atskiri žmonės su savo atskirais emociniais ir fiziniais poreikiai. Tai leis formuoti pagarbesnius santykius. Pavyzdžiui, paaiškinimas, kokio elgesio jūs netoleruosite - kad nebedangstysite partnerio, nedirbsite darbų už jį, leis aiškiau suprasti, kaip reikia elgtis su jumis. Tai yra sveikų santykių pagrindas.
Nustatydami ir elgdamiesi pagal išsakytas ribas, stenkitės išlikti ramūs ir nuoseklūs. Laikykitės savo nuomonės ir venkite perdėtų aiškinimų, kodėl taip elgiatės, priekaištų ar gynimosi.
Pavyzdžiui, efektyviau sakyti „dabar eisiu namo - man nepatinka būti šalia tavęs, kai vartoji alkoholį“, nei įpykti ir sakyti, kad „negaliu patikėti, kad tu ir vėl geri! Kiekvieną kartą susiduriu su tuo pačiu dalyku. Aš daugiau to nebenoriu!“. Turbūt galite nuspėti, kad tokie pasakymai tik iššauks pyktį.
Svarbu atsiminti, kad ribų nustatymas - tai nėra bandymas kontroliuoti ar noras pakeisti kitą žmogų. Ribų nustatymas yra parodymas, kaip jūs norite, kad su jumis būtų elgiamasi, savisauga chaotiškose ar pavojingose situacijose ir kelias į sveikesnius santykius.
Kaip Suprasti, Ar Jums Kyla Problemų Nustatant Ribas
- Galvojate, kad sakyti „ne“ yra egoistiškas poelgis
- Jaučiate baimę sakyti „ne“, kadangi tai gali įžeisti, įskaudinti
- Jaučiate baimę, kad ribos nubrėžimas gali sugriauti santykius
- Atsisakydami daryti paslaugą jaučiate kaltę
- Jaučiate nerimą, jog ribų nustatymas gali paskatinti artimąjį vartoti
Jei dauguma šių punktų jums tinka, ribų nustatymas jums nėra lengvas procesas.
#
tags: #nepasmerkti #apie #priklausomybe #kopriklausomybe #ir #sveikimo